Gegužės 10–16 d.
Šios savaitės tyrinėjimui skaitykite: Rom 5, 12–21; 6, 15–23; 7, 13–25; 9, 30–10, 4; Gal 3, 19–24.
Įsimintina eilutė: „Juk Įstatymo tikslas – Kristus, atėjęs nuteisinti kiekvieno, kas tiki“ (Rom 10, 4).
Gerai žinomo žurnalo puslapyje buvo skelbimas su tokia antrašte: „Įgykite nemirtingumą! (Mes nejuokaujame)“. Tam tikra prasme tai buvo pokštas, nes prie skelbimo buvo pridurta: „Norėdami sužinoti, kaip jūsų dosnumas leis amžinai teikti dovanas jūsų vardu, susisiekite su mumis ir atsiųsime jums nemokamą knygelę“.
Rašytojai, mokslininkai, filosofai, teologai tūkstantmečius grumiasi su mirties klausimu ir kaip mirtis paveikia mūsų gyvenimo prasmę. Net jei žurnalo skelbimas nepateisino lūkesčių, tai buvo sumani mintis, padėjusi žmonėms spręsti mirtingumo klausimą.
Tačiau visame Naujajame Testamente atskleista, kad vienintelis būdas įgyti nemirtingumą – per tikėjimą Jėzumi, o ne paklusnumu Įstatymui, nors pastarojo privalome laikytis. Iš tiesų, paklusnumas Įstatymui neprieštarauja malonei. Priešingai, gavus malonę nebelieka daryti nieko kita, nes toks yra malonės padarinys.
Šią savaitę toliau tyrinėsime apie Įstatymą ir malonę.
I. KUR BUVO APSTU NUODĖMĖS (Rom 5, 12–21)
Nors atskleidžia nuodėmes, Įstatymas negali išgelbėti mūsų iš nuodėmių. Toks nepajėgumas parodo, kad mums reikia Jėzaus, vienintelio nuodėmės sprendimo.
1. Perskaitykite Rom 5, 12–21. Kaip šios eilutės atskleidžia Dievo malonės žinią?
Atkreipkite dėmesį, kad šiose eilutėse nuolat siejamos nuodėmė ir mirtis. Tai daroma ne vieną kartą, nes Dievo Įstatymo laužymas veda į mirtį.
Dabar perskaitykite Rom 5, 20. Įstatymui įsiterpus, nusikaltimas dar padidėjo ta prasme, kad per Įstatymą aiškiai pažįstame nuodėmę. Tačiau, vietoje natūralaus nuodėmės rezultato – mirties, Paulius rašė: „Bet kur buvo apstu nuodėmės, ten dar apstesnė tapo malonė“. Kitaip tariant, kad ir kokia pikta būtų nuodėmė, Dievo malonės pakanka tiems, kurie tikėjimu meldžia Dievo pažadų įvykdymo.
Veikiami 1 Jn 3, 4 („nuodėmė – tai Įstatymo laužymas“), daugelis apriboja nuodėmę Dešimties Įsakymų laužymu. Tačiau pažodinis vertimas yra toks: „nuodėmė yra savivalė“ (anomija). Viskas, kas prieštarauja Dievo principams, yra nuodėmė. Taigi, nors Dešimt Dievo įsakymų dar nebuvo oficialiai apreikšti Adomui, kai jis valgė uždraustą vaisių, pirmasis žmogus sulaužė Dievo įsakymą (Pr 2, 17), todėl buvo kaltas dėl nuodėmės. Iš tiesų, per Adomo nuodėmę mirtis prasiskverbė į visus žmones (Rom 5, 12. 17. 21).
Skirtingai nei Adomo neištikimybė, Jėzaus ištikimybė Dievo Įstatymui suteikė amžinojo gyvenimo viltį. Nors gundytas, Jėzus nenusidėjo (Hbr 4, 15). Laiške romiečiams Paulius išaukštino Jėzaus teisumą ir paklusnumą, kurie laimėjo amžinąjį gyvenimą (Rom 5, 18–21) Jį priimantiems. Kaip antrasis Adomas, Jėzus nepriekaištingai laikėsi Įstatymo ir nugalėjo mirties prakeikimą. Jo teisumas dabar gali tapti tikinčiojo teisumu. Žmogus, nuteistas paveldėti mirtį dėl pirmojo Adomo nuodėmės, priimdamas Jėzaus teisumą gali sulaukti gyvenimo dovanos.
