Gruodžio 26 – sausio 1d.
Šios savaitės tyrinėjimui skaitykite: Iz 14, 4. 12–15; Ez 28, 2. 12–19; Jn 12, 31; Apr 12, 7–13; Lk 10, 1–21.
Įsimintina eilutė: „Išgelbėjimas – iš mūsų Dievo, sėdinčio soste, ir Avinėlio!“ (Apr 7, 10)
„Kadangi Dievo valdžios pagrindas yra meilės įstatymas, visų protingų būtybių laimė priklauso nuo jų visiško paklusnumo didiesiems doros principams. Dievas iš visų Savo tvarinių laukia meilės tarnystės – tarnystės, kylančios iš Jo būdo supratimo. Jo nedžiugina priverstinis paklusnumas; visiems Jis suteikia laisvą valią, kad jie galėtų savanoriškai Jam tarnauti“ (E. Vait, Patriarchai ir pranašai, 16 p.).
Kol visos sukurtos būtybės pripažino ištikimybę iš meilės, visoje visatoje vyravo tobula darna. Užteko vos vieno maištininko, ir viskas pasikeitė. Liuciferis manė galįs pranokti Dievą. Jis troško Dievo padėties ir su pastarąja tenkančios garbės.
Jo troškimo valdyti pasekme tapo kova danguje (Apr 12, 7). Apgavęs Adomą ir Ievą prie medžio Edene, šėtonas pradėjo kovą žemėje, ir nuo tada mes jau gyvename su padariniais. Išganymo planas yra Dievo būdas spręsti maišto klausimą, atkurti tvarką ir darną, kurią šėtonas sutrikdė.
I. PUOLIMAS DANGUJE
Perskaitykite Iz 14, 4. 12–15. Kas Babilono karaliaus apibūdinime rodo, kad čia kalbama apie kažką daugiau nei tik žemišką valdovą?
Joks žemiškasis karalius nėra nupuolęs iš dangaus. Tai leidžia manyti, jog 12–15 eilutėse dėmesys sutelktas į kažką didesnį nei karalių, net Babilono. Be to, gerai žinoma, kad senovės Artimuosiuose Rytuose mintis apie „užlipimą į dangų, buvimą aukščiau Dievo žvaigždžių ir atsisėdimą ant kalno pačiuose šiaurės pakraščiuose“ yra susitapatinimas su dievybe. Čia, šioje dviguboje pranašystėje, akivaizdžiai apreikštos šėtono ambicijos.
Jėzus panašiai nusakė Jeruzalės sunaikinimą (Mato 24). Nors mokiniai paklausė apie šventyklos sunaikinimą, atsakydamas Jėzus apibūdino Jeruzalės sunaikinimą 70 metais po Kristaus ir platesnę pasaulio pabaigos tikrovę. Lygiai taip pat Izaijas žemiško karaliaus savybes taikė kažkam daug didesniam už žmogiškąjį karalių.
Perskaitykite Ez 28, 2. 12–19. Kaip šėtonas nusakytas čia?
Ezechielis apibūdino tobulą būtybę Edeno sode, papuoštą įvairiausiais brangakmeniais, kuriais vėliau buvo papuoštas vyriausiojo kunigo krūtinės dėklas. Šiam kerubui buvo pavesta saugoti Dievo sostą. Tačiau ši tobula būtybė sugedo dėl savo „grožio“.
Gretinant žmogiškąsias savybes, pastarosios leidžia mums suprasti dangišką tikrovę. Pranašai panaudojo tai, kas mums yra lengviau suprantama, kad paaiškintų tai, ką suvokti gali būti sunkiau. Mums gali būti nelengva suprasti tai, kas nutinka danguje, bet mums visiems yra aiškus žemiškųjų valdovų politinių ambicijų poveikis. Izaijas ir Ezechielis leidžia mums pažvelgti į nepaaiškinamą perėjimą kažkuriuo istorijos laikotarpiu, kai visa graži ir tobula Dievo tvarka buvo sudarkyta griaunančių ambicijų.
Jei tobulo Dievo tobuloje aplinkoje sukurta tobula būtybė galėjo sugesti dėl išpuikimo, ką tai turėtų pasakyti apie mirtiną šio jausmo žalą mums, puolusiems kūriniams?
II. ŠIO PASAULIO KUNIGAIKŠTIS
Perskaitykite Jn 12, 31; 14, 30; 16, 11. Kodėl Jėzus pavadino šėtoną šio pasaulio kunigaikščiu?
