Birželio 16–22 d.
Šią savaitę skaitykite: 2 Kor 13, 5–6; Hbr 10, 24–25; Įst 10, 12–13; Mt 23, 15; Apr 14, 6–7.
Įsimintina eilutės: „Kaip aukso žiedas ir aukso puošmena yra išminčiaus papeikimas paklusniai ausiai“ (Pat 25, 12).
Pagrindinė mintis: Įsitraukti į evangelizaciją be tinkamo vertinimo – klaidinga.
Pernelyg dažnai esame patenkinti minimaliais evangelizacijos rezultatais, kai galėtume daryti didesnę įtaką ir susilaukti didesnės sėkmės, jei įvertintume ankstesnes liudijimo ir evangelizacines pastangas bei leistume išvadoms daryti įtaką ateities strategijai.
Kartais liudijimui ir evangelizacijai išleidžiamos didelės sumos pinigų, tačiau rezultatai būna minimalūs. Tai privedė prie biudžeto arba tvarkos pakeitimų. Jei tai daroma nekritiška dvasia, šie klausimai gali tapti vertinimo dalimi. Tačiau būtina pridurti, kad tikrai nežinome konkrečių programos rezultatų, nes galime sutelkti dėmesį tik į apčiuopiamus rezultatus (pavyzdžiui, krikštus), o kur nukrito Evangelijos sėkla – nežinome. Nepaisant to, reikia vertinti taip, kad sprendimai būtų priimami nesmerkiant.
Šią savaitę apsvarstysime vertinimą kaip biblinį principą ir ištirsime jo vertę šiandienės bažnyčios gyvenime.
I. Kodėl reiktų vertinti?
Nepaisant to, ar pastebėsime, ar ne, vertinimas yra neišvengiamas. Tai vyksta kiekvieną sabatą ir kiekviename viešame susitikime. Žmonės vertina turinį, aiškumą, net pamokslo ilgį, o dalyvaujantys viešame susirinkime tikisi profesionalumo. Ten, kur yra lūkesčių, bus ir įvertinimas. Nors negalima nurodyti eilutės, kur būtų minimas vertinimas, akivaizdu, kad vertinimas buvo rimta ankstyvosios Bažnyčios gyvenimo dalis.
1. Ką šie tekstai pasako apie vertinimo svarbą, ir koks vertinimas apibūdintas šiose eilutėse? 1 Tim 3, 1–13; 1 Kor 11, 28; 2 Kor 13, 5–6.
Kai Dievo Žodis nustato matą, reikalauja arba nurodo konkrečius veiksmus, liepia, mūsų atsaką galima vertinti. Vertinimas iškelia labai svarbius klausimus. „Kaip mums sekasi atlikti konkrečią tarnystę? Kaip galime dirbti efektingiau?“
Tai, kad Paulius nurodė tam tikras diakonų ir vyresniųjų savybes rodo, jog kažkas yra vertinama, t.y. tinkamumas tarnystei ir sugebėjimas ją atlikti.
2. Perskaitykite Mt 28, 19–20 pavedimą skelbi Evangeliją. Kokius vertinamuosius klausimus norėtumėte užduoti, svarstydami bažnyčios atsaką į šį paliepimą?
Kaip Dievo tarnams, mums patikėta neišmatuojamai vertinga Evangelijos tiesa. Atsižvelgiant į tai, kad Evangelijos žinia turi būti skelbiama visame pasaulyje, neturėtų mūsų stebinti, kad Dievas taip pat vertina. Dievą domina darbo, kuris yra patikėtas atsiliepusiems į Jo kvietimą bendradarbiauti ir gelbėti sielas, pažanga.
Dar kartą perskaitykite 2 Kor 13, 5. Ką tekstas sako jums asmeniškai? Kaip galite pritaikyti jį sau? Kokių įrodymų turite, kad Jėzus Kristus yra jumyse?
