Spalio 3–9 d.
Šios savaitės tyrinėjimui skaitykite: Ts 2, 1–15; 1 Kar 12, 26–31; 2 Met 33, 9–10; Jer 2, 1–28; 5, 2–3.
Įsimintina eilutė: „‘Šventa VIEŠPATIES nuosavybė buvo Izraelis, Jo pjūties pirmasis derlius. Ryjantys jį užsitraukia kaltę, nelaimė juos ištinka,’ – tai VIEŠPATIES žodis“ (Jer 2, 3).
Jei galėtume pasirinkti vieną žodį, kuris apibūdintų žmonijos būklę po nuopuolio, tas žodis būtų „krizė“, kurios mastą galima suprasti tik suvokus, ko prireikė išvaduoti mus iš krizės – Jėzaus mirties ant kryžiaus. Krizė turėtų būti labai bloga; mat pastarajai išspręsti prireikė kraštutinių priemonių.
Visame Šventajame Rašte, daugybė pasakojimų rutuliojosi vienos ar kitos krizės fone. Jeremijo ir jo tarnystės laikotarpiu aplinkybės nesiskyrė.
Dievo tauta susidūrė su daugybe iššūkių, tiek iš vidaus, tiek iš išorės. Deja, nepaisant baisios karinės grėsmės iš išorės, didžiausia krizė įvairiai pasireiškė iš vidaus. Negana korumpuotų vadovų ir sugedusios kunigystės, užkietintomis širdimis, nuodėmės sugadinti ir atsimetę žmonės atsisakė paisyti Dievo siųstų perspėjimų, kurie būtų padėję išvengti nelaimės.
Pakanka nuodėmės, bet kai žmonės atsisako nusigręžti nuo pikto – tai išties krizė!
I. TRUMPAS PASAKOJIMAS
Kai izraelitai po daugybės metų klajonių dykumoje pagaliau įžengė į Pažadėtąjį kraštą, netrukus prasidėjo bėdos. Užteko išaugti kitai kartai, kuri nebuvo patyrusi Viešpaties (Ts 2, 10), ir prasidėjo dvasinė krizė, daugeliu būdų paveikusi tautą per visą jos istoriją. Ta pati problema, tiesą sakant, paveikė ir krikščionišką bažnyčią.
Perskaitykite Ts 2, 1–15. Kas sukėlė krizę ir kaip pastaroji pasireiškė?
Vienuoliktoje eilutėje parašyta: „Tada izraelitai darė, kas nedora VIEPŠPATIES akyse“. Viena po kitos, kiekviena karta atitoldavo per dar vieną žingsnį nuo Dievo, kol izraelitai pradėjo daryti būtent tai, ko Viešpats buvo jiems liepęs nedaryti. Dėl jų nuodėmių, juos ištikdavo viena krizė po kitos, bet net ir tada Viešpats jų nepaliko. Jis „pažadino jiems teisėjus“ (Ts 2, 16), kurie gelbėjo izraelitus iš jų bėdų.
Po Teisėjų laikotarpio, tauta išgyveno santykinį taikos ir klestėjimo metą, vadinamą „jungtine karalyste“, Sauliaus, Dovydo ir Saliamono valdymą, kuris tęsėsi apie šimtą metų. Valdant Dovydui, po to Saliamonui, kraštas tapo regionine galia.
Tačiau „gerieji“ laikai netruko. Po Saliamono mirties (apie 931 metai prieš Kristų), tauta suskilo į Izraelį šiaurėje ir Judą pietuose. Daug kaltės būtų galima suversti nevykusiam Saliamono valdymui, kuris, nepaisant visos jo išminties, padarė daug klaidų. „Gentys ilgą laiką buvo engiamos buvusiojo valdovo. Saliamono valdymas ir išlaidumas per jo atsimetimą privertė jį smarkiai apmokestinti žmones ir reikalauti iš jų daug vergiškai triūsti“ (E. Vait, „Prophets and Kings“, 88 p.). Ištrinktoji Dievo tauta niekada nebebuvo tokia pat. Viską, ko Viešpats įspėjo izraelitus nedaryti, jie darė, todėl pjovė skaudžius padarinius.
