Lapkričio 7–13 d.
Šios savaitės tyrinėjimui skaitykite: Jer 9; Jer 10, 1–15; Rom 1, 25; Jer 26; Apd 17, 30; Apd 5, 34–41.
Įsimintina eilutė: „‘Bet jei kas didžiuotųsi, tesididžiuoja, kad turi išminties pažinti Mane, pripažinti, kad Aš esu VIEŠPATS, kuris myli ištikimai, vykdo teisingumą ir teisumą žemėje. Tokiais žmonėmis Aš mėgaujuosi’, – tai VIEŠPATIES žodis“ (Jer 9, 24).
Dievo tarno dvasinės, fizinės kančios ir išmėginimai tęsėsi. Iš tiesų, beveik visoje Jeremijo knygoje parašyta apie pranašui tekusius iššūkius ir sunkumus, stengiantis, kad žmonės įsiklausytų į Viešpaties žodžius, kuriais buvo mėginama perteikti meilę ir rūpestį.
Įsivaizduokite, kas būtų nutikę, jei žmonės būtų paklausę Jeremijo ir priėmę pranašo įspėjimą. Jei jie būtų klausę, jei tauta, karaliai ir vadovai būtų nusižeminę prieš Dievą, baisios krizės būtų išvengta. Jiems buvo suteikta galimybė atgailauti. Net po to, kai jie padarė labai daug blogo, atpirkimo ir išganymo vartai nebuvo uždaryti. Vartai buvo atviri; tiesiog tauta atsisakė per juos eiti.
Vėlgi, mums šiandien lengva kraipyti galvas dėl jų širdies kietumo. „Visa tai jiems atsitiko kaip pavyzdys, ir buvo užrašyta įspėti mums, kurie gyvename amžių pabaigoje“ (1 Kor 10, 11). Turint šiuos pavyzdžius, ko mes iš jų pasimokysime?
I. JEI KAS DIDŽIUOTŲSI
Jer 9 skyrių pranašas pradėjo savo rauda, nes pamatė neišvengiamai į jo kraštą ateinančią katastrofą, kuri ištiks tautą. Dievas paskelbė Jeruzalei teismą, o kai Dievas kažką pasako, tai ir padaro. Tautą ištiksiančios negandos nebuvo atsitiktinės ar vienas iš tų baisių ir nepaaiškinamų dalykų, nutinkančių laikas nuo laiko. Ne, tautą ištikusios nelaimės buvo tiesioginis Dievo teismas. Jeremijas raudojo būtent dėl to, kad tai suvokė. Tačiau pranašo liūdesys buvo tik mažas skausmo atspindys, kurį turėjo jausti Dievas.
Nors kontekstas skiriasi, ši ištrauka taip pat perteikia minėtą mintį: „Kryžius apreiškia mums, tik iš dalies galintiems patirti skausmą savo atbukusiais pojūčiais, ką nuo pat pradžių dėl nuodėmės išgyveno Dievo širdis. Kiekvienas išklydimas iš teisingo kelio, kiekvienas žiaurus poelgis, kiekviena žmogaus nesėkmė, siekiant Jo idealo, skaudina Dievą. Kai Izraelį užgriuvo nelaimės, garantuota nutolimo nuo Dievo pasekmė, – puolė priešai, siautėjo žiaurumas ir mirtis, – yra pasakyta, kad ‘Jam buvo gaila žiūrėti į Izraelio vargus’. Jis ‘dėl visų jų nelaimių buvo nelaimingas. […] Jis globojo juos ir nešė nuo amžių per visas dienas’ (Ts 10, 16; Iz 63, 9)“ (E. Vait, Ugdymas, 307 p.).
Perskaitykite Jer 9, skausmingą pranašo raudą. Ypatingą dėmesį atkreipkite į 23–24 eilutes. Kodėl šie žodžiai itin tinka net mums šiandien?
Kalbant apie mirtį sakoma, kad mes visi esame kaip „neapsaugotas miestas“. Išmintis, galia, turtai, viskas turi savą vietą, tačiau kliautis šiais dalykais, ypač katastrofų akivaizdoje, arba kai šmėkščioja mirtis, yra bergždžia, beprasmiška ir tuščia. Visų įspėjimų kontekste, žmonėms pasakyta, kas išties yra svarbu: asmeniškai žinoti ir suprasti, bent jau tiek, kiek įmanoma, Dievo gailestingumą, teisingumą ir teisumą. O kas daugiau gali mums suteikti vilties ir paguodos, kai viskas, kas žemiška, viskas, kas žmogiška, įskaitant mūsų pačių kūną, nepateisina mūsų vilčių?
