Gegužės 26 – birželio 1 d.
Šią savaitę skaitykite: Iš 18, 13–26; Mt 7, 17–18; Apd 6, 1–8; Jn 4, 36; Apd 15, 36–40.
Įsimintina eilutė: „O kas gi skelbs nesiųstas? Juk parašyta: ‚Kokios dailios kojos skelbiančių gerąją naujieną!‘“ (Rom 10, 15).
Pagrindinė mintis: Nepakanka žmones tik apmokyti evangelizacijai ir liudijimui. Jie privalo aktyviai dirbti dėl sielų.
Daug bažnyčios narių rauda dėl to, kad nors jie yra pasirengę dalyvauti liudijimo ir evangelizacijos seminaruose, grįžę į savo bendruomenę jie nėra skatinami imtis šios tarnystės. Daug bendruomenių, kurios nėra itin įsitraukusios į evangelizacinę veiklą, nežino, kad jų gretose yra gerai apmokytų žmonių. Kartais atsiranda savanorių, siūlančių savo paslaugas, bet daugelis kitų padaro išvadą, kad jie nereikalingi arba nepageidaujami. Sėkmingiausias būdas užgniaužti narių norą dalyvauti bažnyčios veikloje, neleisti jiems dalyvauti tose srityse, kuriose jie yra pasirengę veikti. Sužinoti, kur ir kaip visi nariai gali prisidėti prie liudijimo ir evangelizacijos, yra visų bendruomenių pareiga. Visi norintys turi jiems skirtą vietą. Svarbiausia ją surasti.
Šią savaitę tyrinėsime, kaip evangelistai yra siunčiami ir kokiais būdais maksimalus narių dalyvavimas prisideda prie bažnyčios darnos, augimo dvasia ir skaičiumi.
I. Bendra atsakomybė
Daug bažnyčios vadovų pakenkė arba geriausiu atveju sumažino savo efektyvumą nenoru dalytis su kitais tarnystės apkrova. Tai ne nauja problema, kurią lėmė greitas šiuolaikinio pasaulio tempas. Net didžiam Senojo Testamento vadovui Mozei reikėjo pagalbos, kad jis pamatytų bendrą vaizdą. Galima daug sužinoti iš jo patyrimo ir gerų patarimų, kuriuos davė uošvis Jetras.
1. Atidžiai perskaitykite Iš 18, 13–26. Kokią reikšmę įžvelgiate žodžiuose tegu jie 22 eilutėje?
Galime tik spėlioti, kiek laiko Mozė būtų pajėgęs laikytis nerealaus darbo grafiko. Tai pat galima tik spėlioti, ar Mozė žinojo, jog buvo pagalbininkų. Pasakojimas atskleidžia, kad jų buvo daug, ir galėjo bei norėjo padėti. Mozei reikėjo leisti jiems įsitraukti, pavedant tam tikras pareigas jiems.
Tarnystė, kuria bažnyčios vadovai turi noriai dalytis, tai liudijimas ir evangelizacija. Tinkamai paskirstytos bendros atsakomybės principai, kuriuos galima įžvelgti Mozės patyrime, yra neįkainojami mūsų pastangoms laimėti sielas karalystei.
2. Kokią reikšmę matote tame, kaip Mozė rinkosi vyrus pagal jų ypatumus (21 eil.) ir pavedė jiems įvairias pareigas (25 eil.)? Kaip šie principai taikomi evangelizacinėms strategijoms šiandienėse bendruomenėse?
Kalbėti Dievo vardu tikriausia buvo rimto dvasinio pobūdžio užduotis, todėl Mozė ir nenorėjo dalytis šia pareiga. Mes taip pat jaučiame didelę atsakomybę kalbėti žmonėms apie Dievą Jo vardu. Liudijimas ir evangelizacija yra rimtas reikalas, susijęs su amžinuoju sielų likimu. Ir nors tai turėtų skatinti mus būti atsargiems bei liudyti atidžiai, turime būti pasiruošę įtraukti ir kitus į evangelizaciją.
Dar kartą perskaitykite Iš 18, 21–22. Atkreipkite dėmesį, kad naujai paskirti vadovai galėjo tarnauti bet kuriuo metu. Taigi visada turime būti pasiruošę atsakyti apie mumyse gyvenančią viltį.
