Balandžio 11–17 d.
Šios savaitės tyrinėjimui skaitykite: Lk 4, 16–30; 6, 5; Ef 1, 3–5; Lk 9, 18–27; 2 Pt 1, 16–18.
Įsimintina eilutė: „Tada Jis paklausė: ‘O jūs kuo Mane laikote?’ Petras atsakė: ‘Dievo Mesiju’“ (Lk 9, 20).
Kas yra Jėzus Kristus?
Šis klausimas – tai ne filosofinė ar sociologinė gudrybė. Šis klausimas susijęs su tuo, kas žmonės yra, o dar svarbiau, kas jų laukia amžinybėje.
Žmonės gali gėrėtis Jėzaus darbais, gerbti Jo sakytus žodžius, aukštinti Jo kantrybę, pritarti Jo romumui, girti Jo ryžtą ir pasiaukojimą ir netekti žado dėl Jo žiaurios gyvenimo pabaigos. Daug žmonių netgi gali būti pasirengę laikyti Jėzų geru žmogumi, kuris siekė teisingumo ten, kur vyravo neteisybė, kuris gydė ten, kur žmones kankino ligos, kuris atjautė ten, kur buvo tik vargas.
Jėzus taip pat galėtų pelnyti geriausio mokytojo vardą, revoliucionieriaus, geriausio vadovo ir psichologo, kuris gali prasiskverbti iki sielos gelmių. Jis buvo visa tai ir dar daugiau.
Tačiau nė vienas iš šių dalykų neatsako į visų svarbiausią klausimą, kurio klausė pats Jėzus: „O jūs kuo Mane laikote?“ (Lk 9, 20)
Tai reikalaujantis atsakymo klausimas, ir nuo atsakymo priklauso žmonijos likimas.
I. REAKCIJOS Į JĖZŲ
Perskaitykite evangelijas; perskaitykite Naująjį Testamentą. Visose šiose knygose pateikta neįtikėtina informacija ne tik apie tai, ką Jėzus padarė, bet, svarbiau, apie tai, kas Jėzus buvo. (Žinoma, Jėzaus darbai galingai paliudijo, kas Jis buvo.) Žodžiai, kad Jis yra Dievas, kad Jis yra mūsų Atpirkėjas, kad Jis yra vienintelis mūsų kelias į amžinąjį gyvenimą, reikalauja mūsų dėmesio, nes nuo šių žodžių priklauso kiekvieno žmogaus amžinas likimas.
Perskaitykite Lk 4, 16–30. Kodėl žmonės reagavo būtent taip? Taip pat perskaitykite Jn 3, 19.
Iš pradžių Jo gimtojo krašto žmonėms buvo malonu matyti daug stebuklų padariusį ir į Nazaretą grįžusį Jėzų, ir jie „stebėjosi maloningais žodžiais, sklindančiais iš Jo lūpų“ (Lk 4, 22). Tačiau jų reakcija į Jo priekaištą parodė, kokia dvasia jie gyveno.
Perskaitykite Lk 7, 17–22. Koks buvo Jono klausimas Jėzui, ir kodėl jis to klausė?
Suabejojo net Jonas Krikštytojas, Jėzaus pirmtakas, paskelbęs, kad Jėzus yra „Dievo Avinėlis“. Jis norėjo žinoti: „Ar Tu esi Tas, kuris turi ateiti, ar mums laukti kito?“ (Lk 7, 19)
Taip pat atkreipkite dėmesį, kad Jėzus neatsakė į Jono klausimą tiesiogiai; vietoj to, Jis nurodė į darbus, kurie garsiai liudijo: „aklieji praregi, raišieji vaikščioja, raupsuotieji apvalomi, kurtieji girdi, mirusieji prikeliami, vargdieniams skelbiama geroji naujiena“ (eilutė 22). Galima teigti, kad Jėzus neprivalėjo atsakyti į Jono klausimą tiesiogiai; Jo darbai gausiai liudijo apie tai, kas Jis buvo.
