Gegužės 3–9 d.
Šios savaitės tyrinėjimui skaitykite: Rom 7, 1–6; 8, 5–8; Rom 7, 7–13; Rom 4, 15; Apd 13, 38–39; Gal 3, 10.
Įsimintina eilutė: „Šitaip, mano broliai, ir jūs esate per Kristaus kūną mirę Įstatymui, kad priklausytumėte kitam – prikeltajam iš numirusių – ir kad mes visi duotume vaisių Dievui“ (Rom 7, 4).
Vairuodama moteris smarkiai viršijo greičio apribojimą. Staiga veidrodyje ji pamatė mirksinčias policijos automobilio šviesas ir išgirdo pažįstamą sireną. Moteris sustojo kelkraštyje, griebė savo rankinę ir ištraukė vairuotojo pažymėjimą. Priėjęs policininkas paėmė jos dokumentą ir grįžo į savo automobilį.
Vairuotojai buvo įdomu, kokia bus bauda (ji smarkiai viršijo greičio apribojimą). Ji taip pat nerimavo, ar sugebės sumokėti baudą. Po kelių minučių policininkas grįžo ir pasakė: „Gerai, penele, padarysime štai ką: kad nereikėtų jūsų ir vėl bausti, panaikinsime įstatymą. Jums nebereikės nerimauti dėl greičio apribojimų“. Kad ir koks absurdiškas pasirodytų šis pasakojimas, pastarasis ne keistesnis už teologiją, kuri moko, kad po Jėzaus mirties Įstatymas, Dešimt Dievo įsakymų, buvo panaikintas.
Šią savaitę mokysimės apie Jėzaus mirtį ir kaip pastaroji susijusi su Įstatymu.
I. MIRĘ ĮSTATYMUI (Rom 7, 1–6)
1. Atidžiai ištyrinėkite Rom 7, 1–6 ir kaip įmanoma geriau apibendrinkite Pauliaus žodžius. Perskaitykite šias eilutes atidžiai, paisydami kitų Biblijos eilučių, susijusių su Įstatymu.
Kai kuriuose Biblijos vertimuose pirmoji eilutė išversta taip: įstatymas galioja žmogui kol jis gyvas. Pažodinis vertimas yra toks: „kiekvienas gyvas žmogus yra pavaldus įstatymui“. Dėmesys skiriamas ne mirusiems, bet gyviems.
Santuokos pavyzdys rodo, kad susituokęs asmuo, palaikantis intymius santykius su ne sutuoktiniu, laužo Įstatymą ir yra kaltas dėl svetimavimo. Nenusižengiant Įstatymui, jis ar ji gali palaikyti asmeninius santykius tik sutuoktiniui mirus.
Be to, kai kurie teigia, kad ši eilutė rodo, neva Įstatymas nebegalioja; tačiau iš tikrųjų ši eilutė parodo žmogaus mirtį Įstatymui per Kristaus kūną (Rom 7, 4). Pasak Rom 6, 6, mirusi žmogaus dalis – tai senasis „aš“. Būdamas viena su senuoju „aš“, žmogus yra Įstatymo pasmerktas ir įstrigęs apgailėtinose aplinkybėse (Rom 7, 9–11, 24). Mirus senajam „aš“, žmogus tampa laisvas ir gali užmegzti santykius su kitu – prisikėlusiu Kristumi (Rom 7, 4).
Paulius rašė, kadangi Įstatymas galioja kiekvienam gyvam žmogui, tuomet Dievo Įstatymas taip pat galioja ir naujai vienybei. Tačiau, kadangi tikintysis dabar susituokęs su Kristumi, tai reiškia, kad Įstatymas nebėra pasmerkimo priemonė; Jėzuje tikintysis yra laisvas nuo Įstatymo pasmerkimo, nes jį gaubia Jėzaus teisumas.
Paulius neteigė, kad Dešimt Dievo įsakymų, per kuriuos pažįstame nuodėmę, yra panaikinti. Tai prieštarautų daugybei Biblijos vietų, įskaitant paties apaštalo laiškus. Vietoj to, Paulius rašė apie žmogaus naujus santykius su Įstatymu per tikėjimą Jėzumi. Įstatymas vis dar galioja; tik Įstatymas nebesmerkia tikinčio Jėzumi žmogaus, kuris mirė sau ir nuodėmei, nes dabar tikintysis „priklauso kitam“ – Jėzui.