Pagalvokite apie tai, kad naujos kartos neturi tų vertybių ir įsitikinimų, kuriais vadovavosi ankstesnė karta. Kaip mes, kaip bažnyčia, sprendėme šį klausimą? Kaip mes galime išmokti perduoti savo vertybes tiems, kurie mus seka?
II. DVI KARALYSTĖS
Po tautos pasidalijimo, viskas tik blogėjo. Šiaurinėje karalystėje karalius Jeroboamas padarė keletą baisių dvasinių sprendimų, kurių blogi padariniai išliko ilgam.
Perskaitykite 1 Kar 12, 26–31. Ką šios eilutės turėtų pasakyti apie tai, kaip esamos aplinkybės gali aptemdyti mūsų mąstymą?
Karaliaus įsteigta stabmeldystė užvedė tautą ant pražūtingo kelio. „Valdant Jeroboamui atsimetimas darėsi vis labiau pastebimas, kol galiausiai lėmė visišką Izraelio karalystės žlugimą“ (E. Vait, „Prophets and Kings“, 17 p.). 722 metais prieš Kristų, Asirijos karalius Salmanasaras užėmė kraštą ir ištrėmė gyventojus į įvairias imperijos dalis (žr. 2 Kar 17, 1–7). Iš šios tremties kelio atgal nebuvo. Kuriam laikui Izraelis dingo iš istorijos.
Pietinėje karalystėje reikalai klostėsi geriau, bent tam tikrą laiką, bet ne puikiai, ir, kaip Šiaurinėje karalystėje, Viešpats siekė apsaugoti žmones nuo nelaimių, kurios netrukus ištiks Šiaurinę karalystę, tik šį kartą grėsmę kėlė babiloniečiai. Deja, su retomis išimtimis, Jude buvo karalių, kurie ir toliau vedė tautą į atsimetimą.
Ką šios eilutės pasako apie kai kurių Judo karalių valdymą? 2 Met 33, 9–10. 21–23; 2 Kar 24, 8–9. 18–19.
Nepaisant baisaus valdymo, daug pranašiškų knygų Biblijoje, įskaitant Jeremijo knygą, yra Dievo siųstų Savo tautai pranašų žodžiai, bandant ją atgręžti nuo nuodėmės ir atsimetimo. Viešpats nesiruošė apleisti Savo tautos, nesuteikdamas jai pakankamai laiko ir galimybių nusigręžti nuo savo piktų kelių ir išvengti nelaimės, kurią, kaip ir reikėjo tikėtis, lems jų nuodėmės.
Labai sunku pažvelgti į save objektyviai, t.y. ne per savo kultūros ir aplinkos prizmę. Tiesą sakant, tai neįmanoma. Tuomet kodėl mes turėtume nuolat vertinti savo gyvenimą paisydami biblinio mato? Kokį kitą matą turime?
III. DVI BLOGYBĖS
Būtent tokiomis aplinkybėmis jaunas Jeremijas pradėjo savo pranašišką tarnystę. Jį pasiekė Viešpaties žodis, ir Jeremijas kalbėjo tikėdamasis, kad žmonės, jei jie paisys šių žodžių, bus apsaugoti nuo nelaimės, kuri priešingu atveju tikrai ištiks.
Perskaitykite Jer 2, 1–28 ir atsakykite į šiuos klausimus:
Kokius pažadus Dievas davė tautai, kai ši buvo ištikima? (žr. 2–3 eil.)
Ką kai kurie kunigai, Įstatymo aiškintojai ir pranašai darė, kas buvo nuodėmė? (žr. 8 eil.)
Kaip žmonės patys save apgavo dėl jų tikros dvasinės būklės? (žr. 23–24 eil.)
Nors valdant Ezekijui ir Jošijui tauta patyrė tam tikrą dvasinę reformą, žmonės sugrįžo prie savo senų įpročių ir juos ištiko dar blogesnis atsimetimas. Kaip per visą savo tarnystę, apie tai, kas vyko, čia Jeremijas kalbėjo nedviprasmiškai.
Ypač įdomūs yra jo žodžiai Jer 2, 13. Žmonės padarė dvi blogybes: jie paliko Viešpatį, gyvojo vandens šaltinį, ir todėl pasidarė kiauras talpyklas, kurios, žinoma, apskritai negalėjo laikyti vandens. Kitaip tariant, palikę Viešpatį, jie prarado viską. Šie žodžiai tampa dar suprantamesni perskaičius Jėzaus žodžius Jn 4, 10.
