Balandžio 23–29 d.
KUNIGŲ MALONĖS DRABUŽIAI
Šią savaitę skaitykite: Iš 32, 1–6; Kun 21, 7–24; 22, 1–8; Iš 28; Apr 21, 12–14; Hbr 4, 14–15
Įsimintina eilutė: „O jūs esate išrinktoji giminė, karališkoji kunigystė, šventoji tauta, įsigytoji liaudis, pašaukta išgarsinti šlovingus darbus To, kuris pašaukė jus iš tamsybių į Savo nuostabią šviesą“ (1 Pt 2, 9).
Viena svarbi protestantiškos reformacijos tema yra tai, kas vadinama „visų tikinčiųjų kunigyste“, mintis, kuri išplaukia iš 1 Pt 2, 9 (ir iš kitų tekstų) – kad visi krikščionys tarnauja kaip „kunigai“ Dievo akivaizdoje, ir kadangi jie turi Jėzų, jiems nereikia žemiškų tarpininkų (kaip kai kuriose religijose). Vienas yra Dievas ir vienas Dievo ir žmonių Tarpininkas žmogus Kristus Jėzus (1 Tim 2, 5).
Po Jėzaus gyvenimo, mirties, prisikėlimo ir Jo, kaip Vyriausiojo kunigo, tarnystės, senoji hebrajiška apeigų sistema, kurią Dievas įsteigė, buvo išpildyta Kristaus. Kunigija buvo pakeista ir nustatyta nauja tvarka, ir mes visi esame karališkosios kunigystės dalis.
Šią savaitę, studijuojant drabužių, kuriuos dėvėjo kunigai Senojo Testamento laikais, simboliką, mokysimės apie tai, ką reiškia būti kunigais šiandien.
I. SENOSIOS SANDOROS MALONĖ
Jėzus aiškiai mokė: „O kuris nežino [šeimininko valios], kad ir baustinai pasielgęs, bus mažai plakamas. Iš kiekvieno, kuriam daug duota, bus daug pareikalauta, ir kam daug patikėta, iš to bus daug ir išieškota“ (Lk 12, 48). Tai yra galingas principas, kurį mes kaip adventistai, atsižvelgdami į viską, kas mums duota (o duota daug!), turime vertinti rimtai. Palyginkite mums duotas tiesas su kai kuriomis kitomis doktrinomis (amžina kančia pragare, sabata pakeista į sekmadienį, 144 000, izraelitės mergelės, skelbiančios Evangeliją, kai bažnyčia yra slaptai paimama į dangų valdant antikristui), kad suprastume tai, kas mums buvo patikėta.
Šis principas Aarono nuodėmę daro dar blogesne.
1. Perskaitykite Iš 32, 1–6. Koks galimas pasiteisinimas galbūt paskatino Aaroną dalyvauti šiame baisiame atsimetime?
Pakako to, jog izraelitai atsimetė, bet tai, kad Aaronas pritarė atsimetimui, atrodo neįtikėtina. Pagalvokite apie visą Aaronui suteiktą garbę. Jis buvo su Moze nuo pradžios (Iš 4, 27–30); Aaronas buvo Mozės atstovas faraonui (Iš 7, 1); Aaronas metė lazdą, kuri virto šliužu (10 eilutė); Aaronas sudavė į Nilo vandenį, kuris virto krauju (20 eilutė). Aaronas buvo vienas iš nedaugelio išrinktųjų, kurie priartėjo prie Viešpaties labai ypatingu būdu (Iš 24, 9–10). Trumpai tariant, Aaronui buvo suteikta garbė, kurią patirti teko nedaugeliui, ir vis dėlto išbandymo metu Aaronas siaubingai nuvylė.
Tačiau nuostabu tai, kad Dievas ne tik atleido Aaronui jo nuodėmę, Viešpats galų gale leido jam apsivilkti šventus drabužius kaip Sandoros tautos pirmam vyriausiam kunigui, Jėzaus tarnystės kaip Vyriausiojo kunigo simbolis (Hbr 8, 1). Kitaip tariant, nors Aaronas buvo kaltas dėl baisios nuodėmės, jis taip pat buvo išperkančios Dievo malonės gavėjas, kuri yra tokia didelė, kad Viešpats ne tiktai atleido jam, bet leido Aaronui priimti šventą tarnystę, kuri atspindi Dievo malonę ir gailestingumą. Tokiu būdu Aarono gyvenimas yra ypatingas pasigailėjimo ir atpirkimo pavyzdys, kuris prieinamas visiems Kristuje.
