Sausio 25–31 d.
Šios savaitės tyrinėjimui skaitykite: Iz 53, 4; Mt 8, 17; Mk 2, 1–12; Fil 4, 4–9; 1 Jn 3, 20–22; Jn 11, 37–44.
Įsimintina eilutė: „Prie Jo susirinko didžiulė minia, kuri atsigabeno su savimi raišų, luošų, aklų, nebylių ir daugel kitokių. Žmonės suguldė juos prie Jėzaus kojų, o Jis išgydė juos. Minia stebėjosi, matydama nebylius kalbančius, luošius pasveikstančius, raišius tiesiai vaikščiojančius ir akluosius reginčius. Ir garbino žmonės Izraelio Dievą“ (Mt 15, 30–31).
„Jėzus daugiau laiko skyrė išgydymams nei pamokslavimui. Jo padaryti stebuklai liudijo pasakytų žodžių tiesą, kad Jis atėjo ne sunaikinti, bet išgelbėti. Kad ir kur ėjo, Jėzus rodė gailestingumą. Kad ir kur apsilankė, sulaukusieji Jėzaus atjautos džiaugėsi sveikata ir naujai įgytomis jėgomis. Minios rinkosi išgirsti iš Jo lūpų apie Viešpaties darbus. Jo balsas buvo pirmasis garsas, kurį daugelis jų girdėjo, Jo vardas – pirmasis jų ištartas žodis, Jo veidas – pirmasis, į kurį jie pažvelgė. Jie negalėjo nemylėti Jėzaus ir nešlovinti Jo! Jėzui keliaujant per miestus ir miestelius, Jis buvo tarsi gyvybiška tėkmė, skleidžianti gyvenimą ir džiaugsmą“ (E. Vait, „Ministry of healing“ 19 p.).
I. IŠGYDANTIS MESIJAS
1. Perskaitykite Iz 53, 4; Mt 8, 17; Jn 9, 1–3. Kaip suprasti šias eilutes? Kokius klausimus jos iškelia? Kokią teikia viltį?
Senovėje buvo tikima, kad ligos yra nuodėmės padarinys. (Net ir šiandien, kas nėra bent akimirkai pagalvojęs, kad artimo ar asmeninė liga yra bausmė už nuodėmę?) Jobo knygoje patriarcho draugai teigė, kad jo nelaimės, įskaitant ligą, yra slaptų ydų padarinys, neva Jobo nuodėmingumas kažkaip sukelia kančią. Panašiai ir Kristaus mokiniai galvojo, kad neregys buvo nubaustas už nuodėmes. Tai rodo, kad ligai gydyti reikėjo ne diagnozės ar vaistų, bet permaldavimo. Matas nurodė į Izaijo pranašystę apie Mesiją, teigdamas, kad Kristus išpildė šią pranašystę ir kad išgydymas yra Jame.
Įvairūs senovės pagonių papročiai buvo susiję su gydančiomis dievybėmis; tačiau nė viena iš jų vis dėlto neprisiėmė mūsų negalių. Izaijas išpranašavo Atpirkėją, kuris prisiėmė mūsų ligas ir nuodėmes. Kiti senovės papročiai parūpindavo permaldavimą karaliui ir jo šeimos nariams. Aukos buvo atnašaujamos vietoje karaliaus, siekiant patenkinti dangiškus sumanymus prieš karalių, taip bausmę perkeliant nuo vieno asmens kitam. Tačiau niekur nėra papročių, kai karalius mirdavo vietoje savo pavaldinių.
Tačiau būtent tai užrašė Izaijas ir patvirtino Matas – dangaus Karalius prisiėmė žmonių negalias. Įdomu, kad žodis negalios kilęs iš hebrajų kalbos žodžio, kuris iš esmės nusako „ligas“ arba „ligą“.
Jėzus pripažino, kad Jo misija – skelbti išvadavimo, vaduoti prislėgtųjų (Lk 4, 17–19). Jis patraukė minias dėl Savo meilės ir charakterio galios. Kiti sekė Jį, nes žavėjosi lengvai suprantamu mokslu. Dar kiti tapo mokiniais dėl Jo elgesio su skurstančiaisiais. Tačiau daugelis sekė Kristumi, nes Jis palietė ir išgydė jų negalią.
Visi mes turime savų negalių. Kaip galime išmokti daryti kitus Kristaus mokiniais atjausdami jų negalias, kurias mes puikiai suprantame dėl mūsų pačių negalių?
