Gegužės 31 – birželio 6 d.
Šios savaitės tyrinėjimui skaitykite: Pr 9, 12–17; 17, 2–12; Gal 3, 15–28; Įst 9, 9; Hbr 10, 11–18; Hbr 9, 15–28.
Įsimintina eilutė: „Ir todėl Jis yra naujosios Sandoros tarpininkas, kad, įvykus mirčiai, kuria Jis atpirko pirmojoje Sandoroje padarytus nusižengimus, pašauktieji gautų žadėtą amžinąjį paveldą“ (Hbr 9, 15).
Dievo amžinasis sprendimas išgelbėti žmoniją visais laikais buvo mums apreikštas per Sandoras. Nors Biblijoje pavartotas žodis sandoros (Rom 9, 4; Gal 4, 24; Ef 2, 12), iš tikrųjų yra tik malonės Sandora, kuria nusidėjėliams suteikiamas išgelbėjimas, ir ne darbais, bet tik Jėzaus nuopelnais, kuriais gali pasinaudoti visi, priimantys šiuos nuopelnus tikėjimu. Žodžio sandoros daugiskaitos forma paprasčiausiai reiškia, kad Dievas išgelbėjimo tikslais koregavo Sandoras įvairiais būdais, siekdamas patenkinti Savo tautos poreikius įvairiais laikais ir įvairioje aplinkoje. Visada yra tik viena Sandora – amžina Dievo gelbėjančios malonės Sandora.
Šios Sandoros širdis yra mūsų Viešpaties malonė, ištikima meilė, kuri kartais Biblijoje net vadinama pačia Sandora arba pastarajai prilyginama (žr. Įst 7, 9; 1 Kar 8, 23; Dan 9, 4). Dalis šios Sandoros yra Dievo pašaukimas Savo tautai paklusti Jo Įstatymui, ne tam, kad taip būtume išgelbėti, bet kad duotume išgelbėjimo vaisių. Įstatymas ir malonė visada buvo Dievo amžinos Sandoros esmė.
I. SANDOROS ŽENKLAI (Pr 9, 12–17)
Sandorą galima apibūdinti kaip dviejų šalių, pasižadėjusių viena kitai, susitarimą. Sandora gali veikti dviem būdais. Visų pirma, abi šalys sutinka su sandoros sąlygomis ir tarpusavyje pasižada. Tai taikytina santuokai, verslui, net turto įsigijimui. Antru atveju, sandorą skelbia viena šalis, numatanti ir pažadus, ir sandoros sąlygas, o kita šalis yra kviečiama pritarti sandorai. Tokios sandoros pavyzdžiai – mokesčių mokėjimas, stojimas į švietimo įstaigą. Abiem atvejais kiekviena šalis gali laisvai nutraukti sandorą, tačiau tokiu atveju paprastai būna kažkokia pasekmė (pavyzdžiui, asmuo, kuris nesumokės mokesčio, neteks namų; iš piliečio, atsisakančio mokėti mokesčius, pastarieji bus išieškoti.)
Sandora paprastai užantspauduojama bent vienu simboliu. Pavyzdžiui, asmuo, perkantis namą, keliose vietose pasirašo sutartyje su lėšas skolinančia įstaiga, kuri laiko sau nuosavybės teisės dokumentą, kol už namą bus sumokėta visa suma. Sutuoktiniams valstybė išduoda teisinį santuoką patvirtinantį dokumentą. Pats simbolis nėra sandora, bet ženklas, kad asmuo įsipareigojęs sandorai.
1. Perskaitykite Pr 9, 12–17; 17, 2–12. Kuo skiriasi simboliai ir Sandora šiais atvejais? Be to, kokie yra skirtumai tarp šių dviejų Sandorų?
Pr 9, 9 Dievas sudarė Sandorą su kūrinija, kad Jis daugiau niekada neišnaikins mirtingųjų tvano vandeniu. Kai danguje pasirodo vaivorykštė, visi turėtų prisiminti Dievo pažadą. Tas pat pasakytina ir dėl apipjaustymo, turėjusio priminti kiekvienam izraelitų berniukui Jo tautos vaidmenį ir palaiminimo tautoms ženklą. Viena Sandora buvo sudaryta su visa žmonija, kita – su Izraelio tauta. Be to, sudarius Sandorą su žmonėmis po tvano, jiems nereikėjo nieko daryti; pažadas galiojo neatsižvelgiant į tai, ką žmonės darė. Tačiau Sandora, sudaryta su Izraelio tauta, buvo kitokia. Izraelitai turėjo įvykdyti tam tikrą Sandoros dalį.
