Balandžio 19–25 d.
Šios savaitės tyrinėjimui skaitykite: Mt 5, 17–20; Lk 16, 16; Mt 5, 21–32; Rom 7, 24; Mt 5, 33–37; 5, 38–48.
Įsimintina eilutė: „Nemanykite, jog Aš atėjęs panaikinti Įstatymo ar Pranašų. Ne panaikinti jų atėjau, bet įvykdyti. Iš tiesų sakau jums: kol dangus ir žemė nepraeis, nė viena raidelė ir nė vienas brūkšnelis neišnyks iš Įstatymo, viskas išsipildys“ (Mt 5, 17–18).
Galvojant apie Kalno pamokslą paprastai prisimenami palaiminimai (Mt 5, 1–12). Tačiau Kalno pamokslas iš tikrųjų apima tris skyrius, kuriuos galima padalyti į keturias grupes. Palaiminimai sudaro tik pirmąjį skyrių. Antrame skyriuje Jėzus lygino krikščionis su šviesa ir druska (Mt 5, 13–16.) Trečiame (Mt 5, 17–48) Jėzus pateikė naują ir gilesnį požiūrį į Įstatymą. Tada yra galutinė ir ilgiausia dalis (Mt 6, 1–7, 23), kurioje Jėzus aiškiai išdėstė mokymą ryšium su krikščionišku elgesiu. Pamokslas baigiamas išmintingu ir paiku statybininku (Mt 7, 24–27). Taip pabrėžiama paklusnumo svarba, ką Dievas palyginime pašaukė mus daryti.
Šią savaitę tyrinėsime trečiąją dalį (Mt 5, 17–48). Pastarąją teologai vadina antiteze (priešingų, bet prasme susijusių minčių, vaizdų sugretinimas). Stengsimės pamatyti, ko ši dalis moko apie Įstatymą.
I. NĖ VIENA RAIDELĖ IR NĖ VIENAS BRŪKŠNELIS
1. Perskaitykite Mt 5, 17–20. Įdomu, kad Jėzus čia labai pabrėžė Įstatymą, nors tuo pačiu metu peikė Rašto aiškintojus ir fariziejus, kurie taip pat itin akcentavo Įstatymą. Ko svarbaus šios eilutės moko apie tikrąjį paklusnumą Įstatymui?
Skyrius pradėtas Jėzaus užtikrinimu, kad Jis neatėjo panaikinti „Įstatymo ar Pranašų“ (Mt 5, 17). Nors tai nepaminėta, daugelis šią eilutę lygina viso Senojo Testamento apibendrinimui (taip pat žr. Mt 7, 12; 11, 13; 22, 40; Lk 16, 16; Apd 13, 15; 24, 14; Rom 3, 21). Nepaisant Jėzaus priešininkų teiginių, Jis neužsipuolė Knygos, kuri apreiškia Jo Tėvo valią. Vietoj to, Jėzaus tikslas buvo įvykdyti Įstatymą ir Pranašus, o ne panaikinti juos.
Žodis įvykdyti (gr. – plero) reiškia „pripildyti“ (iki kraštų) arba „atlikti“. Šį žodį galima suprasti dvejopai. Viena vertus, galima pabrėžti Jėzų kaip Rašto įvykdymą (pvz., Lk 24, 25–27; Jn 5, 39). Tačiau svarbiausia šį žodį suprasti pastarojo kontekste, tai yra Jėzus atėjo ne panaikinti Rašto, bet atskleisti pačią Rašto esmę.
Įvykdęs Savo tikslą, Jėzus dėmesį nukreipė nuo Senojo Testamento prie paties Įstatymo. Tarsi Jis žinojo, kad vieną dieną žmonės apkaltins Jį Įstatymo panaikinimu. Jėzus įspėjo: „Kol dangus ir žemė nepraeis, nė viena raidelė ir nė vienas brūkšnelis neišnyks iš Įstatymo, viskas išsipildys“ (Mt 5, 18). Šiuo teiginiu Jėzus patvirtino Įstatymą visam laikui.
Tiesą sakant, Įstatymas yra toks svarbus, kad visi tie, kurie laužys Įstatymą, bus vadinami mažiausiais Dangaus karalystėje; kitaip sakant, jų nebus Karalystėje. Kita vertus, tie, kurie laikosi Įstatymo, bus Karalystėje. Jėzus nevengė pasakyti, kad Jis nepalaikė tuščio Rašto aiškintojų ir fariziejų teisumo, bet palaikė tokį teisumą, kuris trykšta iš širdies, mylinčios Dievą ir norinčios vykdyti Jo valią.
