Lapkričio 16–22 d.
Šios savaitės tyrinėjimui skaitykite: Ps 110, 1–5; Pr 14, 18–20; Hbr 7, 1–3; Rom 8, 31–34; 1 Tim 2, 4–6; Hbr 8, 6; Hbr 2, 17–18; Hbr 3, 6; Hbr 10, 1–14.
Įsimintina eilutė: „Svarbiausia mūsų svarstymuose tai, kad mes turime tokį vyriausiąjį kunigą, kuris danguje atsisėdo Didybės sosto dešinėje kaip einantis kunigystės tarnybą šventojoje vietoje ir tikrojoje padangtėje, kurią pastatė ne žmogus, o Viešpats“ (Hbr 8, 1–2).
Po prisikėlimo ir užžengimo į dangiškąją šventyklą Kristus pradėjo vykdyti naują atpirkimo plano etapą (Hbr 2, 17). Įvykdęs būtinas sąlygas, keliamas aukai, Jis tapo kunigu ir pradėjo kunigišką tarnystę, permaldaudamas vardan tikinčiųjų ir nuplautųjų Jo krauju. Jo kunigišką tarnystę sudaro du etapai. Pastaruosius galima įžvelgti ir žemiškos šventyklos apeigose: kasdienė tarnystė ir kasmetinė Permaldavimo diena.
Šią savaitę tyrinėsime Jėzaus darbą, atliekamą kasdienėje tarnystėje ir pamatysime tam tikrus praktinius Jo darbo vardan mūsų padarinius. Iš tiesų mes galime guosti save žinodami, kad Jėzus dabar stovi Dievo akivaizdoje ir permaldauja Savo auka vardan mūsų. Šventyklos žinia teikia viltį ir padrąsina net silpniausią Jo mokinį.
I. MŪSŲ VYRIAUSIASIS KUNIGAS
Apie Kristų kaip Kunigą daugiausia parašyta Laiške hebrajams. Laiške hebrajams Senojo Testamento pagrindas yra dvi eilutės iš Psalmės 110. Eilutė 1 cituojama patvirtinti, kad Kristus yra išaukštintas virš visko, nes Jis atsisėdo Dievo dešinėje. Ši tema kartojasi Laiške hebrajams. Ji pabrėžia Jėzaus dieviškumą ir tai, kad Jėzus yra Mesijas (Hbr 1, 3; 4, 14; 7, 26; 8, 1; 12, 2). Ps 110, 4 parodo, kad Kristaus kunigystę simbolizavo Melchizedekas (Hbr 5, 6).
1. Kaip Kristus įvykdo Dievo pažadėtą kunigystę Melchizedeko būdu? Palyginkite Pr 14, 18–20; Ps 110, 4; ir Hbr 7, 1–3.
Biblijoje nedaug informacijos apie Melchizedeką. Vis dėlto tai, kas atskleista, itin panašu į Jėzų. Melchizedekas buvo Salemo karalius (Salem reiškia „ramybę“, todėl jis yra „Ramybės karalius“). Jo vardas reiškia „Teisumo karalius“, o tai liudija apie jo charakterį. Jis yra atskirtas nuo istorijos, nes jo genealogija nepateikta; jo gimimas ir mirtis nepaminėtos, tarsi jis neturėjo nei pradžios, nei pabaigos; ir jis yra „Aukščiausiojo Dievo kunigas“. Melchizedeko kunigystė pranašesnė už levitų kunigystę, nes per Abraomą Levis davė dešimtinę Melchizedekui (Hbr 7, 4–10). Taigi Melchizedekas yra Kristaus atvaizdas.
Bet Kristus yra kažkas daugiau. Aaronas buvo pirmasis Izraelio vyriausiasis kunigas. Hbr 5, 1–4 idealizuotai aprašyta Aarono vyriausiojo kunigo tarnystė: Dievo pašauktas, atstovauja žmonėms pas Dievą, užjaučia ir atnašauja aukas už savo ir žmonių nuodėmes.
Laiške hebrajams Kristus aprašytas kaip naujas Vyriausiasis Kunigas. Jis viršija net Aaroną; Jis ne tik atitinka Aarono kunigystės reikalavimus, bet juos iškelia. Jėzus nenusidėjo, visiškai pakluso ir neturėjo atnašauti aukos už Save. Priešingai, Jis pats buvo tobula atnaša.
Jėzus įvykdė tiek Aarono, tiek Melchizedeko vyriausiąją kunigystę geriau nei bet kuris iš tų kunigų. Abeji pirmavaizdžiai atitiko atvaizdą Kristuje.