Dievui įkurdinus Adomą ir Ievą Edeno sode, pastarąjį Jis porai patikėjo (Pr 2, 8. 15) kartu su visais padarais vandenyse, padangėje ir žemėje (Pr 1, 26. 28). Duodamas visiems gyvūnams vardus, Adomas parodė savo viešpatystę. Paprastai pavaldžiajam vardą gali duoti valdantysis; pavadindamas visus padarus, Adomas aiškiai parodė savo kaip pasaulio valdovo padėtį.
Adomui praradus šią vietą, šėtonas labai greitai užpildė tuštumą. Žmonijos atkūrimas, įmanomas dėl Kristaus aukos Golgotoje, įvyks, kai atpirktiesiems bus suteikta Adomo ir Ievos privilegija amžinai valdyti kartu su Dievu kaip karaliams ir kunigams (Apr 1, 6; 5, 10).
Pirmieji Jobo knygos skyriai mums apreiškia, kiek daug Adomas prarado. Mums pažvelgus į visatos sosto menę, galime pamatyti, kokia pavaldi kūrinijai žmonija tapo po nuopuolio.
Perskaitykite Job 1, 6–7 ir 2, 1–2. Kodėl šėtonas prisistatė dangiškųjų būtybių sueigoje kaip tas, kuris ėjo žemėje sargybą?
Išvaikščioti žemę skersai išilgai yra ne turistinis pasivaikščiojimas. Šventajame Rašte tai yra nuosavybės ženklas. Kai Dievas patikėjo Abraomui kraštą, pastarąjį Jis patriarchui liepė išvaikščioti išilgai ir skersai (Pr 13, 17), panašiai buvo liepta ir Mozei, Jozuei (Įst 11, 24; Joz 1, 3). Tam tikra prasme šėtonas puikuojasi kaip „šio pasaulio dievaitis“ (2 Kor 4, 4).
Šėtono pristatymas pirmuose dviejuose Jobo knygos skyriuose primena tai, kas atsitiko Pradžios 3. Šėtonas sukelia problemas rojuje ir kaip aukas palieka žmones kentėti.
Kokių šėtono darbo šiame pasaulyje įrodymų mes galime pamatyti? Kaip jūs galite įžvelgti viltį pažade, kad vieną dieną visa ši netvarka liausis?
III. KOVA DANGUJE
Mes neįsivaizduojame, ką reiškia kova danguje; tai yra, mes nežinome, kaip ten buvo fiziškai kovojama, išskyrus šėtono ir jo angelų išmetimą. Šventajame Rašte nieko neparašyta apie fizinius šios dangiškos kovos padarinius. Vietoje to, kova yra susijusi su dvasiniais padariniais čia, žemėje.
Perskaitykite Apr 12, 7–16. Ką šios eilutės pasako apie didžiąją kovą, ir kaip pastaroji paveikė dangų, o paskui žemę?
Atkreipkite dėmesį, kaip teigiamai Jonas rašė apie tolesnę kovą tarp mūsų brolių kaltintojo ir nugalėtojų. Apaštalas susiejo išganymą ir Dievo karalystės atėjimą (Apr 12, 10–11). Ši teigiama tema pabrėžta visame skyriuje ir yra svarbi didžiosios kovos pusė.
Labai svarbu atsižvelgti į bendrą 12 skyriaus kontekstą. Čia aprašyti trys dideli pavojai, tačiau po kiekvieno pavojaus seka išvadavimas. Dramatiškame regėjime Jonui parodyta kova tarp Kristaus ir šėtono ir visiškai nelygių jėgų.
Pavyzdžiui, didysis slibinas (šėtonas, Apr 12, 9) ruošėsi praryti tuoj gimsiantį kūdikį (Jėzų). Koks kūdikis galėtų tai išgyventi? Bet jis išgyveno ir buvo paimtas pas Dievą, prie Jo sosto.
Tada slibinas bandė persekioti motiną (Dievo tautos simbolis, žr. Apr 12, 13). Kaip gali ką tik pagimdžiusi motina apsiginti prieš slibiną? Bet ir ji stebuklingai išsigelbėjo (14 eilutė).
Trečiuoju mėginimu sunaikinti Dievo išrinktuosius, slibinas paskui moterį iš savo nasrų paleido upę lyg vandenį (15 eilutė). Moteris prieš potvynį? Tačiau vėlgi, Dievas įsikiša ir ją išgelbsti (16 eilutė).
