Birželio 21–27 d.
Šios savaitės tyrinėjimui skaitykite: Mt 4, 8–9; Dan 2, 44; 1 Pt 2, 11; 1 Kor 6, 9–11; Apr 22, 14–15; 1 Kor 15, 26.
Įsimintina eilutė: „Štai kokią Sandorą sudarysiu su Izraelio namais, atėjus toms dienoms, – tai VIEŠPATIES žodis. – Įdiegsiu jiems Savo Įstatymą, įrašysiu jį jiems į širdį. Tada Aš būsiu jų Dievas, o jie bus Mano tauta“ (Jer 31, 33).
2011 metais mirė „Apple“ įkūrėjas Stivas Džiobsas (Steve Jobs). Jam buvo 56. Anksčiau, po netrumpos kovos su vėžiu, Džiobsas pavadino mirtį „geriausiu gyvenimo išradimu“, nes mirtis priverčia mus siekti to, kas geriausia. Kitaip tariant, kadangi gyvename laikinai, turime stengtis, kad mums jau dabar sektųsi kuo geriau.
Tačiau Stivui Džiobsui viskas nutiko atvirkščiai. Mirtis (arba mirties neišvengiamybė) pastūmėjo jį siekti aukščiausio rezultato šiame pasaulyje, tačiau mirtis turėjo apreikšti, kad beprasmiška įleisti čia šaknis. Žinoma, Džiobsas pasiekė daug, bet palyginus tai su milijonu metų arba amžinybe, ką reiškia šie pasiekimai?
Mums pažadėta, kad šis pasaulis ir visa, kas jame, bus sunaikinta, ir Dievas sukurs naują bei amžiną pasaulį, kuriame nebebus nei nuodėmės, nei mirties (Dievo Įstatymo laužymo padarinių).
Šią savaitę mokysimės apie amžiną Dievo karalystę ir Įstatymo vaidmenį ryšium su Jo karalyste.
I. DIEVO KARALYSTĖ
Sukūręs pirmuosius žmones, Dievas liepė jiems viešpatauti. Adomas valdė pasaulį. Tačiau sulaužęs Dievo Įstatymą, pirmasis žmogus prarado šią garbę, perduodamas valdymą didžiausiam priešui – šėtonui. Kai patriarchų laikais kitų pasaulių atstovai susirinko Dievo akivaizdoje, būtent šėtonas buvo „delegatas“ iš žemės (Job 1, 6).
1. Perskaitykite Ef 2, 2; 2 Kor 4, 4; Mt 4, 8–9. Ką šios eilutės pasako apie šėtono galią šiame pasaulyje?
Pasakojimas apie Jėzaus gundymą dykumoje atskleidžia labai daug. Šėtonas siūlė atiduoti Jėzui viso pasaulio karalystes bei jų galybę, jei parpuolęs Jis būtų pagarbinęs piktąjį (Mt 4, 8–9, taip pat žr. Lk 4, 5–7). Jėzus atėjo susigrąžinti pasaulį iš šėtono, bet Jis galėjo tai padaryti tik paaukodamas Savo gyvybę. Turbūt ana šėtono pagunda buvo labai stipri, kai jis siūlė Kristui visą pasaulį! Tačiau pagarbindamas šėtoną, Jėzus būtų įpuolęs į tuos pačius spąstus kaip Adomas ir būtų kaltas dėl Tėvo Įstatymo laužymo. Jeigu Jėzus būtų pagarbinęs šėtoną, išgelbėjimo planas būtų nutrauktas, o mes būtume mirę savo nuodėmėse.
Aišku, mes žinome, kad Jėzus išliko pergalingas ir Jo pergalė užtikrina mums pažadą – gyvenimą amžinoje Dievo karalystėje, kaip parašyta Danieliaus 2: regėtasis akmuo, atkirstas nuo kalno ne žmogaus rankomis, sutrupino į šipulius visas šio pasaulio karalystes. Ir tada „dangaus Dievas įkurs karalystę, kuri niekada nebus sunaikinta; ši karalystė nebus perduota kitai tautai. Ji sutrupins į šipulius visas anas karalystes ir padarys joms galą, o pati tvers amžinai“ (Dan 2, 44).