Jer 2, 5 Viešpats sakė, kad žmonės ėjo paskui „beverčius stabus“, todėl patys tapo „beverčiais“. Hebrajų kalbos žodis abiem šiems terminams kyla iš to paties žodžio hbl, kuris Mokytojo knygoje dažnai verčiamas „migla“. Pastarasis tai taip pat nusako kaip „garą“ arba „kvėptelėjimą“. Kaip ėjimas paskui beverčius dalykus padaro mus „beverčiais“? Ką tai reiškia? Kaip tai padeda mums suprasti tuos, kurie kartais jaučiasi taip, tarsi jų gyvenimas yra beprasmis ar bevertis? Ką jiems galima atsakyti?
IV. BABILONO GRĖSMĖ
Politinių įvykių kontekstas, suformavęs Jeremijo tarnystę, iki tam tikro laipsnio yra išnykęs istorijoje. Tai yra, daugelio detalių nėra. Tačiau Biblijoje (su archeologinių radinių pagalba) yra daugiau nei pakankamai informacijos susidaryti bendram vaizdui, kas įvyko. Nors žmogiškuoju požiūriu tikriausiai atrodo, kad šioms tautoms kovojant dėl žemės, galios ir viešpatavimo niekas nevaldė aplinkybių, Šventasis Raštas mus moko kito.
Perskaitykite Jer 27, 6. Kaip suprasti šią eilutę?
Ankstyvuoju Jeremijo tarnystės laikotarpiu, maža Judo karalystė atsidūrė tarp kariaujančių Babilono, Egipto ir silpnėjančios Asirijos. Septintojo šimtmečio prieš Kristų pabaigoje Asirų imperijai nykstant, Egiptas siekė atgauti galią ir dominavimą regione. Tačiau 605 metais prieš Kristų Egiptas buvo sutriuškintas Karkemišo mūšyje ir nauja pasauline galia tapo Babilonas.
Ši nauja galia pavergė Judą. Judo karalius Jehojakimas galėjo stabilizuoti kraštą tik prisiekdamas ištikimybe Babilono karaliui. Tačiau daugelis Judo gyventojų to nenorėjo; jie norėjo kovoti ir išsivaduoti iš babiloniečių, nors tai prieštaravo Viešpaties valiai. Dievas naudojo Babiloną nubausdamas tautą už išdavystę.
Perskaitykite Jer 25, 8–12. Kokia buvo Jeremijo žinia Judo gyventojams?
Jeremijas ne kartą įspėjo, kas nutiks dėl jų nuodėmių, tačiau daugelis politinių ir religinių vadovų pakartotinai atsisakė paisyti perspėjimų, tikėdami tai, ką jie norėjo tikėti, tai yra, kad Viešpats tautos pasigailės. Galų gale, argi jie nebuvo Dievo pašaukti žmonės?
Kada paskutinį kartą tikėjote tai, ką norėjote tikėti, nepaistant to, kad tas tikėjimas pasirodė esąs klaidinantis? Ko pasimokėte, kad nepasikartotų tas pat?
V. KREIVA PRIESAIKA
Jer 5, 1 Viešpats sakė žmonėms paklajoti Jeruzalės gatvėmis ir pasižvalgyti žmogaus, kuris vykdytų teisingumą ir ieškotų teisybės, kad Dievas galėtų miestui atleisti. Tai primena du pasakojimus. Vienas iš jų yra apie ketvirtojo šimtmečio prieš Kristų graikų filosofą Diogeną, kuris, pasak legendos, vaikščiojo dienos metu aikštėje, teigdamas ieškąs sąžiningo žmogus. Kitas, mūsų žiniomis, tikras pasakojimas, yra apie Dievo pokalbį su Abraomu, jei Aukščiausiasis ras 50 teisių vyrų (skaičius galiausiai buvo sumažintas iki 10), Jis nesunaikins miesto.
Mintis ta, jog per Jeremiją pasakytuose Viešpaties žodžiuose apreiškiama, kad Dievo tautoje atsimetimas ir nuodėmė labai išplito. Nejaugi nebuvo nė vieno, kuris vykdytų teisingumą ir ieškotų teisybės? Jei tokių ir buvo, tai labai mažai.