II. UŽTARĖJAS IR TARPININKAS
2. Perskaitykite Rom 8, 31–34. Kokia didi viltis ir pažadas užrašyti mums čia?
Eilučių 31–34 kontekstas – teismas. Turėtume įsivaizduoti save teisme. Apaštalas klausė – „tai kas gi prieš mus?“ Kas mus kaltins? Kas pasmerks? Dėl tokių aplinkybių ant mūsų nugarų gali lengvai pasišiaušti plaukai. Juk mes gerai žinome savo trūkumus ir nuodėmingumą.
Tačiau mums nereikia bijoti. Pažado, kad niekas negali atskirti mūsų nuo Dievo meilės, ašis yra keli svarbūs dalykai: Dievas yra už mus (eilutė 31); Dievas atidavė Savo Sūnų už mus visus (eilutė 32); Dievas viską dovanotų (eilutė 32); ir Dievas mus išteisina (eilutė 33). Jėzus Kristus yra mūsų pusėje. Jėzus yra atsakymas į bet kokią pasmerkimo baimę, Jis mirė, buvo prikeltas ir dabar nuolat mus užtaria dangiškoje šventykloje Dievo dešinėje (eilutė 34).
Jei Kristus ryžosi mirti už mus, mes turime jaustis užtikrinti dėl Jo meilės. Patikinimas, atskleistas Rom 8, 31–39, tikrai atskleidžia Dievo, kurį tikime, prigimtį. Jei suprantame, kad mūsų Dievas myli mus taip stipriai, kad niekas negali sutrukdyti Jo tikslams vardan mūsų (eilutės 35–39), tuomet dangiškasis teismas tampa džiaugsmo vieta.
Ši tiesa dar aiškiau atskleista 1 Jn 2, 1–2. Žodis Užtarėjas (gr. – parakletos) nusako teisinį padėjėją ar advokatą, kuris atstovauja kito asmens labui, kaip „užtarėjas“. Jėzus yra mūsų Užtarėjas, ir Jis gina mus, nes kitaip mes neturėtume vilties.
Mūsų Užtarėjas yra „teisus“, o tai laiduoja, kad Tėvas išgirs Kristaus užtarimą, nes Kristus negali padaryti nieko, ką Jo Teisusis Tėvas atmestų. Kristus užtaria tuos, kurie nusidėjo, pristatydamas Save – Tą, kuris nenusidėjo – kaip Teisųjį, kuris užėmė jų vietą.
Kaip jūs galite geriau patirti nuostabią tiesą, kad niekas negali atskirti jus nuo Dievo meilės? Kaip jūs galite naudoti šį patikinimą ir paskatinti save gyventi taip, kaip Dievas norėtų, o ne, galbūt, kaip jūs gyvenate dabar?
III. TARPININKAS
„… kuris trokšta, kad visi žmonės būtų išganyti ir pasiektų tiesos pažinimą. Vienas yra Dievas ir vienas Dievo ir žmonių Tarpininkas – žmogus Kristus Jėzus, kuris atidavė Save kaip išpirką už visus, tai paliudydamas nustatytu laiku“ (1 Tim 2, 4–6).
3. Kaip šios eilutės (1 Tim 2, 4–6) padeda mums suprasti, ką Kristus daro danguje mūsų labui?
Kristus yra vadinamas vieninteliu Tarpininku tarp Dievo ir žmonių. Niekas kitas negali tarpininkauti, nes, tiesą sakant, nieko kito nereikia. Dėka Kristaus kaip Tarpininko, išgelbėjimas ir tiesos pažinimas yra visuotinai pasiekiami (1 Tim 2, 4). Esminis klausimas mums visiems, ar pasinaudosime tuo, ką Kristus siūlo kiekvienam iš mūsų, nepaisant mūsų padėties, rasės, charakterio ar praeities darbų.
Žodis tarpininkas yra senovės graikų kalbos komercinės ir teisinės srities terminas. Pastarasis nusako asmenį, kuris derasi arba atlieka arbitro pareigas tarp dviejų šalių, siekiant pašalinti nesutarimus ar pasiekti bendrą tikslą, susitarimą arba sandorą.
