Kaltė

Šią savaitę skaitykite: Pr 3, 8–13; 1 Jn 1, 9; Ps 32; 1 Tim 4, 1–2; Mt 26, 75; Rom 8, 1.

Įsimintina eilutė: „Jei tu, Viešpatie, paisysi nuodėmių, tai kas, Viešpatie, išliks gyvas? Bet Tu turi galią atleisti, kad Tavęs pagarbiai bijotume“ (Ps 130, 3–4).

Kaltės jausmas yra vienas iš skausmingiausių ir labiausiai luošinančių. Jis gali sukelti gėdą, baimę, liūdesį, pyktį, sielvartą ir net fizinę ligą. Nors dažnai jie nemalonūs, šiuos jausmus Dievas gali panaudoti, kad paskatintų nusidėjėlius atgailauti ir klauptis prie kryžiaus, kur jie gali rasti trokštamą atleidimą. Tačiau kartais kaltė priverčia žmones jaustis kaltais dėl to, už ką jie nėra atsakingi, pavyzdžiui, išgyvenusiųjų nelaimingą atsitikimą arba išsiskyrusių tėvų vaikų atveju.

Bet kai kaltės jausmas yra pagrįstas, jis tarnauja kaip sąžinė. Kaltė sukelia diskomfortą, kuris verčia žmogų kažko imtis. Priklausomai nuo pasirinkimo, kaltė gali būti labai žalinga, kaip Judo atveju, arba labai teigiama, kaip Petro atveju.

Šią savaitę studijuosime keturis biblinius kaltės pavyzdžius, kad suprastume kaltę geriau. Mes pamatysime, kaip, tinkamai nukreipta, kaltė gali būti panaudota Viešpaties mūsų naudai. Iš tikrųjų daug priklauso nuo mūsų požiūrio į kaltę ir tai, ką mes nusprendžiame su ja daryti.

I. Gėda

1. Perskaitykite Pr 3, 8–13. Kaip Adomas ir Ieva apibūdino kaltę, kurią jie patyrė? Kodėl Adomo reakcija buvo netikusi?

Kaltė buvo pirmas neigiamas jausmas, su kuriuo žmonija susidūrė. Greitai po to, kai Adomas ir Ieva nusidėjo, jų elgesys pasikeitė. „Išgirdę Viešpatį Dievą vaikščiojantį sode pavakario vėjeliui dvelkiant, žmogus ir jo žmona pasislėpė nuo Viešpaties Dievo veido tarp sodo medžių“ (8 eilutė). Ši negirdėta reakcija atskleidė baimę, gėdą Tėvui ir Draugui. Iki puolimo Dievo Artumas porą džiugino, bet po nuodėmės Adomas ir Ieva slėpėsi nuo Viešpaties. Gražus ryšys buvo nutrauktas. Be to, kad pora bijojo ir gėdijosi, jie taip pat liūdėjo, ypač sužinoję baisias nepaklusnumo pasekmes.

Atkreipkite dėmesį į Adomo ir Ievos žodžius: „Moteris, kurią man davei būti su manimi, davė man vaisių nuo to medžio, aš ir valgiau.“ […] „Žaltys mane apgavo, aš ir valgiau.“ Kaltė skatina kaltinti kitus ir teisinti save. Zigmundas Froidas, psichoanalizės pradininkas, pavadino šią reakciją „projekcija“ ir teigė, kad žmonės primeta savo kaltę kitiems ar aplinkybėms, norėdami palengvinti kaltės naštą. „Projekcija“ laikoma apsauginiu mechanizmu. Tačiau aplinkinių kaltinimas kenkia tarpasmeniniams santykiams ir yra kliūtis atleidimui. Teisingas sprendimas – prisiimti visą atsakomybę už asmeninį elgesį ir ieškoti Vienintelio, kuris gali išlaisvinti nuo kaltės: „Taigi dabar nebėra pasmerkimo tiems, kurie yra Kristuje Jėzuje“ (Rom 8, 1).

Kartais žmonės jaučia kaltę dėl netinkamų priežasčių. Nusižudžiusiųjų artimi giminaičiai, išgyvenę masinį nelaimingą atsitikimą ar nelaimę ir neseniai išsiskyrusių tėvų vaikai – tai tipiški nepagrįstos kaltės pavyzdžiai. Žmonės tokiose situacijose turi būti patikinti, kad jie negali būti laikomi atsakingais už kitus žmones ar nenumatytus įvykius. O tais atvejais, kai jie yra iš dalies kalti, jie turi prisiimti atsakomybę už savo elgesį ir prašyti atleidimo iš tų, kuriuos jie įskaudino, o paskui prisiminti tokius pažadus, kaip antai: „Kaip toli Rytai nuo Vakarų, taip toli nuo mūsų Jis išsklaido mūsų nuodėmes“ (Ps 103, 12).