Visos karalystės Danieliaus 2 įvykdė viską, kas joms buvo išpranašauta, įskaitant Europos susiskaldymą, kurį simbolizuoja statulos pėdos iš dalies geležies ir iš dalies molio. Kodėl šie stebinantys faktai padeda mums pasikliauti paskutiniosios karalystės pažadu, kuri „tvers amžinai“?
II. KARALYSTĖS PILIEČIAI
Daugelyje valstybių atvykėliai iš kitų šalių turi atsisakyti ištikimybės gimtajam kraštui, jei jie nori naujos pilietybės. Nors kai kurios šalys leidžia žmogui turėti dvigubą pilietybę; tai yra galima prisiekti ištikimybę abejoms vietoms.
Tačiau didžiojoje kovoje nėra tokio dalyko, kaip dviguba pilietybė. Esame arba vienoje, arba kitoje pusėje. Blogio karalystė kovoja su teisumo karalyste tūkstantmečius, ir neįmanoma, kad žmogus būtų ištikimas abiems karalystėms tuo pačiu metu. Mes visi turime apsispręsti, kuriai karalystei būsime ištikimi.
2. Perskaitykite 1 Pt 2, 11; Hbr 11, 13; Ef 2, 12; Kol 1, 13; Įst 30, 19; Mt 6, 24. Ką šios eilutės pasako apie „dvigubą pilietybę“ didžiojoje kovoje tarp Kristaus ir šėtono? Kokį vaidmenį atlieka Įstatymo laikymasis ir kaip tai parodo, kokios karalystės piliečiai esame? Žr. Apr 14, 12.
Žmonėms apsisprendus sekti Kristumi, jie pasirenka nusigręžti nuo velnio karalystės. Taip žmogus tampa kitos sandraugos, t.y. Viešpaties Jėzaus Kristaus, dalimi, todėl žmogus paklūsta Jo taisyklėms, Jo Įstatymui, Jo įsakymams, o ne velnio. Tačiau asmens paklusnumas nėra visuotinai vertinamas. Velniui, kuris nori susigrąžinti šiuos žmones sau, tai tikrai nepatinka. Tai dažnai nepatinka ir tiems, kurie yra linkę nepasitikėti „svečiais ir ateiviais“. Nepaisant šių kliūčių, Dievas turi žmonių, kurie pirmiausia yra ištikimi Jam, o ne šio pasaulio kunigaikščiui (Jn 12, 31).
Dažnai svetimšaliai išsiskiria, nes jie yra kitokie. Kaip mes, septintosios dienos adventistai, būdami čia „svečiai ir ateiviai“, taip pat išsiskiriame? Ar išsiskiriame?
III. TIKĖJIMAS IR ĮSTATYMAS
Šventajame Rašte dominuojanti tema – Dievas yra meilė. Dievo meilė akivaizdžiausiai apreikšta Jo malonėje. Dievas galėjo lengvai sunaikinti žmoniją Savo neribota galia, tačiau vietoj to Jis pasirinko parodyti kantrybę ir visiems suteikti galimybę patirti gyvenimo pilnatvę Jo amžinoje karalystėje. Dar daugiau, Jo meilė apreikšta kainoje, kurią Jis pats sumokėjo ant kryžiaus.
Dievo meilė taip pat yra tiesiogiai susijusi su Jo teisingumu. Parūpinęs žmonėms daugybę galimybių, kad jie galėtų pasirinkti likimą, meilės Dievas nevers žmones eiti į Jo karalystę, kurią jie atmetė. Stovėdami teisme prieš Dievo sostą, jie pasmerks save savo pačių liudijimu. Nė vienas, stovintis prieš sostą, negalės nuoširdžiai pasakyti, kad jis nežinojo Dievo reikalavimų. Ar per rašytinį, ar per prigimtinį apreiškimą, visi susipažino su pagrindiniais Dievo Įstatymo principais (Rom 1, 19–20; 2, 12–16).
3. Perskaitykite 1 Kor 6, 9–11 ir Apr 22, 14–15. Kas paveldės bei nepaveldės Dievo karalystę, ir kodėl? Kokį vaidmenį Dievo Įstatymas čia atlieka? Be to, atkreipkite dėmesį į didžiulį kontrastą tarp šių dviejų grupių!
