Balandžio 5–11 d.
Šios savaitės tyrinėjimui skaitykite: Lk 2, 21–24; Iš 13, 2. 12; Lk 2, 41–52; Mt 17, 24–27; Jn 8, 1–11; Įst 22, 23–24.
Įsimintina eilutė: „Jeigu jūs tikėtumėte Moze, tai tikėtumėte ir Manimi, nes jis rašė apie Mane“ (Jn 5, 46).
Daug krikščionių nuo vaikystės buvo mokomi, neva Jėzaus požiūris į izraelitų religiją buvo neigiamas. Deja, ši klaidinga nuomonė šimtmečiais padėjo kurstyti antisemitizmą. Tiesa, Jėzus pasisakė prieš piktnaudžiavimą religija, bet ne prieš pačią religiją. Galiausiai, Jis įsteigė šią religiją.
Iš tiesų, evangelijos atskleidžia Jo gyvenimą ir tarnystę, t.y. Jėzus buvo ištikimas judėjas, pasinėręs į izraelitų kultūrą nuo gimimo iki paskutiniosios Savo gyvenimo žmogaus kūne savaitės.
Kaip ir kiekvienas ištikimas izraelitas pirmajame šimtmetyje, Jėzus pakluso Mozės Įstatymui. Užaugintas ištikimų izraelitų tėvų namuose, Jis brangino turtingą žemišką paveldą, kurio pamatas buvo Dievo apvaizda. Jėzus žinojo, kad pats Dievas įkvėpė Mozę užrašyti šiuos įsakus, siekiant sukurti visuomenę, kuri atspindi Jo valią ir yra švyturys tautoms. Jėzus ištikimai laikėsi Įstatymo. Nuo apipjaustymo iki apsilankymo šventykloje, iki švenčių bei Jo požiūrio į mokesčius, Jėzus nuosekliai ir ištikimai laikėsi tvarkos, kuri bus įvykdyta per Jo mirtį ir tarnystę danguje.
Šią savaitę tyrinėsime daugiau įsakymų, kurių laikėsi pats Jėzus.
I. APIPJAUSTYMAS IR PAŠVENTIMAS (Lk 2, 21–24)
Dievas sudarė sandorą su Abraomu: „Tu būsi tautų daugybės protėvis“ (Pr 17, 4). Dievui sudarius šią sandorą su devyniasdešimt devynerių metų Abraomu, patriarchas neseniai buvo sulaukęs Izmaelio, bet dar nematė pažadėtojo Izaoko. Nepaisant to, Abraomui buvo liepta apipjaustyti visus vyrus jo namuose. Patriarchas turėjo užtikrinti, kad kiekvienas sūnus, gimęs jo namuose, bus apipjaustytas aštuntą dieną (Pr 17, 9–12). Šis ženklas buvo toks svarbus, kad berniukai buvo apipjaustomi net tuo atveju, jei aštunta diena buvo sabata (Kun 12, 3; Jn 7, 22).
Ši tiesa padeda geriau suprasti pirmąsias Jėzaus gyvenimo dienas. Evangelijos parodo, kad Juozapas ir Marija buvo pasirinkti žemiškaisiais Jėzaus tėvais, bent iš dalies, dėl jų pamaldumo. Juozapas yra apibūdintas – „teisus“ (Mt 1, 19), o Marijai buvo pasakyta: „tu radai malonę pas Dievą!“ (Lk 1, 30) Jėzui sulaukus aštuntos dienos, Jo tėvai davė Jam vardą ir apipjaustė. Tą patį patyrė neapsakomas skaičius hebrajų berniukų.
Įsivaizduokite, nesuteptam Dievo Sūnui, dabar žmogaus kūne, buvo atlikta ta pati apeiga, kurią Jis pats įsteigė prieš daugelį šimtmečių!
1. Perskaitykite Lk 2, 21–24 atsižvelgdami į Iš 13, 2. 12 ir Kun 12, 1–8. Ką dar šie tekstai pasako apie Juozapą ir Mariją? Ko galima pasimokyti patiems, mūsų laiku ir aplinkybėmis, iš šių pavyzdžių?