II. ĮSTATYMAS IR MALONĖ (Rom 6, 15–23)
Viena iš sunkiausiai suvokiamų krikščionims sampratų – tai tęstinis Įstatymo vaidmuo tiems, kurie yra išgelbėti malone. Jei tikinčiajam teisumas priskiriamas priėmus nepriekaištingo Jėzaus gyvenimą ir mirtį, kodėl vis dar būtina laikytis Įstatymo? Šis klausimas – tai dar viena galimybė pakartoti svarbią mintį: Įstatymas niekada negalėjo suteikti išganymo; Įstatymo funkcija (po nuopuolio) – nuodėmės pažinimas. Tačiau Kryžius nepaneigia būtinybės laikytis Dievo Įstatymo. Juk vairuotojas, kuriam buvo atleistas pažeidimas dėl greičio apribojimo viršijimo, negali toliau pažeidinėti eismo taisykles.
2. Pasak Rom 6, 12. 15–23, kokie yra gyvenimo malone padariniai? Ypatingą dėmesį atkreipkite į Rom 6, 12. 15. 17.
Malonė ir Įstatymas nėra priešingybės ir nepaneigia vienas kito. Malonė ir Įstatymas yra glaudžiai susiję. Įstatymas, kadangi negali mūsų išgelbėti, parodo, kodėl mums reikia malonės. Malonė priešpriešinama ne Įstatymui, bet mirčiai. Mūsų bėda yra ne pats Įstatymas, bet amžina mirtis už Įstatymo laužymą.
Paulius įspėjo krikščionis, kad nesinaudotų pažadėta malone kaip dingstimi nusidėti (Rom 6, 12. 15). Kadangi nuodėmę pažįstame per Įstatymą, rašydamas krikščionims, kad nenusidėtų, Paulius iš esmės liepė laikytis įsakymų!
„Paulius visada aukštino dieviškąjį Įstatymą. Jis įrodinėjo, jog pats Įstatymas neturi galios išgelbėti žmogų nuo bausmės už nepaklusnumą. Nusidėjėliai turi atgailauti dėl savo nuodėmių ir nusižeminti prieš Dievą, kurio teisėtą pyktį sukėlė laužydami Jo Įstatymą. Be to, jie turi ugdytis tikėjimą Kristaus krauju, kaip vienintele atleidimo priemone“ (E. Vait, Apaštalų darbai, 292 p.).
Kodėl lengva pasiduoti tokiai logikai: kadangi nesame išgelbėti Įstatymu, tuomet nebereikia pastarajam paklusti?
III. VARGŠAS AŠ ŽMOGUS! (Rom 7, 21–25)
3. Perskaitykite Rom 7, 13–25. Kaip suprasti šias eilutes? Ar Paulius rašė apie neatsivertusį žmogų, ar tai atsivertusio žmogaus patyrimas? Kuo galite pagrįsti savo atsakymus?
Jei jums neaišku, apie ką čia parašyta, jūs ne vieni. Šimtmečius teologai gvildena šį klausimą. Čia aprašytas žmogus žavisi Dievo Įstatymu (akivaizdu, kad tai tikintis žmogus), tačiau atrodo, kad jis vergauja nuodėmei (keista, nes krikščionims pažadėta pergalė prieš nuodėmę). SDA Biblijos Komentaruose, apsvarsčius visus argumentus, parašyta: „Atrodo, Pauliaus pagrindinis tikslas tekste yra parodyti ryšį tarp Įstatymo, Evangelijos ir žmogaus, kuris, ruošdamasis išganymui, nuoširdžiai kovoja prieš nuodėmę. Pauliaus žinia – nors Įstatymas gali padaryti kovą nuožmesne, tik Jėzaus Kristaus Evangelija gali atnešti pergalę ir atgaivą“ (SDA Biblijos Komentarai, 6 t., 554 p.).
