Balandžio 4–10 d.
Šios savaitės tyrinėjimui skaitykite: Lk 3, 1–14; Rom 6, 1–6; Lk 3, 21–22; Lk 4, 5–8; Iz 14, 13–14; Lk 4, 9–13.
Įsimintina eilutė: „Šventoji Dvasia kūnišku pavidalu nusileido ant Jo tarsi balandis, o balsas iš dangaus prabilo: Tu Mano mylimasis Sūnus, Tavimi Aš gėriuosi“ (Lk 3, 22).
Praeitą savaitę mokėmės, jog Lukas paminėjo daug istorinių asmenybių, kad, mūsų nuomone, padėtų suprasti, jog jo pasakojimas apie Jėzų ir Joną yra tikras kaip paminėtos istorinės asmenybės.
Tačiau yra dar viena svarbi priežastis, dėl kurios paminėtos šios įtakingos asmenybės – tai jų priešpriešinimas nuolankiam žmogui dykumoje, Jonui Krikštytojui, Dievo išrinktajam pasiuntiniui, turėjusiam parengti kelią svarbiausiam įvykiui visoje žmonijos istorijoje – Jėzaus, pasaulio Išganytojo, atėjimui. Įdomu, kad Mesijo atėjimui paskelbti Dievas pasirinko ne vieną iš pasaulio „didžiūnų“, bet nuolankų tarną.
Paisydami visų šių istorinių asmenybių mokslininkai datuoja Jono Krikštytojo ir Jėzaus tarnystės pradžią apie 27 m. ar 28 m. po Kristaus. Istoriniu šių Romos imperijos asmenybių laikotarpiu Jėzus buvo pakrikštytas ir gavo dangaus patvirtinimą, kad Jis yra Dievo „mylimasis Sūnus“ (Lk 3, 22). Lukas konstatuoja šį įvykį pačioje pradžioje, dar prieš pateikdamas savo skaitytojams „sutvarkytą pasakojimą“ apie Jėzaus Kristaus misiją ir tarnystę.
I. „TAISYKITE VIEŠPAČIUI KELIĄ!“
Luko 3 Jonas atlieka unikalų ir lemiamą vaidmenį išganymo istorijoje. Kad ir ką būtų galima pasakyti apie Jono skelbtą žinią, jis nevyniojo savo žodžių į vatą, kad įtiktų minioms.
Perskaitykite Lk 3, 1–14. Jo žodžiai alsuoja svarbiausiomis tiesomis ne tik tiems, kurie tuo metu jį girdėjo, bet ir mums visiems. Į kokius čia pabrėžtus Jono žodžius dera atkreipti ypatingą dėmesį?
Atgaila yra ne tik teorinė sąvoka. Tai gyvenimo būdas. Šis žodis kilęs iš graikų kalbos žodžio metanoia, nusakančio mąstymo pakeitimą, kuris veda į naują gyvenimą.
Krikštyti reiškia visiškai panardinti į vandenį. Panardinimas turi gilią prasmę. Dar prieš Joną žydai teikė ypatingą prasmę tokiam panardinimui – krikštui. Tai įprastai darė pagonių prozelitai, apsisprendę priimti žydų tikėjimą.
Ragindamas žydus krikštytis, Jonas Krikštytojas nustatė naują principą: viešai išsižadėti savo senų nuodėmingų kelių ir pasiruošti Mesijo atėjimui. Taigi Jonas Krikštytojas pristatė simbolinį aktą atsisakyti nuodėmės ir pasišvęsti naujam gyvenimo būdui, kaip prisiartinusios Mesijo karalystės piliečiams. Jonas nedelsdamas pridūrė, kad jis krikštija tik vandeniu, bet Tas, kuris ateis po Jono, „krikštys jus Šventąja Dvasia ir ugnimi“ (Lk 3, 16). Taip buvo išreikšta svarbi mintis: krikštas, panardinant žmogų į vandenį, yra tik vidinio pokyčio išorinis simbolis, kuris galiausiai turi būti užantspauduotas Šventosios Dvasios krikštu.
Perskaitykite Rom 6, 1–6. Kokias dvasines pamokas apaštalas Paulius įžvelgė krikšte? Atkreipkite dėmesį, kad apaštalas palygino panardinimą ir pakėlimą iš vandens su mirtimi nuodėmei ir gyvenimu teisumui. Kaip jūs patyrėte šio naujojo gyvenimo Kristuje tikrovę? Kas rodo, kad vis dar esate „panardinti“?
