Balandžio 12–18 d.
Šios savaitės tyrinėjimui skaitykite: Mt 23, 1–7; Mt 15, 1–6; Iz 29, 13; Mt 5, 17–20; Rom 10, 3.
Įsimintina eilutė: „Ši tauta šlovina Mane lūpomis, bet jos širdis toli nuo Manęs. Veltui jie Mane garbina, mokydami žmonių išgalvotų priesakų“ (Mt 15, 8–9).
Metodistų bažnyčios įkūrėjas Džonas Veslis teigė, kad asmeninę teologiją lemia keturi veiksniai: tikėjimas, mąstymas, Šventasis Raštas ir papročiai. Tai nereiškia, kad visų šių veiksnių autoritetas yra vienodas. Veslis pripažino, kad Biblija yra pamatas, bet neneigė, kad asmens tikėjimas, sugebėjimas mąstyti ir religiniai papročiai arba tradicijos turi įtakos tam, kaip Biblija yra aiškinama. Jei Veslis šiandien būtų prikeltas, jis apstulbtų sužinojęs, kad daugelis šiuolaikinių teologų, kurie vadovaujasi Veslio mokymu (ir kitais papročiais bei tradicijomis), sugebėjimą mąstyti, papročius ar asmeninę nuomonę iškelia aukščiau Šventojo Rašto.
Šią savaitę tyrinėsime religinius papročius, arba tradicijas, kuriomis Rašto aiškintojai ir fariziejai didžiąja dalimi grindė savo mokymą. Rabinai, užrašę šiuos papročius, labai gerbė Raštą ir neketino tradicijų prilyginti Dievo Žodžiui. Tačiau kai kurie uolūs rabinų mokiniai painiojo metodą su žinia ir tokiu būdu atitraukė dėmesį nuo Dievo rašytinio apreiškimo ir dėmesio centru padarė žmonių papročius.
I. MOZĖS KRASĖ
Nors Rašto aiškintojai ir fariziejai buvo dvi atskiros grupės, kurios tiesiog minimos kartu, Rašto aiškintojai turbūt buvo fariziejų dalis (žr. Apd 23, 9). Fariziejai tapo pastebimi graikų imperijos laikais. Tikima, kad tai pamaldžios izraelitų sektos, vadinamos chasidais, likučiai. Chasidai padėjo makabiejams revoliucijoje prieš Graikiją.
Žodis fariziejai yra kilęs iš hebrajiško žodžio paras, kuris reiškia – atskirti. Laikotarpiu, kai daugelis izraelitų buvo smarkiai paveikti pagoniškų kultūrų, fariziejai savo pareiga laikė užtikrinti, kad kiekvienas izraelitas būtų mokomas Įstatymo. Vykdydami šią užduotį, fariziejai užėmė rabinų padėtį. Verčiant tiesiogiai, žodis rabi reiškia „mano didysis“ arba „mano mokytojas“.
Sakydamas, kad į Mozės krasę atsisėdo Rašto aiškintojai ir fariziejai, Jėzus pripažino jų kaip žmonių mokytojų padėtį (Mt 23, 2–3). Galiausiai, fariziejai ėmėsi atsakomybės ir užtikrino, kad žmonės būtų mokomi Įstatymo.
1. Perskaitykite Mt 23, 1–7. Pasak šių eilučių, dėl ko Jėzus labiausiai peikė Rašto aiškintojus ir fariziejus?
Evangelijose dauguma nuorodų Rašto aiškintojams ir fariziejams yra neigiamos. Atsižvelgiant į tai, kad daugelis jų (bet ne visi) bendrininkavo Jėzaus nužudyme bei Jo mokinių persekiojime, toks negatyvumas buvo pelnytas. Atrodo, šių grupių atstovai tykojo pakampėse ir slėpėsi už medžių, kad galėtų apkaltinti klystančius žmones Įstatymo laužymu. Toks fariziejų paveikslas yra dažnas Šventajame Rašte, todėl žodis fariziejus dažnai vartojamas kaip sinonimas Įstatymo raidės prisilaikymui. Atidžiai tyrinėjant šį tekstą paaiškėja, jog Jėzus peikė fariziejus ne dėl jų noro, kad žmonės laikytųsi Mozės Įstatymo, bet todėl, kad fariziejai patys nesilaikė Įstatymo. Jie buvo veidmainiai. Jie sakė viena, bet darė kita. Net darydami gera jie taip elgėsi dėl netinkamų priežasčių.
