Rugpjūčio 13–19d.
Šią savaitę skaitykite: Pr 6, 5; Įst 12, 8; 13, 18; 1 Kar 11, 1–13; 1 Kar 18; Jer 17, 5; Mal 3, 16–24.
Įsimintina eilutė: „Tik subrendusiems dera stiprus maistas – tiems, kurie pratybomis išlavino savo pojūčius ir sugeba atskirti gera nuo bloga“ (Hbr 5, 14).
1954 m. Viljamas Golding (William Golding) parašė romaną „Musių Viešpats“. Jame pasakojama apie grupę vaikų, kurie po lėktuvo katastrofos atsidūrė negyvenamoje saloje. Autorius panaudojo šį pasakojimą apibūdinti tai, kad žmonės yra linkę į blogį. Romanas buvo įtakingas todėl, kad autorius aprašė vaikus, neva nekaltumo įsikūnijimą, kad parodytų, kokia sugedusi, pikta, savanaudiška ir žiauri yra žmogaus širdis.
Krikščionys, žinoma, į tai atsakytų: papasakokite mums kažką, ko mes nežinome. Žmonijos nuodėmingumas yra krikščioniškos žinios dalis. Biblija šiuo klausimu nedviprasmiška. Mintis, kad blogis yra blogai, nekelia abejonių. Nesutariama dėl to, kas yra blogai.
Šią savaitę mokydamiesi apie garbinimą pažiūrėsime į tam tikrą blogį, kuris atnešė siaubingas pasekmes Dievo žmonėms ir žmonijai apskritai. Pamatysime, ką šis blogis padarė senovės Izraeliui bei paklausime savęs, ar mes asmeniškai jam pasiduodame?
I. Skirtingi požiūriai
1. Perskaitykite pateiktus tekstus. Kas juose bendra? Kodėl svarbu visada atminti tai? Pr 6, 5; Jer 17, 5; Jn 2, 25; Rom 3, 9–12. Kokie dalykai jūsų kultūroje gali paskatinti jus užmiršti šią svarbią tiesą?
Visame Šventajame Rašte yra įspėjimai: žmogaus širdis yra vylinga, patys žmonės – sugedę, nepaiso aplinkinių ir nė vienas nėra apsaugotas nuo blogio. Jėzus, žinoma, yra išimtis. Jis nenusidėjo. Vos keli veikėjai Biblijoje, kuriems skiriama nemažai dėmesio, yra apibūdinti kaip moraliai nepriekaištingi.
Nereikia Šventojo Rašto, kad suprastume, kokia sugedusi yra žmonija. Istorijos, žiniasklaidos, net mūsų namų ir kartais širdies pakanka pamatyti amoralią žmonijos būklę. Baisu pagalvoti, kad Liuciferis, būdamas nepriekaištingas, galėjo pasirinkti blogį, net tobuloje dangaus aplinkoje. Panašiai pasielgė ir Adomas su Ieva. Tai ką galima pasakyti apie mus? Mes gimstame nuodėmingi ir gyvename puolusioje bei iškrypusioje aplinkoje. Todėl nestebina tai, kad elgtis blogai mums yra paprasta, natūralu, blogis yra mūsų genuose.
Turime atsargiai vertinti asmeninį blogio supratimą. Kai kurie dalykai yra akivaizdžiai blogi. Pastaruosius laiko blogais ir tikintys Dievu, ir Juo netikintys. Tačiau blogis gali būti ir subtilus. Tam tikri dalykai, kuriuos pasaulis ar visuomenė galėtų priskirti natūraliems, Biblijoje gali būti smerktini, priskiriami nuodėmei, net blogiui.
Palyginkite Įst 12, 8 ir Įst 13, 18. Kokį svarbų skirtumą įžvelgiate? Kodėl šį skirtumą svarbu suprasti? Kokie dalykai nesmerktini jūsų visuomenėje, bet smerktini Biblijoje? Svarbiau, kiek visuomenė paveikė jus ir bažnyčią šiuo klausimu? Tai yra, į kokius dalykus, aiškiai pasmerktus Šventajame Rašte, bažnyčia galėtų nekreipti dėmesio dėl visuomenės įtakos? Paruoškite atsakymus pristatyti klasėje.
