Liepos 16–22 d.
Linksminsitės Viešpaties akivaizdoje: šventykla ir garbinimas
Šią savaitę skaitykite: Iš 25, 1–22; 29, 38–39; Iš 35; Įst 12, 5–7. 12. 18; 16, 13–16.
Įsimintina eilutė: „Viešpaties, savo Dievo, akivaizdoje džiaugsitės drauge su savo sūnumis ir dukterimis, vergais bei vergėmis ir levitais, gyvenančiais jūsų miestuose, nes jie patys neturi, kaip jūs, dalies ar paveldo“ (Įst 12, 12).
Rašytojas Levas Tolstojus rašė apie mirštantį draugą, kuris pasidavė netikėjimui. Jis sakė, kad prieš eidamas miegoti melsdavosi nuo vaikystės. Vieną dieną, po medžioklės kartu su broliu, jie ruošėsi miegoti tame pačiame kambaryje, ir jis atsiklaupė melstis. Jo brolis pažiūrėjo į jį ir pasakė: „Tu vis dar meldiesi?“ Nuo tos akimirkos jis nebesimeldė, nebeugdė tikėjimo. Brolio žodžiai parodė, kad malda jam buvo beprasmė apeiga, todėl jis liovėsi meldęsis.
Šis pasakojimas atskleidžia beprasmių apeigų pavojų. Garbinti turime širdingai, nes tai santykių su Dievu palaikymas. Todėl šią savaitę mokysimės apie Šventyklos apeigas, Izraelio garbinimo centrą, kad mūsų garbinimo patyrimas taptų gilesnis.
I. Idant galėčiau gyventi tarp jų
„Tu juos įvedei ir pasodinai Savo paveldo kalne, toje vietoje, Viešpatie, kurią padarei Savo buveine, toje Šventykloje, Viešpatie, kurią pastatė Tavo rankos“ (Iš 15, 17).
Tai pirmas Šventyklos paminėjimas Šventajame Rašte. Ši eilutė buvo dalis išvadavimo giesmės, kurią izraelitai giedojo išėję iš Egipto. Eilutėje ne tik paminima Šventykla, bet leidžiama suprasti, kad ji bus Dievo buveinė. Pastarasis žodis hebrajų kalboje reiškia – sėdėti. Nejaugi Viešpats iš tikrųjų ketino apsigyventi, „atsisėsti“ tarp Savo žmonių čia žemėje?
1. Perskaitykite Iš 25, 1–9. Kokius du svarbius punktus galime įžvelgti šiose eilutėse, ir kodėl jie yra nepaprasti? (Kol apmąstote atsakymus, pagalvokite, kas Dievas yra, apie Jo galią, Jo jėgą ir didybę.)
Išvedęs iš Egipto Izraelį Dievas ketino apsigyventi tarp žydų. Tas pats Dievas, kuris padarė daug nuostabių ženklų ir stebuklų (Įst 6, 22), sukūrė dangų ir žemę, dabar gyvens tarp Savo žmonių. Dievas išties yra šalia!
Negana to, Jis ketino apsigyventi puolusių žmonių pastatytoje padangtėje. Tas, kuris žodžiu sukūrė pasaulį, galbūt galėjo žodžiu sukurti ir padangtę, tačiau vietoj to Jis liepė Savo žmonėms asmeniškai įsitraukti į ne tik Dievo buveinės statymą, bet vietos, kuri taps viso garbinimo centru.
Padangtė buvo pastatyta tiksliai pagal Dievo parodytą, o ne žmogišką pavyzdį (Iš 25, 9). Kiekviena žemiškos padangtės dalis turėjo tinkamai simbolizuoti šventą Dievą.
Viskas, kas buvo susiję su padangte, turėjo įkvėpti pagarbią baimę. Juk tai buvo visatos Kūrėjo buveinė.
Įsivaizduokite, ką reikštų stovėti prie pastato, kuriame buvo pats Jehova, Dievas Kūrėjas, dangaus ir žemės Valdovas. Koks būtų jūsų požiūris ir kodėl? Ką jūsų atsakymas pasako apie požiūrį, kuris būtinas garbinant?
