Gruodžio 14–20 d.
Šios savaitės tyrinėjimui skaitykite: Ez 28, 12–17; Iz 14, 12–15; Job 1, 6–12; Zch 3, 1–5; 1 Jn 4, 10; 2 Tim 4, 8; Ez 36, 23–27.
Įsimintina eilutė: „Aš dar išgirdau aukurą kalbant: `Taip, Visagali Viešpatie Dieve, Tavo nuosprendžiai tikri ir teisingi!`“ (Apr 16, 7).
Septintosios dienos adventistai suvokia tikrovę per biblinę „didžiosios kovos tarp Kristaus ir šėtono“ sampratą. Vartojant filosofinį terminą – tai „metanaratyvas“, didis pasakojimas, padedantis paaiškinti mūsų pasaulį ir tai, kas čia vyksta.
Šiai kovai svarbiausia yra šventykla, kuri, kaip matėme, nusako nuo žmonijos gelbėjimo pradžios iki pabaigos pasikartojančią temą – žmonijos atpirkimas per Jėzaus mirtį. Teisingas šventyklos temų supratimas taip pat padeda pavaizduoti Dievo charakterį, kurį šėtonas puola nuo tada, kai danguje prasidėjo didžioji kova.
Šią savaitę tyrinėsime kai kuriuos didžiosios kovos tarp Kristaus ir šėtono etapus, apreiškiančius tiesą apie Dievo charakterį ir atskleidžiančius šėtono klastą.
I. MAIŠTAS DANGIŠKOJE ŠVENTYKLOJE
1. Perskaitykite Ez 28, 12–17 ir Iz 14, 12–15. Ko šios eilutės moko apie Liuciferio nuopuolį?
Iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti, kad Ez 28, 11 parašyta tik apie žemiškąjį karalių. Tačiau tyrinėjant atidžiau paaiškėja, kad čia iš tikrųjų parašyta apie šėtoną.
Pradėkime 14 eilute: „Su kerubu išskleistais ir saugančiais sparnais Aš padariau tave globėju“ (Ez 28, 14). Ši eilutė primena žemiškosios šventyklos Šventų Švenčiausiąją vietą, kur du kerubai dengė Sandoros Skrynią bei Malonės Sostą (Iš 37, 7–9). Ši dangiškoji būtybė taip pat gyveno ant Dievo šventojo kalno, vaikščiojo tarp ugningų akmenų (Ez 28, 14) ir buvo Edene, Dievo sode (Ez 28, 13), o tai šventyklos simbolikos išraiška. Parašyta, kad kerubą puošė devyni brangakmeniai. Pastarieji aprašyti eilutėje 13. Šie brangakmeniai taip pat buvo kunigo krūtinės dėklo dalis (Iš 39, 10); net ir čia matome daugiau nuorodų į šventyklą.
Po spindinčio kerubo aprašymo tekste minimas jo moralinis puolimas. Angelo šlovė paveikė jo protą. Grožis padarė kerubo širdį išdidžia, jo spindesys pakenkė jo išminčiai, ir jo „prekyba“, kuri tikriausiai reiškia Dievo charakterio šmeižimą ir maišto kurstymą, pripildė jį smurto.
Arogantiškos žemės jėgos siekia dangaus, tačiau Iz 14, 12–15 „aušros sūnus“ (lotyniškai – lucifere, iš to ir kilo vardas Liuciferis) juda kita kryptimi: jis puolė iš dangaus žemyn. Tai nurodo į jo nežemišką kilmę. Kiti posakiai, pavyzdžiui, „viršum Dievo žvaigždžių iškelsiu savo sostą“, „atsisėsiu ant kalno, kur renkasi dievai, pačiuose Šiaurės pakraščiuose“, „prilygsiu Aukščiausiajam“, stiprina įspūdį, kad tai dangiška būtybė. Kai kuriuose vertimuose 12 ir 13 eilutėse vartojamas būtasis, o 15 eilutėje staiga – būsimasis laikas. Toks laikų pakeitimas rodo, kad pirmą kartą angelas puolė iš dangaus į žemę (Iz 14, 12), o antras puolimas bus iš žemės į šeolą (kapą), kažkada ateityje (Iz 14, 15). Tai nėra susiję su Babilono karaliumi. Tai yra aiški nuoroda į Liuciferį.
Nepriekaištinga Dievo sukurta būtybė puola ir nusideda? Ką tai sako apie moralinės laisvės tikrovę Dievo visatoje? Ir ką tokia laisvė pasako apie Dievo charakterį?
