Gegužės 24–30 d.
Šios savaitės tyrinėjimui skaitykite: Rom 7, 7–12; Įst 30, 15–20; Mt 7, 24–27; Apd 10, 34–35; Jn 15, 10; Ef 2, 1.
Įsimintina eilutė: „Kaip Įstatymas duotas per Mozę, taip tiesa ir malonė atėjo per Jėzų Kristų“ (Jn 1, 17).
Šimtmetį prieš Kristų Romos poetas Lukrecijus parašė gerai žinomą eilėraštį „Apie daiktų prigimtį“. Pastarasis buvo užmirštas per visą istoriją iki viduramžių. Nors dažnai kaltintas, kad yra ateistas, eilėraštyje Lukrecijus neneigė dievų buvimo; jis tiesiog įrodinėjo, kad dėl dieviškos prigimties dievų nedomintų tai, kas žmogiška.
Tuo tarpu Biblija moko, kad yra vienas Dievas, ir kad Jis itin domisi, kas vyksta čia. Ir dvi šio aistringo domėjimosi žmonija apraiškos yra Jo Įstatyme (skirtas parodyti, kaip mums gyventi) ir Jo malonėje (Jo būdas išgelbėji mus, nors mes sulaužėme Įstatymą). Nors dažnai laikomi nesuderinamais, Įstatymas ir malonė yra neatsiejamai susiję. Skiriasi jų paskirtis, tačiau kartu Įstatymas ir malonė apreiškia, kaip teisumas nugali nuodėmę. Dievo Įstatymo ir Jo malonės apraiška galingai įrodo Jo meilę žmonijai bei Jo troškimą išgelbėti mus Jo amžinai karalystei.
I. NUODĖMĖ IR ĮSTATYMAS
1. Perskaitykite Rom 7, 7–12. Ką Paulius rašė čia apie nuodėmės ir Įstatymo santykį? Kodėl apaštalas net klausė: „Gal Įstatymas yra nuodėmė?!“
Paulius taip glaudžiai susiejo Įstatymą ir nuodėmę, kad užrašė šį retorinį klausimą: „Gal Įstatymas yra nuodėmė?!“ Aišku, atsakymas – ne. Priešingai, toliau skyriuje Paulius rašė: „Taigi Įstatymas šventas; įsakymas taip pat šventas, ir teisingas, ir geras“. Žodis taigi žymi apaštalo išvadą, t.y. Įstatymas, toli gražu, nėra nuodėmė, bet yra šventas ir geras.
Pauliaus žodžiai čia yra analogiški baudžiamojo įstatymo ir nusikaltimo santykiui. Kažkas yra baudžiamas tik tuo atveju, jei įstatymas parodo, kad asmuo nusikaltęs. Galima būti įkalintu už tai, kas vienoje šalyje yra nusikaltimas, o kitoje šalyje – ne. Priežastis, kad viena šalis turi įstatymą, draudžiantį konkrečią nusikalstamą veiką, o kita šalis neturi. Tai ta pati veika, bet su dviem skirtingom pasekmėm. Koks skirtumas? – Įstatymas.
Taip pat svarbu atminti, tik todėl, jog yra toks įstatymas, nereiškia, kad tai gerai. Iš pradžių Amerikoje įstatymas reikalavo grąžinti šeimininkui pabėgusius vergus. Toks buvo įstatymas, tačiau vargu, ar tai buvo geras įstatymas. Tačiau Dievo Įstatymo atveju mes žinome, kad Įstatymas atspindi Jo mylintį charakterį. Todėl Paulius rašė, kad Įstatymas yra šventas ir geras. Atsižvelgiant į tai, kas Įstatymą davė, ar galėtų būti kitaip?
Kuo reikšmingas įsakymas, kurį Paulius užrašė Rom 7, 7, grindžiant savo mintį apie Įstatymą? Kodėl apaštalas pasirinko įsakymą – „negeisk“, o ne kažkurį kitą?
Galbūt Paulius pasirinko būtent šį įsakymą todėl, kad pastarasis nepanašus į akivaizdžią blogybę. Daugybei žmonių gali atrodyti, kad geisti nėra blogai, priešingai nei nužudymas ar vagystė. Paprastai tokiam elgesiui net nereikia Dešimties Dievo įsakymų. Bet – „negeisk“? Tai puikus pavyzdys apaštalo minčiai, kad Įstatymas parodo mums, kas yra nuodėmė. Priešingu atveju, Paulius nebūtų žinojęs, kad geismas yra nuodėmė.
