Gegužės 30 – birželio 5 d.
Šios savaitės tyrinėjimui skaitykite: Lk 11, 37–54; 12, 4–21. 35–53; Am 6, 1; Lk 8, 4–15; 22, 24–27.
Įsimintina eilutė: „Apaštalai prašė: ‘Sustiprink mūsų tikėjimą’“ (Lk 17, 5).
Nors puikus mokytojas, Jėzus neįsteigė teologijos ar filosofijos mokyklos. Jo tikslas buvo „ieškoti ir gelbėti, kas buvo pražuvę“ (Lk 19, 10). Jis atėjo apreikšti Dievo charakterį, o šio apreiškimo kulminacija buvo ant kryžiaus, kur Jėzus ne tik parodė žmonijai ir nepuolusiems pasauliams, koks iš tikrųjų yra Dievas, bet taip pat sumokėjo kainą už nuodėmę, kad žmonės, nepaisant jų puolusios prigimties, galėtų būti atpirkti.
Tai atlikdamas, Jėzus taip pat sukūrė atpirktųjų bendruomenę, ir tuos, kuriuos Jis išgelbėjo Savo mirtimi, Jis pasirinko Jo gyvenimo ir tiesų mokytojais.
Kvietimas būti šios atpirktos bendruomenės dalimi yra skirtas ne tam, kad gyvenime sulauktume pageidaujamos padėties, bet tai pašaukimas visiškai ištikimybei Tam, kuris pašaukė, t.y. pačiam Kristui. Jėzaus žodžiai tampa įstatymu mokinio gyvenime. Jėzaus troškimas tampa vieninteliu mokinio gyvenimo tikslu. Joks išorinis gėris ar doktrinos tobulumas negali pakeisti visiškos ištikimybės Kristui ir Jo valiai.
Mokinystė, kurią mes esame skolingi tik viduje gyvenančiam Kristui, reikalauja tam tikrų būtinų dalykų. Jokia konkurencija ar pakaitalas yra neleistini.
I. FARIZIEJIŠKUMO VENGIMAS
Evangelijose iš daugiau nei 80 nuorodų į fariziejus, maždaug ketvirtadalis nuorodų yra užrašytos Luko evangelijoje. Fariziejai buvo žinomi dėl jų doktrinų konservatyvumo, priešingai sadukiejams, kurie buvo žinomi dėl savo liberalių pažiūrų. Fariziejai dažnai buvo Įstatymo raidės vykdytojai, kurie, teigdami, jog tiki malone, mokė išsigelbėjimo Įstatymo laikymusi.
Perskaitykite Lk 11, 37–54. Dėl ko Jėzus įspėjo, ir kaip tas pats principas pasireiškia šiandien? Kaip galime užtikrinti, kad mes, savu būdu, neatspindėtume tam tikrų dalykų, dėl kurių Jėzus įspėjo?
Įspėjimų (Lk 11, 42–54), kuriuos Jėzus išsakė fariziejų ir Rašto aiškintojų atžvilgiu, apžvalga moko, kaip susikirtimas su teisinga religija paliečia kiekvieną kartą, apimdamas ir mūsų kartą. Pavyzdžiui, nors dešimtinės yra džiaugsmingas pripažinimas, kad Dievas mumis pasirūpina, dešimtinės niekada negali būti pakaitalas meilei ir teisingumui žmonių santykiuose (eilutė 42).
Tie, kurie pamiršo teisingumą ir Dievo meilę, pamilo „pirmąsias kėdes sinagogose“ (eilutės 42–43). Kokia sunkiai įtikima tikrojo tikėjimo suvokimo stoka!
Jėzus taip pat įspėjo, kad tie, kurie tapatina tikrąją religiją tik su išorinėmis apeigomis, iš tiesų patys yra nešvarūs, panašiai kaip tie, kurie prisiliečia prie mirusiųjų (Lk 11, 44; taip pat žr. Sk 19, 16). Labai lengva supainioti tai, kas Dievo akyse yra šventa, o kas nereikšminga.
Be to, Jėzus įspėjo Įstatymo mokytojus, kurie, naudodamiesi savo žiniomis ir patirtimi, užkraudavo religines naštas kitiems, o patys tų naštų nė vienu pirštu nepajudindavo (Lk 11, 46).