Ką Kryžius pasako apie Dievo gailestingumą, teisingumą ir teisumą?
II. KŪRINIAI AR KŪRĖJAS?
Jau tyrinėjome, kad Dievo tauta buvo pašaukta išsiskirti iš aplinkinių tautų, kurios buvo persismelkusios pagonybe, stabmeldyste ir netikru mokymu. Daugybė įspėjimų pirmose penkiose Mozės knygose ypač pabrėžė nedaryti to, ką darė aplinkinės tautos. Izraelitai turėjo liudyti pasauliui Viešpatį, kaip Kūrėją ir Atpirkėją. Deja, Senajame Testamente gausu pasakojimų apie tai, kaip jie dažnai buvo suvilioti daryti tai, dėl ko jie buvo įspėti.
Perskaitykite Jer 10, 1–15. Ką Viešpats čia sakė Savo tautai? Jei tas pats įspėjimas būtų pasakytas šiandien, mūsų laikmečio ir kultūros kontekste, kaip pastarasis galėtų būti užrašytas?
Jeremijas sakė žmonėms tai, ką jie jau turėjo žinoti: šie pagoniški dievai yra ne kas kita, kaip žmogaus kūriniai, demonų iškreiptos žmonių vaizduotės padariniai. Tai puikus pavyzdys to, ką Paulius, rašęs šimtmečiais vėliau, norėjo pasakyti apie tuos, kurie „Dievo tiesą iškeitė į melą ir lenkėsi bei tarnavo kūriniams, o ne Kūrėjui, kuriam šlovė per amžius. Amen!“ (Rom 1, 25)
Atkreipkite dėmesį, kaip šioje eilutėje Paulius priešpastatė kūrinius Kūrėjui. Tas pats kontrastas pateiktas minėtose eilutėse Jeremijo knygoje, kurioje parašyta apie šių „dievų“ bejėgiškumą ir silpnumą, priešingai gyvajam Dievui. Visose skaitytose eilutėse Jeremijas mėgino parodyti žmonėms, kaip neišmintinga ir kvaila pasikliauti šiais dalykais, kurie negali nieko padaryti. Visa tai priešpastatoma Kūrėjui Dievui, kuris ne tik sukūrė pasaulį, bet jį palaiko Savo galia (žr. Hbr 1, 3).
Kad ir kokios senos šios eilutės, žinia yra tokia pat aktuali. Galbūt mums nekiltų pagunda pulti ir garbinti žmogaus padarytą stabą; ir dauguma iš mūsų nenuogąstautų dėl ženklų danguje. Tačiau mums vis dar itin lengva pasikliauti dalykais, kurie negali mūsų išgelbėti daugiau nei minėti stabai galėjo išgelbėti Judą nuo teismo dienos.
Kokiais dalykais, jei nebūsime atsargūs, galime pradėti pasikliauti daugiau nei turėtume?
III. KVIETIMAS ATGAILAUTI
Perskaitykite Jer 26, 1–6. Kokią viltį Viešpats čia siūlė tautai?
Čia žinia buvo tokia pat, kaip visame Šventajame Rašte, Senajame ir Naujajame Testamente, tai kvietimas atgailauti, nusigręžti nuo mūsų nuodėmių ir rasti išgelbėjimą, kurį Dievas siūlo visiems.
Kokia žinia yra užrašyta šiose eilutėse? 2 Met 6, 37–39; Ez 14, 6; Mt 3, 2; Lk 24, 47; Apd 17, 30.
„Visi Judo gyventojai buvo neverti, tačiau Dievas jų neapleido. Per juos tarp pagonių turėjo būti išaukštintas Jo vardas. Daugelis, kurie buvo visiškai nesusipažinę su Jo savybėmis, vis dar turėjo pamatyti dieviškojo charakterio šlovę. To prireikė, kad būtų aiškiai apreikšti Jo gailestingieji sumanymai, Jam nuolat siunčiant Savo tarnus pranašus su žinia: ‘Prašom gręžtis, visi kaip vienas, nuo savo nedoro kelio ir nuo savo piktų darbų’ (Jer 25, 5). ‘Bet dėl Savo vardo Aš valdau pyktį, Savo šlovės dėlei susilaikau, kad tavęs nesunaikinčiau’. Dėl Savęs, Savo paties dėlei, kad Mano vardas nebūtų paniekintas, dabar tai darau. Savo šlovės neperleisiu kitam!’ (Iz 48, 9. 11)“ (E. Vait, „Prophets and Kings“, 319 p.).