II. Kompromiso menas (ir blogis)
Sakoma, kad politika yra kompromiso menas. Žodis menas šiame pavyzdyje yra labai svarbus, nes kompromisas gali būti labai subtiliai paslėptas. Geras politikas gali paskatinti žmones pripažinti tam tikrus dalykus, išeitį rasti kompromiso būdu, dažnai jiems nesuprantant, kad jie tai daro. Šiame kontekste neabejotina, kad šėtonas yra geriausias politikas.
Visoje Biblijoje randame šio blogio, t.y. kompromiso pavyzdžių. Tai nereiškia, kad kompromisas apskritai yra blogai. Tam tikra prasme pats gyvenimas yra savotiškas kompromisas. Pastarasis tampa blogiu ir sugedimu, kai žinantys, kaip elgtis tinkamai, išsižada tiesos, kurią Dievas apreiškė jiems.
2. Perskaitykite 1 Kar 11, 1–13. Kas čia įvyko? Kaip tai vyko? Kas Saliamono elgesį šiuo atveju daro blogu? Kaip šis atsimetimas paveikė Izraelio garbinimą, tikėjimą ir visą religinę sistemą? Taip pat svarbu, ko galime pasimokyti asmeniškai iš šio epizodo ir visko, kas susiję su kompromisu?
Galbūt geriausiai paaiškinanti įvykius frazė šiame tekste yra šis teiginys: „Saliamonui pasenus, jo žmonos nugręžė jo širdį kitų dievų link“ (1 Kar 11, 4). Kitaip tariant, tai neįvyko per naktį. Ištikimas, atsidavęs ir pamaldus vyras ne staiga, tarsi iš niekur, nusigręžė nuo Viešpaties. Tai vyko po truputį. Truputis kompromiso čia, truputis ten, su kiekvienu žingsniu tolstant labiau ir labiau nuo tikslo, kol jis padarė tai, kas jaunystėje jam būtų kėlę siaubą.
Taip pat pažiūrėkite į tai, kokios buvo kompromiso pasekmės Izraelyje. Neigiamas padarinių poveikis veikė kartas.
Retkarčiais girdime pasakojimus apie žmones, kurie paliko Septintosios dienos adventistų bažnyčią, visiškai nutraukė ryšį, o vėliau grįžo ir buvo sukrėsti, pamatę kai kuriuos pokyčius teologijoje, standartuose ir garbinime. Kai kuriais atvejais tai gali būti gerai, kai kuriais – ne. Kaip atskirti, kas yra gerai?
III. Netikras garbinimas
1 Kar 11 Ahija atvyko pas Jeroboamą, Saliamono tarną, su žinia, kad jis taps dešimties Izraelio giminių karaliumi (26–31 eilutės). Bet pranašas aiškiai pareiškė Jeroboamui, kad jo sėkmė priklausys nuo jo ištikimybės Dievui (37–38 eilutės).
Deja, Jeroboamas girdėjo tik tai, ką norėjo girdėti, ir užmiršo pažado sąlygas. Jis buvo pernelyg pasiruošęs vadovauti sukilimui (1 Kar 12, 16–20), ir beveik nedelsiant ėmėsi priemonių, kad jo pavaldiniai nesugrįžtų į Jeruzalę garbinti.
3. Perskaitykite 1 Kar 12, 25–27. Ką tai pasako mums apie valdžią ir įtaką, kurią žmogaus protui daro garbinimas?
Perskaitykite pasakojimą apie Jeroboamo įsteigtą netikrą religiją, dėl kurios Izraelis galiausiai išsižadėjo tikrojo Dievo garbinimo Jeruzalėje (1 Kar 12, 25–33). Atkreipkite dėmesį, kuo šis naujas garbinimas buvo panašus į tikrą Dievo garbinimą ir tuo pačiu metu prieštaravo didžiajai daliai aiškių Jehovos nurodymų:
1. Atnašos ir kunigai ne iš Levio giminės (31–33 eilutės).
2. Aukso veršiai (28 eilutė).
3. Stabas Betelyje (29 eilutė).
4. Danas – garbinimo vieta (29 eilutė).
5. Įvesta į Palapinių šventę panaši iškilmė (32 eilutė).
6. Šventyklos aukštumų alkuose (31 eilutė).