Be kita ko, fariziejai pagerbdavo nužudytus pranašus, bet priešinosi gyviems pranašams. Net Jėzui kalbant, kai kurie susimokė, kaip nužudyti Dievo Sūnų. Svarbu yra ne pranašų minėjimas, bet jų pranašiška meilės žinia, gailestingumas ir teisingumas.
Paskutinis įspėjimas gąsdina. Kai kurie, kam buvo patikėti Dievo karalystės raktai, nevykdė privalomų pareigų. Užuot išmintingai naudoję pažinimo raktą ir leidę Dievo tautai eiti į karalystę, jie kliudė žmonėms ten patekti ir buvo paslėpę raktą.
II. BIJOKITE DIEVO
„Bijokite Dievo ir atiduokite Jam pagarbą“ (Apr 14, 7) yra pirmoji trijų angelų žinia, esminė septintosios dienos adventistų gyvenimui ir tikėjimui. Bijoti Dievo nereiškia būti išsigandusiems, kaip dažnai manoma. Bijoti Dievo reiškia suprasti, kas yra Dievas ir ko Jis iš mūsų nori [Pat 8, 13]. Tai tikėjimo aktas, apimantis visišką ištikimybę Jam. Dievas yra vienintelis teisėjas, apibrėžiantis mūsų gyvenimą: mintis, elgesį, santykius ir likimą. Mokinystė, pagrįsta tokia „baime“, stovi ant nepajudinamo pamato.
Perskaitykite Lk 12, 4–12. Ko Jėzus čia mokė apie baimę?
Šios eilutės moko, ko bijoti ir ko nebijoti. Nereikia bijoti to, kas gali paveikti tik mūsų kūną šiame pasaulyje. Vietoj to mes turime bijoti Dievo ir Jam paklusti, nes Jo rankose yra mūsų amžinasis likimas. Tačiau mūsų Dievas, kuriam rūpi net žvirbliai (Lk 12, 6), ir kuris yra suskaičiavęs plaukus ant mūsų galvų (eilutė 7), yra mylintis ir rūpestingas; taigi kiekvienas iš mūsų esame be galo brangūs Jo akyse. Jei mes iš tikrųjų tuo tikėtume, kiek žemiškų baimių išnyktų?
Perskaitykite Lk 12, 13–21. Dėl ko Jėzus mus čia įspėjo?
Nors Jėzus atsisakė kištis į dviejų brolių konfliktą dėl turto padalijimo, Jis pabrėžė dešimto įsakymo svarbą (Iš 20, 17) dėl godumo ir atkreipė dėmesį į reikšmingą visų laikų tiesą: gyvenimą sudaro ne daiktai (Lk 12, 15). Turtingas kvailys gyveno savam mažame pasaulyje. Jam daugiau niekas nerūpėjo. Mes turime būti itin atsargūs, kad nepatektume į tuos pačius spąstus; tai ypač svarbu tiems, kurie naudojasi palaiminto medžiaginio turto gausa.
Nors mus visus džiugina medžiaginis turtas, pagalvokite, kiek mažai toks turtas išties tenkina, ypač jei atsižvelgiame į amžinybę. Tuomet kodėl vis dar labai lengva padaryti klaidą, dėl kurios Jėzus įspėjo Lk 12, 16–21?
III. BUDĖKITE
„Kristaus sekėjams visais laikais buvo būtinas budrumas ir ištikimybė; bet dabar, kai mes esame ant amžinojo pasaulio slenksčio, turime mums duotas tiesas, itin daug šviesos ir ypatingai svarbų darbą, privalome padvigubinti savo uolumą“ (E. Vait, Liudijimai Bažnyčiai, 5 t., 460 p.).
Perskaitykite Lk 12, 35–53 ir apibendrinkite tai, ką šie ženklai reiškia konkrečiai jums, ypač, jei Jėzaus antrojo atėjimo jūs laukiate ilgai.
Krikščionys negali sau leisti būti atsipalaidavę ar mieguisti. Užtikrinto Jėzaus sugrįžimo kontekstas ir nežinoma šio sugrįžimo valanda turėtų skatinti mus susijuosti strėnas ir uždegti žibintus. Eschatologinė [paskutinių laikų] viltis turi būti varomoji jėga mūsų gyvenime ir darbe, mūsų pasirengimas ir ištikimybė. Būtent ištikimybė vykdyti Jo valią žemėje ir pasirengimas sutikti Jį ramybėje skiria gerus ir blogus tarnus.
