Liepos 20–26 d.
Šios savaitės tyrinėjimui skaitykite: Mt 28, 19–20; Jn 20, 21; Apd 2; Apd 22, 1–14; Jn 6, 1–11; Apd 8, 26–38.
Įsimintina eilutė: „Bet kai ant jūsų nužengs Šventoji Dvasia, jūs gausite Jos galybės ir tapsite Mano liudytojais Jeruzalėje ir visoje Judėjoje bei Samarijoje ir ligi pat žemės pakraščių“ (Apd 1, 8).
Atgimimo tikslas – pripildyti mūsų širdis Jėzaus meile, kad trokštume dalytis ja, jei įmanoma, su kiekvienu asmeniui. Nuoširdžiam atgimimui būdinga tai, kad mūsų pačių širdyse pabunda Dievo gerumas, užuojauta, atlaidumas ir galia. Mus taip sužavi Jo meilė ir keičianti malonė, kad negalime tylėti.
Tačiau toks „atgimimas“, kai dėmesys sutelkiamas tik į asmeninį „dvasinį patyrimą“, taip sakant, nepataiko į taikinį. Toks „atgimimas“ skatina kritiškai žiūrėti į tuos, kurie neprilygsta mūsų asmeniniam „šventumo matui“, kurį įkvėpė ne dangus. Jei atgimimo esmė – tik pakeisti išorinį elgesį, o ne širdį, tada kažkas yra negerai.
Pakeista širdis veda prie to, kad keičiasi elgesys. Tikras atgimimas niekada nesukelia egocentrizmo (perdėtas dėmesys sau) arba perdėto savęs vertinimo, savęs išaukštinimo. Vietoj to, tikras atgimimas visada veda prie nesavanaudiško rūpinimosi kitais. Kai mūsų širdys yra atnaujinamos Dievo malone, mes trokštame padėti ir tarnauti tiems, kuriems to reikia. Tikras atgimimas veda prie to, kad pabrėžiama misija ir tarnavimas.
I. KRISTAUS PRIESAKAS IR PAŽADAS
Kristus neįkūrė Bažnyčios, kad ji tiesiog rūpintųsi savimi. Paskutiniuose Jėzaus žodžiuose dėmesys sutelktas į Bažnyčios misiją. Kristaus tikslas – kad Jo Bažnyčia rūpintųsi ne tik savimi. Bažnyčią Jis įkūrė, kad pastaroji dalytųsi Jo meile ir išgelbėjimo žinia su pasauliu.
1. Perskaitykite ir apibendrinkite pateiktus tekstus. Kaip kiekviena ištrauka atskleidžia Jėzaus širdies troškimą Savo Bažnyčiai?
Mt 28, 19–20; Mk 16, 15; Lk 24, 45–49; Jn 20, 21
Kai Kristus užžengė dangun, Jo Bažnyčia turėjo būti matoma Jo meilės ir malonės pasauliui apraiška. Mokiniams buvo pavesta užduotis. Jie turėjo dalytis žinia. Jie turėjo užbaigti darbą. Jie turėjo tęsti Jėzaus pradėtą darbą.
„Bažnyčia yra žmonių išgelbėjimui Dievo sukurtoji institucija. Jos užduotis – tarnystė, jos misija – nešti pasauliui Evangeliją. Nuo pat pradžių Dievas planavo per Savo Bažnyčią atspindėti pasauliui Savo pilnatvę ir išbaigtumą. Bažnyčios nariai – tie, kuriuos Jis pašaukė iš tamsos į Savo nuostabią šviesą, – turi rodyti Jo šlovę. Bažnyčia yra Kristaus malonės turtų saugykla; būtent per Bažnyčią ilgainiui apsireikš, net kunigaikštystėms ir valdžioms danguje, paskutinė ir absoliuti Dievo meilė (Ef 3, 10)“ (E. Vait, Apaštalų darbai, 9 p.).
Jėzaus širdies troškimas – tai žmonijos išgelbėjimas. Jaunam savo draugui Timotiejui apaštalas Paulius rašė: Dievas trokšta, kad visi žmonės būtų išganyti ir pasiektų tiesos pažinimą (1 Tim 2, 4). Apaštalas Petras pridūrė: Viešpats kantriai elgiasi su jumis, nenorėdamas, kad kuris pražūtų, bet kad visi atsiverstų (2 Pt 3, 9).
Kas jūsų gyvenime parodo susidomėjimą skelbti Evangeliją kitiems? Ar apskritai kažkas tai parodo? Ką jūsų atsakymas jums sako apie jus ir jūsų prioritetus?