Padirbti pinigai būtų nieko verti, jei jie neatrodytų kaip tikri. Jeroboamas suprato, kad netikras garbinimas turi būti daug kuo panašus į tikrą garbinimą, prie kurio žmonės buvo pripratę, nors galiausiai apie aukso veršius buvo pasakyta: „Štai tavo Dievas, kuris išvedė tave iš Egipto žemės!“ (1 Kar 12, 28 )
Mums šiandien lengva žvelgti atgal ir stebėtis: kaip jie galėjo taip atsimesti? Kita vertus, žmonės itin sugeba apgaudinėti save (tai yra puolusios ir sugedusios mūsų prigimties dalis), ir tikrai apgaudinėjame save, jei manome, kad nesame tokie pat pažeidžiami kaip izraelitai anuomet. Atidžiai pasižiūrėkite į savo gyvenimą, kaip jūs garbinate Dievą. Ar gali būti, kad, iš esmės, elgiatės panašiai kaip izraelitai šiuo atveju? Ar esate pasiruošę keistis, jei tai daryti būtina?
IV. Elijas ir Baalo pranašai
Valdant Ahabui ir Jezabelei situacija Šiaurėje vis prastėjo, ypač garbinimo klausimu. Būtent tokiame kontekste (žr. 1 Kar 17–19) užrašytas gerai žinomas pasakojimas apie Eliją ir Baalo pranašus. Čia galima pamatyti, ką padarė kompromisas.
4. Perskaitykite 1 Kar 18. Atkreipkite dėmesį į skirtingą garbinimo būdą. Ko iš to galime pasimokyti šiandien asmeniškai ir garbinimo klausimu apskritai?
Reginys turbūt buvo neeilinis: Baalo pranašai šaukė, šoko (kas žino, kokia muzika galėjo būti naudojama apeigos metu), net raižė save, kol apsipylė krauju. Jie buvo itin įsijautę, uolūs ir atsidavę tikėjimui ir jų dievui, kas liudijo apie tikėjimo nuoširdumą.
Šiandien kai kurios krikščioniškos pamaldos primena kažką panašaus: daug emocijų, įsijautimo ir triukšmo. Nors reiktų vengti pamaldų, kurios primena laidotuves, tačiau nesinori ir tokių, kurios primintų Baalo pranašus ant Karmelio kalno. Kai kuriems geros pamaldos – tai kuo įvairesni šūkavimai, kuo garsesnė muzika, kuo emocionalesnė atmosfera. Tačiau tai ne garbinimas.
Galbūt svarbiausia šio pasakojimo pamoka yra tai, kad garbinimo centru turi būti ištikimas Viešpats, Kūrėjas. Tikras garbinimas turi būti pagrįstas Dievo Žodžiu, nurodant į Viešpatį ir Jo veiklą praeityje. Skirtingai nei Baalo pranašai, Elijas paprasčiausiai meldėsi: „Atsiliepk man, Viešpatie! Atsiliepk man, kad ši tauta žinotų, jog Tu, Viešpatie, esi Dievas, jog Tu vėl susigrąžini jų širdis“ (37 eilutė). Tai nebuvo „Elijo šou“, bet tikras Dievo garbinimas, skirtingai nuo visų netikrų garbinimo formų.
Pamaldos turi visada padėti atsakyti į klausimą: „Ar ilgai jūs šlubuosite abiem kojom? Jeigu Viešpats yra Dievas, sekite paskui Jį, bet jeigu Baalas, tuomet sekite jį!“ (21 eilutė). Garbinimas turi priversti mus ištirti savo širdį, ar vis dar mylime Dievą ir esame pasišventę Jam, ar mūsų dėmesį patraukė kažkas kitas.
V. Elijo žinia
„Tuomet vėl pamatysite skirtumą tarp teisiojo ir nedorėlio, tarp tarnaujančiojo Dievui ir Jam netarnaujančiojo“ (Mal 3, 18 ).
Dramos ant Karmelio kalno esmė buvo šis klausimas: „Ar ilgai jūs šlubuosite abiem kojom? Jeigu Viešpats yra Dievas, sekite paskui Jį, bet jeigu Baalas, tuomet sekite jį!“ (1 Kar 18, 21). Nors šis kontekstas yra taikytinas konkrečioms aplinkybėms, atsakymą į Elijo klausimą turi rasti kiekvienas žmogus asmeniškai. Ilgai išlikti viduryje neišeis, nes anksčiau ar vėliau visi pereiname į vieną arba kitą pusę.
