Lapkričio 9–15 d.
Šios savaitės tyrinėjimui skaitykite: Iz 53, 2–12; Hbr 2, 9; Hbr 9, 26–28; Hbr 9, 12; Iš 12, 5; Hbr 4, 15.
Įsimintina eilutė: „Jis pats Savo kūne užnešė mūsų nuodėmes ant kryžiaus, kad numirę nuodėmėms, gyventume teisumui. Jūs esate pagydyti Jo žaizdomis“ (1 Pt 2, 24).
Katalikų kunigas Maksimilijonas Kolbe buvo įkalintas Aušvice už tai, kad priglaudė pabėgėlius iš Lenkijos, įskaitant 2000 žydų. Kai dingo vienas kalinys (galbūt jis pabėgo), SS išrinko 10 kitų kalinių, kurie buvo marinami badu. Tai buvo bausmė. Vienas iš išrinktų vyrų šaukė: „Ach, mano vargšė žmona, mano vargšai vaikai! Aš jų niekada nebepamatysiu“. Tuomet Maksimilijonas Kolbe pasisiūlė užimti to žmogaus vietą; t.y., jis pasisiūlė prisiimti bausmę vietoje to šeimos vyro. Nustebęs SS karininkas sutiko ir Maksimilijonas Kolbe prisijungė prie pasmerktųjų, o tas kitas žmogus išgyveno (bent jau kažkurį laiką).
Nors tai jaudina, tačiau Maksimilijono Kolbe auka yra tik šešėlis, lyginant su Tuo, kuris Savo noru stojo mūsų vieton. Šį aktą simbolizuoja šventyklos apeigos. Naujajame Testamente nusakytos dvi pagrindinės Senojo Testamento aukojimo sistemos pusės: Jėzus yra mūsų auka (Hbr 9, 10); ir Jis yra mūsų Vyriausiasis kunigas (Hbr 5, 10).
Šią savaitę tyrinėsime skirtingas aukščiausios Kristaus aukos puses ir pamatysime, ką Jo mirtis suteikė mums.
I. JĖZUS IZAIJO KNYGOS 53 SKYRIUJE
1. Perskaitykite Iz 53, 2–12. Ko šios eilutės moko apie tai, ką Kristus padarė dėl mūsų?
Iz 52, 13–53, 12 išraiškingai aprašyta Kristaus mirtis už pasaulio nuodėmes. Kelios šios ištraukos detalės pateikia aiškių įrodymų, kad Jėzaus mirtis yra permaldavimas pavaduojant ar pakeičiant baudžiamąjį asmenį, o tai reiškia, kad Jis prisiėmė bausmę, kurios nusipelnė kiti, ir mirė kaip nusikaltusio asmens pavaduotojas arba pakaitalas. Štai ką ši ištrauka pasako apie Jėzaus tarnystę vardan mūsų:
1. Jėzus kentėjo kitų labui. Jis prisiėmė mūsų negalias ir skausmus (eilutė 4), nusižengimus, kaltes (eilutės 5. 6. 8. 11) ir nuodėmes (12 eilutė).
2. Jis yra didelė palaima tiems, dėl kurių Jis kentėjo, t.y. Jis atnešė išgelbėjimą, išgydymą (eilutė 5) ir nuteisinimą (eilutė 11).
3. Tai buvo Dievo valia, kad Jėzus kentėtų negalią (eilutė 10). Viešpats užkrovė Jam mūsų visų kaltę (eilutė 6), nes tai buvo Dievo sumanymas, kad Jis mirtų vietoje mūsų.
4. Jėzus yra teisus (eilutė 11). Jis nebuvo padaręs nieko bloga nei ištaręs melagingo žodžio (eilutė 9).
5. Jis buvo atnaša už kaltę, permaldaujanti auka už nuodėmę (eilutė 10).
2. Perskaitykite Lk 22, 37; Apd 8, 32–35 ir 1 Pt 2, 21–25. Kaip šie Naujojo Testamento autoriai aiškino Izaijo 53?
Naujojo Testamento užuominos, susijusios su Izaijo 53, nekelia abejonių, kad Jėzus Kristus įvykdė šią pranašystę. Jis ir pats tapatino Save su ten aprašytu asmeniu (Lk 22, 37). Kristus prisiėmė mūsų nuodėmes, kad mums būtų atleista ir mes galėtume būti pakeisti.
Įsigilinkite į Izaijo 53, kur parašyta, ką Kristus padarė dėl mūsų. Kaip galite pritaikyti šį skyrių asmeniškai sau, nepaisant to, ką padarėte? Jėzus laiduoja už jus, jei tikėjimu pavedate save Jam?