Įdomu yra tai, kad sugretinus 1 Kor 6, 11 su Apr 22, 14 gausime ištikimus krikščionis, nuteisintus Viešpaties Jėzaus Kristaus vardu, tai yra, jie nuteisinami tikėjimu, be Įstatymo darbų (Rom 3, 28); tačiau jie laikosi Įstatymo.
„Tai ne Dievo užgaida neįsileisti nusidėjėlių į dangų. Jie patys yra netinkami šventam gyvenimui. Dievo šlovė būtų juos naikinanti ugnis. Jie sutiktų žūti, kad tik galėtų pasislėpti nuo savo Atpirkėjo“ (E. Vait, Kelias pas Kristų, 20 p.). Kaip šie žodžiai padeda geriau suprasti skausmingą temą – pražuvusiųjų likimą?
IV. AMŽINA KARALYSTĖ
Dievas sukūrė tobulą pasaulį. Atėjus nuodėmei tobulas pasaulis sugedo. Atpirkimo pasakojimas parodo, kad Jėzus įžengė į žmonijos istoriją, kad, be kita ko, atkurtų pirminį tobulumą. Atpirktieji gyvens tobulame pasaulyje, kur viešpataus meilė.
Mokėmės, kad meilė gali egzistuoti tik moralioje visatoje, kurioje gyvena moralūs kūriniai, kurie taip pat turi būti laisvi. Dėl to iškyla klausimas: ar blogis gali ir vėl atsirasti?
4. Kaip Dan 7, 27; Jn 3, 16; Apr 21, 4 atsako į klausimą, ar blogis vėl atsiras? Kuo svarbus žodis amžina?
Kai Dievas sukūrė visatą, buvo tam tikros sąlygos, užtikrinančios stabilumą. Tai akivaizdu Pr 2, 17, kai Adomas buvo įspėtas, kad Dievo įsakymo sulaužymas reikštų mirtį. Mirties paminėjimas rodo, kad amžinybės sąvoka žmogaus atžvilgiu buvo sąlyginė. Adomas būtų patyręs amžinąjį gyvenimą tik tuo atveju, jei būtų likęs ištikimas Dievui.
Tačiau naujoje žemėje mirties nebebus. Tai reiškia, kad mes gyvensime amžinai – daugelio Rašto pažadų įvykdymas. Ar maištas galėtų kilti dar kartą yra tikrai ginčytinas klausimas, nes žinome, kad to nebus.
5. Perskaitykite Jer 31, 31–34. Kokį čia įžvelgiame principą, kuris padeda suprasti, kodėl blogio nebebus?
Mesijo karalystė bus sudaryta iš žmonių, kurie liko ištikimi Dievui per visą savo religinį patyrimą. Persekiojami ir susidurdami su asmeniniais sunkumais, jie pasirinko paklusnumo kelią ir parodė norą gyventi pamaldžiai. Dievas žada įrašyti Savo Įstatymą į jų širdis, kad jie natūraliai darytų tai, kas patinka Jam. Kristaus karalystėje nuodėmė yra visiškai sunaikinta ir viešpatauja teisumas.
V. ĮSTATYMAS KARALYSTĖJE
Iš visų baisiausių nuodėmės padarinių, mirtis išlieka patvariausia. Nuodėmę galima įveikti, šėtonui įmanoma pasipriešinti, tačiau išskyrus vos dvi išimtis (Henochas, Elijas) iš milijardų, kas išvengė mirties? „Kalbant apie mirtį“, rašė senovės filosofas, „visi žmonės gyvena neapsaugotame mieste“.
6. Kokia žinia užrašyta Apr 20, 14 ir 1 Kor 15, 26?
Suvokiant mirties galią, nestebina tai, kad prieš įsteigdamas Mesijo karalystę žemėje, Kristus pirmiausia sunaikins mirtį.
Neabejotina, jog mirtis yra susijusi su nuodėme, o tai reiškia, kad mirtis taip pat susijusi su Dievo Įstatymu, nes nuodėmė yra Dievo Įstatymo laužymas. Vadinasi, be Įstatymo negali būti nuodėmės. Nors nuodėmė priklauso nuo Įstatymo, Įstatymas nepriklauso nuo nuodėmės. Tai reiškia, kad Įstatymas gali egzistuoti be nuodėmės. Tiesą sakant, Įstatymas buvo visais amžiais iki Liuciferio maišto danguje.