II. IŠ NUODĖMĖS IR MIRTIES ĮSTATYMO (Rom 8, 1–8)
Paulius užtikrino krikščionis: „Taigi dabar nebėra pasmerkimo tiems, kurie yra Kristuje Jėzuje. Juk gyvybę teikiančios Dvasios įstatymas Kristuje Jėzuje išvadavo tave iš nuodėmės ir mirties įstatymo“ (Rom 8, 1–2). Skaitant šias eilutes ir nepaisant jų konteksto, atrodo, kad Paulius turėjo omenyje du priešingus įstatymus – gyvybę teikiančios Dvasios ir nuodėmės bei mirties įstatymą. Tačiau skirtumas yra susijęs ne su įstatymu, bet su žmogum prieš ir po Kristaus priėmimo.
2. Kaip Rom 7, 7–13 nusako Įstatymo vaidmenį?
Įstatymo funkcija priklauso nuo žmogaus santykių su Įstatymu. Pavyzdžiui, chirurgas tą patį peilį gali panaudoti išgydymui arba žudymui. Panašiai vagies, pažeidžiančio Įstatymą ir vagiančio kažkieno piniginę, santykiai su Įstatymų bus vienokie, o piniginės savininko, kurį Įstatymas turi apsaugoti, kitokie. Pats Įstatymas kartais gali būti apibūdintas kaip „šventas, ir teisingas, ir geras“ (Rom 7, 12) arba kaip „nuodėmės ir mirties įstatymas“ (Rom 8, 2). Taip pat Dievo atpildas nedaro Jo ne meilės Dievu. Įstatymo funkcija, kaip nuodėmės ir mirties veiksnio, nedaro Įstatymo nuodėmingu.
Pasak Rom 8, 5–8, Įstatymas yra „nuodėmės ir mirties“ priemonė tiems, kurie „gyvena pagal kūną“ (Rom 8, 5). Tai apibūdina žmogų, kuris vis dar vedęs senąjį „aš“ ir nenori nutraukti senų santykių bei būti viena su prisikėlusiu Kristumi. Toks nuodėmingos vienybės padarinys – priešiškumas Dievui ir Jo Įstatymui, nes toks žmogus ir Dievas bei Jo Įstatymas yra priešingose pusėse (Rom 8, 7).
Tada Paulius pabrėžė, kad gyvenantis pagal kūną žmogus negali nei paklusti Dievo Įstatymui, nei patikti Dievui (Rom 8, 7–8). Aišku, tai nėra kovojančio žmogaus apibūdinimas (Rom 7, 13–25), nes kovojantis žmogus protu tarnauja Dievo Įstatymui (Rom 7, 25). Paulius tikriausiai rašė apie tuos, kurie „teisybę užgniaužia neteisingumu“ (Rom 1, 18). Būtent dėl šių maištininkų prieš aukščiausiąją Dievo valdžią Įstatymas tampa priemone nuodėmei ir mirčiai (Rom 2, 12).
Kokie yra jūsų santykiai su Įstatymu, kai pastarąjį laužote?
III. ĮSTATYMO GALIA
3. Pasak Rom 4, 15; 5, 13; 7, 7, kokia yra Įstatymo paskirtis? Be to, ką Rom 7, 8–11 pasako apie Įstatymo poveikį žmogui, kuris laužo Įstatymą?
Kiekviena priemonė turi paskirtį. Kaip raktas naudojamas atrakinti spyną, o peilis – pjauti, taip Įstatymas yra skirtas pažinti nuodėmei. Jei ne Dievo Įstatymas, nežinotume, koks elgesys Jam priimtinas, o koks atmestinas. Ir nors nuodėmė negali būti be Įstatymo, Paulius aiškiai mokė, kad Įstatymas neturi nieko bendra su nuodėme: „Vadinasi, geras dalykas man tapo mirštamas? Nieku būdu! Bet nuodėmė pasirodė esanti nuodėmė tuo, kad atnešė man mirtį, pasinaudodama geru dalyku. Dėl įsakymo nuodėmė pasirodė be saiko nuodėminga“ (Rom 7, 13).
4. Kaip ankstesnės eilutės padeda suprasti 1 Kor 15, 54–58?
Skaitant 1 Korintiečiams 15, 54–58 atskirai, atrodo, kad šiose eilutėse požiūris į Dievo Įstatymą yra neigiamas. Tačiau Paulius čia norėjo pasakyti, jog Įstatymas yra nuodėmės jėga tik todėl, kad per Įstatymą pažįstame nuodėmę. Ir, žinoma, „atpildas už nuodėmę – mirtis“ (Rom 6, 23). Jeigu nebūtų Įstatymo, nebūtų mirties, nes būtų neįmanoma apibrėžti nuodėmę. 1 Kor 15 Pauliaus tikslas nebuvo Įstatymą laikyti blogio įsikūnijimu, bet parodyti, kaip per Jėzaus mirtį ir prisikėlimą visi tikintieji gali patirti pergalę prieš mirtį, kurią lemia Įstatymo laužymas.