II. PAKANKAMAS PAKAITALAS
3. Perskaitykite Hbr 2, 9. Ką reiškia tai, kad Jėzus paragavo mirties už kiekvieną? Taip pat žr. Hbr 2, 17; 9, 26–28; 10, 12.
Jėzus mirė už nusidėjėlius. Jis buvo be nuodėmės (Hbr 4, 15), todėl paaukojęs Savo gyvybę Jis nemirė už Savo nuodėmę. Priešingai, Jis nuėmė visų nuodėmes (Hbr 9, 28), permaldavo už tautos nuodėmes (Hbr 2, 17) ir sunaikino nuodėmę amžiams (Hbr 9, 26).
Pasak Hbr 2, 9, Jėzus trumpam buvo padarytas žemesnis negu angelai tam, kad Jis galėtų kentėti mirtį. Esmė – tai paaiškinti, kodėl Jėzaus mirtis yra būtina Jo išaukštinimui. Paprastai kalbant, kad žmonija būtų išgelbėta, Jėzus turėjo mirti. Kito kelio nebuvo.
Šioje ištraukoje Įsikūnijimo tikslas yra Sūnaus mirtis. Tik kentėdamas mirtį Jėzus galėjo tapti išganymo vadovu (Hbr 2, 10).
Kodėl Dievui derėjo leisti, kad Jėzus kentėtų? Hbr 2, 14–18 kontekstas rodo, kad Jėzaus mirtis buvo būtina išvaduoti Dievo vaikams iš mirties vergijos, iš velnio, iš mirties baimės ir tam, kad Jėzus „būtų gailestingas ir ištikimas Vyriausiasis kunigas“.
Trumpai tariant, pirma kryžius, paskui karūna.
„Ant Kristaus, kaip mūsų pakaitalo ir garanto, buvo užkrautos visų mūsų nedorybės. Jis buvo laikomas nusidėjėliu, kad galėtų atpirkti mus iš Įstatymo pasmerkimo. Jo širdį slėgė visų Adomo palikuonių kaltės. Dievo rūstybė dėl nuodėmės, didžiulis Jo nepasitenkinimas nedorybe pripildė Jo Sūnaus sielą siaubo“ (E. Vait, Su meile iš Dangaus, 699-700 p.).
Kristus, visatos Kūrėjas, mirė kaip žmogus už jūsų nuodėmes. Įsigilinkite, ką tai reiškia. Pagalvokite, kokia tai neįtikėtinai gera žinia. Pagalvokite, kokią viltį ji suteikia jums asmeniškai. Kaip galite padaryti šią nuostabią tiesą svarbiausia motyvacija viskam, ką jūs darote?
III. KRISTAUS KRAUJAS
Atperkamo kraujo samprata apima visą Bibliją. Pradedant pirmosiomis aukomis, kai nusidėjo Adomas ir Ieva, atnašaujant gyvūnus visada buvo praliejamas kraujas. Kraujo apeigos Izraelio aukojimo sistemoje simbolizavo svarbią tiesą – be kraujo nebūtų jokios galimybės atleisti mūsų nuodėmėms ir ateiti į Dievo Artumą. Kraujas buvo vienintelis būdas priimti Dievo gailestingumą ir turėti su Juo bendrystę.
4. Perskaitykite pateiktus tekstus iš Laiško hebrajams, kuriame minimas Kristaus kraujas ir Senojo Testamento aukų kraujas. Ko šie tekstai moko apie kraują?
Hbr 9, 12 ; Hbr 9, 14; Hbr 9, 18; Hbr 9, 22; Hbr 10, 19; Hbr 12, 24; Hbr 13, 12; Hbr 13, 20;
Kristaus kraujas sietinas ne su Jo gyvenimu. Tai Jo pavaduojančios mirties simbolis. Kadangi Jis mirė vietoje mūsų, tai nusako funkcinę Jo mirties pusę. Kristaus pralietas kraujas atlieka daug funkcijų. Kristaus kraujas užtikrina amžinąjį Atpirkimą, apvalymą nuo nuodėmės, suteikia atleidimą, pašventina ir yra prisikėlimo priežastis.