Bet kokia ištikimybės stoka, kurią lemia dingstis: „Mano šeimininkas neskuba grįžti“ (Lk 12, 45), tai savęs atidavimas griežčiausiam Dievo teismui (eilutės 45–48). Su didesne privilegija tenka ir didesnė atsakomybė: „Iš kiekvieno, kuriam daug duota, bus daug pareikalauta“ (eilutė 48).
Senovės pranašo žodžiai: „Vargas tiems, kurie Sione patenkinti savimi“ (Am 6, 1), – atrodo, atspindi Kristaus įspėjimą, kad krikščioniškai mokinystei nebūdingas atsipalaidavimas. Paulius paaiškino krikščionišką gyvenimą kaip dvasines grumtynes (Ef 6, 12). Dėmesio centras – tai kiekvieno krikščionio dalyvavimas visatos kovoje tarp Kristaus ir šėtono, ir kryžius tarp šių dviejų nubrėžia aiškią ribą. Tik nuolatiniu tikėjimu nukryžiuotu Kristumi žmogus gali pasiekti galutinę pergalę.
„Iš kiekvieno, kuriam daug duota, bus daug pareikalauta, ir kam daug patikėta, iš to bus daug ir išieškota“ (Lk 12, 48). Ką ši eilutė turėtų reikšti mums, septintosios dienos adventistams?
IV. BŪTI VAISINGAIS LIUDYTOJAIS
Tėvas, Sūnus ir Šventoji Dvasia, Jų amžinoje taryboje „prieš pasaulio sutvėrimą“ (Ef 1, 4) sumanė išganymo planą. Tai yra, dar prieš sukuriant pirmąjį žmogų ir, žinoma, prieš pirmiesiems žmonėms nusidedant, Dievas buvo paruošęs pasaulio išgelbėjimo planą. Pastarasis yra pagrįstas kryžiaus auka, ir geroji kryžiaus žinia turi būti paskelbta visame pasaulyje. Tai liudyti yra kiekvieno krikščionio pareiga.
„Ir tapsite Mano liudytojais Jeruzalėje ir visoje Judėjoje bei Samarijoje ir ligi pat žemės pakraščių“ (Apd 1, 8). Paskutinis Jėzaus paliepimas pabrėžia Viešpaties sekėjų atliekamo vaidmens liudijimui svarbą.
Ko apie krikščionišką liudijimą turi pamokyti palyginimas apie sėjėją ir dirvą? Lk 8, 4–15
Koks yra atlygis liudytojui ir kada šis atlygis gaunamas? Lk 18, 24–30
Ko palyginimas apie minas (Lk 19, 11–27) moko apie ištikimybę ir atsakomybę liudijant?
Kiekviename iš šių ir kitų tekstų yra atskleista tai, kas susiję su liudijimo ir tikėjimo pavojais, atsakomybe ir atlygiu. Mums buvo uždėta didi atsakomybė; tačiau atsižvelgiant į tai, kas mums buvo suteikta, kiek mažai iš mūsų išties paprašyta?
V. BŪTI TARNU IR VADOVU
Perskaitykite Lk 22, 24–27. Net mokiniams ruošiantis Šventai vakarienei, jie ginčijosi, kuris iš jų Karalystėje bus didžiausias. Kaip Jėzus reagavo į tokį jų neprotingumą, ir kuo Jėzaus atsakymas kitoks?
Vadovavimo istorijoje Jėzaus atsakymas yra unikalus. Faraonas, Nebukadnecaras, Aleksandras, Julijus Cezaris, Napoleonas ir Čingischanas vadovavimą suvokė per galią ir valdžią kitų atžvilgiu. Pasaulyje kitokio vadovavimo beveik nebuvo.
