Vasario 9–15 d.
Šios savaitės tyrinėjimui skaitykite: Job 12, 10; 1 Kor 6, 19–20; Pr 3, 17; Jn 12, 31; 1 Kor 1, 18–21.
Įsimintina eilutė: „Šio pasaulio išmintis Dievo akyse yra kvailybė. Parašyta: Jis sugauna protinguosius jų gudrybėje“ (1 Kor 3, 19).
1802 m. teologas Viljamas Peili (William Paley) parašė knygą „Prigimtinė teologija“, kurioje teigiama, kad Dievo charakterio supratimą galima grįsti pastebėjimais gamtoje. Jis daug rašė apie gyvūnų savybes, parodančias Kūrėjo rūpestingumą ir įgūdžius. Viljamas Peili tam tikra prasme persistengė, nes nepripažino nuodėmės ir nuopuolio padarinių gamtai, tačiau jo argumentas nebuvo paneigtas, nepaisant gausių ir akivaizdžių prieštaravimų!
Čarlzas Darvinas prieštaravo, teigdamas, kad Dievas, sukūręs visa, negali būti geras. Kaip įrodymą, jis pateikdavo parazitus, kurie minta savo šeimininko kūnu ir tai, kaip katė žiauriai žaidžia su pele. Jo nuomone, šie pavyzdžiai paneigia mylinčio Dievo Kūrėjo egzistavimą.
Nors akivaizdu, kad Viljamas Peili buvo arčiau tiesos nei Darvinas, šią savaitę tyrinėsime, ką, pasak Biblijos, gamta atskleidžia ir ko neatskleidžia apie Dievą.
I. ŽEMĖ YRA VIEŠPATIES
Mokslininkas kartą ginčijo Dievo būtinybę, teigdamas, kad galėtų sukurti žmoniją lygiai taip pat, kaip Dievas. Dievas tarė: „Gerai, padaryk tai.“ Mokslininkas paėmė molio, bet Dievas pasakė: „Palauk minutėlę. Pasidaryk savo molį!“
Nors tai išgalvotas pasakojimas, mintis aiški: Dievas yra vienintelis, kuris gali kurti iš nieko. Dievas sukūrė visą visatos materiją, įskaitant mūsų pasaulį, mūsų turtą ir kūną. Jis yra teisėtas visko Savininkas.
1. Kokia elementari žinia užrašyta šiuose tekstuose? Svarbiau, ką ji pasako apie tai, kaip esame susiję su pasauliu, vienas kitu ir Dievu? Ps 24, 1. 2; Job 41, 11; Ps 50, 10; Iz 43, 1. 2, 1 Kor 6, 19–20.
Viena mėgstamiausių krikščionių giesmių prasideda šiais žodžiais: „Tai mano Tėvo pasaulis“. Taip ir yra, nes šį sukūrė mūsų Tėvas. Sukūrimas suteikia nuosavybės teisę. Dievas sukūrė, todėl valdo visą visatą, dangų, žemę ir visa, kas juose.
Ne tik pasaulis priklauso Dievui, bet ir visi jo kūriniai. Niekas kitas (mūsų žiniomis) neturi galios sukurti gyvybę. Vienintelis Kūrėjas yra Dievas. Kaip toks Jis yra visos kūrinijos Savininkas. Mes visi ir mūsų būtis yra visiškai priklausoma nuo Dievo. Negalime nieko duoti Dievui, išskyrus mūsų ištikimybę. Visa kita žemėje ir taip yra Jo.
Taip, priklausome Dievui ne tik dėl to, kad Jis sukūrė mus, bet, o tai dar svarbiau, ir atpirko. Tačiau nuostabi Dievo dovana – gyvybė buvo smarkiai apgadinta nuodėmės ir turėsime mirti. Tai panaikina gyvenimo prasmę ir tikslą. Gyvenimas, kokį jį žinome dabar, nėra šaunus. Mūsų vienintelė viltis yra nuostabus atpirkimo pažadas, kuris vienintelis gali viską ištaisyti. Taigi priklausome Kristui, nes Jis sukūrė ir atpirko mus.
