Gruodžio 13–19 d.
Šios savaitės tyrinėjimui skaitykite: Jok 5, 13–20; 1 Jn 5, 14; 1 Kor 15, 54; Hbr 12, 12–13; Jn 8, 43–45; Pat 10, 12.
Įsimintina eilutė: „Tad išpažinkite vieni kitiems nuodėmes ir melskitės vieni už kitus, kad atgautumėte sveikatą. Daug gali karšta teisiojo malda“ (Jok 5, 16).
Žmones žavi stebuklai. Jų dėmesį dažnai patraukia tik smalsumą žadinantys reginiai. Kai Jėzus buvo paprašytas padaryti stebuklą tik pramogai (Lk 23, 8–9) arba tam, kad paliudytų, jog Jis yra Mesijas (Mt 12, 38–41), net tam, kad patenkintų pagrįstą asmeninį poreikį (Mt 4, 2–4), Jis atsisakydavo tai daryti. Dvasia, kuria Jėzus autoritetingai mokė ir stebuklingai išgydydavo, nėra šiaip galia, kurią galimą naudoti; turime būti įrankiai Jo rankose. Dievas mielai išgydytų visus ligonius, bet Jam labiau rūpi esminis, ilgalaikis išgydymas.
Taigi, atsižvelgiant į tai, mes patyrinėsime kai kuriuos esminius klausimus: kaip reikėtų suprasti Jokūbo žodžius, susijusius su ligonių išgydymu? Ar tarp išgydymo ir atleidimo kaip atsakymo į maldą yra skirtumas? Elijas yra pateiktas kaip svarbus maldos pavyzdys atsimetimo laikotarpiu. Ko galime pasimokyti iš pranašo maldos ir jo tarnystės, raginant Izraelį grįžti pas Dievą ir garbinti Jį?
I. PAGRINDINIAI KRIKŠČIONIŲ ĮRANKIAI
Perskaitykite Jok 5, 13. Kokį įdomų kontrastą apaštalas čia pateikė? Kaip šiuos pamokymus taikyti mūsų pačių patyrimui?
Nors rašė apie du skirtingus dalykus (kančią ir džiaugsmą), pastaruosius Jokūbas susiejo su malda ir šlovinimu: melskitės, kai kenčiate, giedokite, kai džiaugiatės. Malda ir šlovinimas ne itin skiriasi, kadangi daugelis Biblijos psalmių yra ir šlovinimo giesmės, ir maldos, todėl Jokūbas pradėjo savo laišką, ragindamas skaitytojus: „Laikykite, broliai, tikru džiaugsmu, kad pakliūvate į visokius išmėginimus. Supraskite: jūsų tikėjimo išmėginimas gimdo ištvermę“ (Jok 1, 2–3). Laikas melstis ir laikas šlovinti gali būti labiau susijęs negu mes manome.
Žodžio „kenčia“ (Jok 5, 13) ir anksčiau pavartoto žodžio šaknis, kai apaštalas rašė apie pranašų kančios pavyzdžius (Jok 5, 10), yra ta pati. Šis žodis nusako ir fizines, ir moralines kančias, „visų pirma dėl karo pavojaus ir triūso“ (Ceslas Spicq, „Theological Lexicon of the New Testament“, 2 t., 239 p.), bet ir alinantį fizinį darbą ir brangias pastangas. 2 Tim 2, 9 ir 2 Tim 4, 5 šis žodis nusako „sunkų apaštalo darbą, nuo kurio neatbaido jokie sunkumai ar kančios“ („Theological Lexicon of the New Testament“, 2 t., 240 p.). Kaip krikščionys, ištikti bėdos mes instinktyviai gręžiamės į Dievą. Susidūrus su sunkumais malda yra ypač svarbi, tačiau giedojimas ar religinė muzika (pavartotas žodis psalletō gali nusakyti ir vieną, ir kitą) taip pat padeda.
„Kaip religinio tarnavimo elementas, giedojimas ir malda yra neatsiejama pamaldų dalis. Daugelis giesmių iš esmės yra maldos“ (E. Vait, Ugdymas, 195 p.). Kiek iš mūsų, jausdami prislėgtumą arba vienatvę, buvome pakylėti į galvą atėjusių giesmės žodžių? Daugybę kenčiančiųjų ar tų, kuriems reikia padrąsinimo, pradžiugintų aplankymas, alsuojantis malda ir giesme. „Džiaukitės su besidžiaugiančiais, verkite su verkiančiais“ (Rom 12, 15). Giesmė kaip niekas kita gali pakylėti mūsų nuotaiką.
Psalmių knyga yra ypatingas maldų ir giesmių lobynas, galintis įkvėpti, padrąsinti ir nukreipti, kai mes nežinome, kur ieškoti pagalbos.