Biblijoje aiškiai parašyta, kad Marija buvo mergelė, kai ji buvo pasirinkta tapti Jėzaus motina (Lk 1, 27). Jėzus buvo pirmasis jos vaikas. Pasak Iš 13, visi izraelitų pirmagimiai (žmogaus ar gyvulio vaikas) turėjo būti pašvęsti Viešpačiui. Įstatyme taip pat buvo numatyta (Kun 12, 2–5), kad gimus berniukui moteris buvo nešvari keturiasdešimt dienų (aštuoniasdešimt dienų gimus mergaitei). Pasibaigus šiam laikotarpiui, ji turėjo pasirodyti kunigui ir atnašauti auką. Kadangi buvo pamaldūs izraelitai, Marija ir Juozapas kruopščiai įvykdė Mozės Įstatymo reikalavimus ir užtikrino, kad Dievo Sūnus turėtų Sandoros ženklus.
II. IZRAELITŲ ŠVENTĖS (Jn 5, 1)
„Kiek vėliau buvo žydų šventė, ir Jėzus nukeliavo į Jeruzalę“ (Jn 5, 1).
Pirmasis didelis šventinis laikotarpis izraelitų kalendoriuje buvo septynių dienų Neraugintosios duonos šventė, kuri prasidėdavo Pascha (Velykomis). Šia švente buvo minimas izraelitų išvadavimas iš Egipto vergijos, kai mirtis aplenkė tuos, kurie avinėlio krauju patepė savo namų durų staktas. Evangelijose tris kartus parašyta, kad Jėzus šventė Paschą (Lk 2, 41–43; Jn 2, 13–23; Mt 26, 17–20).
Penkiasdešimt dienų po Paschos buvo švenčiama Savaičių iškilmė, dažniausiai vadinama graikiškai – Sekminės. Nors Šventajame Rašte nenurodyta priežastis švęsti Sekmines, rabinai tikėjo, kad taip paminimas Įstatymo davimas Mozei. Evangelijoje neparašyta, kad Jėzus šventė Sekmines. Tačiau prieš užžengdamas į dangų, Jis liepė Savo mokiniams laukti Jeruzalėje Šventosios Dvasios krikšto (Apd 1, 4–5). Tai įvyko Sekminių dieną (Apd 2, 1–4).
Paskutinis švenčių laikotarpis izraelitų kalendoriuje buvo Palapinių šventė ir Permaldavimo diena (Jom Kipur). Pastaroji simbolizavo dieną, kai nuodėmė stovykloje buvo panaikinta, ir tauta tapo viena su Dievu. Palapinių švente buvo minimas laikas, kai Izraelis turėjo gyventi palapinėse dykumoje.
Be Mozės Įstatymo švenčių, izraelitai turėjo dar dvi šventes, kurios minėjo Dievo istorinį įsikišimą. Pirmoji – Purimas. Šia švente minimas izraelitų tautos išvadavimas nuo genocido, kai Estera kreipėsi į Persijos karalių. Antroji – Hanuka, dar žinoma kaip šventyklos pašventinimo iškilmė (Jn 10, 22). Šia švente buvo minima Makabiejų pergalė prieš graikus 164 metais prieš Kristų.
Žinoma, krikščionys jau seniai apsieina be biblinių švenčių. Jų tikslai buvo įvykdyti Kristuje. Tačiau tyrinėjant šventes galima daug išmokti, nes jos visos moko Dievo išgelbėjančios malonės ir galios išvaduoti.
Nors mes nebešvenčiame šių iškilmių, ką galime daryti, kas padėtų mums visą laiką matyti Dievo tikrovę, ką Jis padarė vardan mūsų ir ko Jis iš mūsų prašo?
III. JĖZUS ŠVENTYKLOJE
Naujajame Testamente ne daug parašyta apie Jėzaus vaikystę. Tačiau Jėzaus ir Jo tėvų apsilankymas Jeruzalėje per Paschos šventę (Lk 2, 41–52) šį tą pasako. Perskaitykite pateiktas eilutes ir atsakykite į šiuos klausimus.
2. Kaip šis pasakojimas (Lk 2, 41–52) padeda parodyti akivaizdų evangelijų hebrajišką charakterį ir tai, koks svarbus buvo religijos vaidmuo šiems įvykiams?
3. Kodėl reikšminga, kad tai Paschos įvykiai?
4. Kiek dienų Jėzaus tėvai negalėjo Jo rasti? Ką tai primena jums?
5. Nors Jėzus buvo paklusnus vaikas, Jo atsakymas tėvams panašus į priekaištą. Ką svarbaus pasako Jo atsakymas? Ką tai sako mums visiems apie prioritetus mūsų gyvenime?