II. KŪNO IŠGYDYMAS
2. Patyrinėkite Mk 2, 1–12. Ko tekstas moko apie ryšį tarp fizinės ligos ir nuodėmės? Ko šiose eilutėse neturėtume įžvelgti?
Priešingai bibliniam mokymui, senovės graikų filosofai atskirdavo dvasinę (sielą) ir fizinę (kūną) žmogiškosios būties pusę. Tikėdami, kad žmogaus siela nemirtinga, daug graikų nuvertino kūną. Kadangi kūnas buvo laikinas ir bėgant laikui išnykdavo, pastarasis buvo laikomas mažiau vertingu nei siela.
Viename geriausiai žinomų senovės tekstų Platonas apibūdino savo mokytoją Sokratą, kuris netrukus mirs, iškalbingai nusakantį, koks sugadintas ir kupinas blogio yra kūnas, ir kad po mirties jo nemirtinga siela pagaliau laisvai galės daryti viską, ko neleido kūnas.
Aišku, Biblijos mokymas iš esmės skiriasi. Žmogaus kūnas yra nuostabus Dievo kūrinys (Ps 139, 14). Be to, kūnas nėra atskirtas nuo sielos. Kūnas, protas ir dvasia yra tik skirtingos žmogiškosios asmenybės ar būties pusės, o ne atskiros esybės. Todėl tai, kas veikia kūną, taip pat paveikia protą ir dvasią, kitas tarpusavyje susijusias asmenybės puses. Išgydydamas Kristus ne tik sunaikindavo vėžį ar širdies ligas, Jis pakeisdavo fizinį, protinį ir dvasinį žmogaus patyrimą.
Jėzus išgydydavo ne tik kūną. Kristus išgydydavo visą asmenį. Jis pripažino, kad fizinė sveikata yra neatsiejama nuo dvasinės sveikatos. Išgydydamas fizinę negalią, Jis lemdavo dvasinius pokyčius. Tai, didžia dalimi, ir buvo pagrindinis tikslas. Kitu atveju, kam išgydyti žmones, kurie vis tiek mirs ir amžinai pražus?
Nors ligą gali tiesiogiai lemti nuodėmingas elgesys, dažnai žmonės, net kūdikiai, serga be jokios akivaizdžios priežasties, išskyrus tai, kad mes visi esame puolusio pasaulio aukos. Kodėl svarbu prisiminti šią liūdną tiesą kai tarnaujame ligoniams arba tiems, kurių artimieji sunkiai serga?
III. KŪNO IR PROTO IŠGYDYMAS
Išgydydamas kūną ir protą Jėzus darė žmones mokiniais. Dažnai Kristaus pacientai sirgo ir psichinėmis, ir fizinėmis ligomis. Fizinis atkūrimas niekada nebuvo galutinis tikslas. Pastarasis visada buvo mokinystė. Išgydymas gali laiduoti 20, 50, gal 75 papildomus metus. Mokinystė užtikrino amžinąjį gyvenimą su Kristumi.
Lk 8, 26–39 demonų apsėstas vyras iš gergeziečių krašto prašėsi paliekamas pas Jėzų. Vietoje to Kristus pavedė jam skelbti Evangeliją savo šeimai ir miesto gyventojams. Kadangi buvo išgydytas tokiu antgamtiniu būdu, vyras galėjo būti galingas Jėzaus liudytojas.
3. Patyrinėkite Mt 6, 19–34; 1 Pt 5, 7; 2 Kor 4, 7–10; Fil 4, 4–9; 1 Jn 3, 20–22. Kaip principai, užrašyti šiose eilutėse, gali sumažinti nerimą, kaltę ir gėdą, kurią sukelia psichinės ligos?
Fizines ligas kartais sukelia psichiniai dirgikliai. Medicina yra aiškiai nustačiusi ryšį tarp kūno ir proto. Nerimas kai kuriems sukelia skrandžio problemų, miego sutrikimus. Nevaldomas pyktis – širdies ligas. Supažindinant žmones su psichinės sveikatos principais, reikėtų pabrėžti pasitikėjimą Dievu, taip raginant asmeniniam dvasiniam pasišventimui ir mokinystei.
„Kiekvieną dieną būna sunkumų, rūpesčių, vargų. Susitikus pažįstamus, mums norisi išsipasakoti sunkumus ir bėdas. Mes tiek daug parodome nereikalingo nerimo ir būgštavimų, tiek daug rūpesčių išsipasakojame, jog kiti gali pagalvoti mus neturint gailestingo, mylinčio Išgelbėtojo, visada pasiruošusio mums padėti“ (E. Vait, Kelias pas Kristų, 118 p.).