II. Vertinkite maloningai
Nors vertinimas teikia daug privalumų, yra tam tikrų keblumų, kuriuos turime žinoti ir vengti. Jei pernelyg aktyviai vertiname ir daugiausia dėmesio skiriame neigiamiems rezultatams, yra tikimybė, kad sukursime kritišką aplinką, atimančią drąsą iš savanorių. Siekiant išvengti, kad vertinimas būtų laikomas kritika, reikia pabrėžti ir tai, kas teigiama. Iš tiesų, dažnai pamirštame įvertinti mūsų tarnautojus, ypač tuos, kurie pasirinktą tarnystę atlieka jau ilgą laiką. Jie visada tai darė, todėl tikimasi, kad jie visada tai darys. Vertinimas suteiks galimybę palaikyti juos.
3. Ką teigiamo matote šiose eilutėse? Kokiu būdu gali būti palaikomi atskiri tarnautojai ar komandos šiandien? Apd 16, 1–2; Rom 16, 1; 1 Kor 11, 2; Fil 4, 14.
Daug kartų apaštalas Paulius turėjo priminti tikinčiųjų požiūrį, elgesį ir doktrinas. Tai rodo, kad kažkas buvo vertinama. Tačiau Paulius taip pat pagirdavo žmones už jų paramą, ištikimybę Dievui arba ištikimybę konkrečiai tarnystei.
Norėdami teisingai vertinti, turime atsižvelgti ne tik į rezultatus, bet ir procesą. Rezultatų įvertinimas parodo, ar buvo pasiekti užsibrėžti tikslai. Vertinant procesą yra atsižvelgiama į vidaus valdymą.
4. Atidžiai perskaitykite Hbr 10, 24–25. Ką reiškia raginkime vieni kitus šiame kontekste? Kokie vertinimo principai pateikiami?
Šios eilutės yra daugiau nei pasiūlymas. Jos perspėja, kad rimtai vertintume dvasinį augimą. Jei apsvarstytume, ko Dievas reikalauja iš krikščionių, bei atsižvelgtume į kiekvieno iš mūsų asmeninį patyrimą, paaiškėtų, kad tinkamai vertindami raginsime vienas kitą.
Pagalvokite, juk palaikymas drąsina, ar būtų palaikomas asmuo, ar tarnystė. Daug gali padaryti keli paprasti žodžiai! Koks yra jūsų požiūris į kitus? Ar esate linkęs kritikuoti ar palaikyti? Jei kritikuoti, kaip galite pakeisti šį griaunantį charakterio bruožą?
III. Ko reikalauja Viešpats
Perskaitykite šias eilutes ir, atsižvelgdami į šią savaitę (iš tikrųjų visą ketvirtį), atsakykite į klausimus: „O dabar, Izraeli, ko gi reikalauja iš tavęs VIEŠPATS, tavo Dievas. Vien pagarbiai bijoti Viešpaties, savo Dievo, eiti visais Jo keliais, mylėti Jį, tarnauti VIEŠPAČIUI, savo Dievui, visa savo širdimi ir visa siela ir laikytis Viešpaties, tavo Dievo, įsakymų bei įstatų, kuriuos įsakau tau šiandien tavo paties labui?“(Įst 10, 12–13).
5. Jei reiktų apibendrinti šių dviejų eilučių reikšmę, ką norėtumėte pasakyti?
6. Kokį Naujojo Testamento tekstą primena jums šios eilutės, ir kodėl labai svarbu prisiminti šias eilutes iš Pakartoto Įstatymo knygos?
7. Tekste pasakyta, kad Dievas reikalauja (arba prašo) šių dalykų. Kaip galima suprasti šias eilutes išgelbėjimo tik tikėjimu kontekste?
8. Pats tekstas kalba apie mūsų širdį, sielą, meilę ir baimę, tai, apie ką dažnai sunku spręsti iš išorės. Apie kokias išorines šių dalykų apraiškas kalbama šiose eilutėse? Kaip ši vidaus ir išorės sąsaja dera su tuo, kaip suprantame Apr 14, 6–12?