II. KALTINIMAI
Po to, kai nupuolė iš dangaus, šėtonas bandė iškreipti ir apšmeižti Dievo charakterį. Jis tai darė Edene (Pr 3, 1–5), pirmojoje „šventykloje“ žemėje. Savo maištą, kurį jis pradėjo dangiškoje šventykloje, šėtonas tęsė ir žemiškoje šventykloje – Edene. Pradėjęs kalbėtis su Ieva per žaltį, piktasis atvirai piršo mintį, kad Dievas draudžia kažką, kas porai būtų naudinga, kad Dievas neduoda kažko, ką porai reiktų turėti. Tokiu subtiliu būdu šėtonas iškreipė Dievo charakterį.
Adomo ir Ievos puolimas laikinai pasodino šėtoną į šio pasaulio sostą. Kai kurie tekstai rodo, kad šėtonas vėl galėjo ateiti prie dangiškojo sosto, bet tai daro kaip „šio pasaulio kunigaikštis“ (Jn 12, 31), kaip tas, kuris valdo žemę, tačiau tai daro kaip vagis.
2. Perskaitykite Job 1, 6–12 ir Zch 3, 1–5. Kaip šiose eilutėse atskleista didžioji kova?
Šios eilutės parodo mums dangiškąją didžiosios kovos pusę. Jobo teisumą šėtonas tiesiog lygina su savanaudiškumu – jei būsiu geras, Dievas laimins mane. Šėtonas teigia, neva Jobas tarnauja Dievui ne todėl, kad Dievas yra to vertas, bet todėl, kad tai Jobui naudinga; paaiškėjus, kad tarnavimas Dievui neatneš palaimų, Jobas išsižadėsiąs savo tikėjimo.
Vyriausiojo kunigo Jozuės (šventyklos tema) ir kitų tikinčiųjų atveju (žr. Apr 12, 10), E. Vait rašė, kad šėtonas „kaltina Dievo vaikus ir mėgina jų bylą parodyti kuo beviltiškesnę. Jis pateikia Viešpačiui blogus žmonių darbus ir trūkumus“ (Paslėpti lobiai, 142 p.).
Abiem atvejais tikrasis klausimas yra Dievo teisingumas. Visų kaltinimų klausimas yra tai, ar Dievo sprendimai yra teisūs ir teisingi? Teisiamas yra Dievo charakteris. Ar teisinga tai, kad Dievas gelbsti nusidėjėlius? Ar Dievas teisus, paskelbdamas neteisiuosius teisiais? Jei Dievas yra teisingas, Jis turi juos nubausti, o jei Jis yra maloningas, Jis turi atleisti jiems. Kaip Dievas gali daryti ir viena, ir kita?
Jeigu Dievas būtų tik teisingumo Dievas, koks būtų jūsų likimas, ir kodėl nusipelnote tokio likimo?
III. Nuteisinimas ant kryžiaus
Nuo pat pradžios Dievas nepaliko jokių abejonių, kad Jis paneigs šėtono kaltinimus ir įrodys Savo meilę bei teisingumą. Jo teisingumas reikalauja, kad būtų sumokėta kaina už žmonijos nuodėmes. Jo meilė siekia atkurti žmoniją bendrystei su Juo. Kaip Dievas gali apreikšti ir viena, ir kita?
3. Kaip Dievas parodė Savo meilę ir teisingumą? 1 Jn 4, 10; Rom 3, 21–26.
Dievo meilė ir teisingumas buvo apreikšti Kristaus mirtyje. Dievas mus pamilo ir atsiuntė Savo Sūnų, kad taptų permaldaujančia Auka už mūsų nuodėmes (1 Jn 4, 10; Jn 3, 16). Prisiimdamas bausmę už Įstatymo laužymą, Dievas pats parodė Savo teisumą, t.y. Įstatymo reikalavimai turėjo būti įvykdyti, ir tai Jėzus padarė ant kryžiaus.
Tuo pačiu metu, šiuo teisingumo aktu Dievas apreiškė Savo malonę ir meilę, nes Jėzaus mirtis buvo pavaduojanti. Jis mirė už mus, vietoj mūsų, kad to daryti nereiktų mums. Tai nuostabi Evangelijos sąlyga, kad Dievas pats prisiimtų bausmę, kurios reikalauja Jo teisingumas, o bausmę turėjome prisiimti mes.
Rom 3, 21–26 yra biblinis perliukas, susijęs su Dievo teisumo ir atpirkimo Jėzuje Kristuje tema. Kristaus pasiaukojanti mirtis yra Dievo teisumo apreiškimas: „pasirodydamas esąs teisus ir nuteisinantis tą, kuris tiki Jėzų“ (Rom 3, 26).