Kad ir kaip žiūrėtume į šias eilutes, reikia visada prisiminti, kad žmogus, kovojantis su nuodėme, vis dar sugeba priimti teisingus sprendimus. Jei būtų priešingai, visi Pauliaus (taip pat ir kiti) pažadai, susiję su pergale prieš nuodėmę, būtų beprasmiai. Be to, kaip Mt 5 parodo, kad nuodėmė dažnai prasideda prieš patį poelgį. Žmogus sulaužo Įstatymą vos pagalvojęs kažką nuodėmingo. Paprastai ši tikrovė gali būti nusivylimo šaltiniu. Tačiau Rom 7 kontekste, žmogus gali būti bejėgis, bet ne beviltiškas. Žmogui, kuris gyvena Dvasia, amžinas Įstatymas tarnauja kaip nuolatinis priminimas, kad išvadavimas nuo pasmerkimo ateina per Jėzų (Rom 7, 24–8, 2).
Dar kartą perskaitykite šios dalies Biblijos eilutes. Kaip pastarosios dera jūsų asmeniniam patyrimui su Viešpačiu? Nepaisant kovų, kaip jūs galite patirti viltį, kurią Paulius išreiškė?
IV. ĮSTATYMO TIKSLAS (Rom 9, 30–10, 4)
Šios savaitės temos pavadinimas pagrįstas Rom 10, 4: „Įstatymo tikslas – Kristus“. Daug tikinčiųjų, kurie vadovaujasi neigiama prielaida ryšium su Įstatymu, automatiškai aiškina šią eilutę reiškiant, tarsi „Kristus padarė Įstatymą atgyvenusiu“. Tačiau toks aiškinimas prieštarauja daugybei nuorodų Laiške romiečiams ir kituose Naujojo Testamento laiškuose, kur pabrėžiamas Įstatymo aktualumas.
4. Perskaitykite Rom 9, 30–10, 4. Kaip Paulius aiškino, kad išgelbėjimas yra iš tikėjimo, o ne Įstatymo?
Kaip ir visame Laiške romiečiams, taip ir šiose eilutėse Pauliaus tikslas yra parodyti tikrąjį teisumo šaltinį. Įstatymas yra teisumo rodiklis, tačiau Įstatymas nepajėgus padaryti žmones teisiais. Taigi Paulius nusakė paradoksą: pagonių tautos, kurios net neieškojo teisumo, pastarąjį gavo, o Izraelis, ieškojęs teisumo Įstatymo, negavo. Paulius nerašė, kad izraelitai negali gauti teisumo; nei apaštalas teigė, kad kiekvienas pagonis gauna teisumą. Jis tiesiog rašė, kad Įstatymas nesuteikia nusidėjėliui teisumo, nei izraelitui, nei pagoniui.
Daug izraelitų nuoširdžiai troško teisumo, tačiau jų paieškos buvo bergždžios (Rom 10, 2). Jie buvo uolūs tarnauti Dievui, bet norėjo tai daryti savaip. Paėmę Dievo apreiškimą (Įstatymą), pastarąjį jie supainiojo su jų išganymo Šaltiniu. Nors Įstatymas yra geras, jis negali išgelbėti. Iš tiesų, užuot daręs žmogų teisiu, Įstatymas išryškina žmogaus nuodėmingumą; Įstatymas pabrėžia teisumo poreikį. Todėl Paulius apibūdino Kristų kaip Įstatymo tikslą. Jėzus nepanaikino Įstatymo, bet, būdamas Įstatymo tikslu, Jis yra Tas, į kurį Įstatymas nurodo. Kaip atgailaujantį nusidėjėlį, kuris ieško Jėzuje išganymo, Įstatymas veda žmogų pas Kristų. Įstatymas primena visiems krikščionims, kad Kristus yra mūsų teisumas (Rom 10, 4).
Žmonėms, kurie itin paiso Įstatymo, visada gresia Įstatymo raidės prisilaikymas, siekiant nusistatyti „savą teisumą“. Mums siekiant paklusti Dievo Įstatymui, kaip galime apsisaugoti ir nepatekti į šiuos labai subtilius spąstus?
V. AUKLĖJIMAS (Gal 3, 19–24)
Neprieštaraudamas Laiškui romiečiams, Paulius atidžiai aiškino Laiške galatams, kad Įstatymo tikslas – pažinti nuodėmę, o ne padaryti žmones teisius (Gal 3, 19. 21).