II. PAŽADO PRIĖMIMAS
Skelbti visam pasauliu Jo meilę ir tiesą turbūt atrodė milžiniška užduotis nedidelei grupei mokinių. Iššūkis buvo didžiulis. Tikrai atrodė neįmanoma tai atlikti per savo gyvenimą (taip gali atrodyti ir mums). Anot kai kurių skaičiavimų, Romos imperijoje pirmame amžiuje gyveno maždaug 180 000 000 gyventojų. Anot Apaštalų darbų knygos pirmo skyriaus, Sekminių dieną aukštutiniame kambaryje susirinko apie 120 tikinčiųjų. Santykis – maždaug vienas krikščionis 1,4 milijono imperijos gyventojų. Žmogišku požiūriu, Jėzaus paliepimas skelbti Evangeliją pasauliui atrodė neįsivaizduojamas.
2. Perskaitykite Apd 2 sk. Kokie buvo Šventosios Dvasios išliejimo padariniai ankstyvosios Bažnyčios misijai?
Padariniai buvo stulbinantys. Krikščioniška Bažnyčia sparčiai augo. Atsivertė dešimtys tūkstančių. Jėzaus meilės žinia pasiekė tolimiausius imperijos kampelius.
Bitinijos, buvusios Romos provincijos, kurios šiandienė teritorija yra šiaurinėje Turkijos pakrantėje, gubernatorius Plinijus jaunesnysis rašė imperatoriui Trajanui apytiksliai 110 m. po Kristaus. Plinijus aprašė oficialius teismo procesus, kuriems jis vadovavo, ieškodamas ir žudydamas krikščionis. „Daug įvairaus amžiaus, socialinės klasės, net abiejų lyčių asmenų yra ir bus šaukiami į teismą. Ne tik miestai, bet ir kaimo vietovės užsikrėtė šiuo prietaru“ (krikščionybe).
Ši ištrauka yra nuostabi. Ji parodo, kad per keletą kartų krikščionybė palietė beveik kiekvieną visuomenės lygį, net atokiose provincijose.
Praėjus devyniasdešimčiai metų, apytiksliai 200 m. po Kristaus, Romos teisininkas Tertulianas atsivertė į krikščionybę ir parašė griežtą laišką Romos magistratams, gindamas krikščionybę. Jis gyrėsi, kad „beveik visų miestų gyventojai yra krikščionys“.
Apaštalų darbų knygoje yra nupasakotas Bažnyčios, kuri pasišventė liudyti Viešpatį, atgimimas. Dvasinis atgimimas visada veda prie uolaus liudijimo. Dalijimasis yra natūralus pakeisto gyvenimo padarinys. Jėzus sakė Savo mokiniams: „Eikite paskui Mane! Aš padarysiu jus žmonių žvejais“ (Mt 4, 19). Kuo artimiau sekame Jėzų, tuo labiau mums rūpi tai, kas rūpi Jam. Jei mums neįdomu dalytis Jo meile su kitais, gali būti, kad mes sekame Jį iš toli ir mums reikia asmeninio dvasinio atgimimo.
III. ASMENINIO LIUDIJIMO GALIA
Religinės apeigos turi mažai galios keisti mūsų gyvenimą. Religinis formalizmas padaro žmones dvasiškai nevaisingus. Vien tik doktrina nepakeis širdies. Naujojo Testamento liudijimo galia buvo įsišaknijusi tikrai Evangelijos pakeistame gyvenime. Mokiniai nevaidino. Jie nesiblaškė. Jų dvasingumas nebuvo dirbtinas. Susitikimas su gyvuoju Kristumi pakeitė juos, ir jie nebegalėjo tylėti.
3. Kas bendra Pauliaus ir Jono patyrime, kuris darė juos galingais liudytojais? Apd 22, 1–14; Fil 3, 1–7; 1 Jn 1, 1–4.
Sekminių dieną mokiniai tapo pakeistais žmonėmis. Jiems kažkas nutiko, kad Dvasia galėtų ką nors per juos padaryti. Šventoji Dvasia padarė kažką dėl jų, kad Ji galėtų padaryti kažką su jais. Dvasia liejosi iš jų gyvenimo, kad atnaujintų kitų žmonių gyvenimą.
Jėzus to mokė šiais žodžiais: „Kas Mane tiki, kaip Raštas sako, iš to vidaus plūs gyvojo vandens srovės“ (Jn 7, 38). Pagrindinis žodis šiame sakinyje yra – tiki. Pastarasis reiškia daug daugiau nei paviršutinišką įsitikinimą ar vien intelektualinį pritarimą. Tai tvirtas it uola įsitikinimas ar pasitikėjimas. Tai dinamiškas, visą gyvenimą keičiantis tikėjimas Kristumi, kuris atidavė Savo gyvybę ant kryžiaus už žmonijos nuodėmes. Jėzaus mokymo esmė yra tai, kad, kai Jo meilė numalšina mūsų dvasinį troškulį, ši meilė liejasi iš mūsų širdžių aplinkiniams žmonėms.
