Balandžio 18–24 d.
Šios savaitės tyrinėjimui skaitykite: Lk 5, 1–11; 6, 12–16; 9, 1–6; Mt 10, 5–15; Lk 10, 1–24; Lk 9, 23–25; Mt 16, 24–28.
Įsimintina eilutė: „Jėzus pasakė visiems: ‘Jei kas nori eiti paskui Mane, teišsižada savęs, teneša savo kryžių ir teseka Manimi’“ (Lk 9, 23).
Žodis „mokinys“ reiškia sekėją. Šis žodis Biblijoje pavartotas daugiau nei 250 kartų, daugiausia, bet ne išimtinai, evangelijose ir Apaštalų darbų knygoje.
Mokinystė suteikia dvasiai jėgų, meta iššūkį protui ir santykiuose su Dievu ir mūsų artimu, reikalauja iš mūsų visų jėgų. Be visiškos ištikimybės Kristui ir be Jo gyvenimo ir žinios reikalavimų, negali būti mokinystės. Koks gali būti aukštesnis pašaukimas?
„Dievas paima žmones tokius, kokie jie yra, ir, jeigu jie atsiduoda Jam, rengia juos Savo tarnystei. Sielos priimta Dievo Dvasia atgaivins visus jos gebėjimus. Vadovaujamas Šventosios Dvasios, be išlygų Dievui atsidavęs protas vystosi harmoningai ir yra stiprinamas, kad suprastų bei vykdytų Dievo reikalavimus. Silpnas, neryžtingas charakteris tampa stiprus ir tvirtas. Nuolatinis pasišventimas įtvirtina tokius artimus ryšius tarp Jėzaus ir Jo mokinio, kad krikščionis savo mąstymu ir charakteriu tampa panašus į Jį“ (E. Vait, Su meile iš Dangaus, 2011, 220 p.).
Šią savaitę tyrinėsime, kaip Jėzus pavadino tuos, kurie seks Juo, ir sužinosime, ko tai mus moko ir kaip tai gali padėti mums tęsiant darbą, kurį Jis pradėjo žemėje.
I. ŽMONIŲ ŽVEJAI
Simonas ir Andriejus darbavosi visą naktį. Šie užgrūdinti žvejai išmanė savo darbą, ir jie žinojo, kada žvejoti nebeverta. Nors triūsė visą naktį, laimikio nebuvo. Nusivylę jie išgirdo netikėtą įsakymą: „Irkis į gilumą ir išmeskite tinklus valksmui“ (Lk 5, 4). Simono atsakymas atskleidė beviltiškumą ir sielvartą: „kiaurą naktį vargę, nieko nesugavome, bet dėl Tavo žodžio užmesiu tinklus“ (eilutė 5).
Kas šis dailidė, patarinėjantis žvejams, kaip žvejoti? Simonas galėjo nusigręžti, bet gal Jėzaus atjauta ir pamokslavimas padarė tam tikrą poveikį? Todėl Petras atsakė: „bet dėl Tavo žodžio užmesiu tinklus“.
Pirmoji mokinystės pamoka – paklusnumas Kristaus žodžiui. Andriejus, Jonas ir Jokūbas netrukus sužinojo, kad ilga ir bevaisė naktis atnešė skaisčią ir stebinančią aušrą, ir gausų laimikį. Petras nedelsiant puolė ant kelių ir pasakė: „Pasitrauk nuo manęs, Viešpatie, nes aš – nusidėjėlis!“ (eilutė 8) Dievo šventumo ir savo nuodėmingumo pripažinimas yra dar vienas svarbus mokinystės žingsnis. Kaip Izaijas (Iz 6, 5), Petras žengė šį žingsnį.
Perskaitykite Lk 5, 1–11; Mt 4, 18–22 ir Mk 1, 16–20. Apsvarstykite padarytą stebuklą, žvejų nuostabą, Petro išpažintį ir Jėzaus valdžią. Ką kiekvienas iš šių pasako apie mokinystės kelią?