Laiške hebrajams Kristus kaip Tarpininkas yra siejamas su Naująja Sandora (Hbr 8, 6; 9, 15; 12, 24). Jis sutaikė. Nors nuodėmė sugriovė glaudžią žmonijos ir Dievo bendrystę ir būtų lėmusi žmonijos sunaikinimą, Kristus atėjo ir atkūrė ryšį. Tai – sutaikymas. Jis vienintelis yra ryšys tarp Dievo ir žmonijos, ir dėka Kristaus mes galime mėgautis visaverčiais Sandoros santykiais su Viešpačiu.
Pauliaus žodžiai „žmogus Kristus Jėzus“ nusako unikalią Jo savybę būti Dievu ir žmogumi (1 Tim 2, 5). Išgelbėjimas ir tarpininkavimas yra pagrįsti būtent Jėzaus žmogiškumu ir Jo savanoriška Auka. Būdamas žmogumi ir Dievu, Jėzus gali susieti dangų ir žemę nepertraukiamu ryšiu.
„Jėzus Kristus atėjo atstatyti ryšį tarp riboto žmogaus ir amžinojo Dievo bei sujungti žemę, kuri buvo atskirta nuodėmės ir nusižengimų, su dangumi“ (E. Vait, Sermons and Talks, t. 1, 253 p.).
Pagalvokite, šiuo metu yra Žmogus danguje ir Jis tarpininkauja mūsų labui. Ką tai turėtų pasakyti apie jūsų svarbą Dievo akyse? Kaip ši tiesa turėtų paveikti tai, kaip jūs gyvenate ir kaip elgiatės su kitais?
IV. DIDIS VYRIAUSIASIS KUNIGAS
4. Ką šie tekstai atskleidžia apie Kristaus kaip Vyriausiojo Kunigo tarnystę? Hbr 2, 17– 18; 3, 6; 4, 14–15; 7, 24-28; 8, 1–3.
Jėzus yra „didis Vyriausiasis Kunigas“ (Hbr 4, 14). Jis yra pranašesnis už visus kitus vyriausius kunigus ir žemės valdovus. Biblijoje Jėzui kaip didžiam Vyriausiajam Kunigui priskiriamos kelios savybės:
Gailestingas ir ištikimas (Hbr 2, 17). Abi šios savybės tinka Kristaus tarpininkavimo vaidmeniui, nes Jis išliejo Savo dovanas mums („gailestingas“) ir yra ištikimas Savo Tėvui bei mums.
Su mumis. Jėzus gali užjausti mus (Hbr 2, 18; 5, 2. 7). Kadangi Jis gyveno kaip žmogus, mes galime pasikliauti, kad Jis yra gailestingas ir puikus pagalbininkas. Vis dėlto Jis nėra toje pačioje situacijoje, kaip mes, nes Jis nenusidėjęs (Hbr 4, 15).
Viešpatauja. Jėzus kaip Vyriausiasis Kunigas nėra tikinčiųjų bendruomenėje, kaip Mozė; Jis viešpatauja kaip Sūnus Savo Tėvo namuose (Hbr 3, 6). Kristus turi autoritetą tarp šventųjų.
Kaip ir mes. Jėzaus dangiškoji kilmė nesuteikė Jam jokių išimtinių teisių. Jis buvo gundomas kaip mes (Hbr 4, 15). Įvykiai Judėjos tyruose rodo, kad Jis buvo gundomas fiziškai, psichologiškai ir dvasiškai (Mt 4, 1–11).
Užtaria mus. Kristus įžengė į dangiškąją šventyklą ir užtaria mus Dievo akivaizdoje (Hbr 9, 24; 7, 25). Ačiū Viešpačiui, kad mes turime Dievo Įgaliotąjį, kuris užima mūsų vietą teisme.
Jėzus yra danguje, kad užtartų mus. Ką tai reiškia? Kokį patikinimą ir saugumą galima įžvelgti šioje nuostabioje tiesoje?
V. VIENINTELĖ AUKA
Kaip matėme, esminis žemiškosios šventyklos apeigų tikslas buvo atskleisti simboliais, vaizdiniais, nedidelėmis pranašystėmis Jėzaus mirtį ir Jo kunigišką tarnystę. Nuodėmė yra tokia pikta, kad negali būti išspręsta vien tik gyvulių aukojimu (nors tos aukos sukelia liūdesį ir gailestį). Vietoje to, visas tas pralietas kraujas turėjo nurodyti į vienintelį sprendimą nuodėmei – paties Jėzaus mirtį. Tai, kad prireikė Jo mirties, mirties To, kuris lygus Dievui (Fil 2, 6), siekiant permaldauti už nuodėmę, rodo, kokia pikta nuodėmė iš tikrųjų yra.
