Birželio 14–20 d.
Šios savaitės tyrinėjimui skaitykite: Pr 2, 16–3, 7; Pr 6; Pr 12; Įst 7, 6–12; Gal 3, 6–16; Apr 12, 17; 14, 6–12.
Įsimintina eilutė: „Čia pasirodo ištvermė šventųjų, kurie laikosi Dievo įsakymų ir Jėzaus tikėjimo!“ (Apr 14, 12)
Estafetėje komandą paprastai sudaro keturi bėgikai. Pastarieji gali varžytis tarpusavyje bet kuriuo metu, išskyrus estafetėje. Būdami tos pačios komandos dalimi, bėgikai turi išmokti mąstyti kaip vienas. Lenktynių metu atstumas yra lygiai padalintas kiekvienam bėgikui. Lenktyniauti gali tik tas komandos narys, kuris laiko estafetės lazdelę. Pastarąją meistriškai perduoda vienas komandos narys kitam, kol vyksta lenktynės. Tam tikra prasme, komandos nariams estafetės lazdelė yra vienintelis tęstinumo simbolis.
Dievo Bažnyčia kažkuo panaši į estafetėje dalyvaujančią komandą. Išgelbėjimo pasakojime, pradedant Adomu sode, estafetė perėjo keletą etapų: nuo Nojaus iki Abraomo, iki Sinajaus, iki Naujojo Testamento Bažnyčios, Reformacijos laikų Bažnyčios, o dabar estafetę perėmė skelbiantieji trijų angelų žinią.
Dievo Bažnyčiai tęstinumo simbolis yra Jo Įstatymas, kuris po nuopuolio turi visada būti siejamas su gelbėjančia Dievo malone. Malonė ir Įstatymas yra Evangelijos esmė.
Šią savaitę seksime Įstatymo (ir malonės), skirto Dievo Bažnyčiai per amžius, tęstinumo pėdsakais.
I. NUO ADOMO IKI NOJAUS
Tam tikra prasme, apie „Kristaus Bažnyčią“ galima kalbėti tik nuo Naujojo Testamento laikų, kai tikintieji pirmą kartą paliudijo Jėzaus gyvenimą, mirtį ir prisikėlimą. Tačiau „Kristaus Bažnyčią“ galima matyti ir platesniame kontekste. Žodis bažnyčia (gr. – ekklesia) yra pasiskolintas iš pasaulio ir nusako tuos, kurie buvo „pašaukti“. Kiekvienoje kartoje Dievas „pašaukė“ žmones, kad atspindėtų Jo valią ištikimu gyvenimu, pasitikėjimu, meile ir paklusnumu.
1. Perskaitykite Pr 2, 16–3, 7. Kaip Adomas ir Ieva buvo išmėginti? Kodėl reikėjo tokio išmėginimo tobuliems kūriniams?
Kad Adomas ir Ieva galėtų mylėti, pora turėjo būti moraliai laisva. Jie privalėjo turėti galimybę ir laisvę pasielgti negerai, net jei nebuvo pagrįstos priežasties tai daryti. Išmėginimas prie medžio buvo moralinis išmėginimas: kaip pora panaudos Dievo duotą moralinę laisvę? Mes žinome atsakymą.
Moralės centre yra Dievo Įstatymas, apibrėžiantis mums gėrį ir blogį (atminkite, kad medis buvo pavadintas „gero bei pikto pažinimo“ medžiu). Koks yra įsakymų, draudžiančių liudyti melagingai, vogti, žudyti, tikslas, jei Adomas ir Ieva buvo nepajėgūs daryti šių dalykų? Automatiškai veikiančių kūrinių visatoje toks Įstatymas būtų beprasmis. Tačiau Dievas pasirinko sukurti mus kitokius. Jis ir negalėjo mūsų sukurti automatiniais, jei norėjo tokių kūrinių, kurie iš tikrųjų gali mylėti.
Nors po nuopuolio Adomas ir Ieva turėjo perduoti „estafetės lazdą“ iš kartos į kartą, žmonijos moralė sparčiai ritosi žemyn. Iš pirmųjų Adomo ir Ievos sūnų, prie Dievo Bažnyčios nusprendė prisijungti tik Abelis, o Kainas pasidavė godumo, žudymo ir nepagarbos tėvams dvasiai. Viskas ritosi tik į blogą pusę, kol blogis nustelbė gera, o tvano metu tikrai teigti, kad yra Kristaus Bažnyčios nariai, galėjo tik Nojus ir jo šeima.
