Rugsėjo 22–28 d.
Šios savaitės tyrinėjimui skaitykite: 2 Tes 2, 13 – 3, 18; Apd 17, 11; Lk 10, 25–28; Mt 7, 24–27; 18, 15–17.
Įsimintina eilutė: „Todėl, broliai, tvirtai stovėkite ir laikykitės perduotų tiesų, kurių išmokote iš mūsų žodžių ar laiško“ (2 Tes 2, 15).
Pagrindinė mintis: Net turėdami visus didingus ir šlovingus pažadus, privalome priimti kasdienius iššūkius ir kovas bažnyčioje. Bažnyčia Tesalonikoje buvo ne išimtis.
Bažnyčios daug kuo panašios į augalus. Jei pastarasis neauga, jis mirs. Kitaip tariant, augalai buvo tokie sukurti Dievo. Panašiai ir bažnyčia, kuri nesikeis ir neaugs, mirs. Tačiau ne visi pokyčiai yra geri. Jie gali atitolinti mus nuo to, kas mes esame. Dėl pokyčių galime nebematyti Dievo tikslo mums. Septintosios dienos adventistų bažnyčia turi būti ypač atidi, nes niekas kitas neskelbia šių laikų tiesos! Tai didelė atsakomybė, kurios niekada neturime pamiršti, ar būtume eiliniai nariai, ar tarnautojai.
Apreiškimu ir Dvasios vedimu Dievas suteikė bažnyčiai dar daugiau šviesos. Praeities šviesa padeda bažnyčiai rasti kelią klastinguose pokyčių vandenyse. Pauliaus galutinis žodis tesalonikiečiams yra įkvėptas mokymas šioje sudėtingoje srityje.
I. IŠTIKIMI DIEVO PASIRINKIMU (2 Tes 2, 13–17)
Šio skyriaus kalba primena maldą 1 Tes pradžioje. Tarsi Paulius grįžo prie to, kuo jis pradėjo, ir taip pabaigė laišką. Paulius čia išreiškė savo susirūpinimą, kad tikintieji Tesalonikoje nenukryptų nuo jiems parodyto kelio.
1. Perskaitykite 2 Tes 2, 13–17. Kodėl Paulius dėkojo Dievui už tesalonikiečius? Ką jis prašė padaryti šiose eilutėse? Kaip šie žodžiai susiję su mumis šiandien, kai galas jau arti?
Tesalonikiečių gyvenimas rodė Pauliui, kad Dievas išsirinko juos kaip pirmienas išganymui. Nors išganymas yra dovana, tikintysis patiria jį per Dvasios pašventinimą ir tikėjimą bažnyčioje. Tikinčiojo gyvenimas yra daugiau nei tik subjektyvus patyrimas; jis pagrįstas tiesa.
Todėl Paulius nerimavo, kad tesalonikiečiai laikytųsi išmokytų doktrinų, tiek laišku, tiek žodžiu. Tiesos suvokimas su laiku dažnai išsikreipia, todėl visada turime būti palaikomi tų, kurie mums pamokslauja ir moko.
Ankstyvosiomis dienomis bažnyčioje pirmenybė buvo teikiama žodinei, o ne rašytinei tradicijai. Tikimybė, jog žodinė tradicija bus netyčia iškreipta, yra mažesnė. Balso tonas ir gestai perteikia reikšmę tiksliau, nei žodžiai puslapyje. Todėl pamokslavimas, kaip bendravimo metodas, niekada nesensta.
Nors, pavyzdžiui, tikimybė, kad tiesą Pauliaus laiškuose tyčia iškraipys tie, kurie norėtų pakeisti Evangeliją dėl savo tikslų, yra mažesnė. Rašytinis žodis yra saugus ir nekintamas matas, kurio pagalba galima įsitikinti, ar pamokslaujama tiesa. Berėjiečiai buvo pagirti, nes jie kruopščiai lygino sakytinį žodį su Šventuoju Raštu (Apd 17, 11).