Laiške hebrajams yra galinga priešybė: Kristaus kraujas viršija bet kokį kitą kraują. Tiesą sakant, joks kitas kraujas negali užtikrinti atleidimo; Kristaus mirtis yra vienintelė priežastis, kodėl nuodėmės yra atleistos, prieš ir po kryžiaus (Hbr 9, 15). Kristaus kraujo praliejimas ir to padariniai yra aiškus įrodymas, kad Kristaus mirtis buvo pavaduojanti, o tai reiškia, kad Jis prisiėmė bausmę, kurios nusipelnėme mes.
Kaip Kristaus mirties supratimas turėtų padėti mums išsivaduoti net iš menkiausios minties, kad mūsų pačių darbai gali mus išgelbėti?
IV. ATNAŠA BE TRŪKUMO
5. Kokius reikalavimus turėjo atitikti atnašaujamas gyvulys? Perskaitykite Iš 12, 5; Kun 3, 1; 4, 3.
Atnašaujamas gyvulys turėjo būti kruopščiai atrinktas. Žmogus negalėjo aukoti bet kokį gyvulį. Auka turėjo atitikti keletą reikalavimų. Tai priklausė nuo atnašos rūšies.
Tačiau vieną reikalavimą turėjo atitikti visos atnašos. Pastarosios turėjo būti „be trūkumo“. Hebrajų kalboje šis žodis (tamim) taip pat gali nusakyti tobulumą, t.y. išreiškia mintį, kad kažkas atitinka aukščiausią lygį. Atnašauti galima buvo tik tai, kas geriausia.
Kalbant apie žmones, šis žodis buvo vartojamas nusakyti santykius su Dievu (Pr 6, 9; 17, 1).
6. Kaip Jėzus apibūdintas šiose eilutėse? Hbr 4, 15; 7, 26; 9, 14 ir 1 Pt 1, 18–19. Kodėl labai svarbu, kad Jėzus yra be nuodėmės?
Jėzus, „Dievo Avinėlis, kuris naikina pasaulio nuodėmę“ (Jn 1, 29), visiškai atitinka Senojo Testamento atnašos reikalavimus. Nepriekaištingas Jėzaus gyvenimas padarė Jį tobula auka. Tai mūsų išganymo Laiduotojas, nes tik Tas, kuris nenusidėjo, galėjo prisiimti mūsų nuodėmę. Mus dengia Jo tobulas teisumas, dabar ir teisme. Tas teisumas yra mūsų išgelbėjimo viltis.
Hebrajiško žodžio tamim atitikmuo yra graikiškas žodis amomos. Pastarasis reiškia – „be trūkumo“ ir yra vartojamas ne tik apibūdinti Jėzų ir Jo tobulą auką, bet ir Jo mokinių charakterį.
„Lygindami savo gyvenimą su Kristaus charakteriu, jie sugebės įžvelgti, kur nepavyko įvykdyti Dievo švento Įstatymo reikalavimų; ir sieks tapti tobuli savo srityje, kaip Dievas yra tobulas savojoje“ (E. Vait, „Paulson Letters“, 374 p.).
Per Kristaus mirtį ir tarnystę Dievo akivaizdoje mes esame nesutepti (Jud 24). Tai įmanoma tik todėl, kad Tobulasis stovi mūsų vietoje.
Kodėl „šventumo ir nesusitepimo“ samprata gali sukelti nerimą? Kaip žinojimas, kad Kristus yra jūsų Pavaduotojas, gali padėti tikėti, jog ir jūs esate „šventi“? Kaip mūsų nauja padėtis Dievo akivaizdoje turėtų paveikti tai, kaip mes gyvename?
V. DIDELIS PAVOJUS
Laiške hebrajams Paulius sutelkė dėmesį ne tik į teologinį Kristaus aukos supratimą, bet taip pat paaiškino, kaip tai pritaikoma praktiškai. Keliose vietose apaštalas paaiškino, kas nutinka, jei žmogus nepaiso šios aukos.
7. Perskaitykite Hbr 6, 4–6 ir 10, 26–31. Dėl ko Paulius įspėjo? Kokį nusistatymą jis apibūdino?
Laiške hebrajams Paulius parodė, koks didingas yra Dievo išgelbėjimas, kaip Dievas apsireiškė, ką Jis padarė ir daro tikinčiųjų labui. Tačiau yra bent vienas sudėtingas klausimas, kurį Paulius turėjo spręsti, t.y. išlieka pavojus, kad po truputį Kristaus auka gali būti nuvertinama. Tai apaštalas apibūdino žodžiais – nepraplaukti pro šalį (Hbr 2, 1), kaip laivas, nukrypstantis nuo kurso ir nepasiekiantis uosto. Pagrindinis uždavinys – nepraplaukti pro šalį.