II. Dosni širdis
Praeitoje pamokos dalyje mokėmės, kad Viešpats nusprendė apsigyventi tarp Savo žmonių, jų pačių rankomis, o ne antgamtiškai pastatytoje padangtėje. Tai yra, izraelitai buvo įtraukti, kad jie būtų arčiau Jo. Viešpats nekūrė nei medžiagos, kuri buvo panaudota padangtės statyboje.
2. Perskaitykite Iš 35. Kas vyksta čia, ir kokias svarbias pamokas galime įžvelgti asmeniškai sau ryšium su garbinimu?
Atkreipkite dėmesį į žodžius dosnios ir dosni (Iš 35, 5; 35, 21). Tai reiškia, kad neprireikė ugnies, griaustinio ir balso, įsakančio atnešti atnašą. Vietoj to matome Šventosios Dvasios veikimą, kuri niekada neverčia kažko daryti. Izraelitų noras atnešti atnašą parodė, kad jie buvo dėkingi. Galiausiai, pažiūrėkite, ką Viešpats dėl jų padarė.
Taip pat atkreipkite dėmesį į tai, kad žmonės ne tiktai dosniai atnašavo padangtei statyti, jie tai darė džiugia dvasia. Jie noriai atnašavo medžiagines dovanas, savo laiką, talentus ir kūrybinius sugebėjimus: „o moterys, nagingai verpiančios ožkos vilną, širdies skatinamos, verpė ožkos vilną“ (26 eilutė); „Viešpats buvo pripildęs išminties visus, kurių širdis skatino juos eiti ir imtis darbo“ (Iš 36, 2).
Taip atnašaudami, ką izraelitai taip pat darė, t.y. anksčiau, negu buvo pastatyta padangtė?
Esame linkę galvoti, kad garbinimas – tai grupė žmonių, kartu giedančių, besimeldžiančių ir klausančių pamokslo, tačiau garbinimas neapsiriboja tik tuo. Tai, ką darė izraelitai, buvo garbinimas. Kiekvienas nesavanaudiškas poelgis, išsižadant asmeninės naudos, sau skirto laiko, asmeninę naudą teikiančių talentų vardan Viešpaties užmojų, yra garbinimas.
Pagalvokite apie tai, kaip atnašaujate jūs, pavyzdžiui, atnešate dešimtinę, aukas, skiriate laiką, talentus. Kaip jūs patyrėte tai, ką reiškia taip garbinti Viešpatį? Kaip esate praturtinami aukodamiesi?
III. Nuolatinė deginamoji auka
„Štai ką atnašausi ant aukuro: nuolatos po du mitulius avinėlius kasdien. Vieną avinėlį atnašausi rytą, o kitą avinėlį – temstant“ (Iš 29, 38–39).
Nuolatinė deginamoji auka (42 eilutė) turėjo mokyti žmones, kad jiems nuolat reikia Dievo, kad jie priklauso nuo Jo ir nuo Jo malonės. Ugnis ant aukuro turėjo degti dieną ir naktį (Kun 6, 8–13). Ši ugnis priminė izraelitams, kad jiems reikia Išgelbėtojo.
Dievas nenumatė, kad kasdienė auka būtų tik apeiga ar paprotys. „Garbintojams, susirinkusiems Padangtėje, tai būdavo jaudinantis momentas. Prieš priartėdami prie Dievo per kunigo tarnystę, jie turėjo rimtai pažvelgti į savo širdį ir išpažinti savo nuodėmes. Taigi jų prašymai kilo su smilkalų debesiu, o tikėjimas juos siejo su malonėmis pažadėtojo Išgelbėtojo, kurį pranašavo permaldavimo auka“ (žr. E. Vait, Patriarchai ir Pranašai, 277 p.).
3. Kaip šiuose tekstuose siejama Kristaus mirtis ir gyvūno auka? Hbr 10, 1–4; 1 Pt 1, 18–19.
Hbr 10, 5–10 Paulius citavo Ps 40, 6–8, rodydamas, kad Kristus buvo tikroji Auka. Dievo netenkino šios aukos, bet jų reikėjo, t.y. jos buvo laikas, skirtas atgailauti už nuodėmes ir nusigręžti nuo jų. Panašiai Jo Sūnaus auka buvo baisaus liūdesio laikas Tėvui ir Sūnui. Paulius taip pat pabrėžė, kad tikras garbinimas turi kilti iš apvalytos ir pasišventusios širdies, kuri noriai paklūsta Tam, kuris parodė malonę. „Dėl Dievo gailestingumo raginu jus, broliai, aukoti savo kūnus kaip gyvą, šventą, Dievui patinkančią auką, kaip dvasinį garbinimą“ (Rom 12, 1).