Perskaitykite Lk 2, 51. Ką reiškia tai, kad Jis buvo jiems klusnus? Kaip ši eilutė padeda dar aiškiau įžvelgti Dievo nuostabią malonę vardan mūsų išgelbėjimo? Ko tai moko mus apie paklusnumo būtinybę tinkamu laiku ir tinkamoje vietoje?
IV. MOKESČIAI (Mt 17, 24–27)
Praėjusios savaitės temoje buvo pažymėta, kad Mozės Įstatymą sudarė pilietinės ir apeiginės dalys. Apeiginė pusė reiškia, kad šventykla buvo izraelitų religinio gyvenimo centras. Iš tikrųjų, pirmajame šimtmetyje šventykla tikriausiai buvo vienintelis likęs statinys, padėjęs izraelitams jausti bent kažkokią tautinę tapatybę.
Jėzaus tarnystės metu Jeruzalėje stovėjusi šventykla buvo rekonstruojama. Erodas Didysis pradėjo šį milžinišką projektą apytiksliai 20 metais prieš Kristų ir sumanymą užbaigė tik 66 metais po Kristaus. Pripažindami rimtą daugelio izraelitų požiūrį į jų tikėjimą, romėnai leido rinkti mokesčius, kad būtų padengtos išlaidos šventyklos priežiūrai. Kiekvienas vyras izraelitas, sulaukęs dvidešimties metų, turėjo mokėti pusės šekelio mokestį nepriklausomai nuo savo ekonominės padėties (Iš 30, 13; 38, 26).
6. Perskaitykite Mt 17, 24–27. Ką Jėzus turėjo omenyje, sakydamas: „Tačiau, kad jų nepiktintume“? Kokius principus, kuriuos reiktų taikyti mūsų pačių gyvenime, galima čia įžvelgti?
Atrodo, kad šventyklos mokesčio rinkėjai apkeliaudavo provincijas ir užtikrindavo, jog kiekvienas vyras įvykdytų teisinius įpareigojimus. Petro pradinė reakcija į mokesčių rinkėjus sudaro įspūdį, kad Jėzus nuolat mokėjo mokesčius (Mt 17, 24–25). Tačiau, kaip Dievo Sūnus, Jėzus, atrodo, abejojo tuo, ar dera mokėti mokesčius už Savo Tėvo Namų priežiūrą.
„Jei Jėzus neprieštaraudamas būtų sumokėjęs, Jis būtų pripažinęs pretenzijų teisingumą ir taip paneigęs Savo dieviškumą. Tačiau, nors Jis nusprendė patenkinti reikalavimą, Jis paneigė teiginį, kuriuo tas reikalavimas buvo pagrįstas. Parūpindamas mokestį, Jis paliudijo Savo dievišką charakterį ir tai, kad Jis yra viena su Dievu, todėl Jam nepriklauso mokėti šio mokesčio kaip paprastam karalystės pavaldiniui“ (E. Vait, Su meile iš Dangaus, 402 p.).
Nepaisant to, Jėzus pasirinko paklusti ir nurodė Petrui: „Nueik prie ežero, užmesk meškerę, paimk pirmą užkibusią žuvį; ją pražiodęs, rasi staterą. Paimk jį ir atiduok jiems už Mane ir už save“.
Jėzus sumokėjo šventyklos mokestį, nors žinojo, kad didingas statinys netrukus bus sugriautas (Mt 24, 1–2). Ką tai turėtų pasakyti mums apie pasišventimą ištikimai atnešti dešimtines ir aukas, nepaisant problemų, kurios, mūsų manymu, egzistuoja?
V. ĮSTATYMO PRIEŽIŪRA (Mt 5, 17–20)
Mokėmės, kad Jėzus buvo ištikimas pilietis, vykdęs Savo pareigas, net kai Jo gyvybei kildavo pavojus (žr., pavyzdžiui, Jn 7, 1. 25–26; 10, 31). Tiesą sakant, Jėzus aiškiai mokė, kad Jo tikslas nebuvo panaikinti „Įstatymo ar Pranašų“ (Mt 5, 17–20).