Nors vaikščiojimas su Dievu neužtikrina geros sveikatos, neabejotina, kad ramybė, kurią lemia Viešpaties pažinimas, gali teigiamai veikti mus net fiziškai. Kaip galima praktiškai mokytis pritaikyti šiandienės temos principus sau, ypač, jei esame linkę nerimauti?
IV. PRISIKĖLIMAS IR GYVENIMAS
4. Pasaulyje, kuriame mirtis visada taria paskutinį žodį, bent jau dabar, kokią viltį randame šiose eilutėse? Lk 7, 11–17; Mk 5, 21–43; Jn 11, 37–44.
Kad sulauktų sekėjų, politikai, pramogų pasaulio atstovai ir sportininkai privalo kažką pasiūlyti. Politikai naudojasi hipnotizuojančia retorika ir neįtikėtinais pažadais. Pramogų pasaulio atstovai naudojasi savo sugebėjimu sukelti emocijas ir auditorijos susitapatinimą. Sportininkai stebina minias savo fiziniais įgūdžiais. Pavydūs žiūrovai seka, norėdami patys pasiekti tokį pat meistriškumą.
Ką siūlo Jėzus? Mažesnį nedarbą? Didesnius atlyginimus? Neįtikėtinus kamuolio valdymo įgūdžius? Stebinantį vokalo diapazoną? Raudoti verčiančius spektaklius? Vietoj to Jėzus siūlo kažką, ko pasaulyje negali pasiūlyti niekas kitas – amžinąjį gyvenimą naujame pasaulyje. O kas yra svarbiau?
Kai televizijos prekybiniai kanalai „bruka“ mums neįtikėtinus pasiūlymus, Jėzus viską pranoksta dovanai teikdamas amžinąjį gyvenimą! Skeptikai, be jokios abejonės, šaipysis iš tokio pasiūlymo. Konkurentai kiš pigias imitacijas (pavyzdžiui, nemirtingos sielos sampratą). Galimi pirkėjai turės atsargiai ištirti pažadus. Jėzus sugėdino skeptikus, atskleidė klastotes ir patenkino nuoširdžius ieškotojus. Jayro dukters, našlės sūnaus ir, galiausiai, Lozoriaus pavyzdžiai patvirtino, kad neįtikėtini Jėzaus pažadai yra tikri. Iš pradžių ligos ir nelaimingi atsitikimai gali imti viršų, bet galiausiai nugalės amžinasis gyvenimas. Nesulauksime išgydymo kaskart paprašius, bet amžinasis gyvenimas yra užtikrintas visiems, kurie išpažįstą Jėzų savo Išgelbėtoju.
Mūsų aplinkybės šiandien yra panašios. Žinome, kad daug kartų išgydymas, kurio trokštame, tiesiog nepasireiškia taip, kaip to norime mes. Kartais žmonės kenčia nuo sekinančių ir skausmingų ligų ne vienerius metus. Kartais liga net paūmėja. Kiti miršta nuo ligų, nepaisant patepimo ir maldos. Nežinome, kodėl kai kuriais atvejais išgydymo sulaukiame greitai, o kartais nesulaukiame.
Tačiau tai, ką turime, yra daug geriau, nei antgamtiškas išgydymas. Juk mums duotas prisikėlimo amžinajam gyvenimui pažadas laikų pabaigoje, kai Jėzus ateis ir „Aukščiausiojo šventieji gaus karalystę ir paveldės karalystę amžinai ir per amžių amžius“ (Dan 7, 18).
Kodėl šis amžinojo gyvenimo pažadas yra svarbus mums? Kas būtų be šio pažado? Kokią viltį tuomet apskritai turėtume?
V. KRISTAUS IŠGYDYMŲ PAVELDAS
5. Perskaitykite Apd 3, 1–19; 5, 12–16; 9, 36–42; 20, 7–10; 1 Kor 12, 7–9. 28–31; Jok 5, 13–16. Kaip šiuolaikiniai krikščionys turėtų vertinti tarnavimo gydant svarbą Naujojo Testamento bažnyčiai?
Pirmojo šimtmečio mokiniai patys matė įgyvendintą šį Kristaus pažadą: „Tu pamatysi didesnių dalykų“ (Jn 1, 50; palyginkite su Jn 5, 20; 14, 12). Stebuklingi išgydymai ir prikėlimai lydėjo žymiausius ankstyvosios krikščionybės mokinius – Petrą ir Paulių. Šie įvykiai labai paveikė ankstyvosios Bažnyčios augimą. Dievo amžinas Artumas, pasireiškęs stebuklingais išgydymais, paskatino tūkstančius religinių vadovų priimti Kristų. Tai dažnai padarydavo ir jų bendruomenės.
