Liepos 23 – liepos 29d.
Laimingas tu, Izraeli!
Šią savaitę skaitykite: Kun 9; 10, 1–11; Įst 33, 26–29; 1 Sam 1; 15, 22–23; Apr 20, 9.
Įsimintina eilutė: „Vargas vadinantiems piktą geru, o gerą – piktu, keičiantiems tamsą į šviesą, o šviesą į tamsą, laikantiems karčius dalykus saldžiais, o saldžius dalykus – karčiais! Vargas tiems, kurie išmintingi savo akyse, kurie, savo pačių manymu, gudrūs!“ (Iz 5, 20–21)
Kultūrose, kur pabrėžiamas individualumas, lengva užmiršti garbinimo esmę – Dievo veikimą. Tikras garbinimas turėtų būti krikščionio širdinga reakcija į galingus Dievo veiksmus ir sukuriant, ir atperkant pasaulį (pirmo angelo žinia). Tikras garbinimas – tai mūsų reakcija į Dievo meilę, veikianti visą mūsų gyvenimą. Tikras garbinimas nėra tik tai, ką mes darome sabatoje. Garbinimas turi persmelkti visą mūsų gyvenimą, o ne tik veiklą bažnyčioje.
Garbinimo centrą ypač lengva pakeisti tuomet, kai norime, kad garbinimas būtų aktualus. Tada pabrėžiame tiktai save, mūsų poreikius, norus ir troškimus. Nors garbinimas turi tenkinti, pavojus kyla iš to, kaip siekiame patirti tą pasitenkinimą. Tiktai Viešpatyje, kuris sukūrė ir atpirko mus, galime rasti tikrą pasitenkinimą. Žinoma, tiek, kiek įmanoma nuodėmingame ir puolusiame pasaulyje.
Šią savaitę toliau mokysimės apie tikrą garbinimą, kurį galime pažinti iš Izraelio istorijos, iš gerų ir blogų dalykų, kurie nutiko.
I. Pašventimas
Praėjo septynios dienos (žr. Kun 8 ). Aštuntą dieną kunigai pradėjo šventą tarnystę. Jie pradėjo darbą, kuris tęsis (nors ir su pertraukomis) daugiau kaip tūkstantį keturis šimtus metų, kuris simbolizavo Kristaus darbą dangiškoje Šventykloje, tikrojoje Šventykloje, kur Kristus dabar tarnauja vardan mūsų.
1. Perskaitykite Kun 9. Kokios šio skyriaus detalės moko apie garbinimą? Tai yra, kokių tiesų moko įvairios apeigos, kurios padeda mums suprasti Dievo darbą ir kodėl mes garbiname Jį? Pavyzdžiui, ko permaldavimas moko apie tai, ką Dievas padarė dėl mūsų, ir kodėl mes garbiname Jį?
22–24 eilutės ypač žavi. Sunku įsivaizduoti, ką galvojo bei jautė Mozė ir Aaronas, įėję į Šventyklą ir paskui išėję iš jos, atspindėdami Viešpaties šlovę žmonėms. Nors neparašyta, kas tiksliai įvyko, bet tuo metu stovykloje buvo daug žmonių, ir tai, kad jie visi pamatė tokį reginį, jis turbūt buvo labai įspūdingas. Galbūt šlovė buvo apraiška to, kas įvyko vėliau: „Iš Viešpaties Artumo išėjo ugnis ir sudegino deginamąją auką bei taukus ant aukuro. Tai matydami, visi žmonės šaukė iš džiaugsmo ir puolė veidu žemėn“ (Kun 9, 24).
Padangtė ir kunigai buvo pašvęsti garbinimo apeigoms. Šventoji ugnis simbolizavo, kad auka buvo priimta. Žmonės vieningai šaukė iš džiaugsmo ir puolė veidu žemėn prieš Dievo švento Artumo šlovę. Čia matome ypatingą pagarbą, baimę ir klusnumą. Buvo laikomasi visų Dievo nurodymų, ir Viešpats parodė Savo palankumą.
Atkreipkite dėmesį į jų reakciją: jie šaukė iš džiaugsmo ir puolė veidu žemėn. Nors apeiga buvo labai gili, jų reakcija parodė pagarbą, džiaugsmą ir baimę – visi tuo pačiu metu. Kaip galime išmokti rodyti tokią pat pagarbą ir džiaugsmą pamaldose?