7. Kaip tada suprasti Jn 8, 1–11 ir Mt 19, 1–9, atsižvelgiant į Įst 22, 23–24 ir 24, 1–4? Kas čia vyksta?
Kai kurie fariziejai visada mėgino apkaltinti Jėzų Įstatymo laužymu (žr., pavyzdžiui, Jn 8, 6). Kai jie atvedė Jam sugautą svetimautoją, fariziejai iškėlė tokį klausimą: „Mozė mums Įstatyme yra liepęs tokias užmušti akmenimis. O Tu ką pasakysi?“ Įdomu, kad Jėzus neatsakė į jų klausimą tiesiogiai. Tiesą sakant, Jis patvirtino Mozės įsakymą tokiu atsakymu: „Kas iš jūsų be nuodėmės, tegu pirmas sviedžia į ją akmenį“ (Jn 8, 7). Jėzus nesakė, kad svetimautoja neturėtų būti užmušta akmenimis. Jis tiesiog ragino tuos vyrus pamatyti, kad jie patys laužė Įstatymą. Svetimautojos paleidimas neprieštaravo Mozės Įstatymui, nes niekas negalėjo rodyti į ją pirštu, o Įstatymas reikalavo bent dviejų liudytojų (Įst 17, 6).
Iškilus skyrybų ir naujos santuokos klausimui, Jėzus, atrodo, prieštaravo Mozės Įstatymui primygtinai sakydamas, kad nėra pagrindo santuokos nutraukimui (Mt 19, 4–6). Fariziejams nurodžius į Mozės Įstatymą (Įst 24, 1–4), Jėzus į viską žiūrėjo plačiau. Mozė niekur nėra įsakęs skirtis. Tačiau dėl žmonių užsispyrimo, Mozė leido atleisti žmonas (Mt 19, 8). Taigi matome, kad Jėzui kritikuojant Mozės Įstatymą, pastarojo Jis nepanaikino. Jėzus buvo ištikimas judėjas visais atžvilgiais ir laikėsi Mozės Įstatymo.
Kaip išmokti suderinti teisingumą ir malonę tiems, kurie, kaip ir mes, puola? Jei klysime, o tai neišvengiama puolusiems žmonėms, kokioje pusėje geriau klysti ir kodėl?
Tolesniam tyrinėjimui: E. Vait, Su meile iš Dangaus, 412–419 p.; 420–428 p.
„Tris kartus per metus žydai turėjo rinktis Jeruzalėje religinėms iškilmėms. Apsigaubęs debesies stulpu, neregimasis Izraelio Vadas buvo davęs nurodymus dėl šių susirinkimų. Žydų vergijos metais jų negalėjo būti laikomasi; tačiau kai tauta atgavo savo žemes, šių apeigų vėl imta laikytis. Dievas norėjo, kad jos primintų žmonėms apie Jį“ (E. Vait, Su meile iš Dangaus, 412 p.).
„Suprantama, Jėzaus tėvai žiūrėjo į Jį kaip savo pačių vaiką. Jis kasdien buvo su jais, Jo gyvenimas daugeliu atžvilgių buvo panašus į kitų vaikų, tad sunku buvo suprasti, kad Jis – Dievo Sūnus. Kilo pavojus, kad jie neįvertins to palaiminimo, kuris buvo jiems suteiktas atsiunčiant į jų šeimą pasaulio Atpirkėją. Jų širdgėla dėl išsiskyrimo ir švelnus priekaištas, kurį liudijo Jo žodžiai, turėjo jiems parodyti, koks šventas yra jų pasitikėjimas“ (E. Vait, Su meile iš Dangaus, 65 p.).
Klausimai aptarimui:
1. Apmąstykite šią neįtikėtiną tiesą – nors šiuos įsakymus davė Jėzus, tapęs žmogumi Kristus pakluso jiems. Ką tai sako apie Dievo charakterį?
2. Pamėginkite įsivaizduoti save Juozapo ir Marijos vietoje. Ar stebina, kad jie ne visiškai suprato tai, kas buvo susiję su Jėzumi? Juk yra daug dalykų, susijusių su Jėzumi, kurių ir mes nesuprantame. Kaip galima išmokti pasitikėti ir paklusti, nepaisant daugelio dalykų, kurių mes nesuprantame?
3. Ką pasakytumėte krikščionims, kurie argumentuoja, kad reikia švęsti iškilmes? (Galima pradėti klausimu: turint omenyje, kad iškilmių centru buvo šventykla, kuri seniai sugriauta, ir nebereikia gyvulių kraujo praliejimo, kaip švęsti iškilmes?).