Mt 23, 15 Jėzus įvertino Rašto aiškintojų ir fariziejų „liudijimą“ bei „evangelizaciją“ tarp pagonių. Taigi, geranoriškai vykdant pavedimą skelbti Evangeliją, visuomet turime prisiminti gilias tiesas, užrašytas Įst 10, 12–13. Tikrai nenorime, kad savo evangelizacinėmis pastangomis darytume pragaro vaikus.
IV. Dvasinio augimo vertinimas
„Bet VIEŠPATS tarė Samueliui: ‚Nežiūrėk į jo išvaizdą ir stuomens aukštį, nes Aš jį atmečiau. Juk Dievas ne taip mato, kaip žmogus; žmogus mato, kas akimis matoma, o Viešpats žiūri į širdį.‘“ (1 Sam 16, 7)
Anksčiau jau buvo pažymėta, kad asmenų arba bažnyčios nustatyti tikslai turi būti vertinami. Nors gana lengva stebėti ir vertinti augimą skaičiumi, bažnyčia – tai ne tik skaičiai.
Akivaizdu (arba taip turėtų būti), kad mes ne tik norime pripildyti bažnyčią žmonių. Norime, kad jų santykiai su Jėzumi augtų, kad jie mylėtų Viešpatį ir išreikštų šią meilę paklusdami Jo įsakymams. Tikrai nenorime daryti tai, ką Jėzus sakė Rašto aiškintojams ir fariziejams Mt 23, 15. Stiprus priekaištas dėl jų „evangelizacinių“ pastangų parodo, kad svarbu vertinti dvasinį augimą ne tik tų, kuriuos atvedame į bažnyčią, bet ir savo.
9. Perskaitykite Mt 26, 41; 1 Tes 5, 17; Rom 8, 6; Ef 6, 17–18; 2 Tim 2, 15–16 ir Ps 1, 2. Kokios svarbios dvasinės priemonės yra paminėtos šiose eilutėse? Kodėl visi šie dalykai labai svarbūs mūsų dvasiniam augimui?
Kaip mes, kaip nusidėjėliai, kuriems reikia Dievo malonės, vertiname kažką „neapčiuopiamą“ t.y. kitų dvasingumą? Nėra dvasingumo skalės, kurios pagalba galėtume vertinti asmens dvasingumą. Todėl tinkama ir naudinga apsvarstyti, ar tikintysis apskritai eina dvasiniu keliu, o ne nustatinėti, kokioje šio kelio atkarpoje jis yra. Dvasingumo rodikliai – tai dvasinė veikla, į kurią įsitraukiame. Išvardyti dalykai, žinoma, yra rodikliai, tačiau visada turime būti atsargūs, vertindami kitų patyrimą. Tuo pačiu metu, ypač susiduriant su naujais nariais, turime su meile padėti jiems suprasti, kad, pavyzdžiui, malda, Biblijos tyrinėjimas ir klusnumas yra svarbi dvasinio augimo dalis.
V. Vertinimas dėl bažnyčios augimo
Priežastis, kodėl mūsų bažnyčia egzistuoja, yra priežastis, kodėl mes vertiname. Tikime, kad Septintosios dienos adventistų bažnyčia buvo įkurta šiuo ypatingu žemiškosios istorijos metu kaip Dievo plano nešti Evangeliją į visą pasaulį dalis. Kitaip tariant, esame čia tam, kad laimėtume sielas dangaus karalystei.
10. Perskaitykite Apr 14, 6–7. Kaip suprantame šias eilutes ryšium su mūsų kaip septintosios dienos adventistų tapatybe?
Vertinimas, kaip mums sekasi, tai veiksmingiausias būdas likti ištikimiems užduočiai. Kad ir ką bažnyčia darytų, vertinimas turėtų parodyti kaip evangelizacijos ir liudijimo strategijos veikia bažnyčios augimą. Kaip tai, į ką esame įsitraukę, padeda mums pasiekti tikslą?
