Gruodžio 8–14 d.
Šios savaitės tyrinėjimui skaitykite: Įst 8, 11–17; Fil 2, 3–4; 1 Kor 15, 51–52; Apr 22, 1–5; Mt 22, 39; Pr 2, 21–25.
Įsimintina eilutė: „Mes iš to pažinome meilę, kad Jis už mus paguldė Savo gyvybę. Ir mes turime guldyti gyvybę už brolius“ (1 Jn 3, 16).
Pagrindinė mintis: Kiekvienas gali vadintis krikščioniu, tačiau ką tai reiškia praktiškai?
„Kas iš to, mano broliai, jei kas sakosi turįs tikėjimą, bet neturi darbų?! Ar gali jį išgelbėti tikėjimas? (Jok 2, 14)
Biblijoje akcentuojamas sveikas mokslas, bet tai daroma švento gyvenimo kontekste (1 Tim 1, 10; Tit 2, 1–5), siekiant pabrėžti, kad tikrasis Biblijos mokymo tikslas yra doras gyvenimas, pasireiškiantis įsipareigojimu kitiems. Atidžiai patyrinėjus tekstus laiškuose Timotiejui ir Titui, paaiškėja, kad sveikas mokymas neatsiejamas nuo tinkamos gyvensenos, tarsi teisinga gyvensena pati savaime yra sveikas mokymas!
Krikščionys yra išgelbėti tam, kad atstovautų Dievui ir Jo išgelbėjimui bei būtų naudingi artimui didžiojoje kovoje tarp gėrio ir blogio. Krikščionys turi vengti būti tokie „dvasingi“, kad nebeteiktų žemiškos naudos. Žinoma, dangus yra mūsų namai, bet dabar vis dar esame žemėje ir turime žinoti, kaip gyventi čia.
Šią savaitę pažvelgsime į tai, kaip mūsų gyvenime turėtų akivaizdžiai pasireikšti praktinė krikščionybė.
I. PRIEVAIZDAVIMAS
Apmąstant išganymą ir pastarąjį laikant tarnavimu kitiems, negalime išvengti prievaizdavimo sampratos. Septintosios dienos adventistų enciklopedijoje prievaizdavimas apibrėžiamas kaip „Dievo tautos atsakomybė už viską, kas jai patikėta Viešpaties: gyvybė, fizinis kūnas, laikas, talentai ir sugebėjimai, medžiaginis turtas, galimybės tarnauti kitiems ir žinios apie tiesą“.
1. Perskaitykite pateiktus tekstus ir paklauskite savęs: kaip galiu įgyvendinti šiuos nuostabius tekstuose pateiktus principus mano konkrečiu atveju? Kaip šios tiesos turėtų paveikti mano gyvenimą ir santykius su kitais žmonėmis, su Dievu, ir kaip jos susijusios su talentais, kuriuos Jis davė man?
Įst 8, 11–17; Ps 24, 1; Fil 2, 3–4; 1 Jn 3, 16
Biblija moko, kad Dievo kūrinijos pagrindinis tikslas – šlovinti Jį. Nuodėmė itin iškreipė šią tikrovę, bet Dievas nusprendė išgelbėti mus, kad vėl galėtume šlovinti Jį kartu su visa kūrinija. Kristus įsigijo mus Dievo šlovei (Ef 1, 11–14). Tik pripažinus žodžiais ir darbais Kristaus viešpatavimą mūsų gyvenime, teikiame Dievui šlovę. Kristaus viešpatavimas mūsų gyvenime apims tarnystę kitiems per mūsų laiką, talentus, sugebėjimus, medžiaginį turtą.
Dar kartą perskaitykite aukščiau pateiktus tekstus. Kurie iš jų paliečia jus labiausiai ir kodėl? Kas skatina jus gyventi paisant kitų ir jūsų gerovės? Kuo gyvenimas dėl kitų pasitarnauja jūsų dvasinei naudai?
II. DEŠIMTINĖ – TIK MAŽA DALIS
„Kunigas, Aarono palikuonis, bus su levitais, jiems renkant dešimtinę; levitai atneš dešimtinę nuo savo dešimtinių į mūsų Dievo Namų iždo sandėlius“ (Neh 10, 39).