Kai kurie asmenys, atstumiantys Dievą, daro tai sąmoningai, o tai reiškia, kad jų gyvenimas, net po to, kai jie išgirdo Evangeliją, beveik nepasikeitė. Tokiems žmonėms iš tikrųjų nebelieka jokios aukos už nuodėmę (Hbr 10, 26–31). Tačiau atrodo, kad ne daug tikinčiųjų atvirai išsižada Kristaus aukos ar net pagalvoja apie tokį dalyką. Vis dėlto Paulius įspėjo. Tikras nepaisymo pavojus dažnai yra subtilus ir labai laipsniškas procesas. Toks perėjimas gali būti nepastebimas. Tiesiog Kristaus darbas pamažu nebėra deramai vertinamas, panašiai kaip Ezavas nebrangino pirmagimio teisių (Hbr 12, 15–17). Kristaus auka niekada neturėtų tapti tokia įprasta, kad laikytume ją kasdieniu dalyku.
Paulius nenorėjo gąsdinti skaitytojų; tačiau jis turėjo parodyti, ką reiškė atsitolinimas nuo Dievo. Jis nenorėjo, kad tai nutiktų. Priešingai, jis drąsino skaitytojus išlaikyti nepajudinamą vilties išpažinimą (Hbr 3, 6. 14; 10, 23) ir žiūrėti į Jėzų (Hbr 12, 2).
Ką galite pasakyti apie save? Ar jūs tiesiog „pripratote“ prie nuostabios Kristaus kryžiaus tiesos? Kodėl tai yra baisus dalykas? Kaip galime apsisaugoti nuo pavojų, dėl kurių Paulius įspėjo?
Tolesniam tyrinėjimui: SDA Biblijos komentarai, t. 7A; C priedėlis; Permaldavimas, I dalis – Permaldaujanti Auka, 661-680 p.
Žmonėms priskirtą Kristaus teisumą Martynas Liuteris dažnai vadino „nuostabiais arba džiugiais mainais“. E. Vait tai apibūdino šiais žodžiais: „Su Kristumi buvo pasielgta taip, kaip mes verti, kad su mumis galėtų būti elgiamasi taip, kaip Jis vertas. Jis buvo pasmerktas už mūsų nuodėmes, kurių Jis nepadarė, kad mes galėtume būti išteisinti per Jo teisumą, kurio neturime. Jis iškentė mūsų mirtį, kad mes galėtume gauti Jo gyvenimą. `Mes buvome išgydyti Jo žaizdomis`“ (Su meile iš Dangaus, 19 p.).
„Ir tik Kristaus mirtis gali padaryti Jo meilę mums veiksmingą. Tik dėl Jo mirties galime su džiaugsmu laukti Jo antrojo atėjimo. Jo auka – mūsų vilties ašis. Tame turime įtvirtinti savo tikėjimą“ (E Vait, Su meile iš Dangaus, 614 p.).
Klausimai aptarimui:
1. Kai kuriems nepatinka mintis, kad Jėzus yra mūsų auka. Jų nuomone, tai daro Dievą panašų į kraugerišką arba kerštaujančią pagonių dievybę. (Tiesą sakant, kai kurie teigia, kad Biblijoje minimi kraujas, aukojimas ir t.t., tiesiog atspindi pagonišką sampratą.) Kuo klaidingas toks Kryžiaus supratimas? Kaip mirtis, auka ir kraujas padeda mums suprasti, kokia pikta yra nuodėmė ir jos padariniai? Kaip nuodėmės kainos supratimas turėtų padėti mums stengtis ir, Dievui padedant, išsižadėti nuodėmės?
2. Kai kuriems žmonėms neaiškus Įstatymo darbų klausimas, t.y. kaip darbai susiję su išgelbėjimu. Kaip pavaduojančios Kristaus mirties išlaikymas priešakyje ir tai, ką Jis padarė mūsų labui mirdamas ant kryžiaus, turėtų padėti apsaugoti mus nuo išganymo darbais spąstų? Galų gale, ką galėtų pridėti mūsų darbai prie to, ką Kristus padarė mūsų labui mirdamas vietoj mūsų?
3. E. Vait rašė, kad pravartu kasdien praleisti valandą apmąstant Jėzaus gyvenimą, ypač paskutiniąsias Jo gyvenimo valandas. Kaip tokia veikla gali padėti stiprinti mūsų santykius su Kristumi ir padidinti mūsų dėkingumą už tai, ką Jis padarė mūsų labui?