5. Perskaitykite Gal 3, 23–24. Kokiais simboliais Paulius apibūdino Įstatymo tikslą? Jūsų manymu, ką šie simboliai reiškia?
Gal 3, 24 Įstatymas yra pavadintas auklėtoju. Graikų kalboje šis žodis reiškia vergą, pasamdytą turtingo žmogaus, kad auklėtų jo sūnų. Auklėtojas privalėjo užtikrinti, kad sūnus išmoktų savarankiškos drausmės. Nors buvo vergas, auklėtojui buvo suteikiami įgaliojimai daryti tai, kas būtina, įskaitant fizinės bausmės panaudojimą, siekiant išlaikyti sūnų drausmingą. Sūnui subrendus, auklėtojas netekdavo įgaliojimų.
6. Atsižvelgiant į auklėtojo vaidmenį, jūsų manymu, koks yra Įstatymo tikslas tiems, kurie gavo išganymą Kristuje?
Nors auklėtojas nebeturėjo galios suaugusiam sūnui, buvo tikimasi, kad pamokos, kurias sūnus išmoko, leis jam priimti brandžius sprendimus. Nors krikščionims nebėra Įstatymo pasmerkimo, kaip pasiekęs brandą žmogus turėtų elgtis pagal šio Įstatymo principus?
Be to, kad atliko auklėtojo vaidmenį, Įstatymas taip pat sergėjo tikintįjį, kol apsireiškė tikėjimas (Gal 3, 23). Čia vėl matome, kad Įstatymo tikslas – Kristus. Paulius aiškiai parašė, jog Įstatymas vedė į Kristų, kad būtume nuteisinti tikėjimu (Gal 3, 24).
Atidžiai perskaitykite Gal 3, 21. Ką ši eilutė pasako, kas turėtų amžiams paneigti be kokią mintį, neva mes galime išsigelbėti Įstatymo teisumu? Kodėl tai puiki žinia? Paruoškite pristatyti savo atsakymą klasėje.
Tolesniam tyrinėjimui: „Įstatymas apreiškia mums nuodėmę, skatina mus jausti Kristaus poreikį ir ieškoti Jame atleidimo bei ramybės, patiriant atgailą ir tikint mūsų Viešpatį Jėzų Kristų. […] Į Dešimt įsakymų reikia žiūrėti ne kaip į draudimus, bet malonę. Įsakymai užtikrina paklusnumo laimę. Priėmus įsakymus Kristuje, pastarieji grynina mūsų charakterį ir teiks mums amžiną džiaugsmą. Paklusniesiems – tai apsaugos siena. Įsakymuose, apreiškiančiuose žmonėms nekintamus teisumo principus ir apsaugančiuose nuo blogybių, kurias lemia įsakymų laužymas, įžvelgiame Dievo gerumą“ (E. Vait, Rinktiniai raštai, 1 knyga, 234 p.).
Klausimai aptarimui:
1. Klasėje pasikalbėkite apie nuostabią viltį, užrašytą Gal 3, 21. Kaip šioje eilutėje aiškiai pristatyta malonės Evangelija? Kodėl šis tekstas yra absoliutus priešnuodis Įstatymo raidės prisilaikymui?
2. Pamaldus gyvenimas yra privalomas tiems, kurie save vadina Dievo vaikais. Daug geranoriškų žmonių pabrėžia, kad mums reikia siekti „tobulumo“, jei norime patekti į karalystę. Deja, pritariantys šiam mokymui ne tik skatina žmones manyti, kad išganymui pakanka savarankiškų pastangų, bet ir nepaiso nuodėmingos žmogaus prigimties tikrovės. Žmonėms tenka gyventi su paveldimu polinkiu nusidėti ir nuolatinėmis pagundomis. Dar didesnį nerimą kelia baimė, kurią patiria žmonės, laikantys save išganymo „barometru“. Palyginus mus su Dievo šventumu ir Jo Įstatymu, kas iš mūsų gali atitikti visus reikalavimus? Tuomet, stengiantis gyventi pamaldžiai ir ištikimai, kaip mes galime apsisaugoti nuo tokios teologijos, kuri mūsų išganymo viltį grindžia kažkuo kitu, o ne Kristaus teisumu?
3. Koks yra Įstatymo tikslas?