II. „TU MANO MYLIMASIS SŪNUS“
Lk 2, 41–50 užrašytas gerai žinomas pasakojimas, kai Juozapas ir Marija Jeruzalėje iš akiračio pametė Jėzų. Ypač įdomus Jėzaus atsakymas Marijai, kai motina Jam papriekaištavo (eilutė 48). Jėzaus atsakymas patvirtino, jog Jis suvokė Savo dieviškąją prigimtį, kad Jis yra Dievo Sūnus. „Kam gi Manęs ieškojote? Argi nežinojote, kad Man reikia būti Savo Tėvo reikaluose?“ (eilutė 49) Kita eilutė teigia, kad Juozapas su Marija „nesuprato Jėzus žodžių“. Sąžiningai sakant, kaip jie galėjo suprasti? Galų gale, net mokiniai, praleidę su Jėzumi kelis metus, vis dar ne visiškai suvokė, kas Jis buvo ir ką Jis turėjo atlikti.
Pavyzdžiui, po prisikėlimo Jėzus kalbėjo su dviem mokiniais pakeliui į Emausą. Vienas iš jų, kreipdamasis į Jėzų, sakė, kad Jis „buvo pranašas, galingas darbais ir žodžiais Dievo ir visos tautos akyse“ (Lk 24, 19). Jėzus, be abejo, buvo daug daugiau nei pranašas. Net ir po visų įvykių jie vis dar nesuvokė, kas Jėzus buvo ir ką Jis atėjo atlikti.
Perskaitykite Mt 3, 13–17; Jn 1, 29–34 ir Lk 3, 21–22. Kuo reikšmingas yra Jėzaus krikštas?
Jėzaus krikšto metu dangus paliudijo, kad Jėzus yra Dievo Sūnus. Jėzus leidosi pakrikštijamas ne todėl, kad Jam reikėjo atsiversti, bet parodydamas kitiems pavyzdį (Mt 3, 14–15). Su Jėzaus krikštu yra susiję trys svarbūs veiksniai: (1) Krikštytojo skelbimas: „Štai Dievo Avinėlis, kuris naikina pasaulio nuodėmę!“ (Jn 1, 29); (2) Šventosios Dvasios patepimas tolesnei Jėzaus misijai; (3) dangiškasis skelbimas, kad Jėzus yra Dievo Sūnus, kuriuo Tėvas gėrisi.
Pagalvokite apie tai: nepriekaištingą Dievo Sūnų, visatos Kūrėją, pakrikštijo paprastas žmogus, ir visa tai išganymo plano dalis. Kaip šis neįtikėtinas Jėzaus nusižeminimas turėtų padėti mums būti pasirengusiems nusižeminti, kai tam yra pagrindas?
III. NE VIEN DUONA
„Kupinas Šventosios Dvasios Jėzus grįžo nuo Jordano, ir Dvasia Jį vedžiojo po dykumą keturiasdešimt dienų, ir Jis buvo velnio gundomas. Jis nieko nevalgė per tas dienas ir, joms pasibaigus, buvo alkanas“ (Lk 4, 1–2). Gimęs vykdyti Dievo paskirtą misiją, krikšto metu gavęs užduotį, įgalintas Šventosios Dvasios, Jėzus Kristus pasitraukė į dykumą apmąstyti šios užduoties.
Jėzaus gundymas dykumoje buvo svarbus didžiajai kovai, kuri įsisiautėjo po Liuciferio maišto danguje, tarp Kristaus ir šėtono. Dykumoje, kai Išganytojas buvo nusilpęs po 40 dienų pasninko, kai tolimesnė kelionė atrodė niūri ir varginanti, Jėzų užsipuolė pats šėtonas. „Šėtonas suprato, kad turi nugalėti arba pats būti nugalėtas. Ši kova buvo pernelyg svarbi, kad jis patikėtų ją savo nupuolusiems angelams. Taigi nusprendė jai vadovauti pats“ (E. Vait, Su meile iš Dangaus, 2011, 95 p.).
Atkreipkite dėmesį į šėtono žodžius Kristui: „Jei Tu Dievo Sūnus, liepk šitam akmeniui pavirsti duona“ (Lk 4, 3). Kaip tai, ką šėtonas mėgino padaryti šiame pasakojime, atspindi jo ketinimus danguje?