II. SANDOROS PAŽADAI
Sandoros yra pagrįstos pažadais. Tiesą sakant, šiuos du terminus įmanoma vartoti pakaitomis. Žinoma, sudarius Sandorą tikimasi, kad pasižadėjęs asmuo (sudaręs sandorą) sugebės atlikti tai, kas pažadėta (sutarta).
Senajame Testamente kai kurios sandoros buvo vietinės (žr., pavyzdžiui, Pr 31, 43–54).
Įvykiai, susiję su Jokūbu ir Labanu rodo, kad sandoros gali būti tarp bendruomenių atliekami veiksmai. Kauburys ar paminklas Micpoje turėjo priminti sandorą tarp šių dviejų genčių. Kai tie, kuriems sandora buvo taikoma, mirdavo, sandoros sąlygos nebegaliodavo. Skirtingai nuo šitos sandoros, sudarytos tarp žmonių, Jehovos Sandoros su Nojumi ir Abraomu turi amžiną reikšmę.
2. Kaip Gal 3, 15–28 padeda paaiškinti platesnę Sandoros su Abraomu reikšmę?
Biblijoje parašyta, kad Dievas sudarė keletą visuotinių Sandorų ir davė pažadus, kurie yra svarbūs visai žmonijai. Pripažindamas, kad tvanas paveikė visą žemę, Jehova pažadėjo, jog tvano vandenimis kūrinija nebebus išnaikinta. Abraomo atveju, Dievas matė, kad žmonijai reikia teisumo, todėl Jis pažadėjo: „visos tautos žemėje gaus palaiminimą per tavo palikuonis“ (Pr 22, 18).
Nors ant Sinajaus Dievas sudarė Sandorą su konkrečia tauta, ši Sandora taip pat turi visuotinę reikšmę. Dievas labai aiškiai pasakė, kad bet koks ateivis gali būti išrinktosios tautos dalimi (pavyzdžiui, Iš 12, 48–49), ir Izraelio misija turėjo būti Evangelijos šviesa pasauliui (Iš 19, 5–6).
Kaip jūs asmeniškai suprantate Sandoros santykius su Dievu? Tai yra, ką Dievas jums pažadėjo ir ko Jis paprašė iš jūsų už duotus pažadus?
III. SANDOROS PLOKŠTĖS
Nors Sandora yra pagrįsta pažadais, kad pastarieji būtų įvykdyti paprastai būna sąlygos. Abraomo atveju reikėjo apipjaustyti visus vyrus, kurie gimė Abraomui arba jo palikuonims. Viešpačiui sudarius Sandorą su Izraeliu, Dievas Savo pirštu užrašė santykių reikalavimus akmens plokštėse (Įst 9, 8–11). Šie reikalavimai – Dešimt Dievo įsakymų, buvo Dievo Sandoros su visais žmonėmis pagrindas.
Kadangi įsakymai apreiškia tam tikras Sandoros sąlygas, Dešimt Dievo įsakymų dažnai vadinami Sandoros plokštėmis (Įst 9, 9). Dešimt Dievo įsakymų nėra skirti būti kliūtimi ar padaryti gyvenimą sunkiu tiems, kurie yra sudarę Sandorą su Dievu; vietoj to, kaip Dievo meilės išraiška, įsakymai buvo duoti tų naudai, kurie sudarė santykių Sandorą su savo Viešpačiu.
3. Kaip Jer 31, 31–34 ir Hbr 10, 11–18 patvirtina amžiną Dievo Įstatymo prigimtį Naujojoje Sandoroje?
Galiojant Senajai Sandorai, sudarytai prie Sinajaus kalno, izraelitai ir tie, kurie prisijungė prie bendruomenės, buvo įpareigoti parodyti ištikimybę Sandorai laikantis Dešimties Dievo įsakymų. Jei žmogus sulaužydavo kurį nors įsakymą, buvo tikimasi, kad jis atnašaus gyvulį, jei jis norėjo, kad nuodėmės būtų atleistos.