Dabar slibinas dėmesį sutelkia į kitus moters palikuonis. Jis yra įnirtęs ir prieš juos kovoja. Istorija aiškiai moko, kaip Dievo tauta daug metų buvo engiama ir persekiojama. Pernelyg dažnai mes matome nelygias kovojančiųjų jėgas ir įdomu, kaip ištikimieji išgyvens, pamirštant, kad pasakojimas čia nesibaigia. Apreiškimo 14 mes matome ištikimuosius stovinčius priešais Dievo sostą; vadinasi ir šie buvo išgelbėti.
Kai jaučiatės silpni prieš galingesnes už save jėgas, kaip jūs galite išmokti būti drąsūs Viešpatyje, kuris yra galingesnis už viską?
IV. ŠĖTONAS IŠMESTAS
Tyrinėjome, kad kova vyksta ne tik danguje, bet paveikė ir žemę. Atrodo, kad kurį tai laiką šėtonas („mūsų brolių kaltintojas“ (Apr 12, 10)) dar galėjo stovėti priešais Dievo sostą ir kaltinti Dievo tautą. Jobas, viena iš biblinių asmenybių, patyrė šį pažeminimą.
Perskaitykite Lk 10, 1–21. Kokia čia buvo Kristaus žodžių apie šėtoną prasmė?
Prieš Jėzui išsiunčiant 70, Jis jiems sakė nesiimti nei piniginės, nei krepšio ir nieko kelyje nesveikinti (Lk 10, 4). Jis įspėjo, kad jie yra siųsti lyg avinėliai tarp vilkų (Lk 10, 3), o tai Apreiškimo 12 pastebimas rūpestis, kai slibinas bando kovoti su Dievo tauta.
Mokiniams džiaugsmingai sugrįžus (Lk 10, 17), pranešama, kad jiems paklūsta net demonai, ir tai turėjo labai pradžiuginti Jėzų (Lk 10, 21). Būtent šiame kontekste Jėzus pareiškė matęs šėtoną, krentantį iš dangaus kaip žaibą. Jis perspėjo mokinius, kad jų džiaugsmas negali būti grindžiamas jų sėkme demonų atžvilgiu, bet tuo, kad jų vardai yra įrašyti danguje (Lk 10, 20). Šis priminimas tvirtai parodo, kam priklauso žmogaus išgelbėjimas – mūsų Gelbėtojui. Priešą nugalėjo Jėzus, o ne mes.
Tačiau Jėzaus sekėjams suteikiama garbė ir galimybė liudyti apie Jėzaus laimėtą išganymą. Atrodo, Lk 10, 17–20 liudijimas, kurį Jėzus patikėjo Savo tautai, yra susietas su galia demonų atžvilgiu šioje didžiojoje kovoje. Liudijimas griauna galią, kurią šėtonas turi virš šio pasaulio žmonių, ir suteikia žmonijai galimybę atnaujinti jų pirminį darbą plečiant Dievo karalystės sienas.
Galia mūsų priešo atžvilgiu yra įmanoma tik dėl ant kryžiaus laimėtos Jėzaus pergalės. Paulius rašė, kad Jėzus „nuginklavo kunigaikštystes ir valdžias“, ir jas nugalėjo (Kol 2, 15). Jėzuje Dievo tauta yra pergalinga. Šėtono žūtis yra užtikrinta. „Šio pasaulio kunigaikštis bus išmestas laukan“ (Jn 12, 31), ir niekada daugiau nebekaltins Dievo tautos. Mes tikrai galime džiaugtis, kad kova yra Viešpaties!
„Džiaukitės, kad jūsų vardai įrašyti danguje“. Įsigilinkite į šiuos žodžius. Kas jais pasakyta, ir kodėl tai puiki priežastis džiaugtis?
V. KOVA TĘSIASI
Dėl reflekso, ką tik nudobta nuodinga gyvatė vis dar gali įkasti, jei jūs mėgintumėte ją paimti. Panašiai ir šėtono įkandimas vis dar yra mirtinas. Nors piktasis buvo nugalėtas Golgotoje, pavojus niekur nedingo.
Perskaitykite Jn 16, 33. Kaip Jėzus įspėjo Savo mokinius dėl besitęsiančios kovos su blogiu?
Jėzus aiškiai pasakė, kad Jo sekėjams bus nelengva, tačiau užuot sutelkus dėmesį į problemas, Kristus žvelgė į pergalę, kurią jie turės Jame. Mąstydamas apie šią garantiją, Paulius patikino tikinčiuosius Romoje, kad Dievas sutryps šėtoną po jų kojomis (Rom 16, 20). Jonas rašė paskutiniųjų dienų Bažnyčiai tą patį: „jie nugalėjo jį Avinėlio krauju“ (Apr 12, 11).