Visi žinome, kaip kančia gali priartinti mus prie Viešpaties, ir kaip kančia gali paskatinti mus melstis. Tačiau, kokie kyla dvasiniai pavojai, kai mums viskas yra gerai? Kodėl gerais laikais šlovinimas yra itin svarbus? Ko šlovinimas padeda mums niekada nepamiršti?
II. MALDA UŽ LIGONIUS
Perskaitykite Jok 5, 14–15. Kokie yra esminiai Jokūbo nurodyti reikalavimai ligonio patepimui, ir kokios svarbios dvasinės sudedamosios dalys užrašytos šiose eilutėse?
Tai, kad ligonis pakviečia Bažnyčios vyresniuosius ateiti ir patepti jį „aliejumi Viešpaties vardu“ ir melstis, reiškia dvasinį asmens norą ir bendrą įsitikinimą, kad išgydymui būtinas dieviškasis įsikišimas (Mk 6, 13). Užsiminimas apie nuodėmių atleidimą moko, kad Dievas neišgydys fizinės asmens sveikatos, jei jis taip pat netrokšta pagyti dvasiškai. „Tiems, kurie pageidauja, kad būtų meldžiamasi už jų išgijimą, reikėtų aiškiai nurodyti, jog Dievo Įstatymo laužymas, ar fizinio, ar dvasinio, yra nuodėmė, o tam, kad jie galėtų sulaukti palaiminimo, nuodėmė turi būti išpažinta ir išsižadėta“ (E. Vait , Healing ministry, 228 p.).
Prašymas, jog Dievas įsikištų ir Bažnyčios vyresniųjų pakvietimas moko, kad liga apribojo ir, ko gero, pareikalavo neatidėliojamo įsikišimo, t.y. nebuvo galima laukti įprasto Bažnyčios susirinkimo. Ligonis čia nusakytas dviem skirtingais graikiškais žodžiais: pirmasis (astheneō, 14 eilutė) taip pat pavartotas Dorkadės, kuri „susirgo ir numirė“ (Apd 9, 37), atveju; antrasis (kamnō, 15 eilutė) paprastai nusako ligonį, tačiau šiuo žodžiu taip pat nusakomi mirštantieji, ir, atsižvelgiant į esamą kontekstą, atrodo, kad šiuo žodžiu nusakomas fiziškai nusilpęs arba nykstantis asmuo. Asmuo gali būti stebuklingai išgydytas atsakant į tikėjimo maldą, o tai reiškia paklusnumą Dievo valiai (1 Jn 5, 14), nepaisant to, ar asmuo išgytų, ar ne. Tačiau nuorodos į ligonių išgelbėjimą ir pakėlimą (palyginkite su „išgelbės… nuo mirties“ (Jok 5, 20)) neabejotinai nusako prisikėlimą kaip tikrąjį išgijimą, laiką „kada šis gendantis [kūnas] apsivilks negendamybe ir šis marus [kūnas] apsivilks nemarybe, tuomet išsipildys užrašytas žodis: Pergalė sunaikino mirtį!“ (1 Kor 15, 54).
Daugybė iš mūsų žino apie patepimo apeigą ar net dalyvavo tokioje apeigoje, kai ligonis neišgijo, bet mirė. Tuomet, kodėl prisikėlimo viltis, numanoma šiose eilutėse, yra vienintelis mūsų laidas?
III. SIELOS IŠGYDYMAS
Už kūno išgydymą svarbesnis yra sielos išgydymas. Mūsų tikslas nėra padaryti žmones sveikesniais nusidėjėliais, bet nukreipti jų dėmesį į amžinąjį gyvenimą Jėzuje. Galbūt todėl aiški nuoroda į išgydymą yra šios savaitės įsimintina eilutė, pereinant nuo spėjamų situacijų nagrinėjimo 13–15 eilutėse. Šioje eilutėje pavartotas žodis (iaomai) gali nusakyti net tik fizinės ligos išgydymą (žr., pavyzdžiui, Mt 13, 15). Jau užsiminęs 15 eilutėje apie platesnį išgydymo (prisikėlimo) supratimą, Jokūbas susiejo ligą ir nuodėmę, kuri yra visų mūsų bėdų priežastis. Tai nereiškia, kad visas ligas galima atsekti iki konkrečios nuodėmės, bet kad ligos ir mirtis yra dėl to, kad mes esame nusidėjėliai.
Perskaitykite Mk 2, 1–12 (plg. Hbr 12, 12–13; 1 Pt 2, 24–25). Koks išgydymas apibūdintas šiose eilutėse, ir koks yra šio išgydymo pagrindas?