II. ŽMOGŽUDYSTĖ (Mt 5, 21–26)
Paaiškinęs Savo siekį laikytis Įstatymo, Jėzus pradėjo mokyti teisumo, kuris gerokai viršijo Rašto aiškintojų ir fariziejų teisumą. Jėzus pradėjo šeštuoju įsakymu (Iš 20, 13) ir, atsižvelgdamas į Mozės Įstatymą, apibendrino bausmę už Įstatymo laužymą (Iš 21, 12; Kun 24, 17).
Šeštasis įsakymas neapima visų žmogžudystės atvejų. Tais atvejais, kai žmogžudystė buvo įvykdyta ne iš pasalų, žmogus galėjo pabėgti į prieglobsčio miestą (Iš 21, 13; Sk 35, 12). Tačiau tas, kuris sąmoningai atimdavo kito žmogaus gyvybę, sulaukdavo greito teismo. Savo paaiškinime Jėzus daugiau dėmesį kreipė į žmogžudžio motyvą bei siekius, o ne patį poelgį. Nužudyti galima ir netyčia, bet žmogus, kuris suplanavo atimti gyvybę, tai daro apmąstęs. Nusidėta buvo iki siaubingo poelgio. Daugybę galimų žudikų sustabdo tik galimybių stoka.
2. Perskaitykite Mt 5, 22. Ką Jėzus prilygina žmogžudystei? Kaip 1 Jn 3, 15 pabrėžia šią mintį? Į ką Jėzus čia iš tikrųjų nurodo, ir ko tai moko apie tikrą Dievo Įstatymo tikslą?
Nors Biblijoje daug parašyta apie žodžių galią, Jėzus čia moko dar giliau. Dažnai vienintelis šiurkščių žodžių ar keiksnojimų tikslas – sukelti aukai neigiamus jausmus. Jėzaus mokymas yra visiškai aiškus. Kalti yra ne tik tie, kurie įvykdo žmogžudystę, bet ir tie, kurie sako šiurkščius žodžius kitiems arba kurie net puoselėja kruvinas mintis. Tokius žmones Jėzus mokė susitaikyti su savo broliu ir tik tada aukoti (Mt 5, 23–26).
Apmąstykite šios temos dalies Jėzaus žodžių reikšmę. Kaip jums sekasi šiuo klausimu? Ką toks aukštas matas pasako apie nuolatinę Kristaus teisumo būtinybę?
III. SVETIMAVIMAS (Mt 5, 27–32)
Kitas Jėzaus pavyzdys yra susijęs su įsakymu nesvetimauti ir skyrybomis. Pirmiausia Jėzus citavo septintąjį įsakymą – nesvetimausi. Atsižvelgiant į Mozės Įstatymo kontekstą, svetimavimu buvo laikomi susituokusio asmens intymūs santykiai su nesutuoktiniu. Įstatymas aiškiai sako, kad svetimavę ir pripažinti kaltais asmenys turi būti nubausti mirtimi. Ir mokydamas šeštojo įsakymo, ir mokydamas apie svetimavimą Jėzus dėstė giliau.
Svetimavimas dažnai prasideda gerokai anksčiau prieš patį neištikimybės aktą. Kaip žmogžudystė prasideda ketinimu padaryti žalą asmeniui, svetimavimas prasideda tą akimirką, kai jis ar ji užsigeidžia kito asmens, vedusio ar nevedusio (ištekėjusios ar neištekėjusios), su kuriuo jis ar ji nėra susituokę.
3. Perskaitykite Mt 5, 29–30. Ar įmanoma ryžtingiau apibūdinti nuodėmės pavojų? Perskaitę nuorodą iš Mato evangelijos, taip pat perskaitykite Rom 7, 24. Kokias svarbias tiesas čia įžvelgiate?
Ir čia Jėzus akimirksniu pateikia priemonę atskleistai nuodėmei. Priemonė – užsiimti esmine savarankiška „operacija“, o ne pasiduoti nuodėmei. Kietais palyginimais Jėzus mokė tuos, kurie privalo daryti tai, kas būtina, jei nori patekti į Karalystę. Tai gali reikšti kito kelio į darbą pasirinkimą arba brangintos draugystės nutraukimą. Amžinas atlygis gerokai viršija tos akimirkos aistras.