Perskaitykite, ką Jėzus sakė apie Rašto aiškintojus ir fariziejus. Kaip galima užtikrinti, kad ir mes netaptume kalti dėl panašaus požiūrio?
II. ŽMONIŲ PAPROČIAI
Nors Rašto aiškintojai ir fariziejai „atsisėdo į Mozės krasę“, jų religinio autoriteto šaltinis buvo ne tik Senasis Testamentas. Įstatymą, kuriuo fariziejai vadovavosi, sudarė žinomiausių rabinų Biblijos aiškinimai. Šie neturėjo pakeisti Rašto, bet pastarąjį papildyti. Iš pradžių aiškinimai plito žodžiu, o vėliau Rašto aiškintojai surašė juos knygose.
Oficialiai pirmasis rabinų įstatymas buvo paskelbtas tik antrame šimtmetyje po Kristaus, kai rabinas Jehudas ha Nasis (princas Judas) išplatino Mišną. Įsakymai, užrašyti Mišnoje, atspindi apie keturis šimtmečius rabinų aiškinimo. Iš šių daugybės prisidėjusių rabinų, kai kurie gyveno Jėzaus laikais. Geriausiai žinomi tokie rabinai buvo Hilelis ir Šamajus. Taip pat buvo Gamalielis, Hilelio anūkas ir Pauliaus mokytojas.
2. Perskaitykite Mt 15, 1–6. Koks čia kilo prieštaringas klausimas? Kokią klaidą Jėzus stengėsi ištaisyti?
Pirmoje temoje sužinojome, kad rabinų įsakymai buvo vadinami halakah. Šis žodis reiškia „vaikščioti“. Rabinai manė, kad jei žmogus vaikščios laikydamasis „mažesnių“ įsakymų, tuomet didžiųjų įsakymų bus laikomasi savaime. Tačiau kažkaip „mažieji“ įsakymai tapo esminiais, ir po kurio laiko buvo sunku atskirti papročius nuo Rašto.
Neatrodo, jog Jėzui kėlė problemų tai, kad fariziejai turėjo savų taisyklių. Tačiau Jėzus prieštaravo, kad šios taisyklės buvo prilygintos „doktrinai“. Joks žmogus nėra įgaliotas kurti religinius apribojimus ir pastaruosius prilyginti dieviškajam paliepimui. Tai nereiškia, kad tikintiesiems draudžiama kurti taisykles, kurios padėtų valdyti bendruomenės elgesį. Praktinis mokymas gali padėti žmonėms laikytis Įstatymo. Tačiau tokios taisyklės niekada neturėtų prilygti pačiam Įstatymui.
Kaip septintosios dienos adventistai, kokias turime taisykles, tradicijas ir papročius, kurie, mūsų manymu, padeda mums gyventi ištikimiau ir paklusniau Įstatymui? Užrašykite juos ir atsineškite į klasę sabatoje bei padiskutuokite, kokį vaidmenį jie atlieka mūsų tikėjimo bendruomenės gyvenime.
III. PROSENIŲ PAPROČIAI
Jau matėme, kad kai kurie rabinai kreipė ypatingą dėmesį į taisykles ir papročius, sukurtus siekiant padėti laikytis Mozės Įstatymo, ir nesugebėjo atskirti papročių nuo Įstatymo. Po kurio laiko rabinų žodžiai įgijo bažnytinį statusą; žmonės manė, kad žodžiai prilygsta Šventajam Raštui. Rabinams rašant savo komentarus, jie turbūt neketino nieko pridėti prie Šventojo Rašto, tačiau jų ištikimiausi mokiniai tikriausiai laikė savo pareiga pasidalyti šiais unikaliais aiškinimais su kitais gyventojais.
3. Perskaitykite Mt 15, 1–2. Ar šis paprotys pagrįstas pirmomis penkiomis Mozės knygomis? Ką reiškia jūsų atsakymas? Taip pat žr. Mk 7, 3–4 ir Mt 15, 11.
Būtų sunku rasti biblinį tekstą, kuriame įsakyta: „Nusiplausi rankas prieš valgį“. Toks įsakymas nebūtų nustebinęs Rašto aiškintojų ir fariziejų, kai jie susidūrė su Jėzumi, nes jie aiškiai pasakė, kad mokiniai nesilaikė ne Mozės Įstatymo, bet prosenių papročio. Jėga, kuria jie klausė šio klausimo, rodo, kad fariziejams tai buvo rimtas religinis pažeidimas.