Kada paskutinį kartą kas nors nusidėjo jums, tai yra sulaužė Dievo Įstatymą taip, kad jūs nuo to nukentėjote? Kaip toks patyrimas padeda suprasti, kad Dievo Įstatymo panaikinimo po kryžiaus mintis yra neteisinga?
IV. NEPAJĖGUS ĮSTATYMAS
Jau mokėmės, kad, tam tikra prasme, Įstatymas yra nuodėmės jėga. Kita vertus, Įstatymas yra labai nepajėgus. Kaip tas pats Įstatymas gali būti ir jėga, ir nepajėgus?
Taigi skirtumas čia slypi ne Įstatyme, bet žmoguje. Tą, kuris suvokė, jog yra nusidėjėlis, Įstatymas verčia pripažinti, kad jis maištauja prieš Dievo valią. Šis kelias veda į mirtį. Supratęs savo nuodėmingumą, nusidėjėlis gali nuspręsti laikytis Įstatymo raidės. Tačiau tai, kad jis jau nusidėjo, padarė nusidėjėlį mirties kandidatu.
5. Perskaitykite Apd 13, 38–39, Rom 8, 3; Gal 3, 21. Ką šios eilutės pasako apie Įstatymą ir išgelbėjimą?
Kai kurie žmonės tiki, kad griežtu Įstatymo vykdymu pelnys išgelbėjimą, bet tai ne biblinis mokymas. Per Įstatymą tik pažįstame nuodėmę (Rom 7, 7), bet pastarosios Įstatymas neatleidžia (Gal 3, 21). Taigi Paulius atkreipė dėmesį, kad tas pats Įstatymas, kuris įgalina nuodėmę, taip pat yra „nepajėgus“ (Rom 8, 3). Įstatymas gali įtikinti nusidėjėlį, kad jis kaltas dėl nuodėmių, bet Įstatymas negali padaryti nusidėjėlį teisų. Veidrodis gali parodyti mums mūsų trūkumus, bet negali jų pašalinti. E. Vait rašė: „Įstatymas negali išgelbėti tų, kuriuos pasmerkia; Įstatymas negali išgelbėti žūstančiųjų“ (Laiko ženklai, lapkričio 10, 1890).
Visapusiškai apsvarsčius Įstatymo paskirtį, lengviau suprasti, kodėl Jėzus tapo permaldavimu už žmoniją. Jėzaus mirtis sutaikė nuodėmingus žmones su Dievu ir Jo šventu, ir teisingu, ir geru Įstatymu (Rom 7, 12). Tuo pačiu metu, Jėzaus mirtis parodė mums, kad neįmanoma pelnyti išgelbėjimo paklusnumu Įstatymui. Nes jei teisumas per Įstatymą galėtų mus išgelbėti, Jėzui nebūtų reikėję mirti vietoj mūsų. Jėzaus mirtis atskleidžia, kad teisumas per Įstatymą negalėjo mūsų išgelbėti. Mums reikėjo kažko daugiau.
Nors mums daug kartų pažadėta galia paklusti Dievo Įstatymui, kodėl šio paklusnumo neužtenka užtikrinti išgelbėjimui? Tam tikra prasme, atsakyti į šį klausimą neturėtų būti labai sunku. Pažvelkite į save ir jūsų Įstatymo laikymąsi. Jei jūsų išgelbėjimas priklausytų nuo jūsų teisumo Įstatymui, kokią turėtumėte viltį?
V. ĮSTATYMO PRAKEIKIMAS (Gal 3, 10–14)
6. Ką šios eilutės pasako apie žmogaus prigimtį? Kuo pasireiškia šios tiesos tikrovė kiekvieną dieną? Ps 51, 5; Iz 64, 6; Rom 3, 23.
Išskyrus Kristų, visus žmones sieja tas pats patyrimas – esame užkrėsti Adomo nuodėme. Vadinasi joks žmogus negali teigti esąs visiškai teisus. Yra tokių kaip Elijas ir Henochas, kurie buvo itin artimi Dievui, tačiau nėra nė vieno visiškai teisaus. Iš tikrųjų, turėdamas omenyje šią tikrovę, Paulius rašė: „Visiems, kurie remiasi Įstatymo darbais, gresia prakeikimas. Parašyta: Prakeiktas kiekvienas, kas ištikimai nesilaiko visų dalykų, surašytų Įstatymo knygoje, ir jų nevykdo“ (Gal 3, 10). Įstatymas reikalauja visų dalykų, surašytų Įstatymo knygoje, laikymosi, tačiau kam tai yra pavykę, išskyrus Jėzų?