II. ĮSTATYMAS IR IZRAELIS (Įst 30, 15–18)
Įstatymo davimas Izraeliui buvo ypatingas įvykis. Prieš duodamas Įstatymą Mozei, Dievas priminė Savo tautai, kad ji yra „kunigiška karalystė ir šventa tauta“ (Iš 19, 6). Iš visų žemės tautų, Savo Įstatymą Dievas davė Izraeliui (Rom 9, 4). Įstatymas nėra skirtas būti našta žmonėms, bet priemonė, per kurią išrinktoji tauta apreikštų žmonijai moralinį kodeksą, kuris yra Dievo valdžios pagrindas. Izraelis turėjo bendradarbiauti su Dievu visuotinėje evangelizavimo misijoje, ir Dievo Įstatymas turėjo būti išskirtinis Dievo pasiuntinių ženklas.
2. Pasak Įst 30, 15–20, koks yra ryšys tarp Įstatymo ir pažadų Abraomui, Izaokui ir Jokūbui? Svarbiau, kaip šie principai taikytini šiandien mums, Naujosios Sandoros laikotarpiu? Perskaitykite Mt 7, 24–27.
Dievas išsirinko Izraelį būti Jo pasiuntiniais. Izraelis turėjo būti tauta, per kurią kitos žemės tautos turėjo sužinoti apie palaiminimus ir pažadus Abraomui, Izaokui ir Jokūbui. Tačiau palaiminimai jokiu būdu nebuvo savaiminiai. Kaip iš išrinktos tautos, iš Izraelio buvo tikimasi, kad izraelitai nemaištaus prieš Viešpaties valią. Mozė aiškiai užrašė, kad klestėjimas ir gausa bus užtikrinti tautai tik tuo atveju, jei izraelitai laikysis Dievo įsakymų, įstatų ir įsakų (Įst 30, 15–16).
Atsižvelgiant į daugybę pasakojimų apie maištą, kuris temdo Izraelio istoriją, šiai tautai nepavyko įgyvendinti Sandoros sąlygų. Tačiau nedera pamiršti, kad „visi yra nusidėję ir stokoja Dievo garbės“ (Rom 3, 23). Nėra žemėje tautos, įvykdžiusios Dievo valią. Net naujausioje istorijoje tautos, išpažinusios krikščionybę, klaidingai maišė kilnų Dievo darbą su karo kurstymu, prietarais ir priespauda.
Paisant jūsų patyrimo, kaip paklusnumas ir tikėjimas susiję? Tai yra, kas atsitinka jūsų tikėjimui, kai paklūstate Dievo valiai ir kai nepaklūstate? Kaip paklusnumas sustiprina tikėjimą?
III. ĮSTATYMAS IR TAUTOS (Apd 10, 34–35)
3. Perskaitykite Apd 10, 34–35; 17, 26–27; Rom 1, 20; 2, 14. Kokia yra esminė šių eilučių žinia?
Nepaisant Izraelio klaidų, Dievas nepaliko kitų tautų žmonių be liudytojo. Tie, kurie negavo Dievo apreiškimo raštu, įžvelgė dievišką apreiškimą gamtoje (Rom 1, 20). Informacijos Dievo kūrinijoje pakanka, kad nukreiptų žmogų pas Jį.
Dievas taip pat įdiegė dvasinį troškimą kiekviename žmoguje. Pasak Pauliaus, tie, kurie jaučia žmogaus viduje apsigyvenusią Dievo Dvasią, ieškos Jo (Apd 17, 27). Daug žmonių jaučia tuštumą savo gyvenime. Niekas šiame pasaulyje – nei šlovė, nei galia, nei pinigai, nei seksas, galiausiai negali patenkinti. Tai yra Mokytojo knygos žinia. Ši tuštuma ir nepasitenkinimas dažnai veda žmones ieškoti kažko daugiau, kas viršija kasdienį gyvenimą. Juos traukia apreikšta tiesa ir noras patenkinti troškimus bei numalšinti sielos tuštumą.
Nesvarbu, ar Dievo valia apreikšta rašytiniame Žodyje, ar gamtoje. Priėmęs Žodį žmogus privalo pagal jį gyventi. Tiesa yra tiesa, nepaisant to, kaip ji buvo priimta. Tie, kurie užgniaužia tiesą neteisingumu, patirs Dievo rūstybę (Rom 1, 18). Todėl, nors daug žmonių negavo Biblijos arba Dešimties Įsakymų, Dievas vis tiek laiko žmones atskaitingais už tą tiesos dalį, kurią jie sužinojo. Galiausiai, kiekvienas bus teisiamas, ir teismo matas bus Įstatymas: arba tas Įstatymas, kurį Dievas aiškiai apreiškė per Savo pranašą Mozę, arba, nežinantiems rašytinio Įstatymo, sąžinės įstatymas, kuris buvo išugdytas paisant Dievo apreiškimo kūrinijoje.
