Balandžio 25 – gegužės 1 d.
Šios savaitės tyrinėjimui skaitykite: Mk 1, 21; 6, 2; Lk 4, 17–19. 31–37; 2 Kor 5, 17; Lk 6, 1–11; 13, 10–16.
Įsimintina eilutė: „Šabas padarytas žmogui, o ne žmogus šabui; taigi Žmogaus Sūnus yra ir šabo Viešpats“ (Mk 2, 27–28).
Nors Lukas pirmiausia savo evangeliją skyrė pagonims, svarbu tai, kad jis dažnai minėjo sabatą. Iš 54 kartų evangelijose ir Apaštalų darbų knygoje, Luko evangelijoje sabata paminėta 17 kartų, o Apaštalų darbų knygoje – 9; Mato evangelijoje – 9; Morkaus – 10; Jono – 9. Nors buvo pagonių atsivertėlis, Lukas tikrai tikėjo septintąja diena, arba sabata žydams ir pagonims. Kristaus pirmasis atėjimas nepadarė jokio skirtumo sabatos laikymosi atžvilgiu.
Iš tiesų, „Savo žemiškosios tarnystės metu Kristus pabrėžė sabatos reikalavimus; visame Savo Mokyme Jis parodė pagarbą Jo Paties duotai dienai. Jo dienomis sabata buvo itin iškreipta, o šios dienos laikymasis atspindėjo savanaudiškų ir savavališkų žmonių, o ne Dievo charakterį. Kristus panaikino klaidingą mokymą, kurio pagalba teigusieji pažįstą Dievą atspindėjo Jį klaidinančiai“ (E. Vait, „Prophets and Kings“, 183 p.).
Šios savaitės tema Jėzų parodo kaip sabatos Viešpatį: kaip Jis laikėsi šios dienos ir kokį pavyzdį paliko mums. Pirmosios savaitės dienos laikymas sabata neturi pagrindo nei Kristuje, nei Naujajame Testamente.
I. „KAIP PRATĘS“ (Lk 4, 16–30; žr. Iz 61, 1–2)
„Kaip pratęs, nuėjo į sinagogą“ (Lk 4, 16). Tai gera eilutė adventistams. Daugelis iš mūsų naudojame šią eilutę evangelizaciniuose arba Biblijos tyrinėjimo seminaruose, siekiant pabrėžti, kad Jėzus buvo įpratęs laikytis sabatos.
Religiniame žydų gyvenime sinagogos atliko lemiamą vaidmenį. Tremties laikotarpiu, kai nebuvo šventyklos, sinagogos buvo statomos Dievo garbinimui ir vaikų mokymui. Sinagoga būdavo statoma ten, kur gyveno bent 10 žydų šeimų. Augdamas Nazarete, Jėzus laikėsi „papročio“ ir lankė sinagogą kiekvieną sabatą, ir per pirmąją kelionę į Savo gimtąjį miestą, sabatą Jis buvo sinagogoje.
Perskaitykite Mk 1, 21; 6, 2; Lk 4, 16–30; 6, 6–11; 13, 10–16; 14, 1–5. Ko šios eilutės moko apie Jėzų ir sabatą? Skaitant nurodytas eilutes, paklauskite savęs, ar yra nuorodų, mokančių, kad Jėzus kažkaip panaikino mūsų pareigą laikytis sabatos arba sabatą pakeitė kažkokia kita diena?
„Kaip buvo pratęs“ (Lk 4, 16). Tik Lukas pavartojo žodį pratęs, Jėzui lankant sinagogą Nazarete; Lk 22, 39, artėjant kryžiaus įvykiams, „Jėzus Savo įpročiu pasuko į Alyvų kalną“. Abu kartus žodžiai „pratęs“ ir „įpročiu“ yra susieti su garbinimu ir pamaldomis.
Kodėl savo įpročiu turėtume padaryti lankymąsi sabatą Maldos namuose, kaip tai darė Jėzus?
Pirma, Dievas yra visur. Jį galima garbinti visur, tačiau susirinkimas į vieną vietą paskirtąją dieną, kuri buvo pašventinta sukūrus pasaulį ir įsakyta švęsti Jo moraliniame Įstatyme, yra kažkuo ypatingas.
Antra, sabata yra galimybė bendruomenei išreikšti, kad Dievas yra mūsų Kūrėjas ir Atpirkėjas.
Galiausiai, sabata suteikia galimybę bendrystei ir dalijimuisi vieni kitų džiaugsmais ir rūpesčiais.