Tam tikra prasme, Jėzaus atsakymas galėjo sukelti Jonui dar didesnį siaubą. Galų gale, jei Jėzus turėjo galią daryti visus šiuos nuostabius dalykus, kodėl Jonas tūnojo kalėjime? Kas, ištiktas asmeninės tragedijos, nėra mąstęs panašiai: jei Dievas yra visagalis, kodėl man nutinka blogi dalykai? Kodėl kryžius ir visa kryžiaus reikšmė kartu su pažadais yra vienintelis mūsų atsakymas?
II. DIEVO SŪNUS
Jėzui nusakyti evangelijose yra pavartoti du Jėzaus titulai – „Žmogaus Sūnus“ ir „Dievo Sūnus“. Pirmasis nusako įsikūnijusį Dievą; antrasis nusako Jėzų kaip antrąjį Dievybės Asmenį. Kartu šie du titulai ragina apmąstyti Jėzaus Kristaus stebuklą, Dievo, kuris yra ir Dievas, ir Žmogus. Šią sąvoką suprasti sunku, tačiau tai niekaip nesumenkina šios nuostabios tiesos ir didelės vilties, kurią ši tiesa teikia.
Perskaitykite Lk 1, 31–32. 35; 2, 11. Ką šios eilutės pasako mums apie tai, kas Jėzus yra iš tikrųjų?
Lk 1, 31–32 angelas susiejo Jėzaus vardą su Aukščiausiojo Sūnum, kuriam Viešpats Dievas duos Dovydo sostą. Jėzus yra Dievo Sūnus. Jis taip pat yra Kristus, Mesijas, kuris atkurs Dovydo sostą ne kaip žemiškasis išvaduotojas, bet eschatologine prasme, t.y. Jis galiausiai pastos kelią šėtono bandymui atsisėsti į paties Dievo sostą. Piemenims angelas pranešė, kad kūdikis ėdžiose yra Išganytojas, Viešpats Mesijas (Lk 2, 11).
Tuo pačiu metu, titulas „Dievo Sūnus“ ne tik patvirtina Kristaus dieviškumą, bet ir apreiškia glaudžius Jėzaus santykius su Dievu Tėvu, kol Kristus buvo žemėje.
Tačiau Tėvo ir Sūnaus santykiai yra ne tokie pat kaip mūsų santykiai su Dievu. Nors mūsų santykiai yra Kristaus kaip Kūrėjo ir Išganytojo padarinys, Jo kaip Sūnaus santykiai su Tėvu yra kaip vieno iš trijų lygių ir amžinų partnerių padarinys. Dėl Jo dieviškumo, Jėzaus santykiai su Tėvu yra patys artimiausi.
„Jėzus pasakė: ‘Mano dangiškasis Tėvas’, tarsi primindamas mokiniams, kad nors Savo žmogiškumu Jis susijęs su jais, dalijasi su jais sunkumais, užjaučia juos kančiose, Savo dieviškumu Jis susijęs su Begalinio sostu“ (E. Vait, Su meile iš Dangaus, 2011, 411 p.).
Ką mums reiškia tai, jog Jėzus tikra šio žodžio prasme buvo ir yra Dievas? Nors šios tiesos reikšmių yra daug, vienas iš labiausiai stebinančių dalykų yra tai, kad būdamas Dievu Jėzus nusižemino ne tik prisiimdamas mūsų žmogiškumą, bet ir paaukodamas Save už mus. Mes čia kalbame apie Dievą! Kokią nuostabią viltį ši tiesa teikia mums dėl to, kad apreiškia, koks Dievas iš tikrųjų yra?
III. ŽMOGAUS SŪNUS
Nors Jėzus visiškai suprato, kad Jis buvo ir Žmogaus Sūnus, ir Dievo Sūnus (Lk 22, 67–70), būtent „Žmogaus Sūnus“ buvo mūsų Išganytojo mėgstamas Savęs apibūdinimas. Šiuo titulu į Jėzų nesikreipė niekas kitas. Kitais atvejais, šis titulas buvo pavartotas Stepono kalboje (Apd 7, 56) ir Apr 1, 13; 14, 14. Žodžiai „Žmogaus Sūnus“ evangelijose užrašyti daugiau nei 80 kartų, o Luko evangelijoje – 25 kartus. Tai, kaip Lukas vartojo šį titulą, rodo jo didelį susidomėjimą Jėzaus, kuris buvo Dievo siųstas skelbti gerąją žinią apie išgelbėjimą, žmogiškumu.