Kaip jūs reaguojate į kaltę? Ar esate linkęs, kaip Adomas, kaltinti kitus dėl savo elgesio? Kaip galite išmokti susitaikyti su tuo, ką jūs padarėte ir, Dievo padedami, gyventi toliau?

II. Juozapo brolių sielvartas

2. Kodėl krimtosi Juozapo broliai? Pr 42, 21. Ką ši eilutė pasako apie juos?

Kaltė yra susijusi su tam tikru praeities atsitikimu, kartais atvaizdu ar trumpu įvykiu, kurį asmuo yra linkęs prisiminti. Kartais kaltė taip užplūsta protą, kad ją prisimename sapnuose ar košmaruose. Jokūbo sūnūs turbūt daugelį kartų prisiminė maldavusį pasigailėjimo Juozapą.

3. Kaip dar kaltė paveikė Juozapo brolius? Pr 45, 3.

Kaltės paveikti žmonės, pakartotinai prisimindami ir apverkdami, ką padarę, bijo pasekmių ir ima save kaltinti, sielvartauti, nusivilia ir pyksta ant savęs dėl savo poelgių. Deja, bet nepaisant to, kiek laiko skiriama tokiems prisiminimams, praeitis liks nepakitusi. Reikia atgailauti ir atleisti. Juozapas parodė kilnų charakterį ir atleido, padrąsino brolius liautis pykti ant savęs. Jis patikino juos, jog Dievas paveikė įvykius, kad išgelbėtų daug gyvybių. Tai, kad Dievas panaudojo blogą brolių elgesį geram, nekeičia fakto, kad jie buvo kalti dėl siaubingo nusikaltimo.

4. Kaip šių eilučių paisymas padėtų mums įveikti kaltę? Jok 5, 16; 1 Jn 1, 9.

Visos nuodėmės skaudina ir nusidėjėlį, ir Dievą. Daugelis nuodėmių įtraukia kitus žmones. Visais trikampio kampais („Dievas – aplinkiniai – aš“) turi būti pasirūpinta, kad praeities nuodėmės būtų išspręstos. Jonas rašė, kad Dievas yra pasiruošęs atleisti ir apvalyti mus nuo nedorumo. Jokūbas rašė, kad išpažintume vieni kitiems nuodėmes. Turime tai padaryti, ypač tiems, kuriuos mes nuskriaudėme.

Nuodėmių išpažinimas yra vienintelis būdas išsivaduoti iš kaltės. „Jūsų nuodėmės gali jums atrodyti kaip kalnai; tačiau jei nusižeminsite savo širdyje ir išpažinsite nuodėmes, pasitikėdami nukryžiuoto ir prisikėlusio Išgelbėtojo nuopelnais, Jis atleis ir apvalys jus nuo visokios neteistybės. […] Darbas, apie kurį kalba Dievo Žodis, teikia ramybę ir užtikrintumą amžinai.“ (E. Vait, Apaštalų darbai, 421p.) Ką turite išpažinti, kad šie pažadai išsipildytų?

III. Išsekusios jėgos

5. Perskaitykite Ps 32. Ko ji moko apie kaltę ir išpažintį? Ką Dovydas turi omenyje sakydamas: „Kol tylėjau […]“? Kas atsitinka, kai tylime? Kaip Dovydas sprendė kaltės klausimą?

Nuoširdi išpažintis sielai yra naudinga, taip pat ir kūnui. Dovydo žodžiai aiškiai rodo, kad kaltė sukėlė jam fizinį skausmą: mano kaulai nyko (3 eilutė), jėgos išseko (4 eilutė). Sveikatos apsaugos specialistai šiandien pripažįsta glaudų ryšį tarp psichologinės įtampos ir fizinių negalavimų. Posakis „psichosomatinė liga“ buvo sveikatos apsaugos specialistų kalbos dalis daugelį dešimtmečių. Jis siejamas su fiziniais simptomais, kuriuos didžia dalimi sukelia psichologiniai veiksniai. Vėliau psichoneuroimunologai (psichoneuroimunologija – mokslas tiriantis psichologinių veiksnių, nervų ir imuninės sistemos sąveiką) nustatė, kad protas atlieka lemiamą vaidmenį, saugodamas mūsų kūną nuo ligų.

Kaltė, kaip bet koks kitas stiprus jausmas, nedelsiant negatyviai keičia elgesį ir ilgainiui gali pakenkti fizinei sveikatai. Bet tiems, kurie pažįsta Viešpatį, Dovydas parodė priešnuodį kaltei: „Tada išpažinau Tau savo nuodėmę, nebeslėpiau savo kaltės. Tariau: „Išpažinsiu savo nusikaltimus Viešpačiui“, ir Tu, atleisdamas man nuodėmę, pašalinai kaltę“ (5 eilutė).