Čia svarbiausia yra ne duona. Taip, po 40 dienų pasninko dykumoje Gelbėtojas turėjo būti išalkęs, ir šėtonas pasinaudojo šia aplinkybe kaip masalu. Tačiau šėtonas žinojo, kad Jėzus yra visatos Kūrėjas. Tam, kuris sukūrė visatą iš nieko, paversti akmenį duona buvo nesunku. Šio gundymo esmė yra žodžiai: „Jei Tu esi Dievo Sūnus“. Vos 40 dienų anksčiau balsas iš dangaus paliudijo, kad Jėzus iš tiesų yra Dievo Sūnus, nejaugi dabar Jėzus turėtų tuo abejoti? Abejojimas Dievo Žodžiu yra pirmas pasidavimo gundymui žingsnis. Danguje šėtonas ginčijo Jėzaus autoritetą; piktasis tą patį darė ir čia; nors gerokai subtilesniu būdu nei danguje.
Kaip jūs galite išmokti nepasiduoti šėtono gundymui, kai jis mus visus mėgina priversti abejoti Dievo pažadais?
IV. „JEI PAGARBINSI MANE“
Perskaitykite Lk 4, 5–8. Kodėl šėtonas norėjo, kad Jėzus jį pagarbintų? Kas čia grėsė?
Garbinamas gali būti tik Dievas. Tik garbinimas iš esmės skiria kūrinį nuo Kūrėjo. Vienas iš Liuciferio maišto prieš Dievą danguje klausimų yra garbinimas. Luciferio ambicija gerai apibendrinta Iz 14, 13–14: užlipti į dangų, iškelti savo sostą viršum Dievo žvaigždžių, prilygti Aukščiausiajam. Tai buvo bandymas uzurpuoti valdžią, kuri priklauso tik Kūrėjui, bet ne kūriniui, kad ir koks išaukštintas jis būtų.
Toks kontekstas padeda geriau suprasti, kas vyko, kai Jėzus buvo gundomas. Kristui bepradedant Savo misiją – atpirkti pasaulį, grąžinant šią nuosavybę ir valdžią Dievui, šėtonas, pavedėjęs Jį aukščiau, parodė Jam visas pasaulio karalystes ir pasiūlė Jam paprastą dalyką: „Jei parpuolęs ant žemės pagarbinsi mane, visa bus Tavo“ (Lk 4, 7).
Šėtonas mėgino nukreipti Kristaus dėmesį nuo dieviškojo prioriteto ir sugundyti Jį pompastika ir šlove už „nedidelę“ kainą – pagarbinimą. Piktasis mėgino čia, vėlgi, sulaukti galios ir garbinimo, kurių jam nepavyko gauti danguje.
Atkreipkite dėmesį, kaip Kristus atstūmė gundytoją su begaline panieka: „Eik šalin, šėtone!“ (Mt 4, 10) Tarnauti garbinant galima tik Dievui Kūrėjui. Čia vėl į pagalbą ateina Viešpaties Žodis. Ar įkvėptas Mozė neužrašė: „Klausykis, Izraeli! VIEŠPATS yra mūsų Dievas, vien tik VIEŠPATS. Mylėsi Viešpatį, savo Dievą, visa širdimi, visa siela ir visomis jėgomis. Bijosi tik VIEŠPATIES, savo Dievo, Jam tarnausi“ (Įst 6, 4–5. 13)? Tai galutinis atsakymas šėtono melui ir gudrybėms. Tikėdami ir paklusdami turime sekti Dievu.
Kiekvienas iš mūsų gali susidurti su pagundomis ir pasiduoti netikėjimui net mažuose dalykuose. Darbe, universiteto egzamine, esant galimybei gauti aukštesnes pareigas, gali tekti eiti į kompromisą dėl sabatos. Vizos į geresnę šalį gavimas priklauso nuo to, ar jūsų vardas atskleidžia jūsų tikėjimą ir ar nuspręsite savo vardą pasikeisti. Kokiomis aplinkybėmis sutiktumėte su kompromisu? Kada verta mokėti tokią kainą, jei apskritai verta?
V. KRISTUS – NUGALĖTOJAS
Lukas ir Matas sukeitė antrą ir trečią gundymą vietomis. Nežinome kodėl, tačiau tai neturėtų mūsų trikdyti. Esminis dalykas – tai abejose evangelijose patvirtinta galutinė Jėzaus pergalė prieš šėtoną. Svarbu yra tai, kad Jėzus Kristus yra tikras asmuo, visaip gundytas, bet nenusidėjęs (Hbr 4, 15). Su Dievo Žodžiu Savo lūpose ir malda susijungęs su dangumi, Jėzus laimėjo pergalę prieš šėtoną kiekviename gundyme ir paskelbė Dievo karalystės pradžią ir Mesijo amžių.