Akivaizdu, kad kaltinantieji mus Įstatymo raidės prisilaikymu arba vergyste dėl sabatos laikymosi, praleido galimybę patirti didelį palaiminimą, kurį atneša sabata. Kaip jūs patyrėte, koks išlaisvinantis gali būti sabatos laikymasis?
II. SABATOS ŽINIA IR PRASMĖ
„Atvyniojęs ritinį“ (Lk 4, 17). Sabata yra skirta ne tik eiti į Maldos namus, bet ir išgirsti Dievo Žodį. Gyvenimas be Jo Žodžio greitai nuves į nuodėmės spąstus: „Branginu širdyje Tavo žodį, kad Tau nenusidėčiau“ (Ps 119, 11).
Perskaitykite Lk 4, 17–19. Šiandien suvokiant tai, ką mes žinome apie Jėzų, apie tai, kas Jis buvo ir ką Jis atliko dėl mūsų, kaip mes suprantame šias eilutes? Ar vaikščiodami su Viešpačiu patyrėte Jėzaus mokymo, kad Jis yra Mesijas, tikrovę?
Perskaitęs Iz 61, 1–2, Jėzus tarė: „Šiandien išsipildė ką tik jūsų girdėti Rašto žodžiai“ (Lk 4, 21). Žodis „šiandien“ yra vertas dėmesio. Žydai tikėjosi, kad Dievo karalystė ateis ateityje, dramatiškai, kariniu būdu, panaikinant Judėjoje atėjūnų santvarką ir įsteigiant Dovydo sostą. Tačiau Jėzus mokė, kad karalystė jau atėjo Jo Asmenyje ir kad Jis sugriaus nuodėmės galią, nugalės velnią ir išvaduos belaisvius.
Taip pat pagalvokite apie tai, kaip glaudžiai sabata yra susijusi su Jėzumi kaip Mesiju. Sabata yra poilsio diena, atilsio Kristuje (Hbr 4, 1–4); sabata yra laisvės simbolis ir išlaisvinimo Kristuje simbolis (Rom 6, 6–7); sabata apreiškia ne tik Dievo kūrybą, bet ir atkūrimo Kristuje pažadą (2 Kor 5, 17; 1 Kor 15, 51–53). Ne sutapimas ir tai, kad būtent sabatą Jėzus pasirinko išgydyti daugybę ligonių.
Sabata yra savaitinis priminimas, įrėžtas ne tik akmenyje, bet ir laike, tai savaitinis priminimas to, kas mums buvo suteikta Jėzuje.
Kaip sabatos laikymasis padėjo jums geriau suprasti išgelbėjimą tikėjimu, ir kad mes galime patirti atilsį tame, ką Kristus dėl mūsų atliko, o ne siekiant pelnyti vietą danguje?
III. IŠGYDYMAI SABATOS DIENĄ KAFARNAUME
Atmestas Nazarete, Jėzus nukeliavo į Kafarnaumą ir ten tarnavo (Mt 4, 13). Šis svarbus miestas tapo Jėzaus tarnystės Galilėjoje pamatu. Šiame mieste buvo sinagoga, kurią galbūt pastatė šimtininkas (Lk 7, 5), ir Jėzus, kaip buvo pratęs, sabatą nuėjo į sinagogą.
Šią sabatą Jėzaus tarnystė buvo labai plati: mokymas, išgydymas, skelbimas. Neparašyta, ką Jėzus skelbė, bet žmonės buvo nustebę, „nes Jo žodis dvelkė galybe“ (Lk 4, 32). Jo mokymas skyrėsi nuo rabinų. Jokių nuolaidžiavimų. Jis mokė su Rašte glūdinčia ir Šventosios Dvasios galia, vadindamas nuodėmę jai prideramu vardu ir ragindamas atgailauti.
Perskaitykite Lk 4, 31–37. Kokios galingos tiesos yra atskleistos šiose eilutėse apie (1) didžiąją kovą, (2) demonus, (3) sabatos tikslą ir (4) Dievo galią prieš blogį? Ką dar galima įžvelgti nurodytose eilutėse?
Lk 4, 31–41 aprašyti pirmieji iš penkių išgydymai sabatą (žr. Lk 4, 38–39; 6, 6–11; 13, 10–16; 14, 1–6). Nazarete Jėzus paskelbė, kad Jo misija yra vaduoti, išgydyti ir atgaivinti prislėgtuosius. Sabatą Kafarnaume, kai sinagoga buvo pilna maldininkų, apsėdęs žmogų demonas pasipriešino Jėzui išpažinimu: „Šalin! […] Jėzau Nazarėnai […] Aš žinau, kas Tu esi: Dievo Šventasis!“ (Lk 4, 34) Demonas, vienas iš šėtono angelų, t.y. antgamtinė būtybė, greitai atpažino įsikūnijusį Išganytoją. Šiame pasakojime matomą ir nematomą pasaulį skirianti uždanga buvo atitraukta.