5. Perskaitykite Hbr 10, 1–14. Kaip šios eilutės priešpriešina žemiškosios šventyklos paskirtį, apeigas ir Jėzaus mirtį bei Jo kaip Vyriausiojo Kunigo tarnystę?
Šiose eilutėse daug esminių tiesų, tačiau viena iš svarbiausių yra ta, kad visų šių gyvulių mirtis negalėjo panaikinti nuodėmės problemos. „Juk neįmanoma, kad jaučių ir ožių kraujas panaikintų nuodėmes“ (Hbr 10, 4). Tai tik nurodė į sprendimą, bet nebuvo sprendimas. Sprendimas buvo Jėzus, Jo mirtis, po to Jo tarnystė mūsų labui dangiškoje šventykloje.
Atkreipkite dėmesį į kitą svarbią mintį šiose eilutėse – Kristaus mirties pakankamumas. Nors gyvuliai turėjo būti atnašaujami pakartotinai, diena po dienos, metai po metų, Jėzui pakako mirti vieną kartą (pažiūrėkite, kas buvo paaukota!) už visos žmonijos nuodėmes. Dievas galingai apreiškė šią svarbią tiesą, kai žemiškosios šventyklos uždanga antgamtiškai perplyšo po Jėzaus mirties (Mt 27, 51).
Pažiūrėkite, kokią žalą, skausmą, nuostolius, baimę, beviltiškumą sukėlė nuodėmė. Kaip mes kiekvieną dieną, kiekvieną akimirką galime mokytis, kad Jėzus yra vienintelis sprendimas nuodėmės problemai mūsų pačių gyvenime?
Tolesniam tyrinėjimui: SDA Biblijos komentarai, t. 7A; C priedėlis; „Permaldavimas II dalis“ 680-692 p.
„Neklausykite šėtono balso, nevykdykite jo valios ir būkite Jėzaus pusėje, turėdami Jo savybes, kuris buvo kilnus ir atjaučiantis, kuris gali prisiimti kenčiančiųjų skausmą. Žmogus, kuriam buvo daug atleista, mylės daug. Jėzus yra gailestingas Užtarėjas, gailestingas ir ištikimas Vyriausiasis Kunigas. Jis, dangaus ir šlovės Karalius, gali žvelgti į ribotą žmogų, pavaldų šėtono pagundoms, žinodamas, kad Jis patyrė šėtono gudrybių galią“ (E. Vait, „Christian Education“, 160 p.).
„Sąžinė gali būti išvaduota nuo pasmerkimo. Tikėjimu Jo krauju visi gali būti padaryti tobuli Kristuje Jėzuje. Ačiū Dievui, kad reikalą turime ne su tuo, kas neįmanoma. Mes galime melsti pašventinimo. Mes galime džiaugtis Dievo palankumu. Nereikia nerimauti dėl to, ką Kristus ir Dievas galvoja apie mus. Prisiminkime tai, ką Dievas galvoja apie Kristų, mūsų Pavaduotoją“ (E. Vait, Rinktiniai raštai, knyga 2, 32, 33 p.).
Klausimai aptarimui:
1. Perskaitykite Hbr 2, 17. Kodėl Jėzui buvo būtina tapti žmogumi ir kentėti, prieš Jam tampant mūsų Vyriausiuoju Kunigu?
2. Įsigilinkite į paskutinę E. Vait ištrauką, ypač šiuos sakinius: „Nereikia nerimauti dėl to, ką Kristus ir Dievas galvoja apie mus. Prisiminkime tai, ką Dievas galvoja apie Kristų, mūsų Pavaduotoją“. Kaip tai padeda suprasti, kas yra pirmiau, kai ji kalba apie „mūsų tobulumą Kristuje Jėzuje“?
3. Mūsų Vyriausiasis Kunigas, Jėzus Kristus, yra mūsų išganymo Laidas, ir Jis naudoja Savo aukos ir kraujo nuopelnus bei privalumus. Kadangi Jis mūsų pusėje, neturime ko bijoti. Kaip galime šias nuostabias tiesas, taip galingai išreikštas Laiške hebrajams, taikyti sau, ypač didelių išmėginimų metu?
4. Laiške hebrajams labai aiškiai parodyta, kad nuodėmės problemai išspręsti Jėzaus aukos pakako. Ką tai turėtų pasakyti mums apie bet kokią religinę praktiką, teigiančią, kad privalu kartoti šią apeigą dėl nuodėmių atleidimo?