Dar kartą perskaitykite šiandienius tekstus. Daug jėgų nuolat mėgina mus atitraukti nuo tiesos. Pažiūrėkite, kaip jūs pasikeitėte laikui bėgant. Ar šie pokyčiai atskleidžia lėtą, pastovų įsitvirtinimą tiesoje, ar lėtą, pastovų atitolimą nuo tiesos? Kitaip tariant, kokia kryptimi judate?
II. PASITIKĖJIMAS PIKTO AKIVAIZDOJE (2 Tes 3, 1–5)
Šiandieniniame pasaulyje daugelis juokiasi iš pažodinės šėtono idėjos. Jie mano, kad tai mitas, prietaras, išnykęs prasidėjus mokslo erai. Jie mano, kad gėris ir blogis yra tiesiog atsitiktinių pasekmių priežastys ir pasekmės. Kiti teigia, kad gėris ir blogis yra tik kultūrinės sąvokos, aktualios tik konkrečiu laiku ir tam tikroje vietoje, ne daugiau.
Bet Biblija aiškiai moko, kad šėtonas yra tikras. Dažnai jam yra naudinga slėptis už raudono velnio su ragais įvaizdžio ir net leisti būti taip išjuokiamam. Piktasis to ir nori, kad žmonės galvotų, neva jis nėra tikras. („Velnias paskatino mane tai padaryti!“, – juokaudavo vienas garsus komikas.)
2. Perskaitykite 2 Tes 3, 1–5. Nors yra iššūkių mūsų tikėjimui, Paulius išreiškia viltį. Kuo ji pagrįsta ir kokios yra sąlygos pasitikintiems šia viltimi? Taip pat žr. Lk 10, 25–28; Įst 8, 1.
Paulius pradeda šią ištrauką maldos prašymu (kaip 1 Tes 5, 25), kad Evangelija greitai plistų ir būtų gerbtina. Paulius taip pat prašė maldų, kad jis būtų apsaugotas nuo blogų žmonių (2 Tes 3, 2). Įmanoma, kad apaštalas turėjo omenyje konkrečius asmenis, kuriuos laiško gavėjai galbūt pažinojo.
Paskui Paulius sužaidė žodžiais (2 Tes 3, 2–3). Ne visi žmonės turi tikėjimą (pasitiki arba įsipareigoja Dievui), bet Viešpats yra ištikimas (patikimas, tas, kuris įkvepia tikėjimą ir įsipareigojimą). Viešpats apsaugos juos nuo piktojo arba šėtono. Gera žinia yra tai, kad, nors šėtonas yra galingesnis už mus, Viešpats yra galingesnis už šėtoną, todėl mes galime ieškoti apsaugos ir galios Viešpatyje.
Paulius baigia šią ištrauką (2 Tes 3, 4–5) dar kartą išreikšdamas padėką tesalonikiečiams ir palinkėjimą. Jis yra įsitikinęs, kad jie daro, ko jis prašė, ir kad jie toliau tai darys, nepaisant šėtono ir žmonių, kuriuos jis įkvepia, priešpriešos.
Net išbandymuose ir kančiose Pauliaus laiškuose yra apsčiai tikėjimo, vilties ir užtikrintumo. Kaip mes galime išmokti taip tikėti, turėti tokią viltį ir užtikrintumą, nepaisant sudėtingų aplinkybių?
III. RAŠTAS IR GAUTAS MOKSLAS (2 Tes 3, 6–8)
Kai Jėzus vaikščiojo šioje žemėje, Naujojo Testamento nebuvo. Jėzaus Biblija buvo Senasis Testamentas. Nuo pat pradžių Jėzaus mokiniai elgėsi išmintingai ir pakluso Jo pasakytiems žodžiams (Mt 7, 24–27). Bėgant metams Jėzaus žodžiai ir veiksmai išliko autoritetu bažnyčiai (1 Tes 4, 15; Apd 20, 35; 1 Kor 11, 23–26). Vėliau, Šventosios Dvasios įkvėpti, apaštalai buvo išmokyti teisingai suprasti Jėzaus žodžius ir Jo veiksmų reikšmę (Jn 15, 26–27; 16, 13–15). Ir prieš pasitraukiant pirmajai krikščionių kartai, apaštalų raštai buvo prilyginti Senojo Testamento pranašų raštams ir galėjo būti vadinami Šventuoju Raštu (2 Pt 3, 2. 16).