Kokius patyrėte nusivylimus, kurie padėjo jums suprasti, kokie išties nepatikimi ir netenkinantys gali būti šio pasaulio dalykai? Ko galima iš to pasimokyti, kas iš tikrųjų svarbu?
IV. MALONĖ IR TIESA (Jn 1, 17)
Jonas apibendrino Išgelbėjimo istoriją viena eilute: „Kaip Įstatymas duotas per Mozę, taip tiesa ir malonė atėjo per Jėzų Kristų“ (Jn 1, 17). Dėl Adomo nuodėmės, visa žmonija užsikrėtė mirties prakeikimu. Prakeikimą dar didesniu daro tai, kad joks žmogus, išskyrus Jėzų, nebuvo laisvas nuo polinkio į nuodėmę. Todėl Dievas išsirinko tautą, kuriai davė Savo Įstatymą, norėdamas, kad išrinktieji būtų Jo šviesa kitoms tautoms. Dievas nesuteikė Izraeliui Įstatymo kaip priemonės išganymui. Įstatymas nuolat priminė teisumo poreikį.
4. Ką Fil 2, 8; Jn 15, 10; Mt 26, 39 pasako apie Jėzaus gyvenimą?
Adomui sulaužius aiškų Dievo įsakymą, visas pasaulis puolė į sumaištį ir vergiją. Kita vertus, Savo paklusniu gyvenimu antrasis Adomas – Jėzus atėjo išvaduoti pasaulį iš vergovės, kurią užtraukė pirmasis Adomas. Kai Jėzus vaikščiojo šioje žemėje, Jis Savo noru pavedė Save Tėvo valiai ir pasirinko nenusidėti. Skirtingai nuo pirmojo Adomo, kuris į pasaulį atnešė pasmerkimą ir melą, Jėzus atnešė „malonę ir tiesą“. Malonė ir tiesa nepakeitė Įstatymo. Vietoj to Jėzus parodė, kodėl Įstatymu neįmanoma įgyti išgelbėjimo. Jėzaus atnešta tiesa padėjo aiškiau suprasti malonę.
5. Pasak Rom 6, 23 ir Ef 2, 8, kokia malonė kyla iš Jėzaus? Kaip Jėzus suteikia malonę žmonėms?
Žodis malonė (gr. – charis) taip pat gali reikšti „dovaną“ ir yra susijęs su žodžiu džiaugsmas (gr. – chara). Dovana, kurią Jėzus suteikia žmonijai, yra amžinasis gyvenimas. Be to, malonė pasireiškia gyvu Kristaus Artumu, įgalinančiu žmogų dalyvauti teisume, kurį skatina Įstatymas. Paulius teigė, jog Jėzus pasmerkė nuodėmę kūne, kad Įstatymo reikalavimai išsipildytų mumyse (Rom 8, 4). Malonė ne tik išlaisvina mus iš Įstatymo pasmerkimo, bet ir leidžia mums laikytis Įstatymo taip, kaip esame pašaukti tai daryti.
V. ĮSTATYMAS IR EVANGELIJA (Rom 1, 16–17)
Nors galime gyventi „gerai“, niekas negali išvengti nuolatinių nuodėmės priminimų. Neišvengiamai laimę nutraukia ligos, mirtis, nelaimės. Asmeniniame lygmenyje, jausmams, susijusiems su dvasiniu saugumu, dažnai iššūkį meta praeities nuodėmių prisiminimai, o dar blogiau yra tai, kad jaučiame potraukį ir vėl nusidėti.
6. Kaip Rom 6, 23; 7, 24 ir Ef 2, 1 apibūdintas nuodėmės poveikis?
Žmogus, gyvenantis nuodėmėje, netiesoje, yra tik vaikščiojantis lavonas, laukiantis tos dienos, kai paskutinis atodūsis paliks jo kūną. Vertindamas žmogaus būklę, Paulius iš nevilties sušuko: „Kas mane išvaduos iš šito mirtingo kūno!“ (Rom 7, 24). Tai išlaisvinimo iš neteisumo šauksmas. Paulius greitai suprato, kad išgelbėjimas ateina per Jėzų (Rom 7, 25).