11. Perskaitykite Mt 6, 33; 10, 7; 24, 14; Lk 4, 43. Kas pasakyta šiuose tekstuose? Kaip jų prasmė turėtų paveikti mus kaip bažnyčią ir mūsų darbą, susijusį su liudijimu ir evangelizacija?
Aprašytoje Jėzaus tarnystėje pateikiama daug nuorodų, kad skelbimas yra būdas laimėti sielas Dievo karalystei. Jėzus skelbė, kad Dievo karalystė prisiartino. Jis peikė religinius vadovus, kad šie uždaro žmonėms duris į Dievo karalystę. Jis siuntė Savo mokinius skelbti Dievo karalystę. Akivaizdu, kad svarbiausias tikslas Jėzui, apaštalams ir Bažnyčiai buvo laimėti žmones dangaus karalystei.
Ataskaitos apie prisijungiančius prie Bažnyčios žmones ir bažnyčių steigimą tarp pagonių yra įrodymas, kad buvo vertinama tai, kaip Bažnyčiai sekėsi siekti tikslo.
Jėzus labai galingai ir paprastai pareiškė: Kas ne su Manimi, tas prieš Mane, ir kas su Manimi nerenka, tas barsto (Mt 12, 30). Nepaisant to, kad išpažįstate tikėjimą ir esate įrašytas bažnyčios knygose, ar jūs renkate, ar barstote? Kaip galite pagrįsti savo atsakymą?
Toliau tyrinėkite: Kvietimas prisijungti prie jūsų tarnystės.
Ar esate girdėję, kad vienas žmogaus grotų orkestre, t.y. visais instrumentais? Būgnas pririštas prie nugaros ir valdomas kojiniu pedalu, cimbolai – tarp kelių ir pan. Vienas asmuo negali groti visais instrumentais.
Tokio pobūdžio „orkestrai“ greitai „perdega“, nes nėra fizinės ir emocinės paramos. Mėgstantys groti visais instrumentais kartais skundžiasi paramos stoka, tačiau bendruomenė tikriausia nebuvo paprašyta dalyvauti, išskyrus paremti finansiškai.
Nesvarbu, ar tik pradedate tarnystę, ar vertinate esamą, yra keletas pasiūlymų, kaip ją išplėsti įtraukiant aplinkinius:
1. Visapusiškai apžvelkite savo tarnystę ir nuspręskite, kiek žmonių gali joje dalyvauti.
2. Nuspręskite, kur reikia pagalbos, ir ieškokite žmonių, galinčių atlikti pagrindinius vaidmenis. Pagalvokite apie komandos vadovus.
3. Bendrais bruožais, tačiau pakankamai išsamiai, apibūdinkite visas tarnystės puses. Tai bus naudinga, kai kalbėsite apie potencialius komandos narius. Jie supras, ko iš jų reikalaujama.
4. Reguliariai pateikite ataskaitas visai bažnyčiai. Tai leis visiems pamatyti, kad jūsų tarnystė yra bendros bažnyčios liudijimo ir evangelizacijos strategijos dalis, ir nariai bus labiau linkę įsitraukti.
5. Reguliariai renkite susitikimus. Padrąsinkite komandos narius ir apžvelkite pažangą. Klauskite: kaip mums sekasi, ir kur keliausime toliau?
Klausimai aptarimui:
1. Kada ir kaip peržengiama linija ir vertinimas tampa savotišku nuosprendžiu, dėl kurio esame įspėti Šventajame Rašte?
2. Įsigilinkite į Jėzaus žodžius Mt 23, 15. Kaip mes, kaip bažnyčia, galime to išvengti, ypač kai naujai atsivertę dažnai būna itin užsidegę? Kaip galime užtikrinti, kad uolumas būtų tinkamas, kad nedarytume pragaro vaikų? Jei norėtume tokių, koks būtų geriausias būdas tai padaryti?
3. Apsvarstykite savo tarnystę bažnyčioje ir pasiūlykite gerą programos vertinimo procesą ir personalą.