Sveikatos priežiūros specialistai ir tėvai tikriausiai pateiktų higienos arba psichologinį pagrindą, kuriuo pagrįstas pernelyg didelis fariziejų susirūpinimas rankų plovimu, tačiau mokslininkai mano, kad šis klausimas susijęs su apeiginiu nešvarumu. Matyt fariziejai nerimavo, kad užsiimdami kasdiene veikla žmonės lies daiktus, kurie buvo nešvarūs. Dėl to, liečiant maistą ir valgant nenusiplovus rankų, žmonės patys susiteptų.
Atsižvelgiant į tai, kad kaltinami buvo Jėzaus mokiniai, galima daryti išvadą, jog pats Jėzus laikydavosi gerai žinomų papročių (Mk 7, 3). Nepaisant to, Jis gerai žinojo, kad fariziejai sureikšmindavo smulkmenas.
Perskaitykite Iz 29, 13. Kokie esminiai bibliniai principai čia atskleisti? Kodėl mums itin svarbu juos prisiminti?
IV. SAVI PAPROČIAI
„Dievo įsakymų keitimas žmonių sugalvotais reikalavimais nesiliauja. Net tarp krikščionių esama institucijų ir papročių, kurios neturi kito pagrindo, kaip protėvių tradicijos. Tosios institucijos, besiremiančios vien žmonių valdžia, išstūmė tai, kas nurodyta Dievo. Žmonės laikosi savo tradicijų, puoselėja papročius ir nekenčia visų, kurie nori parodyti, kad jie klysta. […] Vietoj vadinamųjų Bažnyčios tėvų autoriteto Dievas įpareigoja mus priimti amžinojo Tėvo, dangaus ir žemės Viešpaties Žodį“ (E. Vait, Su meile iš Dangaus, 364 p.).
4. Atsižvelgdami į Iš 20, 12, Įst 5, 16, Mt 19, 19 ir Ef 6, 2 kontekstą, perskaitykite Mt 15, 3–6. Kokius du rimtus kaltinimus Jėzus išsakė fariziejams?
Fariziejams papriekaištavus Jėzui dėl rankų plovimo papročio, jie tikėjosi tiesioginio Jėzaus atsakymo į kaltinimus. Tačiau Jėzus pasipriešino jiems klausimu, kuris palietė reikalo esmę. Jėzus norėjo, kad fariziejai suprastų, jog bėda buvo ne rankų plovimas ar dešimtinės atnešimas, bet žmogiškojo mato išaukštinimas virš dieviškojo. Fariziejai galėjo logiškai paaiškinti savo poziciją dėl rankų plovimo. Taip pat jie tikriausiai argumentavo, kad išteklių skyrimas Dievo darbui, o ne tėvams, buvo jų neprilygstamos meilės Dievui išraiška.
Nors fariziejai galėjo turėti logiškų motyvų savo veiksmams, Dievas nesitiki tokios žmogiškos meilės, kuri pagrįsta ir išreiškiama žmogiškuoju supratimu. Gerai, kad fariziejai rūpinosi drausme ir šventu gyvenimu, bet rūpestis niekada neturėtų užtemdyti Dievo valios. Fariziejai turėjo prisiminti, kad 613 įsakų, užrašytų Mozės Įstatyme, buvo darnūs, o ne prieštaringi. Nė vienas iš įsakų neturėjo išstumti kito. Tačiau fariziejų atkaklumas laikantis „prosenių papročių“ neigė Dievo Žodį (Mt 15, 6), bent jau tiek, kiek tai rūpėjo jiems patiems. Kadangi fariziejai laikė save Įstatymo sergėtojais, juos turbūt sukrėtė ar net papiktino teiginys, kad jie galėtų laužyti Įstatymą, net padaryti jį neveiksniu savo tradicijomis ar papročiais, kurie turėjo padėti žmonėms laikytis Įstatymo!
V. TEISUMO VIRŠIJIMAS (Mt 5, 20)
5. Perskaitykite Mt 5, 17–20. Paisant savaitės temos konteksto, kaip galima suprasti Jėzaus perspėjimą Mt 5, 20? Taip pat žr. Rom 10, 3.
Nepaisant Mt 5, 20 konteksto, galima padaryti išvadą, tarsi reikia pranokti fariziejus, tai yra, daryti ir tai, ką jie daro, ir daryti kažką daugiau.