3. Perskaitykite 2 Tes 3, 6–8. 14. Pasak šių dokumentų, ką Paulius įtraukė į tiesos sampratą?
Iki Pauliui atvykstant į Tesaloniką, ankstyvoji bažnyčia laikė Jėzaus žodžius ir apaštalų mokymą aukščiausiu autoritetu. Žodis tradicija Naujojo Testamento laikais nebuvo blogas. Jis nurodydavo į bažnyčios atsimintus Jėzaus žodžius ir veiksmus bei apaštalų mokymus ir raštus. Tradicija jiems buvo kaip Šventasis Raštas mums. Jos reikėjo laikytis.
Tesalonikiečiams tradicija reiškė daugiau nei tik Pauliaus laiškus. Ji apėmė viską, ką Paulius pasakė jiems, kol buvo Tesalonikoje, įskaitant ir jo veiksmus, kuriuos jie turėjo imituoti. Tai, jog Paulius sunkiai dirbo, kad išlaikytų save, parodė ne tik rūpestį tesalonikiečiais (1 Tes 2, 9); apaštalas tikėjosi, kad tokį elgesį jie pritaikys savo gyvenime.
Būdamas Tesalonikoje Paulius nevalgė veltui kieno nors duonos. Jis triūsė dieną naktį, kad nebūtų kam nors našta. Gyvenantys kitaip buvo laikomi netvarkingais. Taigi, netvarkingai gyvenančiais žmonėmis Paulius vadino ne tik tuos, kurie trikdydavo bažnyčią ar bendruomenę, bet visus, kurie nesekė apaštalų mokymu.
Šios eilutės rodo, kad Pauliaus veiksmai tesalonikiečiams buvo svarbūs. Nors tiesą jam apreiškė pats Viešpats (Gal 1, 1), ją apaštalas liudijo tiek savo gyvenimu, tiek žodžiais bei elgesiu. Kaip mūsų gyvenimas atspindi mums suteiktą tiesą?
IV. DARBAS IR VALGIS (2 Tes 3, 9–12)
4. Su kokia unikalia problema Paulius susidūrė bažnyčioje Tesalonikoje? 2 Tes 3, 9–12.
Šiose eilutėse Paulius pritaikė savo mokymą, t.y. ką jis darė ir kalbėjo, konkrečioje situacijoje. Kai kurie nariai gyveno netvarkingai (2 Tes 3, 6. 11). Paulius apie tai švelniai užsiminė ankstesniame laiške (1 Tes 4, 11–12; 5, 14). Tačiau čia jo kalba daug kietesnė.
Kaip apaštalas, Paulius galėjo reikalauti, kad bažnyčia užtikrintų būstą, maistą ir pajamas. Tačiau 1 Laiške tesalonikiečiams matome, kad jis stengėsi būti pavyzdžiu, todėl darbavosi dieną naktį, kad nebūtų našta (1 Tes 2, 9). Tai buvo meilės pavyzdys. Tačiau, anot 2 Tes 3, 8, jis darbavosi dieną naktį, siekdamas parodyti pavyzdį, kaip kiekvienas turėtų pasirūpinti savo poreikiais, kiek įmanoma.
Jei Paulius būtų tik palikęs pavyzdį, būtų galima teigti, kad mokymas neaiškus. Tačiau Paulius taip pat aptarė šį klausimą. Per trumpą laiką, kol jis buvo su jais asmeniškai, apaštalas dažnai minėdavo (graikiškame tekste tai akivaizdu) žinomą posakį kaip priesaką: „Kas nenori dirbti, tenevalgo!“ (2 Tes 3, 10).