Vėlgi, šventyklos simbolika atspindi Kristaus mirtį. Praeitą savaitę tyrinėjome, kad Jo mirtis yra tobula, kad tai „permaldavimo auka“ (Rom 3, 25). Trumpai tariant, abu Testamentai atskleidžia, kad Kristaus misiją simbolizavo žemiškosios šventyklos apeigos.
„Nenusidėję pasauliai susidomėję laukė, kol Jehova pakils ir nušluos žemės gyventojus. […] Tačiau Dievas, užuot sunaikinęs pasaulį, atsiuntė Savo Sūnų jį išgelbėti. […] Sunkiausiu metu, kai šėtonas, atrodė, jau triumfuos, atėjo Dievo Sūnus – dieviškosios malonės Pasiuntinys“ (E. Vait, „Su meile iš Dangaus“, 31–32 p.). Ką ši ištrauka pasako apie Dievo charakterį?
IV. Įrodymai teisme
Kaip atskleista Šventajame Rašte, Dievo teismas yra gera žinia tiems, kurie Jį tiki, Juo pasitiki ir kurie yra ištikimi Jam, nors „mes negalime atsilaikyti prieš šėtono kaltinimus“ (E. Vait , Liudijimai Bažnyčiai, 5 t., 472 p.). Tačiau teismas skirtas ne tik mums. Teismas taip pat įrodo visai visatai, kad Dievas yra teisus.
4. Kaip Dievo charakteris pristatytas šiuose tekstuose apie teismą? Ps 96, 10. 13; 2 Tim 4, 8; Apr 16, 5. 7; 19, 2.
Teisme bus apreikštas Dievo charakteris. Tai, ką Abraomas jau suprato, galiausiai bus apreikšta visai žmonijai: „Argi tas, kuris yra visos žemės Teisėjas, nesielgs teisingai?“ (Pr 18, 25). Skirtingi teismo etapai, kai bus atskleistos knygos, įtikins, kad angelai (teisme iki Kristaus atėjimo) ir teisieji (tūkstantmečiame teisme) būtų užtikrinti, jog Dievas teisiai elgiasi su žmonija ir kad Jis buvo gailestingas kiekvienu atveju.
5. Perskaitykite Fil 2, 5–11. Koks nuostabus įvykis aprašytas šiose eilutėse?
Eilutėse 9–11 išaukštinamas Kristus. Pagrindiniai du veiksmai išreiškia tą pačią mintį: Jėzus yra Viešpats, ir visa kūrinija pripažins Jį Viešpačiu. Pirma, priklaups „kiekvienas kelis“ (eilutė 10). Kelio priklaupimas yra įprastas posakis, nurodantis pripažinimą autoriteto. Čia šie žodžiai nurodo, kad Kristui bus teikiama pagarba, pripažįstant Jo aukščiausiąją valdžią. Pagarba yra universali. „Danguje, žemėje ir po žeme“ reiškia kiekvieną gyvą būtybę: antgamtines būtybes danguje, gyvenančius žemėje ir prikeltus mirusiuosius. Atrodo, kad Kristų pagerbs ne tik išgelbėtieji. Visi pripažins Jo viešpatystę, net pražuvusieji.
Antra, visi turės išpažinti: „Jėzus Kristus yra Viešpats“ (eilutė 11). Galiausiai, visi pripažins Dievo teisingumą, išaukštindami Kristų kaip Viešpatį. Tokiu būdu visa kūrinija pripažins, koks yra Dievo charakteris, kuris buvo didžiosios kovos centras, t.y. pripažins, kad Dievas yra teisus ir ištikimas. Net šėtonas, Kristaus didžiausias priešas, pripažins Dievo teisingumą ir nusilenks Kristaus viršenybei (žr. E. Vait, Didžioji kova, 670 p.).
V. KOSMINIS REGINYS
Kalno pamoksle Jėzus pasakė šiuos nuostabius žodžius: „Taip tešviečia ir jūsų šviesa žmonių akivaizdoje, kad jie matytų gerus jūsų darbus ir šlovintų jūsų Tėvą danguje“ (Mt 5, 16). Šiais žodžiais Jis apreiškė principą, kuris, nors ir dažnai klaidingai aiškinamas, vis dėlto akivaizdus visoje Biblijoje. Principas atskleidžia, kad, kaip Kristaus mokiniai, savo veikla galime arba šlovinti Dievą, arba daryti Jam gėdą.