Tačiau ar Jėzus norėjo pasakyti būtent tai? Laimei, atsakymą į šį klausimą įmanoma išsiaiškinti. Ankstesnėje dalyje mokėmės, kad Rašto aiškintojams ir fariziejams nebuvo neįprasta išaukštinti papročius virš Dievo Įstatymo. Jėzus turėjo pasakyti jiems, kad toks elgesys iš esmės paneigė aiškų Dievo Žodį. Antroje dalyje taip pat buvo paminėta, kad nors Rašto aiškintojų ir fariziejų mokymo turinys tikriausiai buvo geras, tačiau daugelis iš jų gyveno veidmainišką gyvenimą.
Atsižvelgiant į tai, nėra sunku suprasti tikruosius Jėzaus jausmus Jo žodžiuose. Labai tikėtina, kad Jis čia nurodė į kitą perspėjimą: „Todėl, kas pažeistų bent vieną iš mažiausių paliepimų ir taip elgtis mokytų žmones, tas bus vadinamas mažiausiu dangaus karalystėje“ (Mt 5, 19). Fariziejai skyrė itin didelį dėmesį žmogiškosios kilmės įsakymams, bet jie akivaizdžiai laužė Dievo Įstatymą. Fariziejų teisumas buvo grindžiamas jų pačių pastangomis, todėl buvo su trūkumais. Izaijas seniai pripažino, kad žmogaus teisumas yra tik suteršti skudurai (Iz 64, 5).
Jėzus mokė tokio teisumo, kuris prasideda širdyje. Kilus ginčui dėl rankų plovimo, Jėzus atkreipė dėmesį į fariziejų klaidas ir citavo Iz 29, 13: „Kadangi ši tauta tik liežuviu tesiartina prie Manęs, tik lūpomis tegarbina Mane, jos širdis nutolusi nuo Manęs“. Teisumas, kurio nori Dievas, siekia giliau nei matomas elgesys.
Jėzus ragino viršyti teisumą, kurį fariziejai tikėjo pasiekę. Tikras teisumas nėra įgyjamas įvykdant kiekvieną punktą sąraše. Tikras teisumas gali būti įgytas tik tikėjimu Jėzų Kristų, prisiimant Jo teisumą sau. Toks teisumas ateina iš visiško savęs išsižadėjimo, giliai suvokiant, kad mums reikia Jėzaus kaip mūsų pavaduotojo ir pavyzdžio.
Perskaitykite Rom 10, 3. Kaip ši eilutė padeda suprasti, kas yra tikras teisumas?
Tolesniam tyrinėjimui: E. Vait, Su meile iš Dangaus, 361–365 p.; 562–573 p. Taip pat perskaitykite Mato 23.
„Tegul visi, kurie paklūsta žmonių valdžiai ir laikosi Bažnyčios papročių ar tėvų tradicijų, atkreipia dėmesį į perspėjimą, skambantį Kristaus žodžiuose: Veltui jie Mane garbina, mokydami žmonių išgalvotų priesakų“ (E. Vait, Su meile iš Dangaus, 365 p.).
Klausimai aptarimui:
1. Kokių papročių ar tradicijų laikosi septintosios dienos adventistai? Kodėl svarbu pripažinti, kad tai papročiai ar tradicijos? Kodėl papročiai yra svarbūs ir kokį vaidmenį jie atlieka mūsų bendruomenės gyvenime? Kurie iš jų visuotinai reikšmingi ir kurie pagrįsti vietine kultūra?
2. „Tikintieji neretai leido priešui veikti per juos, kai jie turėjo būti visiškai pasišventę Dievui ir Jo darbo pažangai. Nesąmoningai jie nuklydo toli nuo teisumo kelio. Puoselėdami kritiką, kalčių ieškojimą ir fariziejišką pamaldumo dvasią, jie nuliūdino Dievo Dvasią ir buvo kliuvinys Dievo pasiuntinių darbui“ (E. Vait, Liudijimai Bažnyčiai, 9 t., 125 p.). Kaip „nesąmoningai“ nuklystama nuo teisumo kelio? Ko žmogus gali imtis, kad išvengtų savojo teisumo spąstų?
3. Apmąstykite pamaldų tvarką savo bažnyčioje. Kodėl jūsų bažnyčioje yra tvarka? Kokia yra kiekvienos pamaldų dalies reikšmė (pvz., kreipimosi į Dievą, pašlovinimo, pastorinės maldos ir t.t.)? Ko galima pasimokyti iš pamaldų ir kas padeda suprasti, kiek daug papročių ar tradicijų yra susipynę su mūsų tikėjimu? Tuo pačiu metu reikia savęs paklausti: ar blogai, kad tai tik paprotys ar tradicija, o ne kažkas daugiau?