Taigi, gėdą, sąžinės graužatį, liūdesį ir beviltiškumą, kuriuos sukelia kaltė, Viešpats gali pašalinti atleisdamas. Tuomet galėsime džiūgauti ir būti linksmi (11 eilutė).

6. Perskaitykite 1 Tim 4, 1–2. Ką Paulius turi omenyje, rašydamas apie įdagu paženklintą sąžinę?

Paulius įspėjo Timotiejų dėl asmenų, kurie mokys tikinčiuosius keistų doktrinų. Jie darys tai todėl, kad jų sąžinė paženklinta įdagu (2 eilutė). Kadangi ugnis gali nudeginti nervų galūnes ir padaryti tam tikras kūno dalis nejautrias, sąžinę taip pat galima „nudeginti“: (a) pakartotinai pažeidžiant teisingus principus, kol nebejaučiame, kad elgiamės netinkamai, (b) pasiduodant stipriai aplinkos įtakai, kuri priverčia abejingai žiūrėti į tai, kas nedora arba nedorą elgesį prilyginti doram.

Kokie dalykai, dėl kurių anksčiau nerimaudavote, šiandien jums nebekelia susirūpinimo? Jei taip yra, ar gali būti, kad jūsų „sąžinė paženklinta įdagu“? Pabandykite gerai įsižiūrėti į dalykus, kuriuos jūs darote, bet jie nekelia jums nerimo, nors galbūt turėtų.

IV. Graudžiai pravirko

7. Viena iš didžiausių kaltės apraiškų yra užrašyta Mt 26, 75. Kodėl Petras jautė tokią didelę kaltę? Ar esate patyrę ką nors panašaus? Jei taip, ko pasimokėte, kad nekartotumėte panašios klaidos?

Du kartus Petras teigė ketinąs būti ryžtingas ir niekada neišsižadėti Jėzaus. Apaštalas tai tvirtino net po to, kai Viešpats pasakė, kad Petras išsižadės Jo tris kartus tą pačią naktį. Keliomis valandomis vėliau dvi moterys pažino, kad Petras buvo vienas iš Jėzaus mokinių, ir kaskart apaštalas išsižadėjo Viešpaties. Vienas aukščiausiojo kunigo tarnų taip pat atpažino jį, bet Petras išsigynė: „Ne, ne!“ (Jn 18, 25). Pastebėkite, kad kaltintojai (vaikai, moterys, tarnai) buvo žemo socialinio sluoksnio. Dėl to Petras turbūt jautė dar didesnę gėdą ir kaltę.

Tačiau svarbiausia yra tai, kad Petras pravirko ir atgailavo, jo širdis buvo pakeista ir apaštalas išties atsivertė, nepaisant, kad pats procesas buvo skausmingas. Kartais reikia, kad pamatytume, kokie iš tikrųjų esame, kas yra mūsų širdyje, mumyse esančią klastą – o paskui pultume, kaip Petras, prie Viešpaties kojų.

„Nematydamas per ašaras jis [Petras] prasibrovė į Getsemanę ir puolęs mintyse regėjo leisgyvį savo Išgelbėtojo kūną, iš Jo porų bėgantį kruviną prakaitą. Jausdamas sąžinės graužimą Petras atsiminė, kaip jis miegojo, kai Jėzus meldėsi. Jo išdidi širdis palūžo, o atgailos ašaros drėkino velėną, kuri neseniai buvo sutepta kruvinais brangaus Dievo Sūnaus prakaito lašais. Apaštalas išėjo iš sodo atsivertęs ir pasiruošęs gailėti sugundytųjų. Jis buvo pažemintas ir galėjo atjausti silpnuosius ir paklydusius.“ (E. Vait, Liudijimai Bažnyčiai, 3 t., 416 p.)

Pirmoje Apaštalų darbų knygos pusėje yra užrašytas neabejotino Petro atsivertimo liudijimas. Jo pamokslavimas, vadovavimas ir stebuklai buvo nepaprasti ir padėjo daugeliui būti išgelbėtiems. Jo mirtis, numatyta Jėzaus Jn 21, 18, buvo garbinga, nes jis mirė kaip jo Mokytojas.

Kaip puolimai ir nesėkmės, kuriuos patyrėte jūs, padarė jus jautresnius aplinkinių nesėkmėms ir paskatino jus atjausti puolusiuosius? Kaip galite skausme išmokti tarnauti aplinkiniams jų skausme?

V. Visiškai atleista

8. „Taigi dabar nebėra pasmerkimo tiems, kurie yra Kristuje Jėzuje“ (Rom 8, 1). Ką ši eilutė žada mums asmeniškai?