II. PUOLĘS PASAULIS
Viena yra aišku: pasaulis, kuriame gyvename dabar, labai skiriasi nuo to pasaulio, kurį sukūrė Viešpats. Žinoma, galingų grožio ir Dievo sumanumo įrodymų apstu beveik visur, tačiau esame nuodėmės pažeistos būtybės, gyvenančios ir mėginančios suprasti nuodėmės sugadintą pasaulį. Net iki tvano pasaulis jau buvo neigiamai paveiktas nuodėmės. „Nojaus dienomis Žemę slėgė dvigubas prakeiksmas, kurį užtraukė Adomo nuodėmė ir Kaino įvykdyta žmogžudystė“ (E. Vait. Patriarchai ir pranašai, 64 p.).
2. Kaip pasaulis buvo „prakeiktas“, ir kokie buvo prakeikimų padariniai? Pr 3, 17; 4, 11–12; 5, 29.
Žemės prakeikimas turėjo paveikti augalų karalystę, nes žemė želdino erškėčius ir usnis. Tai reiškia, kad nuodėmės prakeiksmas paveikė visą kūriniją. E. Vait aiškiai rašė, kad prakeikimas krito ne tik ant Kaino, bet viso pasaulio.
Deja, dėl nuodėmės kritę prakeiksmai nesibaigė čia, nes pasaulis susidūrė su dar viena neganda, kuri itin pakenkė. Tai, žinoma, pasaulinis tvanas. „Užuodęs malonų kvapą, Viešpats tarė Sau: `Niekada daugiau nebepasmerksiu žemės už žmonių kaltes, nes žmogaus širdies polinkiai pikti nuo pat jaunumės. Niekada daugiau nebenaikinsiu visų gyvūnų, kaip esu padaręs`“ (Pr 8, 21).
Tvanas sutrikdė drėkinimo sistemą, kurią Dievas padarė kurdamas pasaulį. Dirva buvo nuplauta nuo vienos žemės dalies ir nusėdo kitose. Net šiandien lietus ir toliau išplauna dirvožemį, pakenkdamas pastarojo derlingumui bei menkindamas augalų derlių. Dievas maloningai pažadėjo nebeprakeikti žemės, bet paveldėtas dirvožemis toli gražu neprilygsta pradžioje Dievo sukurtai derlingai dirvai.
Perskaitykite Rom 8, 19–22. Nors tai sudėtingos eilutės, kaip jos susijusios su tuo, ką aptarėme šiandien? Svarbiau, kokią viltį galime jose įžvelgti?
III. ŠIO PASAULIO KUNIGAIKŠTIS
„Viešpats klausė šėtoną: `Kur buvai?` `Klajojau po žemę, – atsakė Viešpačiui šėtonas, –ėjau joje sargybą`“ (Job 1, 7).
„Būkite blaivūs, budėkite! Jūsų priešas velnias kaip riaumojantis liūtas slankioja aplinkui, tykodamas ką praryti“ (1 Pt 5, 8).
Mokėmės, kad pasaulis priklauso Dievui, nes Jis šį sukūrė ir atpirko. Bet turime nepamiršti šėtono, jo pastangų valdyti viską kas įmanoma ir didžiosios kovos tikrovės. Nors po Kryžiaus piktojo pralaimėjimas buvo užtikrintas, jis nesiruošia pasiduoti tyliai ir ramiai. Turi būti atsižvelgiama į jo rūstybę ir naikinančią galią, kuri pavaldi Dievui, tačiau mums dabar nesuprantamu būdu. Turime prisiminti: nors klausimai dažnai gali pasirodyti pilki, galutinėje kovoje yra tik dvi jėgos – Kristus ir šėtonas. Nėra vidurio. Žinome, kad didelė dalis šio pasaulio yra piktojo pusėje. Todėl nestebina tai, kad pasaulis toks sugadintas.
3. Perskaitykite Jn 12, 31; 14, 30; 16, 11; Ef 2, 2; 6, 12. Kokią svarbią tiesą apie piktojo galią ir tikrovę atskleidžia šie tekstai?