Kiek kartų per pastarąsias 24 valandas padarėte moralinius sprendimus, naudojantis iš Edeno mums dovanota laisve? Kokie buvo tie sprendimai ir kiek jie dera su Dievo moralės Įstatymu?
II. NUO NOJAUS IKI ABRAOMO (Pr 6, 5–9)
Nojaus dienomis visuomenė buvo blogiausia per visą pasaulio istoriją. Gyvenant su žmonėmis beveik tūkstantį metų, nesunku pamatyti, kaip blogis įsišaknijo ir išplito visuomenėje, kad Dievas gailėjosi sukūręs žmogų!
2. Perskaitykite Pradžios 6 ir atsakykite į šiuos klausimus:
a) Kaip suprasti mintį, kad Dievas „gailėjosi sukūręs žmogų“? Kodėl tai nereiškia, kad Dievas nežinojo, kas nutiks? (Žr. Įst 31, 15–17)
b) E. Vait rašė, kad „dangiškosios būtybės“ ir „žmonių dukterys“ reiškia, jog ištikimi vyrai vedė neištikimas moteris. Kokias išvadas galima padaryti iš Pradžios knygos 6 skyriaus apie Bažnyčios sąveiką su pasauliu?
c) Ką tie žmonės darė, kas nepatiko Dievui, ir kaip tie dalykai susiję su Jo Įstatymu?
d) Paskaitykite, kaip Pradžios 6 apibūdintas Nojus. Ką tekstas pasako apie jį, kas padeda mums suprasti, koks jis buvo žmogaus, ypač tokiame sugedusiame pasaulyje? Tuo pačiu metu, kodėl Nojui reikėjo „malonės“ Viešpaties akyse? Ką tai pasako apie tikėjimo ir Dievo Įstatymo santykį net Nojaus dienomis?
III. NUO ABRAOMO IKI MOZĖS
Po tvano Nojui ir jo sūnums teko atsakomybė pasidalyti Dievo valia su palikuonimis. Nojaus šeima žinojo, kad pasaulio sunaikinimą lėmė žmonijos atsisakymas paklusti Dievo Įstatymui. Patyrusi Dievo malonę, Nojaus šeima galėjo padėti išugdyti ištikimesnę kartą. Deja, ne ilgai trukus po tvano žemės gyventojai vėl maištavo (Pr 11, 1–9). „Daugelis jų neigė Dievo buvimą ir tvaną aiškino gamtinėmis priežastimis. Kiti tikėjo Aukščiausiuoju ir tuo, kad būtent Jis sunaikino prieštvaninį pasaulį, ir jų širdyse, panašiai kaip Kaino, kilo pyktis Jam“ (E. Vait, Patriarchai ir Pranašai, 88 p.).
3. Ką Pr 12 ir 15, 1–6 pasako ir apie Įstatymo bei malonės bendradarbiavimą?
Dievas pašaukė Abraomą, Semo palikuonį, ir sudarė su juo palaiminimo Sandorą (Pr 12, 1–3). Biblijoje neparašyta, pagal kokį matą Dievas pašaukė Abraomą. Neatrodo, kad patriarchas buvo teisus kaip Nojus. Netrukus po pašaukimo Abraomas pasirodė esąs bailus ir klastingas (Pr 12, 11–13), laužantis Dievo Įstatymą. Tačiau Abraomas buvo tikro tikėjimo žmogus, ir šį tikėjimą Dievas įskaitė jam teisumu. Nors jis nebuvo tobulas, jis buvo pasiruošęs klausyti Dievo, net jei tai reiškė pasitikėjimą Dievu tokiuose dalykuose, kurie žmogiškuoju požiūriu atrodo visiškai neįmanomi.