Pagalvokite, kaip aiškiai čia buvo atskleista didžioji kova. Pastaroji dažnai nėra tokia akivaizdi. Kaip didžioji kova atsiskleidžia jūsų gyvenime? Kas yra jūsų vienintelė viltis pergalei šioje kovoje? Taip pat žr. 1 Kor 15, 2.
IV. SABATOS VIEŠPATS
Lk 6, 1–11 užrašyti du pasakojimai, kaip Jėzus aiškino fariziejams apie sabatą.
Perskaitykite pirmąjį pasakojimą Lk 6, 1–5. Kaip Jėzus priėmė kaltinimus, neva Jam ir Jo mokiniams nerūpėjo Įstatymas ir sabata?
„Einant per javų lauką, mokiniai skabė varpas, ir, ištrynę tarp delnų, valgė“. Fariziejai iškraipė aplinkybes ir apkaltino mokinius sabatos įsakymo laužymu. Jėzus viską ištaisė, primindamas fariziejams karalių Dovydą: „Nejaugi neskaitėte, ką padarė Dovydas, kai buvo alkanas pats ir jo palydovai? Kaip jis įėjo į Dievo Namus, ėmė padėtinės duonos, valgė ir davė savo palydai, nors jos niekam nevalia valgyti, tik kunigams!“ Tokiu būdu Jėzus pamokė, kad per ilgą Įstatymo raidės prisilaikymo istoriją fariziejai susigalvodavo vieną taisyklę po kitos, tai vieną, tai kitą paprotį, ir vietoje džiaugsmo dienos sabatą padarė našta.
Perskaitykite kitą pasakojimą Lk 6, 6–11. Kokias pamokas, susijusias su sabata, galima įžvelgti čia?
Nors šis pasakojimas užrašytas visose evangelijose, tik Lukas paminėjo, kad padžiūvusi buvo dešinė žmogaus ranka. Ši papildoma gydytojo Luko paminėta detalė padeda mums suprasti, kaip šis fizinis trūkumas turėjo apsunkinti šio žmogaus kasdienį gyvenimą. Įvykis sukėlė dvi reakcijas: pirma, fariziejai siekė apkaltinti Jėzų sabatos laužymu, kai Jėzus pasirinko išgydyti žmogų. Antra, Jėzus įžvelgė jų mintis ir toliau mokė, kad Jis yra ir sabatos Viešpats, įkūręs sabatą, ir kad Jis įvykdys Savo misiją ir išvaduos vyrą su padžiuvusia ranka iš nuodėme apkrėsto pasaulio. Taip Jėzus sabatą nušvietė dieviška šviesa: per sabatą leistina daryti gera ir gelbėti gyvybę (Lk 6, 9–11).
Pagalvokite, kaip šiuos vadovus apakino jų pačių taisyklės ir draudimai, kuriuos jie laikė Dievo nuostatais. Kaip galime užtikrinti, kad mes nepatektume į tuos pačius spąstus, leisdami papročiams ir žmogaus priesakams apakinti mus, kad nebematytume dangaus tiesų?
V. SABATA – LIGONIAI PRIEŠ JAUČIUS IR ASILUS
Iš trijų sinoptinių evangelijų, tik Luko evangelijoje užrašyti šie išgydymai sabatą (Lk 13, 10–16; 14, 1–15). Dėl pirmojo išgydymo Jėzumi pasipiktino sinagogos vyresnysis; antrasis – nutildė fariziejus. Bet kuriuo atveju, Jėzaus priešai pasinaudojo neteisingu Įstatymo aiškinimu ir apkaltino Jėzų sabatos laužymu.
Perskaitykite Lk 13, 10–16; 14, 1–6. Kokios svarbos tiesos, susijusios su tuo, kaip lengva iškreipti esminį Šv. Rašto mokymą, čia atskleistos?
Pagalvokite apie ligonę. Moteris fariziejai menkino; moteris kentėjo 18 metų, o tai pakankamai ilgai, kad būtų išbandyta asmens kantrybė ir išaugtų gyvenimo beprasmybės jausmas; galų gale, ji buvo visiškai nepajėgi išsilaisvinti iš ligos.