Jobo knygoje šydas, slepiantis didžiosios kovos tikrovę, yra atitrauktas, ir galime pamatyti, kad šėtonas sugeba sukelti griaunančias stichijas. Kad ir ką reikštų žodžiai „šio pasaulio kunigaikštis“, aišku, jog šėtonas vis dar stipriai ir naikinančiai veikia žemę. Ši tiesa suteikia dar daugiau priežasčių tikėti, kad gamta buvo sugadinta, todėl mokyti apie Dievą žvelgiant į gamtą turime labai atsargiai. Prisiminkite, kaip klaidingai aiškino pasaulio būklę Darvinas.
Ar pastebite naikinančią šėtono veiką savo gyvenime? Kodėl kryžius ir jame atsispindintys pažadai yra jūsų viltis?
IV. PASAULIO „IŠMINTIS“
Žmonės įgijo neįtikėtinai daug žinių ir informacijos, ypač per pastaruosius du šimtus metų. Tačiau žinios ir informacija nebūtinai yra „išmintis“. Taip pat daug geriau nei mūsų protėviai suprantame gamtas pasaulį. Tačiau ir „aiškesnis supratimas“ nėra išmintis.
4. Perskaitykite 1 Kor 1, 18–21; 3, 18–21. Kaip šių žodžių tiesa pasireiškia mūsų dienomis ir mūsų kontekste, praėjus beveik dviem tūkstančiams metų, kai tai buvo parašyta?
Žmogiškas mąstymas dažnai ginčija Dievo Žodį. Ar būtų abejojama Jėzaus prisikėlimu, ar pasaulio sukūrimu, ar stebuklais apskritai, žmogiškoji „išmintis“ (net paremta moksliniais „faktais“) turi būti laikoma „kvailyste“, jei prieštaraujama Viešpaties Žodžiui.
Jau buvo minėta, kad mokslas šiandien, ypač žmogaus kilmės kontekste, grindžiamas gamtiniu požiūriu. Nors daugelis žinomiausių mokslininkų genijų, pavyzdžiui, Niutonas, Kepleris, Galilėjus tikėjo Dievą ir savo darbu norėjo padėti paaiškinti, kaip Dievas kuria (Niutonas kartą rašė: „Dieve, mąstau Tavo mintis…“). Panašūs pamąstymai šiandien dažnai išjuokiami kai kurių mokslininkų.
Kartais netgi mėginama aiškinti Biblijoje apibūdintus stebuklus ir pasakojimus, tarsi tai buvo gamtos reiškiniai, kuriuos senovės žmonės, neišmanantys gamtos dėsnių, palaikė dieviškuoju veiksmu. Pavyzdžiui, yra įvairiausių gamtininkų teorijų, siekiant paaiškinti Raudonosios jūros perskyrimą, neigiant, kad tai buvo Dievo stebuklas. Prieš keletą metų vienas mokslininkas teigė, kad Mozė buvo paveiktas narkotikų ir tiesiog įsivaizdavo, kad Dievas davė jam Dešimties Įsakymų akmenines plokštes!
Kad ir kaip kvaila tai gali atrodyti, atmetus Dievą ir antgamtiškumo idėją, tenka sugalvoti kažkokį kitą paaiškinimą šiems dalykams. Todėl Paulius taip aiškiai ir pranašiškai rašė apie „pasaulio paikybę“.
V. TIKĖJIMO AKIMIS
5. Psalmė 8 yra viena iš mėgstamiausių. Dovydui, kaip tikinčiajam Dievu, kūrinija nusako Viešpaties didybę ir meilę. Kokias konkrečias pamokas Dovydas įžvelgė kūrinijoje, kaip parašyta Psalmėje 8? Be to, įvertinant šiandienes žinias apie kūriniją – mėnulį, žvaigždes ir t.t., ir šias priešpastatant tam, kas buvo žinoma anuomet, kodėl Dovydo žodžiai stebina dar labiau?
Tik per pastaruosius šimtą metų mes išties pradėjome suvokti visatos platybes ir mūsų fizinį menkumą. Jei ne Dievo apreiškimas, būtų sunku paaiškinti Dovydo supratimą apie dangaus aukštybes. Kadangi tai psalmistui kėlė nuostabą anuomet, juo labiau tai turėtų stebinti mus, žinančius, kad nepaisant visatos dydžio, Dievas myli mus nesuvokiama meile.