„Dievo Sūnaus žmogiškumas mums yra viskas. Tai aukso grandinė, jungianti mūsų sielas su Kristumi, o per Kristų – su Dievu. Mes turime tai tyrinėti. Kristus buvo tikras Žmogus; Jis įrodė Savo nuolankumą tapdamas Žmogumi. Tačiau Jis buvo Dievas kūne“ (E. Vait, Rinktiniai raštai, 1 knyga, 244 p.).
Titulo Žmogaus Sūnus vartojimas Luko evangelijoje leidžia giliau įžvelgti įsikūnijusio Jėzaus misiją ir likimą.
Pirmiausia, šis titulas nusako Jėzų kaip žmogų (Lk 7, 34), neturintį konkretaus adreso ar saugumo (Lk 9, 58).
Antra, Lukas vartojo šį titulą apgindamas Kristaus dieviškąją prigimtį ir padėtį: „Žmogaus Sūnus yra ir šabo Viešpats“ (Lk 6, 5). Todėl Jis yra ir Kūrėjas, turintis galią atleisti nuodėmes (Lk 5, 24).
Trečia, kad įvykdytų atperkamąją misiją, kurią Dievas numatė dar prieš pasaulio sutvėrimą (Ef 1, 3–5), „Žmogaus Sūnus atėjo ieškoti ir gelbėti, kas buvo pražuvę“ (Lk 9, 55 [žr. išnašą]; 19, 10). Tačiau atpirkimas negalėjo būti užbaigtas, kol Žmogaus Sūnus neiškentėjo to, kas Jam buvo skirta, ir nebuvo atmestas… nužudytas ir trečią dieną prisikėlė (Lk 9, 22). Šis Žmogaus Sūnaus suvokimas apie kelią, kuriuo Jis turėjo eiti, ir kainą, kurią Jis turėjo sumokėti už žmonijos atpirkimą iš nuodėmių, atskleidžia ne tik dieviškąją Atpirkimo plano kilmę, bet ir įsikūnijusio Kristaus paklusnumą šiam planui.
Ketvirta, atkreipkite dėmesį, kaip visapusiškai Lukas nusakė kenčiantį Mesiją šiose eilutėse: Jėzus žinojo, kad Jo laukia kryžius (Lk 18, 31–33), išdavystė (Lk 9, 44), Jis žinojo, kad Jo mirtis yra pranašystės išsipildymas (Lk 22, 22), Jis žinojo, kad bus nukryžiuotas ir prisikels (Lk 24, 7; palyginkite su Lk 11, 30) ir tarpininkaus Dievo akivaizdoje (Lk 12, 8).
Penkta, Lukas matė Žmogaus Sūnų paskutinėmis dienomis kaip Tą, kuris grįžta į žemę atlyginti Savo šventiesiems ir baigti didžiąją kovą (Lk 9, 26; 12, 4; 17, 24. 26. 30; 21, 36; 22, 69).
Trumpai tariant, titulas „Žmogaus Sūnus“ apima ne tik tai, kas Kristus buvo, bet ir tai, ką Jis atėjo atlikti ir ką Jis atliks dėl mūsų išgelbėjimo plane.
IV. DIEVO MESIJAS
Perskaitykite Lk 9, 18–27. Kodėl Jėzus paklausė mokinius tokio klausimo, į kurį iš anksto žinojo atsakymą? Ko Jėzus norėjo išmokyti mokinus ne tik apie Save, bet ir apie tai, ką reiškia sekti Jėzų?
„O jūs kuo Mane laikote?“ (Lk 9, 20). Klausimas, kurio Jėzus paklausė prieš 2000 metų, vis dar neduoda ramybės. Žmonės pateikia daug įvairių atsakymų: didis mokytojas, gilus etikos mokovas, tiesos įsikūnijimas, didžiausias pasiaukojimo pavyzdys, bebaimis pranašas, visuomeninis reformatorius, puikus pavyzdys, koks iš tikrųjų turi būti žmogus. Tačiau pakanka tik tokio atsakymo, kurį ištarė Petro lūpos.