II. Ugnis išsiveržė iš Viešpaties Artumo
„Sūnų padedamas Aaronas paaukojo aukas, kurių reikalavo Dievas, ir iškėlęs rankas palaimino žmones. Viskas buvo padaryta kaip įsakė Dievas, o Jis priėmė tą auką ir nuostabiu būdu parodė Savo šlovę: Viešpaties ugnis sudegino ant aukuro padėtą auką. Žmonės su pagarbia baime ir labai susidomėję stebėjo šią nuostabią dieviškos galios apraišką. Matydami joje Dievo šlovės ir palankumo ženklą, jie iškėlė rankas ir iš jų krūtinių išsiveržė vieningi susižavėjimo ir šlovinimo žodžiai, jie puolė kniūbsti ant žemės Jehovos akivaizdoje.“ (E. Vait, Patriarchai ir Pranašai, 282 p.)
Sunku patikėti, kad Aarono sūnūs puolė po tokių jaudinančių įvykių. Norėtųsi tikėti, kad po tokios Dievo galios apraiškos visi žmonės, ypač kunigai (ypač kunigai, kurie buvo taip pagerbti), būtų griežtai laikęsi nurodymų. Kvaila neatsižvelgti į sugedusią žmogaus širdį!
2. Perskaitykite pasakojimą apie Nadabą ir Abihuvą Kun 10, 1–11. Kas jie buvo? Kaip jie nusidėjo? (Palyginkite Iš 30, 9; Kun 16, 12; 10, 9). Po to, kas įvyko ankstesniame skyriuje, ką reiškia tai, kaip jie mirė? Kokią svarbią Evangelijos pamoką galime įžvelgti šiame tragiškame pasakojime?
Hebrajiškame tekste parinkti žodžiai ir Kun 9, 24, ir 10, 2 yra tie patys: „Ugnis išsiveržė iš Viešpaties Artumo, prarijo juos […]“ (9, 24). Prarijo ką? Pirmiausia, auką, paskui – nusidėjėlius. Išties galingas išgelbėjimo plano simbolis. Ant kryžiaus, ugnis iš Viešpaties Artumo, Dievo rūstybė, prarijo auką, tai yra Jėzų. Pasitikintys Juo niekada neturės susidurti su ta ugnimi, ta rūstybe, todėl, kad tai už juos padarė Jėzus. Tačiau tokiems kaip Nadabui ir Abihuvui, kurie iškeičia Dievo tiesą ją atmesdami, teks susidurti su šia ugnimi asmeniškai (Apr 20, 9). Šlovė, kuri buvo apreikšta ant kryžiaus, galiausiai sunaikins nuodėmę. Koks akivaizdus ir nedviprasmiškas pasirinkimas yra mums visiems paliktas?
Viena vertus, ugnis yra ugnis. Tačiau šiuo atveju pagalvokite ne tik apie tai, kaip jūs garbinate, bet jūsų gyvenimą apskritai. Kokią „nešventintą ugnį“ jums reiktų užgesinti jūsų gyvenime, jei reikia tai daryti?
III. Laimingas tu, Izraeli!
Įsivaizduokite, ištikimas tarnas Mozė, papeiktas Viešpaties už pyktį, stovi viso Izraelio akivaizdoje (Sk 20, 8–12).
Mozė sužinojo, kad jis greitai mirs. Jam buvo lengva pasiduoti nevilčiai, gailėti savęs. Tačiau net tuomet jis galvojo apie izraelitus ir ateitį, su kuria jiems teks susidurti. Paskutinį kartą stovėdamas žmonių akivaizdoje kaip jų vadovas, Šventosios Dvasios įkvėptas Mozė palaimino visas gentis.
3. Perskaitykite Įst 33, 26–29. Ką Mozė sakė čia, kas gali padėti mums geriau suprasti tai, ką reiškia garbinti Viešpatį? Kokias tiesas ir principus galime pritaikyti, norint pasimokyti daugiau apie tai, koks yra tikras garbinimas?