Perskaitykite Jer 5, 2–3. Kas šiose eilutėse pasakyta, kas rodo itin blogą padėtį? (žr. Kun 19, 12.)
Šiose eilutėse išryškinta visoje Jeremijo knygoje besikartojanti mintis. Kad ir kaip žemai tauta puolė, daugybė žmonių tikėjo, kad jie vis dar yra ištikimi Viešpačiui! Jie tardavo Jo vardą, bet tai darydavo kreivai, o ne „pagal teisybę, teisingumą ir teisumą“ (Jer 4, 2), kaip Viešpats buvo įsakęs. Jie nepaisė įspėjimo iš Dievo, bet toliau sau gyveno ir praktikavo savą religiją, tarsi tarp jų ir Dievo viskas buvo gerai, nors iš tiesų tarp jų beveik viskas buvo blogai.
Jų klastingumą galima pastebėti Jer 7, 4–5, kai žmonės klaidingai guodėsi šiais žodžiais: „Tai VIEŠPATIES Šventykla! Tai VIEŠPATIES Šventykla!“, – neva šventyklos pakako, kad būtų užtikrinta jų gerovė. Viena yra žinoti, kad esate krizėje; bet kai esate krizėje to nesuvokdami, tai dar blogiau.
Su visa mums, septintosios dienos adventistams, suteikta nuostabia tiesa, kaip mes galime užtikrinti, jog nepasiduodame panašiai apgaulei, tikėdami, kad mūsų išgelbėjimui pakanka mūsų išskirtinio pašaukimo?
Tolesniam tyrinėjimui: „Nesielgsite, kaip mes elgiamės čia šiandien, kiekvienas mūsų darydamas, kas jam atrodo gera“ (Įst 12, 8). „Su sąlyga, kad klausysi VIEŠPATIES, savo Dievo, balso, vykdydamas visus Jo įsakymus, kuriuos aš tau duodu šiandien, darydamas tai, kas teisu VIEŠPATIES, tavo Dievo, akyse“ (Įst 13, 19). „Tomis dienomis Izraelyje karaliaus nebuvo. Visi žmonės darė, kas jiems atrodė dora“ (Ts 17, 6; 21, 25).
Šiose eilutėse yra labai svarbus kontrastas, ypač mūsų laikams, kai daugybė žmonių piktinasi išorinės vyresnybės paliepimais, ką daryti, arba kai jiems pasakoma, kas yra teisu ir neteisu. Tačiau čia matome aiškų skirtumą tarp šių dviejų pasaulėžiūrų. Vieni darė tai, kas jiems patiems atrodė teisu; kiti darė tai, „kas teisu VIEŠPATIES, tavo Dievo, akyse“. Pirmosios pozicijos bėda yra ta, kad istorijoje labai dažnai tai, kas yra „teisu“ žmogiškoms akims, Dievui yra neteisu. Todėl viską, net savo sąžinę, turime pavesti Dievo Žodžiui.
Klausimai aptarimui:
1. Kokių žinote pavyzdžių, kai „geri“ žmonės padarė labai blogų dalykų, nors tuo metu jie manė, kad tai, ką jie daro, yra teisu? Daugelis kultūrų šiandien su siaubu žiūri į tai, kas kažkada buvo įprasta. Kokias iš to išvadas mes šiandien galime padaryti patys, kodėl mums būtina ne tik pasikliauti bibliniu mokymu, bet taip pat būti labai atsargiems, kaip mes aiškiname Bibliją? Tai ypač svarbu tais atvejais, kai padarytus „blogus“ dalykus buvo mėginama pateisinti Biblija. Ką tai turėtų pasakyti apie Dešimties Dievo įsakymų pagrindą ir pamatą visiems mūsų įsitikinimams?
2. Šį ketvirtį mums tyrinėjant Jeremijo knygą, turėkite omenyje, kad nepaisant daug įspėjimų, žmonės tikėjo, jog jie buvo teisūs. Kas galėjo juos taip apgauti dėl jų tikrosios būklės? Kokią žinią čia mes turėtume įžvelgti ir sau?