Šiose eilutėse Paulius nekritikavo pastangų rūpintis tais, kuriems reikia pagalbos, tais, kurie negali pasirūpinti savimi. Juk pats Jėzus paliko galingą užuojautos pavyzdį, kaip rūpintis tais, kuriuos gyvenimo aplinkybės paliko bejėgius ar skurstančius.
Vietoj to, Paulius nerimavo dėl tų žmonių bažnyčioje, kurie sąmoningai nieko nedirbo. Jie kišdavosi į kitų reikalus, tačiau nesirūpindavo savimi (2 Tes 3, 11). Kaip kai kurie senovės filosofai, šie tikintieji pasirinko lengvą gyvenimą. Galbūt jie leisdavo laiką diskutuodami teologiniais klausimais ar kritikuodami kitų žmonių elgesį, užuot užsidirbdami pragyvenimui. Paulius paliepė jiems Viešpaties Jėzaus Kristaus vardu sekti jo pavyzdžiu ir pelnyti teisę kalbėti pasirūpinant savo poreikiais (3, 12).
Net ankstyvojoje bažnyčioje Paulius turėjo susidurti su daugybe problemų. Kaip tai turėtų apsaugoti mus (ypač naujai įtikėjusius) nuo nepagrįstų lūkesčių, kad į mūsų bažnyčią ateis tik šventi žmonės? Svarbiau, kaip mes galime būti teigiama jėga mūsų vietinėje bendruomenėje, nepaisant mūsų pačių ydų ir silpnybių?
V. KIETA MEILĖ (2 Tes 3, 13–15)
5. Anot Mt 18, 15–17, kaip bažnyčia turėtų elgtis su asmeniu, kuris nesilaiko apaštalo nurodymų?
Bažnytinės drausmės klausimas yra vienas iš sudėtingiausių. Dažnai klystantis narys yra kažkieno brolis, motina, sūnus, pusbrolis ar geriausias draugas. Kai kurie nariai apskritai nenori nieko drausminti, kiti pirmenybę teikia griežtoms drausminimo priemonėms. Kaip bažnyčiai nuspręsti, kokia yra Dievo valia, kai tiek daug interesų?
Mt 18 yra aprašytas aiškus ir paprastas procesas. Pirmiausia, asmeniškas pokalbis tarp nukentėjusio ir nusikaltusiojo. Kontekstas rodo, kad tokio pokalbio tikslas turi būti atleidimas, kai tai įmanoma (Mt 18, 21–35). Antra, nukentėjęs asmuo turi pasiimti su savimi vieną ar du liudininkus, kad nesutariančioms šalims bendraujant būtų išvengta painiavos. Tik po šių dviejų žingsnių reikalas turi būti pavestas bažnyčiai. Tada, jei nusikaltęs asmuo nereaguoja į bažnyčios sprendimus, jis turi būti laikomas pagoniu ir muitininku (Mt 18, 17).
Čia ir iškyla klausimas. Ką reiškia laikyti kažką pagoniu ir muitininku? Yra mažiausia du atsakymai į šį klausimą. Viena vertus, Jėzaus žodžiai gali reikšti, kad bažnyčiai Viešpats pavedė su nusikaltusiu asmeniu nebendrauti, kaip visuomenė nebendraudavo su pagonimis ir muitininkais. Kita vertus, tai gali būti paraginimas elgtis su atstumtaisiais taip, kaip tai darė Jėzus, t.y. su užuojauta ir atlaidumu.