„Nebijok! Nuo šiol jau žmones žvejosi“ (Lk 5, 10). Perėjimas nuo žvejų ir tapimas „žmonių žvejais“ yra nepaprastas, reikalaujantis visiško pasitikėjimo ir atsidavimo Mokytojui, savų trūkumų ir nuodėmingumo pripažinimo, pasikliovimo Kristumi, kad būtų jėgų eiti nežinomu mokinystės keliu, ir nuolatinio pasitikėjimo vien Kristumi. Žvejo gyvenimas yra nenuspėjamas ir pavojingas: tenka grumtis su negailestingomis bangomis, nerimą kelia nuolatinių pajamų neužtikrintumas. „Žmonių žvejų“ gyvenimas yra panašus, bet Viešpats žada – „nebijok“. Mokinystė nėra lengvas kelias; pastarajam būdingi pakilimai ir nuopuoliai, džiaugsmai ir iššūkiai, bet mokinys nėra pašauktas eiti vienas. Tas, kuris pasakė: „Nebijok“, – yra greta ištikimo mokinio.
Dar kartą perskaitykite Petro išpažintį, kad jis yra nusidėjėlis. Atkreipkite dėmesį, kaip jo nuodėmingumas paskatino jį atsiskirti nuo Jėzaus. Kodėl nuodėmės poveikis mums yra būtent toks, t.y. verčia mus trauktis nuo Dievo?
II. DVYLIKOS PASIRINKIMAS
Mokinystė nesusiformavo savaime. Tai atsakas į Jėzaus kvietimą. Lukas paminėjo, kad Jėzus jau pašaukė Petrą, Andriejų, Joną, Jokūbą (Lk 5, 11) ir muitininką Matą, dar vadinamą Leviu (eilutės 27–32). Vėliau Lukas perkėlė Dvylikos pasirinkimą į strateginę pasakojimo vietą: iš karto po žmogaus su padžiūvusia ranka išgydymo sabatą (Lk 6, 6–11), kas paskatino fariziejus susimokyti nužudyti Jėzų. Viešpats žinojo, kad atėjo laikas įtvirtinti Savo darbą ir parengti darbininkų, kuriuos Jis galėtų mokyti ir parengti tarnystei po kryžiaus įvykių.
Perskaitykite Lk 6, 12–16; 9, 1–6. Ką šios eilutės pasako mums apie dvylikos apaštalų pašaukimą?
Tarp Jėzų sekusios minios buvo daug mokinių, kurie sekė Jį, kaip mokiniai seka mokytoją. Tačiau Kristaus užduotis buvo daugiau nei tik mokymas. Jėzus turėjo suburti atpirktųjų bendruomenę, bažnyčią, kuri nuneštų Išgelbėjimo žinią iki žemės pakraščių. Šiuo tikslu Jam reikėjo daugiau nei tik mokinių. „Iš jų išsirinko dvylika; juos ir pavadino apaštalais“ (Lk 6, 13). Žodis apaštalas nusako žmogų, kuris pasiųstas su ypatinga žinia ir dėl ypatingo tikslo. Evangelijoje Lukas pavartojo šį žodį šešis kartus, o Apaštalų darbų knygoje daugiau nei 25 kartus (Matas ir Morkus šį žodį pavartojo tik po vieną kartą).
Dvylika buvo pasirinkti ne dėl jų išsilavinimo, ekonominės ar aukštos socialinės padėties, ypatingos doros ar kažko, kas išskirtų juos kaip vertus pasirinkimo. Jie buvo paprasti žmonės iš paprastų šeimų: žvejai, muitininkai, Uolusis, abejotojas ir tas, kuris pasirodė esąs išdavikas. Jie buvo pašaukti vieninteliam tikslui – būti Karaliaus ir Jo karalystės pasiuntiniais.
„Dievas priima žmones tokius, kokie jie yra, su žmogiškais jų būdo bruožais, ir ugdo juos Savo tarnystei, jeigu tik jie leidžiasi Jo drausminami bei mokomi. Jie pasirenkami ne dėl to, kad yra tobuli, tačiau nepaisant jų netobulumų, pažinę ir įgyvendindami tiesą, per Kristaus malonę jie gali pasikeisti pagal Jo atvaizdą“ (E. Vait, Su meile iš Dangaus, 264 p.).