„Dievo ištikimybės išpažinimas – tai Dangaus pasirinktas būdas, kuriuo mes turėtume apreikšti Kristų pasauliui. Mes pripažįstame Jo malonę, kuri tapo žinoma per senovės šventuosius; tačiau veiksmingiausias yra mūsų pačių patirties liudijimas. Parodydami, kaip mumyse veikia dieviška jėga, mes tampame Dievo liudytojais“ (E. Vait, Su meile iš Dangaus, 314 p.).
Galingiausias liudytojas yra toks krikščionis, kuris asmeniškai pažįsta Jėzų. Pakaitalo liudijimui, kupinam Jėzaus meilės ir trykštančiam natūraliai iš širdies, nėra.
Kokį asmeninį liudijimą jūs turite, kuriuo galėtumėte papasakoti tai, ką Viešpats padarė dėl jūsų? Kaip jūs galite išmokti geriau dalytis šiuo liudijimu su kitais?
IV. LIUDIJAMAS TIKĖJIMAS YRA AUGANTIS TIKĖJIMAS
Veikla yra gyvenimo dėsnis. Tam, kad žmogus būtų sveikas, kūną reikia nuosekliai mankštinti. Kiekvienas organas, raumuo ir audinys sustiprinamas bei atgauna jėgas mankštinamas. Nesimankštinant mūsų imuninė sistema pažeidžiama ir mes pasidarome mažiau atsparūs ligoms.
Kažkas panašaus nutinka mums ir dvasine prasme, kai nenaudojame tikėjimo liudydami. Jėzaus žodžiai, kad palaimingiau duoti negu imti (Apd 20, 35), savaime apsireiškia mūsų dvasiniame gyvenime. Dalydamiesi Dievo Žodžiu su kitais, augame dvasiškai. Juo labiau mylime Jėzų, tuo labiau norime liudyti Jo meilę. Juo daugiau liudijame Jo meilę, tuo labiau mylime. Dalydamiesi tikėjimu, pastarąjį stipriname.
4. Ko Jėzaus stebuklas, padauginant duoną ir žuvis, moko mus apie dalijimąsi tikėjimu? Jn 6, 1–11.
Kuo daugiau dalijamės tikėjimu, tuo labiau pastarasis auga. Šis augimo dėsnis yra dangiškas principas dvasiniam gyvenimui. Dalykis ir auk arba slėpk ir glebk. Jėzus augina mūsų tikėjimą, kai mes pastaruoju dalijamės su kitais, net jei mūsų tikėjimas yra mažas. Dalijantis Jėzumi (Gyvybės Duona) su mus supančiais dvasiškai badaujančiais žmonėmis, šios duonos gausėja ir galiausiai turime daugiau nei turėjome iš pradžių.
Pradėjęs Jėzus turėjo penkis kepaliukus duonos ir dvi žuvis. Kai tą dieną penki tūkstančiai žmonių visiškai pasisotino, likučių buvo surinkta daugiau, nei Jėzui pradėjus dalyti; liko dvylika pintinių.
Jėzaus žodžiai Naujojo Testamento Bažnyčiai yra labai aiškūs, todėl negali būti nesuprasti. Jis sakė: „Dovanai gavote, dovanai ir duokite!“ (Mt 10, 8). Liudijimas yra švelnus vėjelis, įžiebęs atgimimo liepsną per Sekmines. Jei liudijimas bei tarnavimas nelydi atgimimo maldos ir Biblijos tyrinėjimo, atgimimo liepsna užgęsta, ir žarijos atvėsta.
Tai tiesa, ar ne? Juo daugiau liudijame, tuo labiau auga mūsų tikėjimas. Koks yra jūsų patyrimas ryšium su šia itin svarbia dvasine tiesa?
V. ATGIMIMAS, LIUDIJIMAS IR DANGAUS ĮSIKIŠIMAS
Jaudinantis pasakojimas Apaštalų darbų knygoje apie Naujojo Testamento krikščionybės spartų augimą nusako atgimusią Bažnyčią, liudijančią Jėzaus meilę. Tai pasakojimas apie Bažnyčią, kuri nuolat patirdavo dangaus įsikišimą. Liudijimas buvo šių ankstyvųjų tikinčiųjų gyvenimo būdas.