Tai – Evangelija. Gera žinia yra tai, kad mes, įstrigę mirtingame kūne, galime būti apgaubti Kristaus teisumu. Evangelija laiduoja, kad mes galime išvengti Įstatymo pasmerkimo, nes mes dabar turime teisumą, kurį skatina Įstatymas (Rom 8, 1).
Kai Paulius rašė krikščionims Romoje, pasakojimas apie Jėzaus mirtį vis dar plito visoje imperijoje. Girdėjusieji šį pasakojimą puikiai žinojo, kad Jėzaus mirtis buvo skandalinga. Žmonėms, kurių artimieji buvo pasmerkti mirčiai ant kryžiaus, dažnai tekdavo gyventi gėdoje. Tačiau Paulius ir daugybė kitų krikščionių suprato, kad Kristaus „gėdinga“ mirtis buvo galingiausias įvykis žmonijos istorijoje. Štai kodėl Paulius rašė: „Aš nesigėdiju Evangelijos. Ji juk yra Dievo galybė išgelbėti kiekvienam tikinčiajam“ (Rom 1, 16). Ir tos Evangelijos širdis yra nuostabus pažadas, kad galiausiai ne mirtis tars paskutinį žodį ir kad išgelbėtieji Jėzuje gyvens amžinai naujoje žemėje.
Daug žmonių mano, kad gyvenimas yra beprasmis, nes baigiasi mirtimi. Kad ir ką darytume, ilgainiui viskas tampa nesvarbu. Sunku ginčytis su tokiu mąstymu, ar ne? Jei visi mūsų darbai ir kiekvienas žmogus, kurį mes kažkaip paveikėme, pražus ir bus užmiršti amžiams, ką gyvenimas reiškia?
Tolesniam tyrinėjimui: E. Vait, „Evangelism“ 231-232 p.; „The Faith I Live By“, 88-89 p.
„Turi būti aišku, kad mūsų padėtyje prieš Dievą ir Dievo dovaną mes negalime nieko atlikti savo nuopelnais. Jei tikėjimu ir darbais būtų įmanoma pelnyti išganymo dovaną, tada Kūrėjas būtų įsipareigojęs kūriniui. Šioje vietoje melas gali būti palaikytas tiesa. Jei kuris nors žmogus galėtų pelnyti išgelbėjimą tuo, ką jis gali padaryti, tada toks žmogus prilygtų katalikui, išperkančiam savo nuodėmes. Tuomet išgelbėjimas iš dalies būtų skola, kurią galima pelnyti kaip atlygį už darbą. Jei žmogus negali savo gerais darbais pelnyti išgelbėjimo, tada pastarasis yra suteikiamas nusidėjusiam žmogui tik malone, nes jis priima ir tiki Jėzų. Tai visiškai nepelnyta dovana. Nuteisinimas tikėjimu yra neginčytinas. Šis klausimas užbaigiamas tuo, jog puolęs žmogus savo gerais darbais negali pelnyti amžinojo gyvenimo“ (E. Vait, „Faith and Works“ , 19 p.).
Klausimai aptarimui:
1. Įsigilinkite į ištrauką iš E. Vait knygos „Faith and Works“. Apmąstykite nuostabias ir viltį teikiančias tiesas, užrašytas šiuose žodžiuose, net didžiausiems nusidėjėliams. Kaip galima išmokti melsti šių pažadų įvykdymo sau ir gyventi tikrai tikint šiais pažadais?
2. Nors Dievas davė Savo Įstatymą Izraeliui per Mozę, Biblijoje parašyta, kad Jis naudoja ir kitus būdus apreikšti Savo valią žmonėms, kuriems rašytinis apreiškimas yra nepasiekiamas (pvz., Rom 1, 20; 2, 14; Apd 17, 26–27). Jei Dievas iš tiesų kalba visiems žmonėms, tuomet kam reikalingi misionieriai ir evangelistai?
3. Jn 1, 17 parašyta, kad „malonė ir tiesa atėjo per Jėzų Kristų“. Naudodami šią eilutę, daug žmonių priešpriešina Įstatymą „malonei ir tiesai“. Kodėl tai yra klaidingas skirstymas? Kaip Jo Įstatymas bei „malonė ir tiesa“ kartu atskleidžia mums Dievo charakterį, apreikštą išganymo plane?
4. Rusų rašytojas Fiodoras Dostojevskis sukūrė veikėją, kuris norėjo išsiaiškinti, kodėl vis daugiau žmonių nenorėtų nusižudyti. Kaip ateistas, jis negalėjo suprasti, kodėl žmonės norėtų gyventi beprasmį gyvenimą, kuris dažnai kupinas skausmo. Aptarkite tokį mąstymą.