Tikėjimas Jėzumi lemia išgydymą iš dvasinių ligų ir nuodėmės. Tam tikra prasme, kiekvienas Jėzaus atliktas išgydymas buvo palyginimas, kad žmonės atkreiptų dėmesį į gilesnį išganymo poreikį. Paralyžiuotojo atveju (Mk 2), dvasinis išgydymas buvo šio žmogaus didžiausias rūpestis, todėl Jėzus iš karto patikino jį, kad jo nuodėmės atleistos. „Tačiau jis troško ne tiek pasveikti fiziškai, kiek atsikratyti nuodėmių naštos. Jeigu žmogui būtų pavykę susitikti su Jėzumi ir įsitikinti, kad jam atleista ir jis sutaikytas su Dangumi, jam būtų buvę tas pat – gyvens jis ar mirs, kad tik pagal Dievo valią“ (E. Vait, Su meile iš Dangaus, 237 p.). Tie, kurie Dievo padedami šiandien išgydo žmones, turi pasitelkti į pagalbą visas turimas medicinos priemones ligai išgydyti, bet taip pat turėtų būti dedamos pastangos išgydyti visą asmenį, ir ne tik šiam gyvenimui, bet amžinybei.
Išgydymas apima santykius, todėl parašyta: „išpažinkite vieni kitiems nuodėmes“ (Jok 5, 16), t.y. tiems, kuriems mes nusikaltome (Mt 18, 15. 21–22). Tai reiškia, jei jūs nusikaltote ar įžeidėte kitą asmenį, išpažinkite tai jam. Tada Viešpats palaimins jus, nes išpažinties procesas apima savojo „aš“ numarinimą, ir tik per tai Kristaus paveikslas gali būti atkurtas jumyse.
IV. MALDOS PAVYZDŽIAI
Perskaitykite Jok 5, 17–18. Ko apie maldą moko Elijo pavyzdys? Kaip tai susiję su išgydymu, atleidimu ir atkūrimu?
Šios eilutės nusako užtikrinimą, užrašytą Jok 5, 16 pabaigoje: „Daug gali karšta teisiojo malda“. Elijas buvo „teisus“ žmogus, jis net buvo paimtas į dangų, bet jis nebuvo antžmogis. Pranašui buvo pažįstamos tos pačios aistros ir jausmai kaip ir mums. Tai, jog Dievas išgirdo jo maldą, turėtų padrąsinti mus, kad mūsų maldos taip pat bus išklausytos. Jokūbas užrašė, jog Elijas „melste meldė, kad nelytų“ (nors ši detalė nepaminėta Senajame Testamente), turbūt siekiant, kad Dievas įvykdytų tai, kas užrašyta Įst 11, 13–17 (apie tai užsiminta Jok 5, 18).
Izraelio garbinamam Baalui, audros ir perkūno dievui, negalėjo būti nemestas iššūkis šios Pakartoto Įstatymo knygos pranašystės pagrindu. Nors mes nežinome, kiek ilgai Elijas meldė, kol jo malda buvo išklausyta, paisant pranašo prašymo, kuris buvo pagrįstas kruopštaus Dievo Žodžio tyrinėjimo ir apmąstymo tuometinių aplinkybių šviesoje. Gali būti, kad jis citavo Pakartoto Įstatymo knygos pranašystę, kaip dalį savo maldos, kaip Danieliaus malda pagrįsta perskaitytomis Jeremijo knygos pranašystėmis (žr. Dan 9, 2– 3). Ir mūsų maldos bus veiksmingesnės, jei jos bus apsvarstytos mūsų aplinkybių ir Dievo Žodžio šviesoje.
Nelijo trejus su puse metų (tai paminėta Lk 4, 25). Tai laibai svarbus išbandymų laikotarpis Šventajame Rašte (kaip, pavyzdžiui, pusės septyneto arba pusės savaitės pranašiškas laikotarpis, arba trys su puse Jėzaus tarnystės metų Dan 9, 27, arba trijų su puse metų persekiojimų laikotarpis Dan 7, 25 ir Apr 12, 14). Pasibaigus šiam laikotarpiui, Dievas panaudojo Eliją pradėti atgimimą ir reformą, prabudinti Izraelį, kad žmonės pripažintų jų gilų atsimetimą. Panaši tarnystė buvo būdinga ir Jonui Krikštytojui pirmojo šimtmečio Izraelyje, paruošiant kelią Kristaus pirmajam atėjimui ir darbui, kurį Dievas patikėjo Jo likučio bažnyčiai šiandien – parengti žmones Kristaus antrajam atėjimui (žr. Mal 3, 23–24; Mt 11, 13–14).