„Jie nesiliovė kiekvieną dieną mokyti šventykloje bei namuose ir skelbti gerąją naujieną apie Mesiją – Jėzų“ (Apd 5, 42). Persekiojimas net paspartinto Evangelijos skelbimą. Kai Jeruzalės bažnyčios nariai išsibarstė dėl persekiojimų, išblaškytieji keliaudami skelbė gerosios naujienos žodį (Apd 8, 4).
Dar vienas puikus Dievo įsikišimo pavyzdys Apaštalų darbų knygoje – tai pasakojimas apie Pilypą ir Etiopijos iždo valdytoją.
5. Perskaitykite pasakojimą, kai Pilypas mokė etiopą, ir pastarojo reakciją Apd 8, 26–38. Ką galime įžvelgti šiame pasakojime, kas susiję su atgimimu ir liudijimu?
„Angelas nuvedė Pilypą pas žmogų, kuris ieškojo šviesos ir skaitė norėdamas suprasti Evangeliją. Šiandien angelai lydės žingsnius tų darbininkų, kurie leis Šventajai Dvasiai apvalyti jų lūpas, nuskaistinti ir sutaurinti jų širdis. Pas Pilypą atsiųstas angelas pats galėjo patarnauti etiopui, tačiau Dievas veikia kitaip. Pagal Jo planą, žmonės turi darbuotis dėl kitų žmonių“ (E. Vait, Apaštalų darbai, 82 p.).
Atgimimui būdingi trys esminiai elementai: malda, Dievo Žodžio tyrinėjimas ir liudijimas. Kai Dievo tauta ieško Jo nuoširdžiai melsdamiesi, kai protas persmelktas Jo Žodžio tiesomis ir kai užsidegusiai liudijama Jo meilė ir tiesa aplinkiniams, Dievas įsikiša ir atveria neįprastas duris skelbti tiesą.
Nemeluokite sau, ką darote, kai pasitaiko galimybė liudyti? Ar liudijate, ar randate dingstį to nedaryti? Ką jūsų atsakymas pasako apie būtinybę atgimti, apie reformos būtinybę?
Tolesniam tyrinėjimui: „Išmintingasis Viešpats suveda tiesos ieškotojus su panašiomis į juos būtybėmis, kurios žino tą tiesą. Tie, kurie gavo šviesą, turi perteikti ją skendintiems tamsoje. Žmonija, semdamasi jėgų iš didžiojo išminties Šaltinio, tapo priemone, į pasaulį siunčiamais darbininkais, per kuriuos Evangelija keičia protus ir širdis“ (E. Vait, Apaštalų darbai, 101 p.).
„Dievas pasiektų Savo tikslą išgelbėti nusidėjėlius ir be mūsų pagalbos; tačiau, kad išsiugdytume tokį charakterį kaip Jo, mes turime dalyvauti Jo darbe. Kad įeitume į Jo džiaugsmą – džiaugsmą, kurį patiriame matydami Jo aukos atpirktas sielas, – turime dalyvauti Jo darbuose dėl sielų atpirkimo“ (E. Vait, Su meile iš Dangaus, 122 p.).
Klausimai aptarimui:
1. Kokia yra pagrindinė šios savaitės temos mintis? Ar Dievas ragina jus kažką keisti jūsų gyvenime? Ar reikia keisti jūsų prioritetus? Kokių veiksmų gali Dievas raginti jus imtis?
2. Apmąstykite šią nuostabią dvasinę tiesą, kad kuo daugiau liudijame savo tikėjimą, tuo jis labiau auga. Jūsų manymu, kodėl taip yra? Kodėl šis principas yra tiesiog aiškus?
3. Kaip dažnai jūs liudijate Jėzų? Jei retai, paklauskite savęs – kodėl? Ar bijote būti atstumti? Jei taip, prisiminkite Jėzų ir kaip dažnai Jis buvo atstumiamas. Jei tai nesutrukdė Jam, tai neturėtų trukdyti ir mums. Galbūt nesugebate liudyti, nes nesate tikri, ką pasakyti? Jei taip, ką tai pasako jums apie gilesnių santykių su Viešpačiu būtinybę?
4. Praėjusią savaitę šiek tiek tyrinėjome, kaip vien tik religinės apeigos negali keisti širdies. Tai tiesa. Tuo pačiu metu, kokią vietą užima apeigos ir papročiai mūsų tikėjime bei bažnyčioje? Jei gali, kuo apeigos ir papročiai gali pasitarnauti atgimimui ir reformai?
5. Kodėl tai, kad Dievas naudoja mus gelbėjant ir laimint sielas Jam, teikia didelį pasitenkinimą?