Ar yra tekę nusivilti, kai supratote, kad nesate vertas to, kas jums duota? Kaip galite įžvelgti Aarono pavyzdyje viltį, kad ne viskas prarasta, nepaisant to, kad klystate?
II. KUNIGAI
„Pasišauk iš izraelitų savo brolį Aaroną drauge su jo sūnumis tarnauti Man kunigais – Aaroną ir Aarono sūnus Nadabą bei Abihuvą, Eleazarą ir Itamarą“ (Iš 28, 1).
Levitai ir kunigai buvo paskirti, kai izraelitai klajojo dykumoje. Jie turėjo eiti šias pareigas daugiau kaip tūkstantį penkis šimtus metų. Tačiau kunigystės sąvoka jau egzistavo (žr. Pr 14, 18 ). Levitų ir kunigų paskyrimas paprasčiausiai padėjo aiškiau suprasti jų vaidmenį.
Nepaisant jo nuodėmės, Viešpats pasirinko Aaroną kunigystės galva. Tai rodo, kad kunigai turėjo sugebėti artimai bendrauti su žmonėmis, kuriems jie atstovavo Dievo akivaizdoje, nes būtent jie tarpininkavo tarp puolusios žmonijos ir švento Dievo. Aaronas, kaip puolęs žmogus, lengvai galėjo susieti save su puolusiais žmonėmis, kuriems jis turėjo atstovauti. Kaip jis galėtų teisti kitus už jų nuodėmes, kai jis pats buvo kaltas?
Tuo pačiu metu, kunigystė buvo šventa garbė. Kunigai turėjo rodyti šventumą ir tyrumą. Juk jie stovėdavo Viešpaties akivaizdoje vietoje žmonių. Jie turėjo būti „šventi“. Kitaip kunigystė netektų prasmės. Jie turėjo išsiskirti. Ne tik dėl to, kad būtų kitokie. Jie turėjo būti pasišventę, t.y. pripažinti, kad jie artimi tiems, kam jie atstovavo, tačiau išsiskiriantys iš masių.
2. Ko buvo reikalaujama iš kunigų? Jūsų nuomone, ką tai simbolizavo? Kun 21, 7–24; 22, 1–8.
Net jei šiandien sudėtinga suprasti kai kurias iš šių sąvokų, mintis vis dėlto turi būti aiški: kunigai turėjo būti kitokie, šventi, ypatingi. Kunigai simbolizavo Jėzų. Jų darbas turėjo simbolizuoti tai, ką Jėzus atliks dėl mūsų.
Ar mes turime skirtis nuo mus supančio pasaulio? Jei taip, kodėl ir kaip?
III. KUNIGŲ DRABUŽIAI
„O drabužiai, kuriuos pasiūdinsi, yra šie: krūtinės dėklas, efodas, skraistė, tunika su kutais, turbanas ir juosta. Siuvant šiuos šventus drabužius tavo broliui Aaronui ir jo sūnums, kad jie tarnautų man kunigais […]“ (Iš 28, 4).
Studijuojant žemiškos šventyklos modelį turi būti aišku, kad atsitiktinumui vietos palikta nebuvo. Dievas davė kunigams aiškius nurodymus, kas turėjo būti padaryta. Nurodymai dėl drabužių taip pat buvo aiškūs.
3. Perskaitykite Iš 28. Nesiveliant į detales, kokias dvasines pamokas galime įžvelgti čia?
„Kunigų drabužių pavyzdžiai buvo parodyti Mozei ant kalno. Kiekviena aprangos detalė buvo aiškiai apibūdinta. Šitie drabužiai buvo pašvęsti didingam tikslui. Jie simbolizavo Jėzaus Kristaus charakterį. Drabužiai apgaubė kunigą garbe ir grožiu, atskleidė šios tarnystės orumą. Jais apsirengęs kunigas tapdavo Izraelio atstovu, drabužiais rodydamas šlovę, kurią Izraelis, kaip išrinkti Dievo žmonės, turi apreikšti pasauliui.“ (E. Vait, „Youth‘s Instructor“, 1900 m. birželio 7.)
Daug buvo parašyta per šimtmečius apie numatomą kiekvienos spalvos, audinio ir brangakmenio reikšmę, simboliką ir pan. Kokia bebūtų šių drabužių detalių reikšmė, kartu jos simbolizavo didžiojo Provaizdžio, Jėzaus, mūsų ištikimojo Vyriausiojo kunigo, kuris tarnauja dangaus šventykloje, tobulumą, šventumą, grožį ir orumą, (Hbr 8, 1–2).