Pagalvokite apie savo gyvenimą, apie tai, koks jis trumpas; pagalvokite apie mirties neišvengiamybę (nebent Kristus sugrįš kol esate gyvi). Pagalvokite, ką reikštų, jei, kaip daugelis mano, kapas būtų visko pabaiga. Esate čia, ląstelių ir medžiagų darinys, atliekantis tam tikras funkcijas (dažnai skausme, sunkumuose, baimėje), ir tada – galas. Vienu ar kitu būdu, kai visos šios ląstelės žūsta, lieka tik lavonas, kuriuo minta kirmėlės ir bakterijos, kol ir šie sulaukia galo.
Toks būtų mūsų visų likimas visatoje, kurioje mūsų planeta, nekalbant apie mūsų gyvybę, gali pasirodyti tokia beprasmė, tarsi ji ne kažkas kita, tik žiaurus pokštas, daugeliui iš mūsų visiškai nejuokingas.
Priešingai tokiam vaizdui, pažvelkite, ką turime Kristuje. Pažvelkite, kas buvo pasiūlyta mums per Jėzų. Pažvelkite į išganymo planą, ką pastarasis sako apie mūsų vertę, ir apie tai, kas buvo padaryta dėl mūsų, kad mūsų neištiktų prieš keletą pastraipų aprašytas likimas.
2. Kas mums duota Kristuje? 1 Kor 15, 51–52; Apr 21, 4; Gal 3, 13; Ef 1, 6–7; Apr 22, 1–5. Ką šie dalykai turėtų reikšti mums? Kaip šie pažadai turėtų veikti visas mūsų būties puses?
„Aš kalbu apie dešimtines, tačiau jos man atrodo labai nereikšmingos! Kokia maža suma! Bergždžios yra pastangos įvertinti matematinėmis taisyklėmis laiką, pinigus ir meilę, atsižvelgiant į tą meilę ir pasiaukojimą, kuris yra beribis ir begalinis! Dešimtinės Kristui! Kokia menka dalis, gėdingas atlygis už tai, kas kainuoja tiek daug! Nuo Golgotos kryžiaus Kristus ragina besąlygiškai atsiduoti.“ (E. Vait, Liudijimai bažnyčiai, t. 4, 119 p.)
Atsižvelgiant į viską, ką Kristus padarė dėl jūsų, nejaugi negalite parodyti tikėjimą ir atnešti Jam tą mažą dalelę?
III. ATSAKOMYBĖ UŽ SAVE
Jėzus labai aiškiai nurodė mylėti savo artimą kaip save patį (Mt 22, 39). Tai labai įdomi eilutė, ypač jei atsižvelgiame į tai, kad dažnai ieškome meilės sau. Tačiau savimeilė iš esmės prieštarauja krikščionybei ir nesavanaudiškumo idėjai.
3. Ką Jėzus tuo norėjo pasakyti (Mt 22, 39)? Kaip suprasti ir taikyti šią eilutę, kad atspindėtume krikščionišką tiesą?
Meilė sau, krikščioniška prasme, nėra savanaudiškumas, kai svarbiausiais laikome save, o ne kitus. Priešingai, meilė sau reiškia, kad suvokiame savo vertę Dievo akyse ir stengiamės gyventi taip, kaip geriausia, žinant, kad toks gyvenimas bus naudingas ne tik jums (tai yra gerai), bet taip pat ir tiems, su kuriais užmezgate ryšį.
4. Kaip Jėzaus mokymą (Mt 22, 39) susietumėte su šiais tekstais?
Fil 2, 5. 8; 2 Kor 5, 14–15; 1 Kor 10, 31–33; 1 Pt 1, 13–16;
Atpirkimas, kurį nusidėjėlis gauna Kristuje, padaro jį viena su Juo (Gal 2, 20), todėl krikščionys trokšta gyventi kaip mokė Kristus. Nusidėjėlis trokšta Kristaus nusistatymo, gyventi nebe sau, bet Jam, ir paisyti kvietimo šventėti (t.y. išsižadėti asmeninių aistrų, nuodėmingų kultūros tendencijų ir moralinių netyrumų). Mylėdami save, norime sau to, kas geriausia, o tai – gyvenimas, pašvęstas Dievui, gyvenimas, atspindintis Dievo charakterį ir meilę, nesavanaudiškas gyvenimas, bet toks, kuris naudingas artimui. Patikimiausias būdas užtikrinti sau apgailėtiną būtį – gyventi tik dėl savęs, negalvojant apie artimo gerovę.
Apmąstykite, ką reiškia mylėti save krikščioniška prasme. Ar tokia meilė gali lengvai peraugti į destrukcinį egocentrizmą (griaunantis perdėtas savęs laikymas visko centru)? Koks yra vienintelis būdas išvengti tokių spąstų?