Abraomas nebuvo vienintelis, pasirengęs klausyti Dievo balso ir paklusti Jo įsakymams. Faraonas, du Abimelechai ir Juozapas gerai žinojo, kad Dievas nepritaria neištikimybei ir apgaulei. Antrasis Abimelechas net pabarė Izaoką už tai, kad jis gundė Abimelecho tautą (Pr 26, 10). Nors Dievas pasirinko Abraomą konkrečiai užduočiai, dievobaimingų žmonių buvo įvairiose tautose. Iš tiesų, Abraomui ir jo sąjungininkams nugalėjus Kedorlaomerą ir jo sąjungininkus, Abraomas buvo palaimintas karaliaus Melchizedeko – Dievo Aukščiausiojo kunigo (Pr 14, 18). Tai įrodo, kad tuo metu pasaulyje buvo Dievo pažinimas, netgi prieš Mozės tarnystę.
IV. NUO MOZĖS IKI JĖZAUS
Nors egiptiečių ir mesopotamiečių senovės įstatymų kodeksuose taip pat yra įrodymų, kad Dievo Įstatymo ir įsakymų principai buvo jiems žinomi, nė vienas iš minėtų kodeksų nėra tobulas. Tiesa sakant, daugelyje šių kodeksų taip pat yra įstatymų, mokančių stabmeldystės ir kitų dalykų, kuriuos Dievas vėliau pasmerkė. Taigi Dievas išsirinko žmones, kad būtų Jo tikrojo Įstatymo prievaizdai. Šie žmonės buvo hebrajų tauta, Abraomo palikuonys ir Sandoros pažadų, duotų Abraomui prieš daugelį šimtmečių, paveldėtojai. Šių pažadų galutinis įvykdymas visada buvo tik Jėzuje.
4. Perskaitykite Įst 7, 6–12. Kaip šios eilutės apreiškia glaudų Įstatymo ir malonės santykį?
Dievui išsirinkus Izraelį būti Jo Įstatymo sergėtojais, Jis žinojo, kad jie netobuli žmonės. Nepaisant to, Jis patikėjo jiems šią užduotį – dalytis Jo valia su kitais netobulais žmonėmis. Pats pavadinimas „kunigiška karalystė ir šventa tauta“ (Iš 19, 6) rodo, kad Izraelis turėjo būti Dievo tarpininkaujančiais kunigais visame pasaulyje. Ši vienintelė tauta buvo pasirinkta, kad Dievo valia pasiektų sumišusias tautas. Ir, nepaisant Izraelio klaidų, sugedimo, o kartais net akivaizdaus maišto, Jis vis dar buvo su šiais žmonėmis, pas kuriuos atėjo, gyveno, tarnavo ir mirė Mesijas, pagal Sandoros pažadą Abraomui daugelį šimtmečių anksčiau.
5. Perskaitykite Gal 3, 6–16. Ką Paulius rašė, kas padeda geriau paaiškinti Sandoros pažado prasmę?
Nors daugelis senovės Izraelyje suprato vienaskaitos daiktavardžio formą „ainija“ reiškiant visą Izraelį, Paulius čia pristatė tikrąjį ir visišką Sandoros pažado įvykdymą – patį Jėzų. Taigi pati Evangelija, aiškiai pabrėžianti ir Įstatymą, ir malonę, visiškai išreiškia ir apreiškia Sandorą.
Pagalvokite apie visus šimtmečius, kurie praėjo nuo to laiko, kai Abraomui pirmą kartą buvo duotas Sandoros pažadas, iki Kristaus laikų. Ką tai sako mums apie kantrybę, kurios reikia, kai kalbama apie pasitikėjimą Dievu?
V. NUO JĖZAUS IKI LIKUČIO
Nuo Edeno, Dievo Bažnyčioje visada buvo daug klystančių žmonių. Organizacijai, kuri turėjo liudyti Dievo teisumą, pačiai reikėjo teisumo. Iš kartos į kartą perduodamas „estafetės lazdelę“, nė vienas bėgikas nebuvo vertas kirsti finišo liniją. Nė vienam, gavusiam Įstatymą, nepavyko pasiekti Įstatymo teisumą. Paaiškėjo, kad ieškodama Dievo pritarimo žmonija buvo įstrigusi bergždumo rate.