Kartais nauji mokiniai nesuprasdavo dieviško tikslo. Simonas bandė įsigyti stebuklingą galią ir taip atskleidė savanaudiškus motyvus (Apd 8, 9–25). Tačiau dauguma pripažino, kad galia apreiškia Dievo ir mokinių artumą. Šios dieviškosios galios apreiškimas įrodė, kad Dievas yra ir kad Jis vertas šlovinimo.
Nors Kristus pakilo į dangų, minios vis dar sekė Jį per Jo mokinių tarnystę. Jie tęsė Jėzaus pradėtą misiją. Jie įgyvendino viziją, kuria dalijosi Kristus.
Akivaizdu, Kristaus Bažnyčios nuolatinis rūpestis buvo žmonių sveikata ir išgydymas. Išgydymas yra viena iš dvasinių dovanų. Nurodymai tarnauti ir rodyti išgydančią Dievo malonę tiems, kurie kenčia nuo ligos, yra užrašyti Šventajame Rašte. Šios dovanos pasitarnaus tikintiesiems iki Kristaus antrojo atėjimo, kai Jo Artumas šias dovanas padarys nereikalingomis. Bažnyčios istorija pasakoja apie tikinčiųjų atsidavimą sveikatos tarnystei skirtingais laikotarpiais. Žinoma, palengvinti žmonių kančias buvo svarbi paskata. Tačiau kiti pripažino išgydymą kaip pirmą žingsnį Evangelijos pažinimui.
Tolesniam tyrinėjimui: Lk 18, 35–43; 13, 10–17; 14, 1–6; Jn 6, 1– 2; Mk 6, 5–7; 6, 54–56; 7, 31–37; 8, 22–26; Mt 8, 1–19; 12, 15–23. E. Vait, „The Ministry of Healing“ 17-21 p.; 73-85 p.; „Medical Ministry“ 25 -29 p.
„Paralyžiuotasis rado išgydymą sielai ir kūnui Kristuje. Prieš įvertinant ir branginant kūno sveikatą, jam reikėjo sielos sveikatos. Prieš išgydant fizinę ligą, Kristus turėjo palengvinti proto naštą ir apvalyti sielą nuo nuodėmės. Šią pamoką būtina pastebėti. Šiandien tūkstančiai kenčia nuo fizinės ligos, kurie, kaip paralyžiuotasis, trokšta išgirsti: `Tavo nuodėmės atleistos`. Nuodėmės našta, neramumai ir nepatenkinti troškimai ir sukelia ligas. Jie nepatirs palengvėjimo, kol neateis pas sielos Gydytoją. Ramybė, kurią gali suteikti tik Jis, suteiks protui gyvybingumo, o kūnui – sveikatos. […] Paralyžiuotojo namuose buvo daug džiaugsmo, kai jis grįžo pas savo šeimą, lengvai nešdamas neštuvus, ant kurių jis buvo lėtai atgabentas kiek anksčiau. […] Tie namai džiaugėsi ir dėkojo, ir Dievas buvo pašlovintas per Savo Sūnų, kuris sugrąžino viltį bevilčiam ir stiprybę ištiktam negalios. Šis žmogus ir jo šeima buvo pasirengę atiduoti savo gyvybę už Jėzų“ (E. Vait, „The Ministry of Healing“ 77, 79 p.).
Klausimai aptarimui:
1. Kaip tarnavimas gydant gali atverti širdis ir protus tų, kurie nepriima Evangelijos? Kaip krikščionys gali apsaugoti save nuo klaidingo mąstymo, kad išgydymas yra savitikslis?
2. Kaip bažnyčios, kurios nėra susijusios su ligoninėmis, gali tarnauti gydant? Kaip krikščionys gali tarnauti gydant ir išvengti sutapatinimo su vadinamuoju gydymu maldomis?
3. Ką galima pasakyti galimiems mokiniams, kurie skaito Biblijoje apie išgydymus, bet atėję į mūsų bažnyčias ar ligonines to nesulaukia? Kaip patys suprantame tokius atvejus, kai nesulaukiama išgydymo? Kokie atsakymai užrašyti Biblijoje, kurie gali padėti mums tokiomis aplinkybėmis?