6. Ko Paulius mokė apie bažnytinę drausmę? 2 Tes 3, 13–15.
Pritaikyti Mt 18 ir 2 Tes 3 šiandien yra iššūkis. Nėra dviejų vienodų žmonių. Nėra ir dviejų vienodų situacijų. Tam tikrais atvejais atleidimas suminkština nusikaltusiojo širdį ir atneša į bažnyčią sutaikinimą. Kitais atvejais užkietėjęs neklaužada gali reaguoti tik į kietą meilę, kuri nebijo konfrontacijos ir pasekmių. Todėl Generalinė Konferencija nepriima tokių sprendimų. Tokius klausimus geriausiai išsprendžia vietinė tikinčiųjų bendruomenė, gerai pažįstanti nusikaltusį asmenį.
Kieta meilė nėra leidimas užgaulioti. Anot 15 eilutės, drausminamas asmuo turi būti laikomas šeimos nariu. Bažnyčia turi prisiminti, kad nusikaltęs asmuo yra brolis arba sesuo, už kurį mirė Kristus (Rom 14, 15; 1 Kor 8, 11).
Koks buvo jūsų patyrimas, susijęs su bažnyčios drausme? Kaip bažnyčia gali išlaikyti pusiausvyrą tarp konfrontacijos ir palankumo?
Toliau tyrinėkite: „Tesalonikos tikintiesiems didelį nerimą kėlė tarp jų atsiradę žmonės su fanatiškomis idėjomis bei mokymais. „Kai kurie jūsiškiai tinginiauja, nieko nedirba, tik niekdarbiauja“, – rašė apaštalas. Bažnyčia buvo deramai suorganizuota, ir jos vyresnieji paskirti veikti kaip tarnautojai bei diakonai. Tačiau atsirasdavo savavalių ir karštakošių žmonių, atsisakydavusių paklusti tiems, kurie užėmė Bažnyčioje vadovaujančius postus.“ (E. Vait, Apaštalų darbai, 194–195 p.)
„Tesalonikoje Paulius gyveno ne vien iš savo rankų darbo. […] (Fil 4, 16.) Nors jis sulaukė šios paramos, vis dėlto stengėsi parodyti tesalonikiečiams darbštumo pavyzdį, kad niekas negalėtų jo apkaltinti godumu ir kad būtų praktiškai papriekaištauta tiems, kurie puoselėjo fanatiškas pažiūras į fizinį darbą.“ (E. Vait, Apaštalų darbų 259 p.)
„Paprotys remti dykinėjančius vyrus ir moteris asmeninėmis dovanomis ar bažnyčios pinigais skatina juos ugdyti nuodėmingus įpročius, todėl šio papročio reiktų vengti. Visi, vyrai, moterys ir vaikai, turi būti ugdomi dirbti praktiškus ir naudingus darbus. Visi turėtų išmokti kokio nors amato. Tai gali būti palapinių siuvimas arba kita veikla. Visi turėtų būti išmokyti pasitarnauti konkrečiam tikslui, ir Dievas yra pasirengęs ir nori gausiai palaiminti visus, kurie ugdys praktiškus įpročius.“ (E. Vait komentaras, SDA Biblijos komentarai, t. 7, 912 p.)
Klausimai aptarimui:
1. Kaip mūsų bažnyčia išlaiko pusiausvyrą, derindama anksčiau atskleistą tiesą ir dabartinę? Kaip galime būti užtikrinti, kad nauja šviesa iš tiesų yra šviesa, o ne apgaulė?
2. Ką daryti su nepaklusniais bažnyčios nariais, kurie, atrodo, nuolat skundžiasi? Tuo pačiu metu, ką daryti su tais, kurie nerimauja dėl realių problemų?
3. Apibendrinkite Pauliaus laiškus tesalonikiečiams taip, kad jie būtų aktualūs aplinkybėms mūsų bažnyčioje šiandien.
Santrauka: Du Pauliaus laiškai tesalonikiečiams išmokė mus daug apie tai, kaip būti bažnyčia sunkiomis aplinkybėmis. Kad ir koks skirtingas būtų mūsų kontekstas, apaštalo palaikomi principai yra patvarūs ir amžini, nes įkvėpti paties Viešpaties.