„Kai šėtonas sukurstė maištą prieš Jehovos Įstatymą, mintis, kad egzistuoja Įstatymas, angelams sukėlė naujų minčių. Angelai tarnauja Dievui ne kaip tarnai, o kaip sūnūs. Tarp jų ir Kūrėjo vyrauja tobula vienybė“ (E. Vait, Kristaus kalno pamokslas, 100 p.).
Turint tai omenyje, mirties ir nuodėmės nebuvimas Dievo karalystėje nereikalauja, kad nebūtų ir Įstatymo. Kaip sunkio jėgos dėsnis yra būtinas darniai sąveikai tarp fizinių visatos elementų, moralinis Dievo Įstatymas reikalingas valdyti šventųjų sąveikai. Kai Dievas įrašys Savo Įstatymą į atpirktųjų širdis, Jo vienintelis tikslas – amžiams užantspauduoti jų apsisprendimą vaikščioti teisumo keliu. Todėl Jo Įstatymas tampa Jo karalystės esme. Tad yra visos priežastys manyti, kad moralinio Dievo Įstatymo principai bus Dievo amžinoje karalystėje. Skirtumas, žinoma, bus tai, kad tie principai ten niekada nebus sulaužyti, kaip čia.
Pabandykite įsivaizduoti tobulą dangaus aplinką: nėra puolusios prigimties, nėra mus gundančio velnio, nėra nei nuodėmės, nei mirties. Dabar paklauskite savęs: kokie dalykai jūsų gyvenime ir kokios charakterio savybės nederėtų su tokia aplinka?
Tolesniam tyrinėjimui: E. Vait, Paslėpti lobiai, 276–288 p.
„Šėtonas pareiškė, kad žmogus negali paklusti Dievo įsakymams; tai tiesa, nes savo jėgomis mes negalime paklusti jiems. Tačiau Kristus pasirodė kaip žmogus, ir Savo tobulu paklusnumu Jis įrodė, kad, susijungęs su dieviškumu, žmogiškumas gali paklusti kiekvienam Dievo įsakymui. […] Kristaus gyvenimas žemėje buvo tobula Dievo įsakymų išraiška, ir kai tie, kurie save vadina Dievo vaikais, savo charakteriu taps panašūs į Kristų, jie bus paklusnūs Dievo įsakymams. Tada Viešpats leis jiems priklausyti dangiškajai šeimai. Apsivilkę šlovingais Kristaus teisumo drabužiais, jie gauna vietą Karaliaus puotoje. Jie turi teisę prisijungti prie krauju nuplautos minios“ (E. Vait, Paslėpti lobiai, 283 p.).
Klausimai aptarimui:
1. Perskaitykite ištrauką iš E. Vait knygos „Paslėpti lobiai“. Kaip ištraukoje apreikšti Įstatymas ir malonė? Kodėl svarbu visada suprasti juos abu kartu? Kas atsitinka, kai šios sąvokos mokomos atskirai viena nuo kitos?
2. Šios savaitės temos įžangoje buvo aprašytas Stivo Džiobso (Steve Jobs) teiginys, kad mirtis turėtų skatinti mus siekti to, kas geriausia. Nors šioje mintyje yra tiesos, to nepakanka. Tai niekada neišspręs pačios mirties problemos ir to, ką mirtis padaro gyvenimo prasmei. Iš tiesų, po Džiobso mirties „The New Yorker“ žurnalo viršelyje buvo pavaizduotas Petras, pasitinkantis Stivą Džiobsą prie dangaus vartų su iPad rankoje. Nors paveikslėlis sąmojingas, ko moko tai, kad danguje tikriausiai nebus iPad, ir nieko, ką Stivas Džiobsas sukūrė čia?
3. Kokie dabartiniai žemės dalykai išliks ir amžinybėje? Kas neišliks po galutinio šio pasaulio sunaikinimo? Kodėl svarbu atskirti šiuos dalykus?