Prisipažinkime, nei mes, nei kiti bažnyčios nariai nėra tobuli. Mes visi augame (net jei kiti, atrodo, auga lėčiau nei mes norėtume!). Tuo tarpu, kaip mes mokomės bendradarbiauti su kitais ir priimti juos tokius, kokie jie yra?
III. APAŠTALŲ IŠSIUNTIMAS
Perskaitykite Lk 9, 1–6 ir Mt 10, 5–15. Kokias dvasines tiesas, susijusias su tuo, kaip Jėzus pašaukė šiuos vyrus, galima įžvelgti šiose eilutėse?
Apaštalų išsiuntimą Lukas aprašė kaip trijų pakopų procesą.
Pirma, Jėzus sukvietė Dvylika (Lk 9, 1). Žodis „sukvietė“ yra vienodai svarbus ir krikščioniškajai misijai, ir krikščioniškam žodynui. Prieš šiam žodžiui tampant teologiniu terminu, jis turi tapti asmeniniu patyrimu. Apaštalai turi paisyti To, kuris kviečia pas Jį ateiti ir būti kartu. Tiek paklusnumas Tam, kuris kviečia, tiek visiškas atsidavimas Jam yra būtini patiriant vienybę, kuri yra privaloma sėkmingai misijai.
Antra, Jėzus „suteikė jiems galią ir valdžią“ (Lk 9, 1). Jėzus niekada nesiunčia Savo pasiuntinių tuščiomis. Nei Jis tikisi, kad mes savo jėgomis būsime Jo pasiuntiniai. Neįvykdysime Jo misijos savo išsilavinimu, kultūra, padėtimi, turtu ar sumanumu. Įgalina ir parengia Kristus. Graikų kalbos žodis – dynamis, iš kurio yra kilęs žodis „dinama“ ar kažkoks kitas šviesą užtikrinantis šaltinis, ar dinamitas, kuris gali išjudinti kalną, nusako „galią“. Jėzaus suteiktos valdžios ir galios pakanka velniui įveikti ir jo tikslams sužlugdyti. Jėzus yra mūsų galia. „Kai žmogus bendradarbiauja su Dievu, žmogaus valia tampa visagalė. Viskas, kas turi būti padaryta pagal Jo įsakymą, gali būti atlikta Jo galioje. Visi Jo įsakai suteikia jėgų ir numato galimybes“ (E. Vait, Paslėpti lobiai, 297 p.).
Trečia, Jėzus „išsiuntė Dievo karalystės skelbti ir ligonių gydyti“ (Lk 9, 2). Mokymas ir gydymas žengia koja kojon, todėl mokinių misija – rūpintis visu asmeniu: kūnu, protu ir siela. Nuodėmė ir šėtonas yra užvaldę visą asmenį, ir visas asmuo turi būti pašventintas Jėzaus galia.
Mokinio gyvenimą gali palaikyti tik visiškas atsidavimas Kristui. Nei auksas, nei sidabras, nei tėvas, nei motina, nei sutuoktinis, nei vaikas, nei gyvenimas, nei mirtis, nei šiandienos neapibrėžtumai, nei nenumatyti rytdienos atvejai negali atskirti mokinį nuo Kristaus. Svarbu yra tik Kristus, Jo karalystė ir liudijimas puolusiam pasauliui.
„Nieko neimkite kelionei“ (Lk 9, 3). Koks principas čia išreikštas, kurį mums patiems svarbu suprasti ir patirti?
IV. SEPTYNIASDEŠIMTIES PASIUNTIMAS
Perskaitykite Lk 10, 1–24. Ko šis pasakojimas moko mus apie sielų laimėjimo darbą didžiosios kovos tikrovės kontekste?
Jėzaus tarnystės laikotarpiu Jį sekė daugiau nei 12 mokinių. Kai Petras kreipėsi į tikinčiuosius, ieškant pakaitalo Judui, susirinkusiųjų buvo ne mažiau nei 120 (Apd 1, 15). Paulius rašė, kad Jėzaus užžengimo į dangų metu mokinių buvo ne mažiau kaip 500 (1 Kor 15, 6). Tad 70 pasiuntimas parodo ne ribotą Jėzus turėtų mokinių skaičių, bet Jo konkrečių mokinių pasirinkimą tam tikrai misijai – eiti į Galilėjos miestus ir parengti kelią vėlesniam Jo atėjimui.