II. Rizika dėl sėkmės
Septintosios dienos adventistų bažnyčioje yra apsčiai potencialo. Daug žmonių entuziastingai dalyvauja vietinės bendruomenės evangelizacijoje, tačiau vadovai kartais tyli ir neskatina jų įsitraukti. Už nusistatymo, kad „tik profesionalai gali tarnauti“, slepiasi baimė, kad bažnyčios nariai gali padaryti ar pasakyti kažką negero ir pastūmės žmones nusigręžti nuo Kristaus ir Jo bažnyčios. Deja, toks priešinimasis narių dalyvavimui yra taip įsišaknijęs, kad vyrauja net tuomet, kai žmonės buvo tinkamai apmokyti tarnystei. Šventoji Dvasia ir pažadai yra duoti ne tik vadovams, bet visiems, norintiems tikėjimu ir klusnumu pavesti save Viešpačiui, visiems, kurie nori išsižadėti savojo „aš“ ir tarnauti kitų išganymui.
3. Koks principas, kurio mokė Jėzus Evangelijoje pagal Matą 7, 17–18, išsklaido nerimaujančių vadovų nuogąstavimus? Kaip atskirti gerus vaisius nuo blogų, ir kaip turėtų visa bažnyčios vadovybė dalyvauti šiame procese? Taip pat, kaip tai padaryti neteisiant kitų?
Jei geras medis duoda gerus vaisius, bažnyčios vadovai turėtų sutelkti dėmesį ir auginti gerus medžius. Viskas, ir mūsų atsakas į pavedimą skelbti Evangeliją, pirmiausia turi būti svarbūs Jėzui, ir tik tada galėsime sėkmingai tarnauti Jam. Jei sutelksime dėmesį į tai, kaip vesti žmones, kad jie patirtų prasmingus ir stiprėjančius santykius su Jėzumi, Šventoji Dvasia užtikrins, kad jie duotų gerus vaisius. Mūsų dalis yra vadovauti, mokyti ir tarnauti. Dievo dalis yra laiminti Jo tarnystę. Turime pasitikėti jais ir Dievu. Jeigu atkreipsime reikiamą dėmesį į dvasinį augimą ir praktinius įgūdžius, galėsime tikėtis, kad žmonės duos tinkamus evangelizacinės sėkmės vaisius. Žinoma, gali būti rizikos elementas. Tai priklausys nuo atliktos tarnystės ir mokymo lygio, tačiau turime prisiminti, kad net mokiniai, turėję geriausią Mokytoją, nelaimėjo visų sielų, į kurias jie kreipėsi.
Ar kada manėte, kad jums suteiktos dovanos ir talentai yra nevertinami? Kokia gali būti priežastis? Ištirkite save. Galbūt priežastis yra jūsų pačių požiūris (išdidumas ir t.t.), o ne kažkas kita?
III. Darbininkai ir pjūtis
Kai žmonės rodo susidomėjimą ir nori daugiau sužinoti apie Dievą bei Jo bažnyčią, turime atidžiai pasirinkti tuos, kuriems bus pavesta liudyti. Daugiakultūrėje visuomenėje tokią užduotį reiktų paskirti tos pačios pilietybės asmeniui, kalbančiam ta pačia kalba ir panašaus amžiaus. Be kita ko reiktų atsižvelgti į dvasinę brandą, biblines žinias, bendravimo įgūdžius ir išgelbėjimo patyrimą. Kitaip tariant, turėtume atidžiai palyginti darbininką ir tuos, su kuriais jis dirbs.
Liudijime ir evangelizacijoje nėra tokio dalyko, kaip vienas dydis tinka visiems. Kiekvieno gyvenimas yra unikalus, taip pat ir kiekvieno dvasinė kelionė. Tačiau, nors unikalumas būdingas, taip pat yra panašumų, todėl verta suderinti, kiek tai įmanoma, tikinčiojo ir ieškančiojo patyrimus.
4. Perskaitykite Apd 6, 1–8. Kokie uždaviniai yra išvardyti čia? Kokie buvo rezultatai, kai konkrečios tarnystės ir sugebėjimai buvo suderinti?
Atkreipkite dėmesį į įvykių eigą: mokiniai buvo supažindinti su aktualia problema. Jie paprašė tikinčiųjų surasti septynis vyrus spręsti problemą. Išrinktuosius tikintieji atvedė pas mokinius. Pastarieji paskyrė juos rankų uždėjimu, ir mokinių daugėjo.
Nors Steponui ir kitiems šešiems buvo pavesta „tarnauti prie stalų“, neatrodo, kad jie turėjo talentą ruošti ir tiekti maistą. Tikintieji vis dar ieškojo dvasingų vyrų, nes jų tarnystė graikiškai kalbančioms žydų našlėms bus evangelizacinis darbas. Taigi matome, kad naujai paskirti vyrai buvo svarbūs ankstyvosios Bažnyčios evangelizacijai, nes jie padėjo evangelistams ir taip aktyviai rėmė jų veiklą (žr. 8 eilutę). Dar kartą pasitvirtino tai, kad nepaisant tarnystės, į kurią bažnyčios nariai įsitraukia, ji tiesiogiai ar netiesiogiai prisidės prie bažnyčios pastangų liudyti ir evangelizuoti.