Garbinimas – tai aukojimasis Dievui. Pirmiausia turime pavesti Jam save, ir tik tada mūsų dovanas, šlovinimą ir širdį. Toks požiūris apsaugos nuo beprasmių ir tuščių apeigų.
Paklauskite savęs, ar viską pavedžiau Kristui, kuris mirė už mano nuodėmes? Gal kai ką pavesti atsisakau? Jei taip, ką?
IV. Bendravimas su Dievu
Viena iš esminių krikščionybės dalių – tai palaikyti gelbėjančius santykius su Kristumi, t.y. pažinti Viešpatį. Pats Jėzus sakė: „O amžinasis gyvenimas – tai pažinti Tave, vienintelį tikrąjį Dievą, ir Tavo siųstąjį Jėzų – Mesiją“ (Jn 17, 3). Visuose santykiuose bendravimas yra svarbiausia.
4. Perskaitykite Iš 25, 10–22. Kas žmonėms buvo liepta čia padaryti, ir koks buvo duotas pažadas?
Sandoros Skrynioje buvo šventas Dievo Įstatymas, o nuo malonės sosto dvelkė Dievo šlovė. „Ištikima meilė ir tiesa susitiks, ramybė ir teisumas pasibučiuos“ (Ps 85, 11). Nuo aukuro, kur buvo deginami smilkalai, kilo dūmai – Dievo žmonių maldų ir Kristaus nuopelnų bei tarpininkavimo simbolis.
Duodamas nurodymus, Dievas taip pat paliko ir šį pažadą: „Ten Aš susitiksiu su tavimi ir nuo malonės sosto viršaus – tarp dviejų kerubų, esančių viršum Sandoros Skrynios – pasakysiu tau visa, ką per tave noriu įsakyti izraelitams“ (Iš 25, 22).
Dievas pažadėjo ne tik Artumą. Jis pažadėjo susitikti su Savo žmonėmis, kalbėti su jais, vesti juos.
5. Kas mums pažadėta šiose eilutėse? Ps 37, 23; 48, 15; Pat 3, 6; Jn 16, 13.
Šiandien, žinoma, žemiškos šventyklos nebėra, bet tikrai turime Dievo vadovavimo mūsų gyvenimams pažadus, jei paklusime Jam. Koks tikintysis nepastebėjo Viešpaties vedimo!?
Čia taip pat yra svarbu garbinimas. Mes turime garbinti Viešpatį paklusdami, pasiruošę būti vedami. Viešpats nori, kad širdis būtų pavesta Jam maldoje, ji turi būti paklusni, jausti pagarbą, išgelbėjimo, malonės būtinybę. Galiausiai tikras garbinimas turi padėti mums labiau pasitikėti Dievu, paklusti Jam. Toks garbinimas niekada nebus tuščias.
V. Linksminsitės Viešpaties akivaizdoje
Nemaža Išėjimo, Kunigų ir Skaičių knygos dalis yra skirta apibūdinti Padangtę: jos statybą, apeigas, aukas, atnašas ir kunigų tarnystę. Tai buvo labai šventa vieta. Juk ten Dievas ne tiktai apsigyveno. Šioje vietoje izraelitams būdavo atleidžiamos nuodėmės, čia jie būdavo apvalomi, čia buvo mokomasi ir patiriama Evangelija.
Tuo pačiu metu neturėtume pamiršti, kad Izraelio garbinimas nebuvo šaltas, bergždžias ir pareiginis. Viešpats davė labai griežtus nurodymus, bet ne patys nurodymai buvo svarbiausia. Greičiau jie buvo priemonė, kad Jo žmonės būtų šventi, džiaugsmingi ir ištikimi, tauta, kuri mokytų pasaulį apie tikrąjį ir gyvąjį Dievą (Iš 19, 6; Įst 4, 5–7; Zch 8, 23).