6. Perskaitykite Ps 19, 2–5. Ką Dovydas matė danguje?
Daug žmonių, žiūrėdami naktį į žvaigždes, pripažino Dievo didybę ir žmonijos menkumą bei šlovino Dievą už Jo rūpestį. Kiti dėmesį sutelkia į blogio problemą ir dėl to kaltina Dievą, nors iš tikrųjų tai sukelia asmeniniai sprendimai arba velnio veiklos padariniai.
Tikinčiajam kūrinija kalba apie Dievo globą, net šėtono sukelto blogio apsuptyje. Tačiau net kūrinijai galingai liudijant, šis apreiškimas neišsamus, ypač dėl nuopuolio ir pastarojo atneštų prakeiksmo padarinių.
Perskaitykite Jn 14, 9 ir pagalvokite apie Jėzų ant kryžiaus. Kodėl kryžius turi visada būti pagrindiniu Dievo prigimtiems ir charakterio apreiškimu?
Papildomam tyrinėjimui: „Aš buvau įspėta [1890], kad nuo šiol tęsis nuolatinės rungtynės. Taip vadinamas mokslas ir religija bus pateikti kaip prieštaraujantys vienas kitam, nes riboti žmonės nesuvokia Dievo galios ir didybės. Man buvo parodyti šie šventi žodžiai: `Net iš jūsų atsiras tokių, kurie klastingomis kalbomis stengsis patraukti paskui save mokinius.`“ (E. Vait. „Medical Ministry“, 98 p.)
Klausimai aptarimui:
1. Pagalvokite apie E. Vait aprašytą žemės prakeiksmą po nuopuolio, po Kaino nuodėmės ir po tvano (E. Vait. „Spiritual Gifts“, t. 3, 88 p.). Tūkstančius metų augantis šio prakeiksmo poveikis reiškia, kad mūsų pasaulis labai pasikeitė nuo to laiko, kai buvo tik ką sukurtas Dievo. Kodėl, tuomet, privalome būti atsargūs darant išvadas, pagrįstas šiuo pasauliu ir lyginanti jį su tik ką Dievo sukurtu pasauliu?
2. Pagalvokite apie mokslininkų atliekamą darbą, ypač dėl gyvybės kilmės. Nėra jokių etikečių, paaiškinančių, ką mes matome. Mokslas yra žmogiškas sumanymas, o žmogaus protas yra ribotas ir linkęs priešintis dangiškam autoritetui. Be to, itin jaučiama šėtono įtaka, todėl daug kas yra nesuderinama su Dievo apsireiškimu Biblijoje. Kodėl svarbu labiau pasitikėti Raštu nei mokslu, ypač atsižvelgiant į unikalius įvykius, kaip, pavyzdžiui, mūsų pasaulio sukūrimas?
3. Mes nesuprantame visų Rašto ir mokslo skirtumų, sukeliančių „įtampą“, bet Dievas yra gerokai išmintingesnis nei mes, ir mes turime pripažinti, kad mokslininkai gali bet kada atrasti su pasaulio sukūrimu susijusių dalykų. Iš tiesų, kodėl neturėtume nustebti, kad yra tam tikra „įtampa“ tarp antgamtinių įvykių, minimų Biblijoje, ir materialistinių mokslo principų?
4. Perskaitykite jau cituotą E. Vait ištrauką. Ar pastebime tai vykstant mūsų bažnyčioje? Kaip turėtume reaguoti į šiuos pavojingus iššūkius mūsų misijai ir žiniai, kad, nekompromituojant mūsų pozicijos dėl pasaulio sukūrimo ir Dievo Žodžio, bažnyčia būtų saugi vieta tiems, kurie kovoja su šiais sudėtingais klausimais?
5. Perskaitykite Rom 11, 33–36 ir Job 40, 1–2. 7–8. Kiek patikimas yra žmogaus protas, mėginant suprasti Dievo kelius? Koks turėtų būti mūsų požiūris į sunkumus, bandant suderinti mokslą ir Šventąjį Raštą?