Tačiau, kai atrodė, kad vilties nebėra, Dievas siuntė Savo Sūnų, kad Jis perimtų „estafetę“. Kaip antrasis Adomas, Jėzus atėjo į šią žemę be nuodėmės, ir per nuolatinį pasišventimą Tėvui Jam pavyko išlikti paklusniu iki pat kryžiaus. Prisikeldamas Jėzus kirto finišo liniją, nes Jis nutraukė mirties grandinę. Dabar, per Šventosios Dvasios galią, prikeltas Kristus dalijasi Savo teisumu su kiekvienu tikinčiuoju. Ši žinia, visada buvusi Sandoros pažado centru, tapo aiškiausiai suprantama pasibaigus žemiškajai Jėzaus tarnystei, ir suformavo Naujojo Testamento Bažnyčią.
Deja, krikščioniškoji Bažnyčia, net turėdama visą šią šviesą, kartais buvo mažiau ištikima Sandorai nei senovės Izraelis, ir netrukus beveik visur išplito atsimetimas. Reformacijos laikotarpiu, pradedant XVI šimtmečiu, šis polinkis pamažu keitėsi, bet net ir po reformacijos krikščioniškame pasaulyje liko daug klaidingų doktrinų ir mokymų, įskaitant (kaip mokėmės) klaidingą Įstatymo paskirties Naujosios Sandoros krikščionybei supratimą. Dievas pašaukė likutį atkurti prarastas tiesas.
6. Perskaitykite Apr 12, 17 ir 14, 6–12. Kaip šios eilutės apreiškia ir Įstatymą, ir malonę paskutiniame Dievo įspėjime pasauliui?
Mokėmės, kad Dievo įsakymų laikymasis yra Dievo paskirtas būdas pasireikšti tikrajai meilei. Tačiau kaip galima laikytis šių įsakymų išoriškai, bet neapreikšti meilės taip, kaip turėtume tai daryti? Kodėl mes negalime iš tikrųjų laikytis įsakymų, jei nerodome meilės?
Tolesniam tyrinėjimui: „Trys angelai Apreiškimo 14 simbolizuoja žmones, kurie priima Dievo šviesą ir eina kaip Jo pasiuntiniai, skelbiantys įspėjimą visoje žemėje. Kristus mokė, kad Jo mokiniai yra ‘pasaulio šviesa’ (Mt 5, 14). Kiekvienai sielai, priimančiai Jėzų, Golgotos kryžius kalba: ‘Štai kiekvienos sielos vertė’: ‘Eikite į visą pasaulį ir skelbkite Evangeliją visai kūrinijai’ (Mk 16, 15). Niekas neturi trukdyti šiam darbui. Šiuo metu tai pats svarbiausias darbas, siekiantis taip pat toli, kaip amžinybė. Meilė, kurią Jėzus apreiškė atpirkdamas žmones Savo Auka, pažadins visus Jo mokinius“ (E. Vait, Liudijimai Bažnyčiai, 5 t., 455 p.).
„Svarbiausia tema yra trečiojo angelo žinia, įskaitant pirmojo ir antrojo angelo žinias. Visi turi suprasti tiesas, kurias skelbė šie angelai, ir parodyti jas kasdieniame gyvenime, nes tai yra būtina išgelbėjimui. Mes turime nuoširdžiai ir pamaldžiai mokytis, kad suprastume šias didžias tiesas; ir mūsų galia išmokti bei suprasti bus išmėginta maksimaliai“ (E. Vait, Evangelism 196 p.).
Klausimai aptarimui:
1. Apr 12, 17 „likutis“ apibūdintas taip: „kurie laikosi Dievo įsakymų ir saugoja Jėzaus liudijimą“. Nors visame pasaulyje yra šimtai kitų krikščioniškų bažnyčių, kurios laikosi sabatos, koks yra septintosios dienos adventistų tikslas? Ką mes skelbiame ir mokome, ko neskelbia ir nemoko tos kitos bažnyčios, net ir tos, kurios galbūt laikosi tikrosios septintosios dienos – sabatos?
2. Perskaitykite Rom 4, 3; Gal 3, 6 ir Jok 2, 23, paisydami viso konteksto. Kaip šios eilutės padeda suprasti išgelbėjimą tikėjimu?
3. Atkreipkite dėmesį, kad pirmojo angelo žinia, prasidedanti „amžinąja Evangelija“, taip pat skelbia, kad „atėjo Jo teismo valanda“. Trijų angelų žinioje kartu skelbiami Evangelija, Įstatymas ir teismas. Kaip suprasti Įstatymo ir malonės vaidmenį teisme? Kaip šie trys dera tarpusavyje?