Pasakojimas apie 70 užrašytas tik Luko evangelijoje. Tai labai būdinga misionieriškai mąstančiam Lukui. Skaičius 70 Šventajame Rašte ir izraelitų istorijoje turi simbolinę reikšmę. Pradžios 10 yra 70 pasaulio tautų, t.y. Nojaus palikuonių, sąrašas, o Luko pasaulėžiūra buvo visuotinė. Mozė paskyrė 70 seniūnų (Sk 11, 16. 17. 24–25). Teismo tarybą (Sinedrioną) sudarė 70 narių. Šventajame Rašte nepaminėta, ar visa tai kažkaip susiję su 70 pašaukimu, tad spėlionės neturėtų mūsų trikdyti. Tačiau svarbu tai, kad Jėzus, kaip bažnyčios vadovų Mokytojas, paliko pavyzdį, kad galią ir atsakomybę būtina paskirstyti visiems mokiniams, o ne nedaugeliui.
70 sugrįžimą žymėjo džiaugsmas ir pasitenkinimas. Jie pranešė Jėzui: „Viešpatie, mums paklūsta net demonai dėl Tavo vardo“ (Lk 10, 17). Sėkmė laimint sielas niekada nėra evangelisto nuopelnas. Evangelistas yra tik „laidininkas“. Sėkmę lemia Jėzaus vardas. Jėzaus vardas ir galia yra sėkmingos Evangelijos misijos širdis.
Tačiau atkreipkite dėmesį į tris stebinančias Jėzaus reakcijas į 70 sėkmę. Pirma, Jėzui evangelizacijos sėkmė – tai šėtono pralaimėjimas (eilutė 18). Antra, juo daugiau žmogus dalyvauja Evangelijos skelbime, juo daugiau galios pažadėta (eilutė 19). Trečia, evangelistus turėtų džiuginti ne tai, kas buvo atlikta žemėje, bet kad jo vardas yra įrašytas danguje (eilutė 20). Dangus džiūgauja kiekvienu žmogumi, laimėtu iš šėtono gniaužtų. Kiekviena Karalystei laimėta siela yra smūgis šėtono klastoms.
Dar kartą perskaitykite Lk 10, 24. Kokius dalykus, kuriuos mes matėme, troško pamatyti pranašai ir karaliai, bet nematė? Ką tai turėtų reikšti mus?
V. MOKINYSTĖS KAINA
Sokratas turėjo Platoną. Gamalielis turėjo Saulių. Įvairių religijų vadovai turėjo pasišventusių sekėjų. Tokiais atvejais skirtumas tarp visų kitų ir Jėzaus Kristaus mokinių yra tai, kad ne Jėzaus mokymas yra grindžiamas žmogiškąja filosofija, o Jėzaus mokymas yra įsišaknijęs Jėzuje ir suformuotas paties Jėzaus. Todėl krikščioniškoji mokinystė yra pagrįsta ne tik Kristaus mokymu, bet ir tuo, ką Jis padarė dėl žmonių išganymo. Taigi Jėzus mokė visus Savo sekėjus visiškai susitapatinti su Juo, imti savo kryžių ir sekti Juo. Jei žmonės neis Golgotos pėdsakais, nebus krikščioniškosios mokinystės.
Perskaitykite Lk 9, 23–25; Mt 16, 24–28; Mk 8, 34–36. Kokia esminė žinia čia užrašyta tiems, kurie teigia esantys krikščionys?
Krikščioniškoji mokinystė yra veiksnus ryšys tarp išgelbėto asmens ir Išgelbėtojo; išgelbėtas asmuo seka Išgelbėtoją. Todėl Paulius galėjo pasakyti: „Aš gyvenu, tačiau nebe aš, o gyvena manyje Kristus“ (Gal 2, 20).