Galų gale, Senajame ir Naujajame Testamente Dievo žinia yra mums visiems ta pati: mes nusidėjėliai, mes pasielgėme neteisingai, mes nusipelnome bausmės. Tačiau per Kristaus kryžių, per permaldaujančią Jėzaus mirtį, Dievas nutiesė kelią mūsų visų išgelbėjimui. Turime pripažinti mūsų nuodėmingumą, privalome tikėjimu kliautis Jėzaus nuopelnais, kurie mums yra laisvai duoti nepaisant mūsų nuodėmių, ir mes turime atgailauti dėl savo nuodėmių. Ir, žinoma, tikra atgaila reiškia nuodėmių mūsų gyvenime išsižadėjimą per Dievo malonę.
Kad ir ką mes padarėme, mes galime atgailauti dėl savo nuodėmių ir pastarosios mums bus atleistos. Tai nuostabi Evangelijos žinia. Dėl kokios nuodėmės jums dabar reikia atgailauti?
IV. PAŠAUKTAS MIRTI
Mums šiandien žvelgiant atgal, sunku patikėti tokiu tautos širdžių kietumu. Ankstesnėje dalyje tyrinėjome, kad ir kokia stipri buvo Jeremijo žinia, pastaroji vis dar dvelkė viltimi. Jei jie būtų atgailavę, Dievas nebūtų žiauriai baudęs, paisant Sandoros pažadų ir prakeiksmų. Jei jie būtų darę tai, ką privalėjo, jei jie būtų paklusę Dievui, tuomet jie būtų sulaukę palaiminimų, kuriuos lemia paklusnumas, ir tada viskas būtų buvę gerai. Dievas atleidžia, Dievas gydo, Dievas atkuria. Evangelijos priemonių, pasireiškusių per Jėzaus auką, pakanka atleisti visas tautos nuodėmes ir ją atkurti.
Kokia vilties, pažado, išganymo žinia!
Kokia buvo reakciją į Jeremiją ir jo žinią? Jer 26, 10–11.
Izraelyje bausti mirtimi galėjo tik teisėtas teismas. Tik teisėjų balsų daugumos priimtas sprendimas mirčiai buvo galiojantis. Kunigai ir pranašai persekiojo Jeremiją savo mirtinais kaltinimais. Pranašo priešininkai norėjo parodyti jį kaip politinį nusikaltėlį ir išdaviką.
Kaip Jeremijas reagavo? Jer 26, 13–15.
Jeremijas nė truputėlį nenusileido; nors pranašui grėsė mirtis, jis, neabejotinai jausdamas tam tikrą baimę, vis dėlto nesušvelnino Viešpaties duotos žinios, kuris jį pradžioje perspėjo nieko nepraleisti (Jer 26, 2). Taigi, priešingai nei tas Jeremijas, kuris tam tikromis akimirkomis raudojo, skundėsi ir keikė dieną, kai gimė, dabar mes jį matome kaip Dievo vyrą, kuris laikėsi ištikimai ir užtikrintai.
Kada jums paskutinį kartą teko laikytis ištikimai dėl tiesos Jėzuje patiriant asmeninę žalą? Jei jums neteko to patirti, kas tuomet yra negerai?
V. JEREMIJO PABĖGIMAS
Ankstesnėje dalyje tyrinėjome, kad nepaisydamas baimės, asmeninių jausmų, Jeremijas laikėsi tvirtai, puikiai suvokdamas, kad jo pozicija gali lemti jam mirtį. Jis labai aiškiai įspėjo didžiūnus ir tautą Jer 26, 15 (pranašas sakė: „iš tikrųjų“), kad jei jie jį nužudys, jiems teks bausmė už nekalto kraujo praliejimą. Jeremijas žinojo, kad jis buvo nekaltas dėl pareikštų kaltinimų.
Perskaitykite Jer 26, 16–24. Kaip Jeremijas išvengė mirties?