Galiojant Naujajai Sandorai, sudarytai Golgotoje, Dievo tauta vis dar privalo laikytis Dešimties Dievo įsakymų. Tačiau nusidėjus nebereikia atnašauti, nes Jėzaus aukos visiškai pakanka (Hbr 9, 11–14). Naujoji Sandora pranoksta senąją, nes dabar tikėjimu mes priimame atleidimo pažadą, kuris mums duotas per Jėzaus auką. „Mes turime viltį tik sudarę Abraomo Sandorą, kuri yra malonės per tikėjimą Jėzumi Kristumi Sandora“ (E. Vait komentarai, SDA Biblijos komentarai, 6 t., 1077 p.).
Ką reiškia tai, kad Dievo Įstatymas įrašytas mano širdyje? Kuo tai skiriasi nuo sampratos, kad Dievo Įstatymas yra tiesiog paklusnumo kodeksas?
IV. SANDORA IR EVANGELIJA (Hbr 9, 15–22)
Sulaužius tam tikras biblines Sandoras tekdavo sunkios pasekmės. Viešpats įspėjo Abraomą: „Neapipjaustytas vyriškis, – kiekvienas, kurio apyvarpio oda nėra apipjaustyta, – bus atkirstas nuo savo giminės. Jis sulaužė Mano Sandorą“ (Pr 17, 14), o gausa prakeikimų buvo skirti tiems, kurie atsisakė paklusti Sinajaus Sandoros sąlygoms (Įst 27, 11–26). Galiausiai, sulaužiusieji Sandoros sąlygas bus baudžiami mirtimi (Ez 18, 4). Tas pat pasakytina ir apie Naująją Sandorą: tie, kurie atsisako laikytis Dievo Įstatymo, netenka amžinojo gyvenimo (Rom 6, 23).
4. Perskaitykite Hbr 9, 15–28. Kaip šiose eilutėse apreikšta Evangelija?
Hbr 9, 15–28 pakartota Evangelijos istorija ir pristatytas Kristaus vaidmuo užtikrinant tikintiesiems pažadus. Eilutėje 15 parašyta, kad Jėzus yra „naujosios Sandoros tarpininkas“, kuris per Savo mirtį siūlo amžinąjį gyvenimą tiems, kuriems priešingu atveju grėstų amžinas sunaikinimas.
Kai kuriuose Biblijos vertimuose eilutėse 16 ir 17 nuo Sandoros pereinama prie testamento, nors čia pavartotas tas pats graikiškas žodis. Taip pateikiama Jėzaus mirties už mus mintis. Žiūrint į kontekstą, ištrauka primena tikinčiajam, kad be Kristaus Sandora pareikalautų kiekvieno nusidėjėlio mirties. Tačiau nusidėjėlis gali būti apgaubtas ir tada apvalytas Kristaus krauju ir tokiu būdu būti tarp tų, kurie laukia Jo sugrįžimo (Hbr 9, 28).
„Tada suprantame, kad mūsų teisūs darbai yra lyg suteršti skudurai, ir tik Kristaus kraujas gali mus apvalyti nuo nuodėmės purvo. Tik Jis vienas gali atnaujinti mūsų širdis pagal Savo pavyzdį“ (E. Vait, Kelias pas Kristų, 28 p.).
Pats Dievas Jėzaus asmenyje prisiėmė Sau bausmę už mūsų nuodėmes, siekdamas išgelbėti mus nuo bausmės, kurios mes nusipelnėme. Ką tai sako mums apie Dievo charakterį, ir kodėl mes galime pasitikėti Juo, kad ir kokios būtų mūsų aplinkybės?
V. SANDOROS PRIVALUMAI (Ef 2, 6)
Daugeliu atvejų žmonės gali patirti sandoros pažadus prieš visų sąlygų įvykdymą. Pavyzdžiui, įsigyjantis namą asmuo turi teisę jame gyventi, nors už namą dar neatsiskaityta. Arba pilietis naudojasi viešosiomis paslaugomis, kurias užtikrina vyriausybė, net nepradėjęs mokėti mokesčių. Sudariusieji su Dievu Sandorą taip pat gali pradėti patirti Sandoros privalumus iki pažadų įvykdymo.