7. Kaip Rom 6, 23 padeda apibrėžti Įstatymo prakeikimą? Taip pat žr. Pr 2, 17; Ez 18, 4.
Kiekvienam žmogui gresia Įstatymo prakeikimas. Kadangi Įstatymas neleidžia klysti, žmogui neįmanoma ištaisyti praeities nuodėmės. Todėl žmogaus likimas – mirtis. Jokūbas viską apibūdina dar niūriau, primindamas, kad viena nuodėmė prilygsta viso Įstatymo laužymui (Jok 2, 10). Atpildas už nuodėmę yra mirtis, ir mirčiai nebūdingas proporcingumas.
Pripažinus bejėgišką būklę tų, kuriems gresia prakeikimas, lengviau įvertinti Dievo meilės mastą: „O Dievas mums parodė Savo meilę tuo, kad Kristus numirė už mus, kai tebebuvome nusidėjėliai“ (Rom 5, 8). Per Savo mirtį „Kristus mus atpirko iš Įstatymo prakeikimo, tapdamas už mus prakeikimu“ (Gal 3, 13).
Pagalvokite apie šiuos Pauliaus žodžius: „Visiems, kurie remiasi Įstatymo darbais, gresia prakeikimas“. Taip yra todėl, kad Įstatymas negali išgelbėti mūsų, todėl esame prakeikti mirtimi. Kaip šios tiesos pripažinimas gali padėti labiau vertinti tai, kas mums suteikta Jėzuje? Kaip šis dėkingumas pasireiškia mūsų gyvenime? Žr. 1 Jn 5, 3.
Tolesniam tyrinėjimui: E. Vait, Su meile iš Dangaus, 705–712 p.
„Įstatymas reikalauja teisumo – teisaus gyvenimo, tobulo būdo; o šito žmogus neturi. Jis negali įvykdyti Dievo švento Įstatymo reikalavimų. Tačiau Kristus, atėjęs į žemę kaip žmogus, gyveno šventai ir turėjo tobulą charakterį. Šiuos dalykus Jis įteikia kaip dovaną visiems, kurie priima. Jėzaus gyvenimas atstovauja žmonių gyvenimui. Taip dėl Dievo kantrumo jiems atleidžiamos praeities nuodėmės. Maža to, Kristus suteikia žmonėms Dievo savybes. Jis formuoja žmogaus charakterį pagal dieviško charakterio pavyzdį – dvasios stiprybės ir grožio pamaldų audinį. Taip Kristų tikinčiame žmoguje išsipildo pats Įstatymo teisumas. Dievas gali būti teisus ir nuteisinantis tą, kuris tiki Jėzų“ (Rom 3, 26) (E. Vait, Su meile iš Dangaus, 709 p.).
Apibendrinant, Jėzaus mirtis galingai atskleidė Dievo Įstatymo nekintamumą. Nusidėjus mūsų pirmiesiems tėvams, Dievas galėjo panaikinti ir Savo įsakymus, ir atpildą už įsakymų laužymą. Tačiau tai žemės gyventojams būtų reiškę apgailėtiną būtį neturinčioje įstatymo visuomenėje. Vietoj to, Dievas siuntė mums Savo Sūnų kaip Pavaduotoją, t.y. Jam teko bausmė už visų žmonių nuodėmes, kaip reikalauja Įstatymas. Per Jėzaus mirtį visa žmonija yra sutaikyta su Dievu. Tai reiškia, kad bet kuris iš mūsų, per tikėjimą Jėzumi, gali sulaukti nuodėmių atleidimo ir būti nepriekaištingas Dievo akyse.
Klausimai aptarimui:
1. Daug religijų moko, kad žmogaus gyvenimo pabaigoje Dievas pasveria gerus ir blogus žmogaus darbus ir tik tada nusprendžia, ar žmogus bus apdovanotas pomirtiniame gyvenime. Kuo toks mąstymas siaubingai negeras?
2. Jėzus, kuris buvo lygus Dievui, numirė už mūsų nuodėmes. Jei mes manome, kad paklusnumas Įstatymui kažką prideda prie mūsų išganymo, tuomet ką tai pasako apie Kristaus aukos veiksmingumą?
3. Kokios kitos priežastys ryšium su mintimi, jog Dievo Įstatymas buvo panaikintas po Kryžiaus, parodo, kad tai klaidingas mokymas? Žmonėms tai sakant, ką jie iš tikrųjų turi omenyje, tai yra, apie kokio įsakymo panaikinimą jie kalba?