Stebina tai, kad kunigai ir pranašai, privalėję būti dvasiniais vadovais, sulaukė pabarimo iš minios ir didžiūnų, kurie atėjo ginti Jeremijo. Jie priminė Michėją, kuris Izraelyje gyveno šimtmečiu anksčiau už Jeremiją. Anuomet karalius nepakenkė Michėjui, bet paisė pranašo patarimų, visa tauta atgailavo ir nelaimių buvo išvengta, bent jau kurį laiką. Jeremijo dienomis šie žmonės, būdami išmintingesni už savo vadovus, norėjo apsaugoti tautą nuo didelės klaidos, mirtimi nubaudžiant Dievo pranašą.
Išvadoje Jeremijas buvo paskelbtas nekaltu dėl jam pareikštų kaltinimų, t.y. jis buvo išteisintas. Tačiau kunigų ir pranašų neapykanta sustiprėjo. Pyktis ir keršto troškimas išaugo, ir kitą kartą jie užsipuls Jeremiją visu įniršiu. Išlaisvinimas pranašui buvo tik lengvas atokvėpis. Tačiau pavojus neišnyko.
Čia matome, kad kai kurie žmonės pasimokė iš istorijos, o kiti, žinodami tą pačią istoriją, atsisakė mokytis. Kažkas panašaus įvyko šimtmečiais vėliau, kada fariziejus Gamalielis įspėjo vadovus, kaip elgtis su Jėzaus sekėjais.
Perskaitykite Apd 5, 34–41. Kuo čia užrašyti įvykiai panašūs į tai, kas nutiko Jeremijui? Svarbiau, ko mes galime pasimokyti iš istorijos ir iš klaidų tų žmonių, kurie gyveno prieš mus?
Tolesniam tyrinėjimui: „Mes iš to pažinome meilę, kad Jis už mus paguldė Savo gyvybę“ (1 Jn 3, 16). Mes neabejodami galime pasižvalgyti gamtoje, pasižiūrėti į žmogiškuosius santykius, į nuostabią kūriniją ir įžvelgti Dievo meilę, kad ir kaip nuodėmė sugadino pačią kūriniją ir mūsų gebėjimą teisingai ją suprasti. Tačiau Kryžius nuplėšė visas uždangas, ir pasauliui ši meilė buvo akivaizdžiausiai apreikšta. Ši meilė yra tokia didelė, kad pastarąją E. Vait buvo paskatinta pavadinti „dieviškųjų galių atskyrimu“ (SDA Biblijos komentarai, 7 t., 924 p.).
Dieviškųjų galių atskyrimas?
Dievas taip mus pamilo, jog nuo amžinybės laikų vienas kitą mylėję Trejybės Asmenys išgyveno šį atskyrimą, kad mus atpirktų. „Mano Dieve, Mano Dieve, kodėl Mane apleidai?“ (Mt 27, 46), – aiškiausiai ir labiausiai išreiškia šį atskyrimą, – tai mūsų išgelbėjimo kaina. Čia mes vėl galime pamatyti Viešpaties patirtą skausmą ir kančią dėl mūsų nuodėmių.
Tuomet nestebina tai, kad „mes mylime, nes Dievas mus pirmas pamilo“ (1 Jn 4, 19). Žinoma, kaip puolę žmonės mes tik imituojame šią meilę, ir net šią imitaciją dažnai iškreipia mūsų pačių savanaudiškumas ir nuodėmingi troškimai. Dievo meilė pranoksta mūsiškę; mes atspindime Dievo meilę tik tiek, kiek bala purve atspindi dangų.
Klausimai aptarimui:
1. Nors daugelis iš mūsų šiandien negarbina gyvulių ar gamtos reiškinių, kaip tai buvo daroma senovėje, kaip mums vis dar gresia pačią gamtą padaryti stabu ar dievu?
2. Kokį vaidmenį krikščionių gyvenime atlieka atgaila? Tai yra, neskaitant pirminės atgailos priėmus Jėzų, kokį vaidmenį atgaila ir toliau atlieka tikinčiųjų gyvenime?
3. Pamėginkite suvokti „dangiškųjų galių atskyrimo“ idėją. Kaip mums tai suprasti? Jei tai nesuvokiama, ką tuomet tai pasako apie nuodėmės kainą ir kokia ji mirtina?