Pagalvokite, pavyzdžiui, apie dešimt Dievo įsakymų, ir kiek skausmo bei kančių žmonės galėtų išvengti, jei jie tiesiog laikytųsi įsakymų. Kas asmeniškai nepatyrė sielvarto, kurį lemia šių Dievo įsakymų laužymas? Dar blogiau, patirta kančia dažnai paveikia ne tik tą asmenį, kuris sulaužė Įstatymą; dažnai kiti, net ir tie artimiausieji nusidėjėliui, taip pat nukenčia.
5. Pasak šių eilučių, kokius kitus privalumus mums užtikrina Sandoros santykiai su Jėzumi jau dabar(2 Kor 4, 16–18; 1 Jn 5, 11–13; Fil 1, 6; Jn 5, 24)?
Evangelijoje pagal Joną yra užrašyti tvirti Jėzaus žodžiai, kad tie, kurie priima Jį, iš mirties yra perėję į gyvenimą (Jn 5, 24). Tikintieji yra taip užtikrinti savo išgelbėjimu, kad net „įkalinti“ šioje žemėje jie tiki sėdintys danguje su Kristumi Jėzumi (Ef 2, 6).
Jei kas nors jūsų paklaustų: „Ką reiškia sėdėti su Jėzumi danguje dabar (kaip parašyta Ef 2, 6)“, – ką jūs atsakytumėte ir kodėl?
Tolesniam tyrinėjimui: E. Vait, „God‘s Amazing Grace“ 131-137 p.
„Ta pati Sandora buvo atnaujinta Abraomui pažadu: ‘visos tautos žemėje gaus palaiminimą per tavo palikuonis’ (Pr 22, 18). Šis pažadas nurodė į Kristų. Supratęs pažadą Abraomas pasitikėjo Kristumi nuodėmių atleidimui. Šis tikėjimas buvo įskaitytas jam teisumu. Sandora su Abraomu taip pat apėmė Dievo Įstatymą. […] Abraomo Sandora buvo patvirtinta Kristaus krauju, ir tai vadinama „antrąja“ arba „naująja“ Sandora, nes kraujas, kuriuo Sandora buvo užantspauduota, buvo pralietas po pirmosios Sandoros kraujo. […] Malonės Sandora nėra nauja tiesa, nes ji buvo Dievo mintyse visą amžinybę. Todėl ji vadinama amžina Sandora. […] Mes turime viltį tik priėmę Abraomo Sandorą, kuri yra malonės per tikėjimą Jėzumi Kristumi Sandora“ (E. Vait, „The Faith I Live By“, 75 p.).
Klausimai aptarimui:
1. Ką Iš 31, 16 ir Iz 56, 4–6 pasako apie sabatos svarbą Sandorai? Taip pat žr. Ez 20.
2. Dažnai manoma, kad Senoji Sandora, sudaryta su Abraomu, buvo darbų Sandora, priešingai Naujajai Sandorai, kuri yra malonės Sandora. Kodėl ši mintis neteisinga? Kokios eilutės Biblijoje patvirtina, kad Sandora visada buvo pagrįsta malone? Kodėl Sandora visada buvo pagrįsta malone, o ne darbais?
3. Nors Efeziečiams 1 nepavartotas terminas „amžina Sandora“, kaip pastarasis padeda mums suprasti, kodėl ši Sandora buvo pavadinta būtent taip?
4. Dievas pažadėjo nesunaikinti pasaulio tvano vandenimis. Šį pažadą simbolizuoja vaivorykštė. Jei, kaip kai kurie teigia, tvanas Nojaus dienomis buvo vietinis, ką tuomet reikštų Dievo pažadas? Kodėl mintis, neva tvanas nebuvo pasaulinis, neigia biblinę tiesą? (Pagalvokite apie visus vietinius potvynius, kurie įvyko nuo Nojaus laikų. Jei tvanas Nojaus dienomis būtų tik vietinis potvynis, kas tuomet nutiktų Dievo Sandoros pažadui?)