Žodžiu Ješurūnai yra poetiškai apibūdinamas Izraelis (žr. Įst 33, 5. 26). Jis kilęs iš žodžio jašar, kuris reiškia tiesus. Ne tik fizine prasme, bet ir moralia. Jobas buvo apibūdintas (Job 1, 1) kaip be priekaištų ir doras (jašar). Taip pat žr. Ps 32, 11; 97, 11 ir Pat 15, 8. Vadinasi Mozė kalbėjo apie tai, kokie turi būti Dievo žmonės, t.y. sudariusieji su Juo Sandorą.
Kaip visada, taip ir čia pagrindas yra Dievo veikimas vardan Jo žmonių. Visa, kas nutiko ir nutiks, t.y. pergalės prieš priešus, užtikrintas saugumas, išgelbėjimas, žemės derlingumas, tai dėl jų padarys Viešpats. Svarbu, kad jie niekada neužmirštų šitų svarbių tiesų. Tarp daugelio dalykų, garbinimas taip gali pasitarnauti mums nuolat primindamas tai, ką Izraelio Dievas padarė dėl mūsų. Šlovinimas ir garbinimas – ar lūpomis, ar mintimis, ar širdimi, ar protu – padeda mums dėmesį sutelkti į Dievą, o ne į save ar mūsų problemas.
Pagalvokite apie viską, už ką jūs turite pagirti ir pašlovinti Viešpatį. Kodėl svarbu niekada nepamiršti Jo palaimų ir visko, ką Jis padarė vardan jūsų? Priešingu atveju, argi nebus lengva netekti drąsos?
IV. Klusnumas
Garbinimas Biblijoje yra rimtas reikalas. Tai ne asmeninio pomėgio klausimas. Nors pavojus pasiduoti bereikšmėms apeigoms ir papročiams visada išlieka, tikras Viešpaties garbinimas keičia mūsų gyvenimą ir charakterį bei padeda paklusti Jo valiai (Gal 4, 19). Turime vengti savęs išaukštinimo, nuodėmingo pasitenkinimo ir asmeninės garbės troškimo, kad šie dalykai nediktuotų, kaip garbinti.
Peršokime daug metų atgal ir perskaitykime paprastą pasakojimą, kuris gali padėti mums suprasti, kaip tikras garbinimas gali pasireikšti atgailaujančioje širdyje.
4. Perskaitykite 1 Sam 1. Ko galime pasimokyti iš Onos patyrimo, kuris padeda mums suprasti garbinimo prasmę ir kaip turime garbinti Viešpatį?
Privalome atsiminti, kad garbinimo centru turi būti pats Dievas, mes negarbiname Dievo vakuume. Mes negarbiname nutolusios būtybės, bet Dievą, kuris sukūrė, atpirko mus ir rūpinasi žmogumi. Garbiname asmeninį Dievą, kuris asmeniškai veikia mūsų gyvenime, padeda mums, jei leidžiame Jam.
Ona garbino Viešpatį sielos gilumoje. Tam tikra prasme esame panašūs į Oną. Visi turime asmeninių norų, kurių savarankiškai patenkinti negalime. Ona atėjo pas Viešpatį visiškai pasitikėdama Juo (Ar galima būtų parodyti didesnį pasitikėjimą Viešpačiu, nei pašvenčiant Jam vaiką?). Mes galime ir turime ateiti pas Dievą su mūsų poreikiais, tačiau visada turime užtikrinti, kad tie poreikiai būtų pavaldūs Viešpaties valiai. Tikras garbinimas turi trykšti iš sudužusios širdies, suvokiančios visišką savo bejėgiškumą ir priklausomybę nuo Dievo.
Kaip galite išmokti patikėti save Viešpačiui?
V. Garbinimas ir klusnumas
„Į tai Samuelis atsakė: ‚Argi tiek pat džiugina Viešpatį deginamosios aukos ir kruvinos aukos, kiek klusnumas Viešpaties balsui? Tikrai klusnumas geriau už kruviną auką, ir atsidavimas – už avinų taukus. Juk nepaklusnumas – ne mažesnė nuodėmė už būrimą, o pasikliovimas savimi – tarsi stabmeldystės blogis. Už tai, kad atmetei Viešpaties žodį, Jis atmetė tave nuo karaliavimo‘“ (1 Sam 15, 22–23 ).