Taip pat atkreikite dėmesį į tai, kad prie kunigų drabužių turėjo būti pritvirtinti įvairūs daiktai, taip pat jie turėjo nešioti įvairius daiktus (Iš 28, 12. 29. 30. 38. 42). Tai, žinoma, yra svarbi išgelbėjimo plano tema, kurią kunigai ir šventykla simbolizavo: mintis apie Jėzų, mūsų Pakaitalą, turintį Savyje mūsų nuodėmes ir prisiimantį bausmę už jas. Visa tai buvo pranašauta šventyklos apeigose ir kunigų drabužiuose, kurie buvo pilni simbolikos, kuri nurodė į Jėzaus darbą dėl mūsų.
IV. NUOSPRENDŽIO DĖKLAS ANT KRŪTINĖS
Iš visų kunigų drabužių sudėtingiausias buvo nuosprendžio dėklas ant krūtinės (Iš 28, 15), kurį vilkėdavo vyriausias kunigas. Kiti drabužiai buvo tarsi fonas nuosprendžio dėklui ant krūtinės. Apytiksliai vienas skyriaus trečdalis (Iš 28, 15–30) yra skirtas apibūdinimui, kaip padaryti šį šventą drabužį. Vien tai rodo, koks svarbus jis buvo kunigų tarnystei šventykloje.
4. Perskaitykite Iš 28, 15–30. Ką reiškia skirtingi akmenys? Ką reiškia tai, kad kunigas nešios Izraelio sūnų vardus nuosprendžio dėkle ant krūtinės viršum savo širdies? (29 eilutė; taip pat žr. Apr 21, 12–14).
Čia vėl matome Jėzaus, kuris išlaiko Savo žmones, simbolį. Žodis nešios hebrajų kalboje dažnai vartojamas apibūdinti prisiimtą nuodėmę, tai buvo kunigų tarnystės dalis (Kun 10, 17; Iš 28, 38; Sk 18, 1. 22). Nors Iš 28, 29 šis žodis pavartotas kunigo, nešiojančio Izraelio vardus, kontekste, mintis yra ta, kad Dievo žmonės turi visiškai priklausyti nuo Viešpaties, kuris atleidžia jiems, išlaiko juos ir siūlo galią gyventi šventą gyvenimą, ko Jis reikalauja iš Savo žmonių (Fil 4, 13).
Taip pat atkreipkite dėmesį į tai, kur kunigas nešiojo žmonių vardus: viršum savo širdies (Iš 28, 29). Tai vieta, kuri atskleidžia Dievo meilę ir globą, įprastas simbolis Biblijoje (ir daugelyje kultūrų).
Kitas svarbus punktas yra tai, kad kiekvieną giminę simbolizavo skirtingas brangakmenis. Tai atspindėjo kiekvienos giminės savitumą, skirtingas ypatybes (žr. Pr 49). Komentatoriai įžvelgia čia būdą parodyti savitus skirtumus ir bruožus ne tik dvylikoje giminų, ne tik dvylikoje apaštalų (Apr 21, 14), bet Bažnyčioje, kuri yra padaryta iš įvairių gyvųjų akmenų (1 Pt 2, 5). Nesvarbu, kad skiriasi mūsų asmenybės, charakteriai ir dvasinės dovanos. Mus turi vienyti mūsų didžiojo Vyriausiojo kunigo Jėzaus tikslas.
Kaip jūs asmeniškai patyrėte Dievo meilę? Kaip Jis parodė jums, kad Jis nešioja jūsų vardą viršum Savo širdies? Kodėl svarbu gilintis į šį patyrimą, ir kaip jis gali suteikti jums jėgų, ypač išbandymo metu?
V. JĖZUS – MŪSŲ VYRIAUSIASIS KUNIGAS
„Mes turime didį Vyriausiąjį kunigą, praėjusį pro dangus Dievo Sūnų Jėzų, taigi tvirtai laikykimės tikėjimo išpažinimo. Mes juk turime ne tokį vyriausiąjį kunigą, kuris negalėtų atjausti mūsų silpnybių, o, kaip ir mes, visaip gundytą, tačiau nenusidėjusį“ (Hbr 4, 14–15).
5. Kokią viltį ir pažadą įžvelgiate šiose eilutėse, kuriuos galite pritaikyti savo gyvenime ir asmeninėje kovoje prieš gundymą?