Dievo atlaidumas yra toks didelis, gilus ir platus, kad jo neįmanoma suprasti visiškai. Net didžiausias žmogaus atlaidumas negali lygintis su Dievo. Jis yra toks tobulas, o mes tokie sugedę. Ir vis dėlto dėka Dievo siųsto Jėzaus, mums visiems būna visiškai atleista tą akimirką, kai pasitikėdami meldžiame pažadų išpildymo ir patikime save Viešpačiui.

9. Perskaitykite žemiau pateiktus tekstus. Kaip jie padeda suprasti Dievo atlaidumą?

• Ps 103, 12

• Iz 1, 18

• Mch 7, 19

Biblijoje užrašyti palyginimai padeda mums suprasti sudėtingas sąvokas. Aišku, kad sniegas ir vilna puikiai atspindi baltumą. Gelmės simbolizuoja giliausias vietas, ir niekas kitas negali būti toliau negu Rytai nuo Vakarų. Vis dėlto šie palyginimai yra pernelyg riboti, kad atspindėtų Dievo atlaidumą.

Elstou vienuolyno vitraže yra pavaizduotas prie kryžiaus klūpintis krikščionis. Sunki kaltės našta ritasi nuo jo pečių ir suteikia atilsį jo sielai. Krikščionis sako: „Aš jos daugiau nemačiau.“ Našta nebeslėgė. Jos sukeltas skausmas, gėla, nerimas ir gėda praėjo amžiams. Dėl mūsų trūkumų, savanaudiškumo ir netobulų santykių mums labai sunku suprasti tobulą Dievo atlaidumą. Mes tiesiog galime priimti jį tikėjimu ir melstis: „Viešpatie, aš nuolankiai išpažįstu savo nuodėmes Tau ir priimu Tavo malonę. Amen.“

Kaip mes galime būti užtikrinti, kad mūsų nuodėmės yra atleistos, jei nejaučiame, kad taip yra? Kokios yra priežastys, dėka kurių galime tikėti, kad mums atleista, nepaisant mūsų jausmų?

Toliau studijuokite: „Kai nuodėmė siekia įsigalėti žmogaus širdyje, kai atrodo, kaltė engia sielą ir slegia sąžinę, kai netikėjimas temdo protą, kaip pamatyti šviesą? Kieno malonės pakanka pajungti nuodėmę, ir kas suteikia brangų atleidimą ir dovanoja visas mūsų nuodėmes, pašalindamas tamsą, suteikdamas viltį ir džiaugsmo Dieve? – Jėzus, nuodėmes atleidžiantis Išgelbėtojas. Jis vis dar yra mūsų Užtarėjas teisme. Visi, kurių gyvenimai yra paslėpti Dieve, turi keltis ir šviesti, nes juos apšvietė Viešpaties šlovė.“ (E. Vait, „Bible Training School“, 1915 m. gegužė.)

„Jei įžeidėte savo draugą ar artimą, turite pripažinti, ką padarėte negerai, o jo pareiga – atleisti jums. Tada turite prašyti Dievo atleidimo, nes brolis, kurį įžeidėte, yra Dievo nuosavybė.“ (E. Vait, „Faith I live by“, 128 p.)

Aptarkite:

1. Ponia Mao, Kinijos politinio veikėjo Mao Dze Duno žmona, gyveno nuolat bijodama ir jausdama kaltę dėl daugelio blogų dalykų, kuriuos ji padarė. Menkiausias netikėtas garsas ją įsiutindavo arba išgąsdindavo. Ji pasidarė tokia paranojiška, kad reikalavo darbuotojų nuvyti paukščius kuo toliau, kad ji negirdėtų jų čiulbėjimo. Nors šis atvejis kraštutinis, ką jis sako mums apie kaltės galią griauti gyvenimą?

2. Ką patartumėte žmogui, kuris jaučia kaltę dėl praeities nuodėmių, nors jis tvirtina priėmęs Kristų, ir vis dėlto negali atsikratyti kaltės jausmo? Kaip galite padėti jam?

3. Penktoje dalyje buvo pateikta nemažai biblinių pavyzdžių, kuriuose apibūdinamas Dievo atlaidumas. Pasiūlykite sugalvoti savas metaforas, kurios apibūdintų atlaidumą, kurį Jėzuje gali rasti malonę priimantys nusidėjėliai.

4. Ar kaltė galėtų egzistuoti pasaulyje, kuriame nėra Dievo?

5. Šią savaitę mokėmės, kad Dievas gali panaudoti kaltę, paskatindamas mus tikėti ir atgailauti. Ar yra kitų kaltės privalumų? Jei taip, kokie jie galėtų būti?