Mokinystės kaina apibrėžta Lk 9, 23: „Jei kas nori eiti paskui Mane, teišsižada savęs, teneša savo kryžių ir teseka Manimi“ (Lk 9, 23). Atkreipkite dėmesį į šiuos žodžius: „teišsižada“, „teneša“ ir „teseka“. Skaitant, kaip Petras išsigynė Jėzaus, neįmanoma geriau apibrėžti „išsigynimo“. Petras sakė: „Aš nepažįstu Jėzaus…“. Taigi, kai mokinystė reikalauja savęs išsižadėjimo, turime sugebėti pasakyti, kad savęs nepažįstame; savasis „aš“ yra miręs. Vietoj savojo „aš“ mumyse turi gyventi Kristus (Gal 2, 20). Antra, kasdienis savo kryžiaus ėmimas yra kvietimas patirti nuolatinį savęs nukryžiavimą. Trečia, laikytis reikalavimų, kurių dėmesys ir kryptis gyvenime yra vien tik Kristus.
Jėzus dar labiau išplėtė mokinystės kainą, kaip parašyta Lk 9, 57–62: niekas negali būti svarbiau už Jėzų. Tik Jis viršija draugystę ir bendrystę, darbą ir garbinimą. Krikščioniškoje mokinystėje, savojo „aš“ mirtis nėra pasirenkamas dalykas, bet būtinybė. „Pašaukdamas žmogų, Kristus liepia jam ateiti ir mirti. … Kiekvieną kartą tai ta pat mirtis – mirtis Jėzuje Kristuje, senojo žmogus mirtis. … Tik miręs savajai valiai žmogus gali sekti Kristumi“ (Dietrich Bonhoeffer, The Cost of Discipleship (New York: The Macmillan Co., 1965), 99 p.).
Ką jums kainavo sekimas Kristumi? Atidžiai pagalvokite apie savo atsakymą ir atsakymo reikšmę.
Tolesniam tyrinėjimui: „Kryžiaus pakėlimas atkerta savąjį „aš“ nuo sielos, ir žmogus patenka ten, kur jis mokosi, ką reiškia nešti Kristaus naštą. Neįmanoma sekti Kristų nenešant Jo jungo, neimant kryžiaus ir jo nenešant paskui Jį. Jei mūsų valia prieštarauja dangiškiesiems reikalavimams, būtina išsižadėti savų polinkių ir branginamų troškimų, ir žengti Kristaus pėdomis“ (E. Vait, „Sons and Daughters of God“, 69 p).
Klausimai aptarimui:
1. Dar kartą apžvelkite IV dalies pabaigoje užrašytą klausimą, susijusį su Lk 10, 24. Kokius dalykus, kuriuos žinome mes, gyvenantys šią dieną ir šimtmetį, troško pamatyti daugelis pranašų ir karalių, tačiau nepamatė? Pavyzdžiui, pranašysčių išsipildymas? Pagalvokite, kiek Dan 2; 7; 8 skyriai daugeliui iš tų pranašų ir karalių buvo tik ateitis, tačiau mums šie įvykiai yra istoriniai faktai. Kas dar ateina jums į galvą?
2. Įsigilinkite į Jėzaus mokymą apie viso pasaulio laimėjimą, bet sielos pražuvimą. Ką Jis norėjo pasakyti? O ką reiškia netekti gyvybės, bet laimėti gyvenimą? Vienas dalykas, kai netikintieji savanaudiškai laikosi šio pasaulio dalykų. Kodėl gi ne, nes tai viskas, ką, jų manymu, jie turi. Ko dar jiems laikytis? Bet kodėl net tikintieji Jėzų, kurie žino, kad bus šio pasaulio pabaiga ir vieną dieną visa bus skurta nauja, siekia laimėti kaip įmanoma daugiau šio pasaulio? Kaip galima apsisaugoti nuo šių labai pavojingų dvasinių spąstų?
3. Perskaitykite Lk 10, 17–20. Galima suprasti šių žmonių džiaugsmą, nes dėl Kristaus vardo jiems pakluso net demonai. Atsižvelkite į Jėzaus atsakymą jiems. Kodėl Jo žodžius itin svarbu suprasti visiems, kurie skelbia Evangeliją?
4. Kokių žinote kitų žmonių, neskaitant Biblijos asmenybių, kurių pasirinkimas sekti Kristų kainavo labai daug, galbūt daugiau nei daugumai iš mūsų? Klasėje aptarkite šį klausimą: „Ką šie žmonės prarado, ką sekimas Kristų jiems kainavo, ir ar aš esu pasirengęs tam pačiam?“