Kadangi Kristus šiandien tarnauja kaip mūsų Kunigas dangiškoje šventykloje, Jis tam tikra prasme dėvi nuosprendžio dėklą ant krūtinės viršum Savo širdies. Ir todėl, jog Jis amžinai gyvas, kad mus užtartų (Hbr 7, 25), mus turi guosti žinia, kad mūsų Vyriausiasis kunigas nėra abejingas mūsų problemoms, skausmams ir jaučiamoms pagundoms. Kaip Aaronas, Jėzus buvo žmogus, susipažinęs su sunkumais, bėdomis ir visos žmonijos pagundomis. Tačiau skirtingai nei Aaronas, Jėzus nenusidėjo, svarbus skirtumas, kadangi dėka Jo tyrumo mes turime du nuostabius pažadus: (1) Jo teisumo drabužis gali būti mūsų tikėjimu, ir tokiu būdu žinome, kad stovime nepriekaištingi Dievo akivaizdoje; (2) mums gali būti suteikta galia įveikti gundymą, ką padarė Jėzus.
6. Perskaitykite Hbr 8, 10–13. Kokie pažadai čia užrašyti mums, ir kaip juos turime įgyvendinti?
Čia galime įžvelgti abi puses to, ką reiškia turėti išgelbėjimą Kristuje, būti apgaubtiems Jo teisumu. Koks nuostabus yra pažadas, kad Viešpats atleis mums nedorybes ir nebeprisimins mūsų nuodėmių (12 eilutė)! Jis kalba apie tuos, kurie tikėjimu atsidavė Jėzui ir meldžia naujosios Sandoros pažadų, kuriems Jo Įstatymas įrašytas jų širdyse, todėl jie paklūsta Jam, ne todėl, kad pelnytų išgelbėjimą, bet todėl, kad jie jau jį turi. Apgaubti Jo teisumo, jie dabar įgyvendina jį asmeniniame gyvenime. Tai yra Naujosios Sandoros širdis ir siela.
Toliau studijuokite: E. Vait, Patriarchai ir Pranašai, 272, 273 p.; Paslėpti lobiai, 256 p.; „Prophets and Kings“, 293 p.; „Early Writings“ 250–253 p.; Didžioji kova, 391, 602–603 p.
„Kristus yra tikrasis Vyriausiasis kunigas visų, kurie tiki Juo kaip asmeniniu Išgelbėtoju, ir Jo pareigų negali eiti niekas kitas….“ (E. Vait, „That I may know him“, 74 p.)
„Turime kasdien lavinti tikėjimą, ir jis turi kasdien augti. Suvokdami, kad Jis ne tiktai atpirko mus, bet mylėjo mus ir nuplovė mūsų nuodėmes Savo krauju, ir padarė iš mūsų karaliją bei kunigus Savo Dievui ir Tėvui.“ (E. Vait, „Sons and Daughters of God“, 287 p.)
Aptarkite:
1. Perskaitykite Apr 1, 5–6, kur apibūdintos Jėzaus pareigos, o paskui užrašyta tai, ką mes galėtume vadinti „itin laukiamu pažadu“. Aptarkite 6 eilutės reikšmę, kur parašyta, kad Jis padarė iš mūsų karaliją bei kunigus, jog tarnautume Jam amžinai.
2. Aptarkite kai kuriuos kitus Iš 28 apibūdintus kunigų drabužius. Kokias dvasines pamokas ir tiesą galite įžvelgti šiame skyriuje?
3. Mes buvome įspėti dėl apsimetinėjimo, neva vilkime teisumo drabužius, bet iš tikrųjų negyvename teisiai. Aptarkite, kaip galime įvertinti asmeninius motyvus ir elgesį. Kaip galime žinoti, ar iš tikrųjų vilkime Jo teisumo drabužius? Gal tik apgaudinėjame save? Kaip galime žinoti, kad esame apgaubti, kad neatskleidžiame savo gėdos?
4. Aptarkite pamokos įvado mintį apie Aaronui parodytą malonę. Šis vyras, kuriam buvo patikėta didelė atsakomybė, nepateisino lūkesčių, todėl atsitiko tragedija. Vis dėlto Aaronui galiausiai buvo patikėta net didesnė atsakomybė. Ar galime ko nors pasimokyti iš šio pasakojimo asmeniškai ir kaip bažnyčia, kai kažkam patikėjus didelę atsakomybę lūkesčiai nebūna pateisinti? Aptarkite.