6. Ką šios eilutės pasako apie garbinimą Šventykloje? Kun 23, 39–44; Įst 12, 5–7. 12. 18; 16, 13–16.
Vienas iš iššūkių, su kuriais bažnyčia susiduria šiandien, tai garbinimas ir jo būdai. Viena vertus, pamaldos gali būti šaltos, formalios, pasenusios ir nedžiaugsmingos. Kita vertus, jausmai gali tapti dominuojančiu veiksniu: visi žmonės nori tiesiog gerai praleisti laiką, „džiaugdamiesi“ Viešpačiu griežto atsidavimo biblinėms tiesoms sąskaita.
Šventykla moko, kad tikras garbinimas turi teikti džiaugsmą. Dievas davė izraelitams labai aiškius, griežtus ir formalius nurodymus dėl Padangtės statymo, tarnysčių ir apeigų, iš kurių visos buvo skirtos mokyti išgelbėjimo, atpirkimo, tarpininkavimo ir teismo tiesų. Tuo pačiu metu izraelitai turėjo linksmintis Viešpaties akivaizdoje, garbindami Jį. Ši tema kartojasi nuolat. Tuomet turi būti aišku, kad galime būti įsitvirtinę Biblijos tiesoje ir tuo pačiu metu linksmintis garbindami Viešpatį. Jei neverta linksmintis dėl išgelbėjimo, atpirkimo, tarpininkavimo ir teismo tiesų, tuomet dėl ko verta?
Kaip jūs linksminatės Viešpaties akivaizdoje? Ką tai reiškia jums? Kaip jūsų garbinimas gali būti linksmesnis? Kaip galite užtikrinti, kad jūsų garbinimo patyrimas nebūtų panašus į vyro, apie kurį rašė Tolstojus?
Toliau studijuokite: E. Vait, „Patriarchai ir Pranašai“, 270–281; 282–285; 289–295 p.; Paslėpti lobiai, 256–259 p.; SDA Biblijos komentarai, t. 4, 1139, 1140 p.
„Virš malonės sosto buvo Dievo apsireiškimo vieta, iš kurios – tarp kerubų – Dievas pareikšdavo Savo valią. Kartais Dievo žinią vyriausiajam kunigui perduodavo balsas iš debesies. Kartais šviesa krisdavo ant angelo dešinėje, reikšdama pritarimą ar priėmimą, arba šešėlis nusileisdavo ant angelo kairėje, kaip nepritarimo ar atmetimo ženklas.“ (E. Vait, Patriarchai ir Pranašai, 273 p.)
„Šiame pasaulyje Viešpats pasirinko apsigyventi tarp Savo žmonių. Ne tiktai būdamas padangtėje, bet visiškai valdydamas jų gyvenimus, kad parodytų jiems, o per juos pasauliui, kaip Mesijas bus Dievo buveinė.“ (F. C. Gilbert, Practical Lessons From the Experience of Israel for the Church of Today (Concord, Mass.: Good Tidings Press, 1902 m.), 351 p.)
Klausimai aptarimui:
1. Kaip galite padėti kitiems pamatyti, kad dešimtinės atnešimas ir aukos yra garbinimas? Koks kyla pavojus, jei neatnešame dešimtinės ir neaukojame?
2. Pažiūrėkite į jūsų pamaldas. Ar jos šaltos, formalios, tuščios ir neteikiančios džiaugsmo? Gal jos daugiau orientuotos į jausmus? Ar pamaldose vyrauja pusiausvyra? Aptarkite.
3. Mėginant užmegzti ryšį su nelankančiais bažnyčios, kai kurios bendruomenės iš esmės pakeitė pamaldas. Nors tokie pokyčiai gali būti naudingi, kokių pavojų turime saugotis, pavyzdžiui, kompromiso ir svarbių biblinių tiesų nepaisymo?
4. Kai kur pamaldos jau nesikeičia daugelį metų. Kaip reaguotumėte į tokį atsakymą: „Mes visada taip darydavome“?
5. Žemiškoji Šventykla buvo labai šventa vieta, paties Dievo buveinė. Tuo pačiu metu izraelitai turėjo linksmintis Viešpaties akivaizdoje. Ko galime pasimokyti iš šitų svarbių tiesų?