Atskleidęs Savo galią valdyti gamtą (Lk 8, 22–25), išvarinėti demonus (eilutės 26–35), išgydyti ligonius (Lk 5, 12–15; 8, 43–48), pamaitinti 5000 (Lk 9, 13–17), net įveikti mirtį (Lk 8, 51–56), Jėzus klausė Savo mokinius dviejų dalykų: kuo žmonės Jį laiko; ir kuo mokiniai Jį laiko? Jis klausė ne tam, kad sužinotų kažką, ko dar nežinojo. Jis paklausė, kad padėtų mokiniams suprasti, jog tai, kas Jis yra, pareikalaus iš jų visko kainuosiančio pasišventimo.
„Mūsų žinios apie Jėzų niekada neturi būti iš antrų rankų. Galime žinoti visus Jėzui pateiktus kaltinimus; galime puikiai išmanyti žmonių išmastytą Kristologiją; galime kompetentingai apibendrinti visų didžių mąstytojų ir teologų mokymą, susijusį su Jėzumi, ir vis tiek nebūti krikščionimis. Ne žinios apie Jėzų yra krikščionybė; krikščionybė – tai Jėzaus pažinimas. Jėzus Kristus reikalauja asmeninio įsitikinimo. Ne tik Petro, bet kiekvieno iš mūsų Jis klausia: ‘Kuo jūs Mane laikote?’“ (William Barclay, The Gospel of Matthew, (Bangalore: Theological Publications in India, 2009), vol. 2, p. 161).
Mūsų atsakymas į šį Jėzaus klausimą negali skirtis nuo Petro žodžių – Jėzus yra Dievo Mesijas (Lk 9, 20). Kristus reiškia „pateptasis“, Mesijas, kurio misija – tai ne politinis išlaisvinimas, bet žmonijos išvadavimas iš šėtono ir nuodėmės gniaužtų ir teisumo karalystės pradėjimas.
Neužtenka tik žinoti, kas buvo Jėzus. Mes turime Jį pažinti. Jei jūs teigiate pažįstantys Jėzų, galbūt tai reiškia, kad jūs tik žinote apie Jį? Ko jūsų asmeninės žinios apie Jėzų išmokė jus apie Jį ir apie tai, koks Jis?
V. ATSIMAINYMAS
Perskaitykite trijose evangelijose užrašytą pasakojimą apie atsimainymą (Lk 9, 27–36; Mt 17, 1–9; Mk 9, 2–8). (Taip pat perskaitykite Petro, kuris pats matė šį įvykį, liudijimą, ir atkreipkite dėmesį į apaštalo kaip liudininko nustatytą tiesą; žr. 2 Pt 1, 16–18). Kokios papildomos informacijos pateikė Lukas ir kodėl tai svarbu?
Lukas pradėjo pasakojimą detale, kurios neužrašė nei Matas, nei Morkus: Jėzus pasiėmė Petrą, Joną ir Jokūbą ir užkopė į kalną melstis. Jėzus nukreipė Savo žvilgsnį ir mintis į Jeruzalę ir numatė kančios kelią, kuriuo Jam teks eiti. Jėzus norėjo užtikrinti, kad tai, ką Jis darė, buvo Dievo valia. Tokiomis akimirkomis malda yra vienintelis būdas tikrumui ir patikinimui. Maldos procesas akimirksniu išliejo ant Jėzaus dieviškąją šlovę: „Jo veido išvaizda pasikeitė, o drabužiai pasidarė skaisčiai balti“ (Lk 9, 29).
Atsimainęs Kristus su Moze ir Eliju kalbėjo apie „Jėzaus gyvenimo pabaigą, būsiančią Jeruzalėje“ (eilutė 31). Žodžius „gyvenimo pabaigą“ galima suprasti dvejopai: kaip Jo būsimą mirtį Jeruzalėje, nors čia pavartotas graikiškas žodis exodus (lietuviškai – išėjimas) retai vartojamas nusakyti mirčiai; tad žodžiai „gyvenimo pabaigą“ gali reikšti didį Jėzaus „išėjimą“, kurį Jis atliko Jeruzalėje, galingą atperkantį išėjimą, kuris atnešė išlaisvinimą iš nuodėmės.