Perskaitykite Hbr 12, 1–2. Kas yra šie „liudytojai“ ir kaip jie mus padrąsina? Žr. Hbr 11.
Hebrajams 11 trumpai apibendrintas kai kurių žinomų tikėjimo didvyrių gyvenimas. Abelis atnašavo vertesnę auką, ir dėl tikėjimo jis ir miręs tebekalba. Henochas nuolat ėjo su Dievu, ir buvo perkeltas į dangų būti su Juo. Nojus įspėjo dėl nematytų įvykių ir siūlė išgelbėjimą nuodėmėse paskendusiam pasauliui. Abraomas paliko didžią civilizaciją ir iškeliavo į pažadėtąją žemę. Sara pagimdė pažadėtąjį sūnų, nors buvo per sena susilaukti vaiko. Mozė pasirinko kentėti su savo tauta, užuot gyvenęs karaliaus rūmuose. Rahaba liudijo Dievo didybę (Joz 2, 9–11). Šie priklauso sudarantiesiems milžinišką debesį liudytojų, paminėtų Hbr 12, 1. Jie nėra pasyvūs liudytojai, kaip rungtynes stebintys žiūrovai; jie aktyviai mums liudija, kad Dievas yra ištikimas, palaikė juos visuose jų sunkumuose. Šioje didžioje kovoje mes esame ne vieni.
Pagalvokite apie kai kuriuos iš paminėtųjų Hebrajams 11. Kas ir kokie jie buvo? Kaip jus padrąsina tai, kad jie nebuvo nepriekaištingi žmonės, be kaltės, bet bijojo, patyrė aistras ir turėjo trūkumų, kaip ir mes visi?
Tolesniam tyrinėjimui: Mes nežinome, kodėl Liuciferis nusidėjo. E. Vait mums užrašė: „Pamažu Liuciferis pasidavė troškimui save išaukštinti“ (Patriarchai ir pranašai, 17 p.). Kadangi šis troškimas kilo tobulame kūrinyje, tai galingai apreiškia, kad Dievo valdžios dalis yra laisva valia ir pasirinkimas. Visas mąstančias būtybes Dievas sukūrė geras; jos buvo moralios būtybės su gera ir dora prigimtimi. Jose nebuvo jokio polinkio į pikta. Tai kaip Liuciferis nusidėjo? Atsakymas toks, kad atsakymo nėra. Nuodėmei nėra pateisinimo. Jei pastarajai būtų galima rasti pateisinimą, tuomet Dievą už tai būtų galima laikyti atsakingą. Mes, žmonės, esame pripratę prie priežasties ir padarinio santykių. Tačiau nuodėmė neturi priežasties; tiesiog jai nėra priežasties. Nuodėmė yra neracionali ir absurdiška. Liuciferis negalėjo pateisinti savo elgesio, ypač kaip tas, kuris turėjo Dievo palankumą. Tačiau kažkaip, per piktnaudžiavimą laisva valia, Liuciferis sugedo, ir vietoje „šviesos nešėjo“ tapo šėtonu, „priešininku“. Nors mes daug nesuprantame, turėtume suvokti pakankamai, kad žinotume, kaip atsargiai mes patys turime elgtis su šventa laisvos valios ir pasirinkimo dovana.
Klausimai aptarimui:
1. Pavydas suvaidino didelį vaidmenį šėtono maište prieš Dievą. Jūsų patyrime, kokią žalą lėmė pavydas? Kaip mes galime išmokti kovoti prieš šį labai dažną jausmą?
2. Giliau apmąstykite nuostabią laisvos valios ir pasirinkimo dovaną. Kaip mes naudojame šias dovanas kiekvieną dieną? Pažvelkite į tam tikrus baisius netinkamo šios dovanos naudojimo padarinius. Kaip mes galime šią dovaną naudoti teisingai?
3. Pagalvokite apie Įstatymo vaidmenį laisvos valios ir pasirinkimo kontekste. Vien tai, kad yra Dievo Įstatymas, turėtų įrodyti laisvos valios tikrovę. Galų gale, koks būtų moralės Įstatymo tikslas, jei nebūtų moralinių kūrinių, galinčių pasirinkti laikytis šio Įstatymo? Įsigilinkite į Įstatymo reikšmę ir ką Įstatymas pasako apie žmogiškąją laisvę.
4. Tam tikrose pasaulio vietose vyrauja didžiulis polinkis atmesti tikro velnio idėją. Kodėl tokia samprata prieštarauja net elementariausiam Šventojo Rašto supratimui?