Jai dieviška malonė apsireiškė Asmeniu. Jėzus pamatė ją, paragino ją prieiti, kreipėsi į ją, kad ji galėtų būti išgydyta, uždėjo ant jos Savo rankas, ir „toji bemat atsitiesė“ (Lk 13, 13). Aštuoniolikos metų agoniją staiga pakeitė gryno džiaugsmo akimirka, ir ji šlovino Dievą (eilutė 13). Kiekvienas Luko pavartotas įkvėptas veiksmažodis atskleidžia, kad Dievas pripažino šios moters ir pripažįsta kiekvieno paniekinto asmens vertę ir orumą, nepriklausomai nuo asmens aplinkybių.
Antrasis stebuklas (Lk 14, 1–6), Jėzus ėjo valgyti sabatos dieną į fariziejaus namus ir išgydė vandenlige sirgusį žmogų. Tikėdamasis akylai Jį stebėjusių vadovų priešpriešos, Jėzus paklausė dviejų klausimų: apie Įstatymo paskirtį („Valia per šabą gydyti ar ne?“ [eilutė 3]); apie žmogaus vertę („Jei kurio iš jūsų sūnus ar galvijas įkris į šulinį, argi tučtuojau neištrauks jų šabo dieną?!“ [eilutė 5]) Jo mintis turėjo būti akivaizdi; tiesą sakant, taip ir buvo, nes, pasak Luko, jie neturėjo ką atsakyti. Jėzus atskleidė jų veidmainystę, t.y. blogiausią jų veidmainystės formą, kai prisidengiama tariamu šventumu ir teisiu pasipiktinimu, mat Jėzaus elgesį jie suvokė kaip baisiausią švento Dievo Įstatymo laužymą.
Mes turime būti itin atsargūs.
Tolesniam tyrinėjimui: „Dievas negali nė akimirksniui patraukti Savo rankos, kitaip žmonija pražūtų. Žmogus taip pat turi tą dieną atlikti savo darbus. Būtiniausi gyvybiniai poreikiai turi būti patenkinti, ligoniais turi būti pasirūpinta, nelaimės ištiktiesiems – padėta. Tas, kuris sabatos dieną nepadeda kenčiantiems, nebus laikomas be kaltės. Šventoji Dievo poilsio diena buvo sukurta žmogui, ir gailestingumo poelgiai visiškai atitinka šią intenciją. Dievas nenori, kad Jo kūriniai kentėtų nė valandą, taigi sabatos dieną jiems turi būti pagelbėta kaip ir bet kurią kitą dieną“ (E. Vait, Su meile iš Dangaus, 2011, 181 p.).
„Joks kitas reikalavimas, privalomas žydams, taip neišskyrė jų iš kitų tautų, kaip sabata. Dievo valia sabatos šventimas turėjo rodyti, kad jie yra Jo garbintojai. Tai turėjo būti žydų atsiribojimo nuo stabmeldystės ir jų ryšio su tikruoju Dievu ženklas. Tačiau kad šventai švęstų sabatą, šventi turi būti patys žmonės. Per tikėjimą jie turi tapti Kristaus teisumo dalininkais“ (E. Vait, Su meile iš Dangaus, 2011, 253 p.).
Klausimai aptarimui:
1. Argi nenuostabu, kaip aiškiai Biblija moko apie Jėzų ir sabatą? Ir vis dėlto milijonai tikinčiųjų visame pasaulyje vis dar tvirtina, kad neprivaloma švęsti septintąją dieną – sabatą arba kad tai yra nesvarbu, kiti šio įsakymo vykdymą prilygina Įstatymo raidės prisilaikymui. Ko tai turėtų pamokyti mus apie nepakeičiamos ištikimybės ir paklusnumo Dievo Žodžiui svarbą? Daugybė klysta dėl pamatinės tiesos – Švento Dievo Įstatymo. Koks svarbus Jėzaus įspėjimas užrašytas mums Mk 13, 22?
2. Pažiūrėkite, kaip atkakliai šėtonas mėgino panaikinti sabatą: piktasis arba pasinaudodavo Izraelio vadovais, padarydamas šią dieną sunkia našta, taip iš jos atimant viską, ką ji turėjo reikšti ir kuo ji turėjo būti; piktasis taip pat vis dar pasinaudoja bažnyčios vadovais atmetant šią dieną kaip pasenusią, prilyginant ją Įstatymo raidės prisilaikymui arba tapatinant ją su žydų papročiais. Kodėl sabata ir pastarosios paskirtis sukelia tokį šėtono priešiškumą?
3. Jėzus yra „ir šabo Viešpats“ (Lk 6, 5). Kokios yra šių Jėzaus žodžių pasekmės krikščionims ir jų požiūriui į šią dieną?