Konferencija trims baigėsi balsu iš dangaus: „Šitas Mano išrinktasis Sūnus, Jo klausykite!“ (eilutė 35) Atsimainymas baigėsi šlovingu Jėzaus patepimu, Jo kaip Dievo Sūnaus patvirtinimu ir pranešimu, kad atpirkimas kainuos Sūnaus gyvybę. Todėl balsas iš debesies įsakė mokiniams Jo klausyti. Be paklusnumo ir išskirtinės ištikimybės Jam nėra mokinystės.
E. Vait rašė: „Būtent šie vyrai, išrinkti vietoj sostą supančių angelų, atėjo pasikalbėti su Jėzumi apie Jo būsimas kančias, paguosti Jį ir užtikrinti Dangaus palaikymą. To pokalbio esmė buvo pasaulio viltis, kiekvieno žmogaus išgelbėjimas“ (Su meile iš Dangaus, 2011, 392 p.). Vadinasi net pats Jėzus, kuris guodė daugelį kitų, ieškojo paguodos ir atjautos. Ką tai turėtų pasakyti net apie tarp mūsų stipriausius dvasiškai žmones? Gal net mūsų vadovams ir mokytojams kartais gali reikėti paguodos, padrąsinimo ir pagalbos iš kitų? Jūsų žiniomis, kam dabar reikėtų paguodos, atjautos ir padrąsinimo?
Tolesniam tyrinėjimui: „Venkite visų klausimų apie Kristaus žmogiškąją prigimtį, kurie gali būti neteisingai suprasti. Tiesos kelias eina greta prielaidų. Mąstant apie Kristaus žmogiškąją prigimtį, būtina saugotis kiekvieno teiginio, kad kartais jūsų žodžiai nebūtų suprasti kaip reiškiantys kažką daugiau nei norėta pasakyti, taip neigiant Jo akivaizdžią žmogiškąją ir dieviškąją prigimtį. Jo gimimas buvo Dievo stebuklas. […] Jokiu būdu nedera padaryti žmonėms bent menkiausią įspūdį, kad Kristus buvo sugedęs arba kad Jis kažkokiu būdu pasidavė sugedimui. Jis buvo visaip gundomas, kaip yra gundomas žmogus, tačiau Jis vadinamas šventu. Tai, kad Kristus buvo visaip gundomas, kaip ir mes, tačiau nenusidėjo, yra mirtingiesiems neapreikšta paslaptis. Kristaus įsikūnijimas visada buvo ir visada išliks paslaptimi“ (E. Vait Komentarai, SDA Biblijos Komentarai, 5 t., 1128 p.).
Klausimai aptarimui:
1. Perskaitykite E. Vait žodžius apie žmogiškąją Kristaus prigimtį. Turime pripažinti, kad Jėzaus žmogiškoji prigimtis, kaip ir Jo dieviškoji prigimtis, yra nuostabi tiesa, kurios mes dabar iki galo nesuvoksime. Kaip ji rašė: „Kristaus įsikūnijimas visada buvo ir visada išliks paslaptimi“. Tuomet kodėl turėtume būti labai atsargūs tų atžvilgiu, kurie šią „paslaptį“ nebūtinai supranta taip pat, kaip mes?
2. Pagalvokite apie tai, kas įvyko ant Atsimainymo kalno. Prieš šį nuostabų išganymo istorijos įvykį, ką darė pasirinkti mokiniai, atėję su Jėzumi ant kalno? – Miegojo! Kokia prasme tai gali būti mums metafora, kiekvienam asmeniškai ar bažnyčiai apskritai, mums, laukiantiems kito svarbaus išganymo istorijos įvykio – Jėzaus antrojo atėjimo?
3. Perskaitykite tai, ką Jėzus pasakė apie Save. Kodėl minčiai, kad Jėzus buvo tik didis žmogus, didis pranašas, didis dvasinis vadovas, būdingi loginiai nesuderinamumai? Kodėl mes arba turime pripažinti, kad Jis yra Tas, kuo Save vadino, arba kažkoks beprotis, apgaudinėjęs pats Save? Kalbant apie Jėzaus tapatybę, kodėl mums nėra kito pasirinkimo?