IV. KRIKŠČIONIŠKA SANTUOKA
Žmonės yra bendruomeniškos būtybės. Namuose, darbe, viešose vietose jie palaiko įvairiausius santykius. Atsakingas krikščionių elgesys turėtų būti akivaizdus visuose santykiuose, kurie Biblijoje apibrėžiami atitinkamais principais.
5. Patyrinėkite šiuos Šventojo Rašto tekstus ir apibūdinkite biblinę santuoką: Pr 2, 21–25; Mal 2, 14; Ef 5, 28.
Apibūdinti kažką, reiškia suteikti prasmę. Šiandien sakoma, kad santuoką apibūdinti sunku, nes santuokos prasmė kinta ir priklauso nuo žmonių, laikmečio ir kultūros. Tačiau Biblijoje mintis apie santuoką nėra tokia lanksti. Pasak Šventojo Rašto, santuoką įsteigė Dievas, kad du suaugę skirtingų lyčių žmonės galėtų dalytis asmeniškais, intymiais ir ilgalaikiais santykiais. Biblinė santuoka yra pažymėta vyrų ir moterų giliu vienybės ryšiu, kai tikslai yra derinami su pastovumu, ištikimybe ir pasitikėjimu. Santykiai su Dievu, kaip ir vyro bei žmonos santykiai, turi būti šventai saugomi.
Visi gerai žinome, kad net į bažnytinę santuoką žiūrima neatsakingai. Reikalams klostantis nesklandžiai, žmonės stoja prieš žemišką teisėją, kuris žmonių sugalvotų įstatymų ir nuostatų pagalba perskiria tai, ką sujungė Dievas. Mes visi suprantame, kad kažkas čia negerai. Tačiau kaip bažnyčia, nesutariame dėl to, ką daryti esant tokioms aplinkybėms.
Kartu su poligamijos (daugpatystės), civilinės partnerystės, skyrybų, antrosios santuokos ir homoseksualumo klausimais, kokius kitus iššūkius, susijusius su žmogaus intymumu, pastebite šiandienėje visuomenėje? Kokį Biblija pagrįstą mokymą galite pateikti šiais klausimais?
Svetimavimo, paleistuvystės ir pornografijos apstu šiandieninėje visuomenėje, ir vargu ar tai yra blogiausia. Nepaisant to, Dievas ir toliau žiūri į žmogiškus trūkumus su užuojauta ir gailestingumu. Trūkumus galima įveikti dėka Kristaus malonės. Todėl turime siekti aukšto Dievo mato, o ne pateisinti nuodėmę.
V. KRIKŠČIONIŠKAS ELGESYS
Be šeimos, krikščionys dalyvauja ir socialinėje, ir profesinėje aplinkoje. Bibliniu požiūriu, krikščionys yra pasaulyje, bet ne iš pasaulio (Jn 17, 14–18).
6. Apsvarstykite šias tris kasdienio gyvenimo sritis ir aptarkite krikščionišką atsakomybę dėl gyvensenos ir elgesio:
a) Darbdavio / darbuotojo santykiai (Jok 5, 4–6; Ef 6, 5–9). Be to, kad darbuotojai turi būti laikomi lygiais Kristuje, krikščionys darbdaviai turi vadovautis principu, kad darbas reikalauja atitinkamo atlygio. Kita vertus, krikščionys darbuotojai privalo atsispirti pagundai būti tingūs darbe.
„Tėvai daro didžiulę nuodėmę, leisdami savo vaikams nieko neveikti. Vaikai greitai pamėgsta dykinėjimą ir užauga tingūs, nenaudingi jokiai veiklai. Kai jie yra pakankamai suaugę, kad galėtų užsidirbti pragyvenimui ir susirasti tarnybą, jie dirba itin atmestinai, o tikisi, kad jiems bus mokama tiek pat, kaip ir darbštiems darbininkams.“ (E. Vait, „Paslėpti lobiai“, 310.)
b) Pilietinės pareigos (Rom 13, 1–7). Krikščionys pirmą vietą skiria Dievui ir vertina visus veiksmus bei pareigas būtent tokiu požiūriu. Dėl šios priežasties krikščionys, pavyzdžiui, priešinsis bet kokiai diskriminacijai, net jei ji yra oficialiai pripažinta. Tuo pačiu metu, „ištikimybė Dievui niekam nesuteikia teisės tapti autonomiškiems (nepriklausomiems) ir kurti socialinę disharmoniją arba chaosą. Krikščionys moka mokesčius, vykdo pilietines pareigas, gerbia eismo taisykles ir nuosavybės teises bei bendradarbiauja su civiline valdžia, užkertant kelią nusikalstamumui ir smurtui.“ (Handbook of Seventh-day Adventist Theology (Maryland: Review and Herald® Publishing Association, 2000), 701 p.