5. Perskaitykite ištrauką iš 1 Sam 15. Kokį svarbų tikro garbinimo principą galima čia įžvelgti? Dėl ko jis įspėja mus? Kaip galime būti įsitikinę, kad nesame kalti dėl būtent tų dalykų, apie kuriuos įspėja šios eilutės?
Eilučių kontekstas atskleidžia pirmo Izraelio karaliaus Sauliaus puolimą. Jis turėjo užpulti ir visiškai sunaikinti (hebrajų žodis reiškia paskirtas sunaikinimui) visus žmones ir gyvūnus. Dievas nusprendė panaudoti Izraelį, kad įvykdytų nuosprendį amalekiečiams, kurių Jis gailėjosi apie tris šimtmečius. Nepaisant aiškių nurodymų, Saulius nepakluso (1 Sam 15, 1–21), ir dabar jam teko pjauti savo veiksmų pasekmes. Samuelio atsakymas 22 ir 23 eilutėse padeda mums geriau suprasti tai, ką reiškia iš tikrųjų garbinti Viešpatį:
1. Dievui labiau reikia mūsų širdžių, o ne aukų (Jei mūsų širdis iš tikrųjų priklausys Jam, tuomet Jam priklausys ir aukos.)
2. Klusnumas Jam labiau patinka, negu aukos. (Klusnumas – tai būdas parodyti, kad mes suprantame, ką aukos iš tikrųjų reiškia.)
3. Užsispyrimas yra stabmeldystė, nes užsispirdami darome save dievu, vadovaudamiesi asmeniniais norais ir nuomone.
Leiskite Šventajai Dvasiai kalbėti jūsų širdžiai, klausdami savęs: kokiose savo gyvenimo srityse aš galiu nuspręsti sekti savo norus ir nuomonę, užuot klausius Dievo? Kuo panašus mano garbinimo patyrimas į Sauliaus perdėtą pasitikėjimą savimi?
Toliau studijuokite: E. Vait, Patriarchai ir Pranašai, 282–285 p.; 505–512 p.
„Dievas paskelbė prakeiksmą visiems, kurie pažeis Jo įsakymus, ir neišskyrė nei paprastų, nei šventų dalykų.“ (E. Vait, Patriarchai ir Pranašai, 283p.“)
„Jo [Sauliaus] pražūtingą pasitikėjimą savimi galima paaiškinti tik šėtono kerais. Saulius labai uoliai draudė stabmeldystę ir žyniavimą, tačiau savo nepaklusnumu Dievo įsakymui jis sužadino tą pačią pasipriešinimo Dievui dvasią ir buvo taip pat šėtono įkvėptas, kaip yra tie, kurie užsiima žyniavimu. O kai jam buvo papriekaištauta, jo neklusnumą papildė užsispyrimas. Jis labiau neįžeistų Dievo Dvasios, net jei būtų atvirai susivienijęs su stabmeldžiais.“ (E. Vait, Patriarchai ir Pranašai, 520 p.)
Klausimai aptarimui:
1. Kodėl garbinant labai svarbu išlaikyti Kristų centre? Kokie kiti dalykai gali subtiliai nukreipti mūsų dėmesį nuo Viešpaties, kai Jį garbiname? Kaip galime naudoti Viešpatį ar Jo vardą šlovinant ir giedant kaip priedangą garbinti kažką kitą?
2. Kaip garbindami galime būti veidmainiški? Tai yra, ką reiškia, jei už bažnyčios ribų elgiamės vienaip, o bažnyčioje šloviname ir garbiname? Nors nė vienas nesame tobulas, tačiau ar mūsų gyvenimas neturi būti susijęs su garbinimu? Liūdna, bet kai kurie žmonės eina į bažnyčią, „garbina“, o grįžę namo išnaudoja savo sutuoktinius, vaikus ir užsiima kita netinkama veikla. Kaip toks elgesys išjuokia mūsų garbinimą?
3. Dar kartą perskaitykite šios savaitės įsimintiną eilutę ir pritaikykite ją garbinimo kontekstui. Kaip galime būti užtikrinti, kad nedarome būtent to, dėl ko čia esame įspėti?
4. Kaip galite geriau suprasti garbinimą, t.y. klusnumą Viešpačiui? Kaip galite išmokti būti arčiau Viešpaties, kai asmeniškai Jį garbinate?