Anksčiau skaitėme, kad Mozė leido skirtis, nors jis žinojo, jog pradžioje Dievo sumanymas buvo kitoks. Paraginęs vedusius vyrus valdyti savo impulsus, Jėzus mokė visą gyvenimą trunkančios ištikimybės santuokoje.
„Atsispyrimą pagundai pavaizduoja akies išplėšimas arba rankos nukirtimas. Dažnai mums atrodo, jog atsiduoti Dievo valiai reiškia sutikti gyventi luošam. Tačiau Kristus sako, kad geriau suluošinti ir numarinti savąjį „aš“, jei tik taip galima įgyti amžinąjį gyvenimą. Tai, kas mums atrodo kaip nelaimė, yra durys į didžiausią palaimą“ (E. Vait, Kristaus kalno pamokslas, 59 p.). Ką šie žodžiai reiškia jums?
IV. PRIESAIKOS (Mt 5, 33–37)
Pirmos dvi antitezės (žudymas ir svetimavimas) yra pagrįstos Dekalogu. Skyrybų ir kitos antitezės paimtos iš kitų Mozės Įstatymo dalių, įskaitant apgaulingą elgesį ir priesaikas Viešpačiui.
4. Perskaitykite Kun 19, 11–13. Kokias konkrečias mintis galima čia įžvelgti? Taip pat žr. Iš 20, 7.
Ta Mozės Įstatymo dalis, kurią Jėzus citavo, yra Kunigų knygoje, kur pasmerkti tam tikri apgaulingi poelgiai. Čia ir vėl akivaizdu, kad Jėzui rūpėjo žmonių ketinimai. Kiekvienas, kuris prisiekia neketindamas įvykdyti priesaikos, sąmoningai nusideda.
Nors įsakymas neprisiekinėti melagingai yra susijęs su priesaikomis kitiems žmonėms, antras įsakymas yra susijęs su priesaikomis Dievui.
5. Perskaitykite Įst 23, 22–24. Kaip šios eilutės yra susijusios su Jėzaus žodžiais Evangelijoje pagal Matą 5, 33–37? Taip pat žr. Apd 5, 1–11.
Skirtingai nei žmogus, prisiekęs apgaulingai, darantysis finansinį įžadą Dievui nebūtinai ketina apgauti. Tačiau Jėzus žinojo žmogaus prigimtį ir įspėjo dėl priesaikų, kad vėliau netektų apgailestauti. Pasakojimas apie Ananiją ir Sapfyrą, davusius įžadą Dievui ir ketinusius įžado laikytis, bet vėliau persigalvojusius ir sulaukusius Dievo teismo, yra galingas Dievo požiūrio į šią nuodėmę pavyzdys. Užuot prisiekinėję, krikščionys turi būti nepriekaištingos reputacijos, kurių „taip“ reiškia „taip“, o „ne“ – „ne“. Juk gali būti, kad žmogus nesugebės įvykdyti priesaikos.
Prisiminkite priesaikas (arba asmeniui, arba Dievui), kurias ketinote vykdyti, bet galiausiai to nepadarėte. Kaip galima išmokti saugotis šios bėdos? O priesaikos sau, kurių jūs neįvykdėte?
V. Lex Talionis (Mt 5, 38–48)
Atrodo, kad tema čia (Mt 5, 38–48) yra kerštas. Ši pirmoji tema yra susijusi su daug Mozės Įstatymo įsakymų, kurių pamatas – lygiavertė bausmė už nusikaltimą. Toks principas dar vadinamas lex talionis. Tai lotyniškas terminas, reiškiantis „keršto teisė“.
Keliose ištraukose akivaizdžiai parodyta (Iš 21, 22–25; Kun 24, 17–21; Įst 19, 21), jog Įstatymas reikalavo, kad nusikaltęs asmuo patirtų tą patį, ką patyrė auka. Jeigu nukentėjęs asmuo neteko akies, rankos, kojos ar gyvybės, nusikaltėliui buvo atlyginama tuo pačiu. Ši „keršto teisė“ buvo paplitusi daugybėje senovės civilizacijų. Kodėl gi ne, nes atrodo, kad ši teisė atskleidžia paprastą teisingumo principą?
Svarbu suprasti, kad šis principas skirtas apriboti kerštą, tai yra, žmonės negalėjo atsilyginti didesniu blogiu, nei leidžia Įstatymas. Daugeliu atžvilgių šis Įstatymas užtikrino neiškreiptą teisingumą.