6. Perskaitykite Ez 36, 23–27. Kaip Dievas ketino atitaisyti Jo vardui padarytą žalą senovės Izraelio laikais?
Šios eilutės yra viena iš klasikinių ištraukų, susijusių su nauja sandora. Dievas trokšta iš esmės pakeisti Savo tautą. Jis nuplaus ją (eilutė 25), duos naują širdį ir atnaujins nauja dvasia (eilutė 26), kad ji taptų šventa tauta ir laikytųsi Dievo įsakymų. Dievas siekia nuteisinti ir pašventinti tikinčiuosius, kad savo gyvenimu jie garbintų Dievą už tai, kas Jis yra ir ką Jis daro (eilutė 23).
Žinoma, Dievo charakterio apgynimo prieš visatą pagrindas yra kryžius. „Šėtonas suprato, kad jo kaukė nuplėšta. Nenusidėję angelai ir dangiškoji Visata perprato jo kėslus. Jis pasirodė esąs žudikas. Praliejęs Dievo Sūnaus kraują jis neteko dangiškųjų būtybių palankumo“ (E. Vait, Su meile iš Dangaus, 708 p.).
Tuo pačiu metu, Naujajame Testamente Kristaus mokiniai yra vadinami reginiu pasauliui, angelams ir žmonėms (1 Kor 4, 9). Tai, ką mes darome, vertina ne tik kiti žmonės, bet ir dangiškosios būtybės. Ką mes liudijame? Savo gyvenimu mes galime padaryti žinoma daugeriopą Dievo išmintį kunigaikštystėms ir valdžioms danguje (Ef 3, 10). Arba mūsų gyvenimas gali atnešti gėdą ir išniekinti Viešpaties, kuriam išpažįstame tarnaują, vardą.
Koks reginys, tiek kitiems žmonėms, tiek angelams, yra dabartinis jūsų gyvenimas? Ar šlovinate Dievą, ar džiuginate šėtoną, ypač todėl, kad išpažįstate esąs Jėzaus mokinys?
Tolesniam tyrinėjimui: E. Vait, Patriarchai ir pranašai, 15-24 p.; Liudijimai Bažnyčiai, 5 t., 737-746 p.
„Pasaulyje buvo Tas, kuris nepriekaištingai parodė Tėvą, Tas, kurio charakteris ir elgesys paneigė šėtono klaidinantį šmeižtą apie Dievą. Piktasis taikė savo asmenines savybes Dievui. Dabar Kristuje jis pamatė tikrąjį Dievo charakterį. Gailestingasis, maloningasis Tėvas nenori, kad kuris pražūtų, bet kad visi atsiverstų“ (E. Vait, Rinktiniai raštai, 1t., 254 p.).
„Kristaus misija yra itin miglotai suprantama ir labai silpnai suvokiama. Jis buvo pašauktas nuo Dievo sosto ant slėpiningo Golgotos kryžiaus aukuro. Tai apmąstant vis aiškiau suvoksime ir pamatysime, kad Kristaus auka yra pradas ir principas kiekvienai meilės misijai“ (E. Vait, „In Heavenly Places“, 319 p.).
Klausimai aptarimui:
1. Pamąstykite apie tai, kad pasibaigus didžiajai kovai visos mąstančios būtybės visatoje, įskaitant šėtoną ir pražuvusiuosius, pripažins, jog Dievas teisingai, sąžiningai ir teisiai elgėsi su nuodėme bei maištu. Nors mums tai suvokti yra labai sunku, ką tai sako apie Dievo charakterį? Ko tai moko apie moralinės laisvės tikrovę ir kokia šventa bei esminė yra laisvė visatai, kurią sukūrė Dievas?
2. Daug krikščionių neigia šėtono buvimą ir laiko jį senu prietaru, kuriuo primityvūs žmonės mėgino paaiškinti pikta ir kančią pasaulyje. Pagalvokite, kokia didelė apgaulė yra toks požiūris. Sunku įsivaizduoti krikščionis, kurie neigtų taip dažnai Biblijoje apreikštą galią, ypač Naujajame Testamente, kur piktasis aprašytas kaip tikra būtybė. Ką tai sako apie stiprią modernizmo ir sekuliarizmo įtaką kai kurioms bažnyčioms? Ko septintosios dienos adventistai gali mokytis iš tokių klaidų, kurias daro kiti, kad ir mes nepasiduotume tai pačiai klastai? Jei šėtonas nebūtų tikras, kas nutiktų visai didžiosios kovos temai?