Nors įgimti talentai, dvasinės dovanos ir mokymas yra svarbūs, kad bažnyčios tarnystė būtų sėkminga, gali būti, kad asmeninis požiūris yra net svarbesnis. Atkreipkite dėmesį, kad Apd 16, 1–5 ir Apd 4, 36–37 Timotiejus bei Barnabas buvo pasiruošę daryti viską, kad padėtų evangelizuoti. Barnabas aukojo asmenines pajamas, gautas iš parduoto sklypo, o Timotiejus leidosi būti apipjaustytas, kad neįsižeistų kai kurie žydai. Pamokos iš tiesų akivaizdžios.
IV. Tarnavimas ir dvasinis augimas
Augame dvasiškai tik būdami Jėzuje, o ne tiesiog atlikdami konkrečias užduotis, netgi jei jos susijusios su liudijimu ir evangelizacija. Bažnyčia negali „užprogramuoti“ dvasingumą savo nariuose. Tačiau svarbi tiesa yra tai, kad atsiliepusių į Dievo kvietimą tikinčiųjų santykiai su Viešpačiu gilėja ir stiprėja. Nors nederėtų užsiimti liudijimu ir evangelizacija tik vardan dvasinio augimo, tai darant su tikra meile Dievui ir žūstantiems, ši veikla atneš daug dvasinių palaimų visiems.
5. Perskaitykite Jn 7, 17. Ką ši eilutė pasako apie Dievo valios vykdymą ir dvasinį augimą?
Štai koks klausimas yra svarbus: kaip asmuo, ieškantis tiesos, gali būti tikras, kad jis rado tiesą? 17 eilutėje Jėzus pateikia tiesą, kuri padės visiems, kurie nori sekti Juo. Tie, kurie nori vykdyti Dievo valią, gali žinoti, ar doktrina yra iš Dievo, ar ne. Kaip? Akivaizdu, kad dvasinį augimą užtikrina ryšys. Jėzus sako, kad pažinę dalį biblinės tiesos, gaus didesnę šviesą.
Klausymą ir darymą sieja stiprus ryšys (žr. Apr 1, 3). Vykdantys Dievo valią, kad ir kiek jos jie suprastų, bus palaiminti krikščioniškų santykių, kurie kartu su malda ir Biblijos tyrinėjimu atskleis vis daugiau tiesos ir padės augti dvasiškai.
6. Perskaitykite Jn 4, 36. Koks yra dvasinis atlygis, kurį gauna dalyvaujantys sielų gelbėjime? Apie kokį dvasinį bendravimą kalbama, minint sėjėjo ir pjovėjo džiaugsmą?
Daugelis komentatorių teigia, kad mokiniai pjovė tai, ką pasėjo Jonas Krikštytojas ir Jėzus. Samarietė sėjo Evangeliją savo miestelėnų gretose. Jie turbūt džiaugėsi kartu, kai subrendęs dvasinis derlius buvo surinktas į karalystę. Bendradarbiavimo sėkmė liudijant ir evangelizuojant sukuria ryšį tarp Dievo ir mūsų bei kitų tikinčiųjų. Atsiliepiant į Dievo kvietimą dalyvauti sielų gelbėjime, šis ryšys, dvasinis artumas ir augimas klesti kaip natūralus buvimo Dievo komandos dalimi padarinys.
Kaip jūsų tikėjimas buvo sustiprintas dėka asmeninio liudijimo, ir dėl sėkmės, ir nesėkmės? Kaip liudijimas veikia jūsų santykius su Viešpačiu?
V. Darna per dalyvavimą
Yra tam tikras reiškinys, kurį sunku paaiškinti, tačiau tinkamiausias jo apibūdinimas būtų – „ratu einanti įtaka“. Pastaroji su darna ir įsitraukimu susijusi šia prasme: raginant žmones įsitraukti, skatinama darna, kuri savo ruožtu padeda žmonėms įsitraukti, ir dėl to vėl įsivyrauja darna. Akivaizdu, kad čia veikia ratu einančios įtakos principas. Pastarąjį patvirtina ir senas posakis: irkluojantys neturi laiko siūbuoti valtį.
Ankstyvojoje Bažnyčioje buvo priimti keli sprendimai, galėję sukelti konfliktų, tačiau asmeniniai tikinčiųjų pageidavimai nublanko, kai buvo atsižvelgta į Viešpaties pavestą užduotį.
7. Apsvarstykite paskyrimo procesą, aprašytą Apd 1, 15–26. Nors šiandien nemetame burtų, kokių svarbių dalykų čia buvo ieškoma, ir kokius principus, susijusius su tarnyste šiandien, galima įžvelgti šiame pavyzdyje?