c) Socialinė atsakomybė (Iz 61, 1–3; Mt 25, 31–46). Aptarkite šį teiginį, atsižvelgdami į prieš tai skaitytą ištrauką: „Krikščionys gali įgyvendinti pašaukimą siekti Dievo karalystės, jei, skatinami meilės artimui, jie vykdo savo pareigas moralių bendruomenių šeimyniniame ir ekonominiame, tautiniame ir politiniame gyvenime. […] Tik prisidėdami prie pilietinio darbo vardan bendros gerovės ir būdami ištikimi bendruomeniškam pašaukimui, galime būti ištikimi Kristaus pavyzdžiui.“ (H. Richard Niebuhr, „Christ and Culture“ (HarperCollins Publishers, 1996), 97 p.)
Jums dirbant ir bendraujant su aplinkiniais, ar žmonės pastebi krikščioniškas vertybes? Būkite sąžiningi (nepaisant, kad tai gali būti nemalonu!). Kokios jūsų gyvenimo pusės, jei tokių yra, patraukia žmones tikėti taip, kaip tikite jūs? Ką jūsų atsakymas pasako apie jūsų gyvenseną?
Papildomam tyrinėjimui: „Seventh-day Adventists Believe“, 22-23 skyriai; Raulio Dederen redaguota „Handbook of Seventh-day Adventist Theology“, 675-723 p.
„Dosnumo ir geranoriškumo darbai buvo sukurti Dievo, kad žmonių širdys liktų užjaučiančios, švelnios, skatintų susidomėjimą meile vienas kitam, kad būtų sekama Mokytoją, kuris dėl mūsų tapo vargšu, kad mes galėtume tapti turtingi. Dešimtinės įsakymas buvo sumanytas kaip ilgalaikis principas, palaiminimas žmogui. Geranoriškumo sistema buvo skirta siekiant užkirsti kelią dideliam blogiui – godumui. Kristus matė, kad verslas ir meilė turtams bus didžiausia priežastis, dėl kurios panašumas į Dievą bus išrautas iš širdies. Jis matė, kad meilė pinigams giliai įsišaknys žmogaus sieloje, užkirsdama kelią kilniems ketinimams, kad nebūtų paisoma kenčiančiųjų poreikių.“ (E. Vait, Liudijimai bažnyčiai t. 3, 547 p.)
„Jei žmogus turi sveikatos ir stiprybės, – tai jo turtas, kuris turi būti tinkamai panaudotas. Jei jis leidžia valandų valandas dykinėdamas, be reikalo lankydamas kitus ir tuščiai kalbėdamas, jis yra tingus, o tai draudžia Dievo Žodis. Tokie turi dirbi ir pasirūpinti savo šeima bei rūpintis kitais tiek, kiek Dievas palaimino juos.
Nesame šiame pasaulyje, kad rūpintumės tik savimi. Privalome dirbti išganymo darbą, todėl turime sekti savęs išsižadančiu, pasiaukojančiu, naudingu Kristaus pavyzdžiu.“ (E. Vait, Liudijimai Bažnyčios t. 1, 325 p.)
Aptarkite:
1. Santuokos ir skyrybų klausimas kelia didelį susirūpinimą, nes kai kuriose šalyse skyrybos yra labai paplitusios. Kaip taikyti aiškų Biblijos mokymą sprendžiant šį klausimą? Jei griežčiau taikytume Jėzaus mokymą, ar žmonės būtų mažiau linkę nutraukti santuoką? Aptarkite šį sudėtingą klausimą.
2. Įsigilinkite į dešimtinės klausimą. Kai kas teigia, kad jie turėtų turėti teisę skirti dešimtinę kam panorėję, o ne organizuotai bažnyčiai, kurios kūno nariais jie yra. Kokį didžiulį pavojų kelia toks požiūris?
3. Kaip bažnyčia negalime nepaistyti Biblijos mokymo dėl rūpinimosi vargšais ir beturčiais. Vadinantys save krikščionimis, privalo paisyti šio nurodymo. Tuo pat metu, kokie iškiltų spąstai mūsų pašaukimui, jei rūpinimasis vargšais būtų pagrindinė mūsų tarnystė, o ne priemonė, siekiant kilnesnio tikslo?