Perskaitykite Lk 4, 9–13 ir Mt 4, 5–7. Per pirmuosius du gundymus Jėzus šėtoną įveikė naudodamasis Šventuoju Raštu. Trečią kartą šėtonas pats citavo Šventąjį Raštą ir patikrino, ar Jėzus iš tikrųjų laikosi Dievo Žodžio. Kas čia vyko, ir kaip Jėzus reagavo?
Šėtonas užkėlė Jėzų ant Jeruzalės šventyklos šelmens, švenčiausios vietos žydų istorijoje. Sionas, šventykla, kur Dievas apsigyveno tarp Savo žmonių, tapo šėtono priešpriešos su Jėzumi vieta. „Jei Tu Dievo Sūnus“, – vėl pradėjo piktasis. Atkreipkite dėmesį, ką šėtonas sakė: Jei Dievas iš tiesų yra Tavo Tėvas, ir jei Tu iš tikrųjų vykdai Jo misiją, pulk žemyn, kartą ir visiems laikams patikrindamas Savo tikėjimą. Žinoma, jei viskas yra tiesa, Dievas neleis Tau susižaloti. Ir tada piktasis citavo Šventąjį Raštą: „Jis palieps Savo angelams sergėti Tave“ (Lk 4, 10).
Šėtonas žino Šventąjį Raštą, bet jį aiškina klaidinančiai. Tai buvo piktojo taktika paskatinti Jėzų gundyti Dievą. Dievas iš tikrųjų pažadėjo Savo angelų globą, tačiau tik Jo valios vykdymo kontekste, pavyzdžiui, Danieliaus ir jo draugų atveju. Naudodamas Raštą, kuris moko negundyti Dievo (eilutė 12), Jėzus šėtonui atsakė ryžtingai. Mūsų pareiga yra atsiduoti Dievo valiai ir leisti Jam viskuo pasirūpinti.
Atkreipkite dėmesį į keturis pagrindinius Biblijos mokymus, susijusius su gundymu: (1) Niekas nėra apsaugotas nuo gundymų; (2) Dievui leidus mus gundyti, Jis taip pat suteikia malonę priešintis ir stiprybę įveikti gundymą; (3) pagundos ateina ne tuo pačiu būdu kiekvieną kartą; (4) niekas nėra gundomas virš jėgų (1 Kor 10, 13).
Tolesniam tyrinėjimui: „Jeigu Juozapas ir Marija apmąstymais bei malda būtų sutelkę savo mintis į Dievą, jie būtų supratę, koks šventas yra jų pasitikėjimas, ir nepaleidę Jėzaus iš akių. Vieną dieną pabuvę nebudrūs, jie prarado Išgelbėtoją, o Jo ieškoti su nerimu teko tris dienas. Taip yra ir su mumis. Tuščiažodžiaudami, sėdami blogį ar apleidę maldą mes galime vieną dieną prarasti Išgelbėtojo Artumą, o paskui, kad atgautume prarastą ramybę, gali tekti su liūdesiu Jo ieškoti daugelį dienų“ (E. Vait, Su meile iš Dangaus, 2011, 66 p.).
Klausimai aptarimui:
1. Gundymas nereiškia, kad jau nusidedame. Bibline prasme, gundymas yra teigiama galimybė parodyti šventumą. Būti gundomiems yra vienas dalykas, o padaryti nuodėmę, tai jau visai kas kita. Tuo pačiu metu, kokia mums tenka atsakomybė, kad mes stengtumės išvengti pagundos?
2. Filosofai ir teologai dažnai kalba apie taip vadinamą „metanaratyvą“ – svarbiausią pasakojimą, kurio kontekste atsiranda visi kiti pasakojimai. Kitaip sakant, „metanaratyvas“ yra kontekstas, kuriame atsiskleidžia visi kiti pasakojimai ir įvykiai. Septintosios dienos adventistai „metanaratyvu“ ar įvykių žemėje ir danguje kontekstu vadina didžiąją kovą. Kokios Biblijos eilutės moko mus didžiosios kovos tikrovės ir padeda paaiškinti, kas vyksta pasaulyje?
3. Kokios Biblijos eilutės galingiausiai žada mums pergalę prieš pagundas, kurios mus ištinka? Kodėl, net esant šiems pažadams, vis tiek lengva pakliūti į pagundą?
4. Vienoje iš šios savaitės temos dalių buvo teigiama, kad abejojimas Dievo Žodžiu yra pirmas pasidavimo gundymui žingsnis. Kodėl būtent tai gali būti pirmuoju žingsniu?
5. Kaip stabmeldystė gali pasireikšti daug subtiliau nei nusilenkimu kažkam, o ne Viešpačiui?