Todėl Evangelijoje pagal Matą 5, 38–42 Jėzus neužsipuolė įsakymą, reikalavusį, kad asmuo būtų nubaustas už nusikaltimą. Vietoj to, Jėzus pabrėžė krikščionių reakciją į tuos žmones, kurie bando pasinaudoti jais. Užuot ieškoję galimybių atkeršyti, krikščionys turėtų „atsilyginti“ gerumu, o tai įmanoma tik Dievo malonei veikiant mumyse. Tokiu raginimu Jėzus mokė mus gilesnio supratimo, ką reiškia būti Viešpaties mokiniu.
Paskutinė antitezė susijusi su požiūriu, t.y. meile draugams ir neapykanta priešams. Įsakymas mylėti savo artimą užrašytas Kun 19, 18. Nėra teksto, kuris skatintų neapykantą priešams, įskaitant Įst 23, 3–6.
Jėzaus laikmečio kontekste, Izraelis buvo okupuotas Romos despotiškos galios, todėl hebrajai buvo antrarūšiai piliečiai gimtajame krašte. Atsižvelgiant į priespaudą, jie tikriausiai pateisino neapykantą savo priešui, kuris kartais labai engė izraelitus. Jėzus mokė juos, kaip gyventi geriau neidealiomis aplinkybėmis.
Perskaitykite Mt 5, 44–45. Ką Jėzus sako mums čia? Svarbiau, kaip galima taikyti šį mokymą mūsų gyvenime, t.y. žmogui, kuris padarė kažką negera?
Tolesniam tyrinėjimui: E. Vait, Su meile iš Dangaus, 268–283 p.
„Jėzus ėmė kiekvieną įsakymą atskirai ir aiškino jo gelmę bei mastą. Užuot pašalinęs bent vieną brūkšnelį iš jų prasmės, Jis parodė, kokie toli siekiantys jų principai, ir atskleidė lemtingą žydų klaidą – išorinį paklusnumo demonstravimą. Jėzus skelbė, kad Dievo Įstatymui nusižengiama pikta mintimi ar geidulingu žvilgsniu. Tas, kuris prisideda bent prie menkiausios neteisybės, nusižengia Įstatymui, ir jo moralinė prigimtis degraduoja. Žmogžudystės užuomazga – pikta mintis. Žmogus, įsileidžiantis neapykantą į savo širdį, jau pasuka žmogžudžio keliu, o jo aukos Dievui pasibjaurėtinos“ (E. Vait, Su meile iš Dangaus, 279 p.).
Meilė yra privalomas Dievo Įstatymo principas. Kiekvienoje iš antitezių Jėzus išaukštino meilės principą: meilė apsaugo žmogų nuo neapykantos seseriai; meilė išlaiko vyrą ir žmoną kartu; meilė skatina krikščionis visada būti sąžiningais santykiuose su kitais ir Dievu; meilė leidžia reaguoti gerumu, kai žmogus patyrė žalą; meilė padeda žmogui elgtis su priešu taip, kaip žmogus pats norėtų, kad būtų elgiamasi su juo.
Klausimai aptarimui:
1. Šią savaitę tyrinėjome tokius Jėzaus žodžius: „Jūs girdėjote, kad protėviams buvo pasakyta…, o Aš jums sakau…, ir tada Jėzus pateikdavo antitezę. Atkreipkite dėmesį, kad kai kurie pasakymai protėviams buvo tiesioginės ištraukos iš Biblijos arba Senojo Testamento mokymas. Problemų kildavo ne dėl pačių nuorodų, bet jų aiškinimo. Ko tai moko apie būdus, kaip mes aiškiname Raštą? Koks gali grėsti pavojus, jei žiūrime į mokymą paviršutiniškai ir nesuvokiame gilesnės prasmės?
2. Daug žmonių tekstą aiškina nepaisydami kitų eilučių. Pavyzdžiui, Mt 5, 48: „Taigi būkite tokie tobuli, kaip jūsų dangiškasis Tėvas yra tobulas“. Kaip šios eilutės aiškinimas paisant konteksto (Mt 5, 43–48) parodo, kad svarbu kruopščiai tyrinėti Bibliją? Ką atsakytumėte žmogui, teigiančiam, kad ši eilutė moko būti nenuodėmingais? Ko ši eilutė iš tiesų moko, ir kodėl šis mokymas atskleidžia, ką iš tikrųjų reiškia būti Jėzaus mokiniu?
3. Kaip tyrinėti tekstai, ypač susiję su žmogžudyste ir svetimavimu, padeda parodyti, kad teigiantieji, jog po kryžiaus Įstatymas buvo panaikintas, klysta?