Laikų pabaigoje, kai baigsis didžioji kova, visa žmonija bus amžinai padalyta į dvi grupes: tarnaujantys Dievui ir Jam netarnaujantys (Mal 3, 18). Jėzus tai aiškiai pasakė: „Kas ne su Manimi, tas prieš Mane, ir kas nerenka su Manimi, tas barsto“ (Lk 11, 23). Ar galima būtų tai pasakyti aiškiau?
5. Perskaitykite Mal 3, 16 – 24, atsižvelgdami į pasakojimą ant Karmelio kalno. Ką Viešpats sako mums čia? Kaip suprantame šią „Elijo žinią“ paskutiniųjų laikų įvykių ir garbinimo kontekste? Žr. Apr 14, 7–12.
Jonas Krikštytojas, kurį Jėzus vadino Eliju (Mt 17, 11–13), skelbė reformaciją, atgailą ir klusnumą. Malachijas aiškiai pareiškė (Mal 3, 19–24), kad Elijas vėl ateis prieš didingą ir baisią dieną. Apreiškimo knygoje skelbiama įspėjimo žinia paskutinei kartai, kad ji paklustų ir pagarbintų Dievą Kūrėją. Kaip ant Karmelio kalno, žmonėms teks priimti sprendimą, kurio pasekmės bus amžinos. Gera žinia yra tai, kad mes galime priimti kasdieninius sprendimus, kurie paruoš mus kulminacinei kovai tarp gėrio ir blogio.
Pagalvokite apie kasdien priimamus sprendimus (galbūt tuos, kuriuos priėmėte pastarosiomis dienomis), net mažuose dalykuose (žr. Lk 16, 10). Atsižvelgiant į tuos sprendimus (ir kompromisus, kurie galėtų pasireikšti tuose sprendimuose), kurią iš dviejų pusių jūs renkatės? Įsigilinkite į savo atsakymus.
Toliau studijuokite: E. Vait, „Prophets and Kings“ 99–108 p.; 114–116 p.; 119–128 p.; 139–142 p.; 143–154 p.
„Šiandien dominuojantis atsimetimas yra panašus į tą, kuris pranašo dienomis buvo paplitęs Izraelyje.“ (E. Vait, „Prophets and Kings“, 170 p.)
„Daug tūkstančių [šiame amžiuje] dar nepriklaupė Baalui… [ir] daugelis, kurie garbino Baalą to nesuprasdami, su tais Dievo Dvasia vis dar kovoja.“ (E. Vait, „Prophets and Kings“, 171 p.)
Žinomas dvidešimto amžiaus pamokslininkas A. W. Tozer (jis mirė 1963 m.) dažnai pamokslaudavo prieš „linksmybių dievo“ garbinimą, tvirtindamas, kad bažnyčios negali konkuruoti su pasaulio linksmybių samprata, kaip sunkiai jos besistengtų tai daryti. Tiktai Jėzaus Kristaus kryžius, sako Tozer, o ne linksmybės laimės sielas Kristui. (Žr. A. W. Tozer, „Tozer On Worship and Entertainment“, sudarė James L. Snyder (Camp Hill, Penn.: Wing Spread Publishers, 1997 m.), 108-109 p.)
Klausimai aptarimui:
1. Klasėje aptarkite savo atsakymą į pirmos dalies klausimą. Kiek visuomenė paveikė bažnyčios požiūrį į šiandienius doros klausimus?
2. Baalo garbinimo aprašyme užsiminta, kad apeigos buvo labai linksmos, o tai gali padėti paaiškinti jų populiarumą. Kaip pamaldose galime atkurti pagarbią baimę Dievui, užuot skatinę žmones tikėtis linksmybių?
3. Kaip Septintosios dienos adventistų bažnyčia pasikeitė per praėjusius dvidešimt metų? Jūsų nuomone, kas pagerėjo, kas pablogėjo? Jei pakaks laiko, į ką, jūsų nuomone, Septintosios dienos adventistų bažnyčia bus panaši po dvidešimties metų? Pabandykite įsivaizduoti, kokios bus jūsų vietinės bendruomenės pamaldos.
4. Pagalvokite, kaip drastiškai Izraelio tauta atsimetė. Žinoma, tai neatsitiko per naktį. Velnias tikrai yra kantrus. Kaip galime apsaugoti save ir bažnyčią, kad neitume tuo pačiu keliu kaip Izraelis?