„Jūs taip nedarykite. Kas vyriausias tarp jūsų, tebūnie tarsi mažiausias, o viršininkas tebūnie lyg tarnas“ (Lk 22, 26). Taip sakydamas visatos Viešpats pakeitė vadovavimo apibrėžimą: „Tarp jūsų to nebus. Jei kas norėtų tapti didžiausias iš jūsų, tebūnie jūsų tarnas, ir kas panorėtų būti pirmas tarp jūsų, tebūnie jūsų vergas. Žmogaus Sūnus irgi atėjo ne kad Jam tarnautų, bet Pats tarnauti ir Savo gyvybės atiduoti kaip išpirkos už daugelį“ (Mt 20, 26–28).
Tokiu tarnavimo ir savęs išsižadėjimo apibrėžimu, kaip pagrindiniu Jo būdo ir Jo vadovavimo principu, Jėzus pristatė naują kryptį žmogiškiems santykiams: palaiminimą lemia ne valdžia, bet tarnavimas; vadovavimo įgaliojimai kyla ne iš užimamos padėties, bet iš tarnavimo; pokyčiai prasideda ne nuo sosto, bet kryžiaus. Gyventi reiškia mirti (Jn 12, 24).
Lk 9, 46–48 parašyta, kad tarp Jėzaus „mokinių kilo ginčas, kuris jų didžiausias“. Pasaulio principai vis dar buvo įsitvirtinę mokinių prote.
Mokytojo atsakymas palietė problemos esmę ir iškelia vieną sunkiausių iššūkių gyvenime apskritai ir ypač krikščioniškame gyvenime. Jėzaus žodžiai, ypač šie: „kas tarp jūsų mažiausias“ (eilutė 48), – moko, kokie priešingi yra pasaulio prioritetai.
Dėl visiškai priešingų pasaulio principų tam, ko Jėzus čia mokė, kaip mums išgyventi, jei mes imsimės įgyvendinti Jo mokymą mūsų gyvenime?
Tolesniam tyrinėjimui: „Kam priklauso mūsų širdys? Apie ką mes galvojame? Iš ko mes norėtume atsiversti? Kam skirti švelniausi mūsų jausmai? Kam skiriame savo geriausias jėgas? Jei esame Kristaus, mes galvojame tik apie Jį. Save ir visa, ką turime, skiriame tik Jam. Mes trokštame būti panašūs į Jį, turėti Jo Dvasią, vykdyti Jo valią ir viskuo Jam patikti“ (E. Vait, Kelias pas Kristų, 2010, 59 p.).
„Čia, mūsų žemiškajame gyvenime, kad ir koks jis būtų suvaržytas nuodėmės, geriausias ugdymas yra tarnavimas. Didžiausią džiaugsmą ir aukščiausią išsilavinimą atrasime tarnaudami ir naujojoje ateities būsenoje, nesuvaržytoje nuodėmingo žmogiškumo apribojimų, – liudydami ir iš naujo mokydamiesi, ‘kokie dideli šio slėpinio garbės turtai skirti pagonims, būtent Kristus jumyse – garbės viltis’ (Kol 1, 27)“ (E. Vait, Ugdymas, 357 p.).
Klausimai aptarimui:
1. Jėzus pavadino turtuolį kvailu (Lk 12, 20). Žmogus gali būti neturtingas, jam gali nesisekti, bet kas Dievo akyse padaro žmogų kvailu?
2. Kai kuriose mūsų bendruomenėse matome dvi grupes: viena grupė – tai specialistai, įmonių, bažnyčių ir bendruomenių vadovai, įtakingieji, visi, kurie sulaukia pagarbos ir dėmesio; kiti yra tylūs ir „nesvarbūs“, kurie tiesiog ateina ir išeina niekam nepastebint. Ką jūs galite padaryti, kad pastarieji jaustųsi vienodai svarbūs, kaip ir anksčiau paminėti asmenys?
3. Nors šiandien lengva juoktis iš fariziejų dėl jų iškreipto tikėjimo, kaip galima užtikrinti, kad mums, kurie esame uolūs tikėjime, nekiltų pavojus daryti tas pačias klaidas? Kaip išlikti tvirtais tiesoje, tuo pačiu metu netampant fariziejais? Dar svarbiau, kaip mes nusprendžiame, kas yra teisinga ir dėl ko verta kovoti, kad nekoštume uodo?
4. Kaip išlikti budriems ir pasirengusiems Jėzaus sugrįžimui, kai su kiekvienais praeinančiais metais darosi vis lengviau nebebudėti?