Žinoma, bendradarbiaujant iškyla konfliktų grėsmė. Būtų teisinga daryti prielaidą, kad piktasis siekia pakenkti tikinčiųjų veiksmingumui. Todėl naudinga trumpai apžvelgti ankstyvosios Bažnyčios tarnystę, susijusią su evangelizacija.
8. Patyrinėkite Apd 15, 36–40. Kas lėmė Pauliaus ir Barnabo nuomonių skirtumą? Koks buvo jų nesutarimo padarinys, ir ko galime pasimokyti iš to?
Ankstesnės misijos kelionės metu Jonas paliko Paulių ir kitus bei sugrįžo į Jeruzalę. Atrodo, kad dėl šio incidento (žr. Apd 13, 13) Paulius nenorėjo imti Jono kartu į šią kelionę. Kita vertus, Barnabas įžvelgė, kad būtų naudinga pasiimti Joną kartu. Todėl Paulius pasirinko Silą, o Barnabas keliavo su Jonu.
Nebuvo diskutuojama dėl misijos darbo, kurį reikėjo atlikti. Nei skirtumai nustelbė evangelizacinę užduotį. Tiesiog buvo išsiųstos dvi liudytojų grupės. Nors Paulius ir Jonas ateityje sėkmingai dirbo (žr. 2 Tim 4, 11), šį kartą jų skirtumams nebuvo leista nulemti misijos.
Pagalvokite apie žmogų bažnyčioje, su kuriuo jums šiuo metu sunku? Kiek nuolankumo, savęs išsižadėjimo ir noro atleisti bei atsukti kitą skruostą jums reikia, kad susitaikytumėte?
Toliau tyrinkite: Realių tarnystės siekių nustatymas.
Ankstesnėje pamokoje buvo minėta, kad geriausia planuoti dvylika mėnesių į ateitį. Priklausomai nuo to, kokią liudijimo ir evangelizacijos programą planuojate, terminai, tikslai, strategijos ir prioritetai gali skirtis. Tačiau yra keletas punktų, kuriuos dera apsvarstyti.
1. Patvirtinkite, ko bus siekiama ateinančius dvylika mėnesių. Įvardykite pageidavimus, susijusius su žmonėmis ir mokinyste, o ne tik programų pabaigą.
2. Surašykite darbo eigą. Tai gali būti išdetalizuota, kaip jums atrodo tinkama. Svarbu, kad ji nebūtų per trumpa. Joje turėtų būti paminėtas pagrindinis laikas, skirtas mokymui, programos pradžia ir pabaiga bei nustatytos vertinimo datos.
3. Patvirtinant pagrindinius programos etapus įsitikinkite, kad nurodyti atsakingi asmenys ar komandos.
4. Pasitikrinkite, kaip jūsų programos strategijos įsijungia į bažnyčios bendrą liudijimo ir evangelizacijos programą. Nurodykite, kur ir kaip kitos strategijos prisidės prie jūsiškės bei sustiprins kitas bažnyčios strategijas. Tai padės prisiminti, kad esate didesnės komandos dalis ir būtinybę dirbti kartu.
5. Rimtai apsvarstykite, ar jūsų programa bus ilgalaikė, ar kartojama ateinančiais metais. Tai padės nustatyti, kokio reikės tęstinio mokymo. Jeigu jūsų programa yra pradinėje stadijoje, kiekvienos vertinimo sesijos metu reikės pagalvoti apie ateitį.
Klausimai aptarimui:
1. Pateiktos ištraukos parodo, kad Dievas kažko tikisi iš kiekvieno tikinčiojo ir kad Jis paskyrė darbo kiekvienam. Jūsų manymu, ko Dievas tikisi iš bažnyčios, ir kaip tai susiję su parengimu bei organizavimu, kad tikintieji dalyvautų liudijime ir sielų gelbėjime? Kaip bažnyčia gali padėti nariams suprasti Dievo lūkesčius? Apmąstydami pateiktas ištraukas, paklauskite savęs, kaip jos dera jums asmeniškai?
2. „Dievas tikisi, kad tie, kam buvo patikėtas tiesos pažinimas, tarnaus. Ne visi gali vykti į svetimus kraštus ir būti misionieriais, tačiau visi gali būti misionieriai šeimoms ir kaimynams.“ (E. Vait, „Liudijimai Bažnyčiai, t. 9, 30 p.)
3. „Visiems, kurie tampa Jo malonės dalininkais, Viešpats paskiria darbą. Turime sakyti: ‚Štai aš, siųsk mane!‘“ (E. Vait, „Prophets and Kings“, 222 p.)