Kaip bažnyčia, mes siekiame atgimimo ir reformos. Bet pirmiausia turime kasdien atgimti patys, mūsų pačių sielos. Kokius sprendimus, kurie nulems jūsų gyvenimo kryptį ir galiausiai likimą, galite padaryti tik jūs patys?
V. ATKŪRIMAS IR ATLEIDIMAS
Dievo Dvasia veikė per Eliją, kad atkurtų Izraelio santykius su Dievu. Tačiau daugiausia Elijas tarnavo ne ant Karmelio kalno. Tai buvo tik pradžia! Vėliau pranašas darbavosi mažuose kaimuose ir namuose, ruošdamas būsimus dvasinius vadovus pranašų mokyklose, kad plėstų pradėtą atgimimo ir reformos darbą.
Krikštytojo ir kitų atliktą darbą? Žr. Lk 1, 16–17; Apd 3, 19.
Mes dažnai užmirštame švelnų ir kruopštų Elijo darbą, kurį jis atliko metai po metų. Jono Krikštytojo darbas taip pat buvo orientuotas į žmonių atgręžimą atgal į tiesą, įkvepiant atgailą ir krikštą vienam asmeniui vienu metu. Jėzus labai panašiai apibūdino Savo darbą: išvaduoti žmones iš klaidų ir atgręžti juos į tiesą (žr. Jn 8, 43–45).
Graikiškame tekste tariama situacija Jok 5, 19–20 aprašyta vartojant sąlyginę sakinio struktūrą, todėl aišku, kad atsimetimas nėra tik galimas, bet tikėtinas. Atsimetimas nuo tiesos reiškia atpuolimą ne tik nuo doktrinos, bet ir nuo gyvenimo būdo, nes labai dažnai viena veda prie kito. Pradedame abejoti mūsų įsitikinimais, o tai nulemia neapsisprendusį mūsų elgesį, ir galiausiai – visišką atsimetimą. „Sugrąžindamas nusidėjėlį iš klystkelio, išgelbės jo sielą nuo mirties“ (Jok 5, 20). Apibendrindamas visa, kas įvyko praeityje, Jokūbas ragino savo brolius bažnyčioje atlikti darbą, panašų į Elijo – atgręžti žmones į Dievą.
Šis darbas reikalauja daug kantrybės, atjautos, švelnumo ir nuolankumo: „Broliai, jei kuris žmogus būtų pagautas nusikaltęs, jūs, dvasios žmonės, pamokykite tokį romiai. Bet žiūrėk, kad ir pats neįpultum į pagundą!“ (Gal 6, 1) Elijo darbas yra atgręžti širdis į Dievą ir Jo tautą, o ne nugręžti šalin. Dažnai žmogus gerai žino savo nuodėmes, ir pastarųjų jam nereikia priminti. Labiau reikia Jėzaus suformuoto atleidimo, kurį parūpino Jo mirtis. Sielų išgelbėjimas nuo mirties yra galimas tik per kalčių uždengimą, taikant Evangeliją mūsų gyvenimui, ir tampant gailestingumo įrankiais (Pat 10, 12).
Pagalvokite apie asmenį, kuris tikrai negerai pasielgė, ir jis tai žino. Ką jūs galite padaryti, ką jūs galite pasakyti, kad padėtumėte atgręžti šį asmenį atgal į Viešpatį?
Tolesniam tyrinėjimui: E. Vait, Didžioji kova, 210-218 p.; 485-489 p.
„Kristus… prašo mus tapti viena su Juo gelbėjant žmoniją. ‘Dovanai gavote, dovanai ir duokite!’ – sako Jis (Mt 10, 8). Nuodėmė yra didžiausia iš visų blogybių, todėl turime užjausti nusidėjėlį ir jam padėti. Yra daug klystančių, kurie jaučia savo gėdą ir kvailumą. Jiems taip pat reikalingi padrąsinimo žodžiai. Žiūrėdami į savo klaidas bei klystkelius, jie kone puola į neviltį. Mes neturime ignoruoti šių sielų. […]
Kalbėkite tikėjimo ir padrąsinimo žodžius, kurie sužeistajam bus kaip gydantis balzamas“ (E. Vait, Su meile iš Dangaus, 466 p.).
Klausimai aptarimui:
Pagalvokite apie metą, kai jūs tikrai padarė daug negerų dalykų, dėl savo nuodėmės pakenkdami sau, kitiems ir Viešpačiui. Kiek jums reiškė žmonės, kurie, nors nepritarė jūsų elgesiui (ir galėjo pagrįstai jumis pasibaisėti), vis dėlto siekė jus padrąsinti ir pakylėti? Ką labiausiai pamenate iš to patyrimo, ir kaip prisiminimai padeda jums padaryti tą patį dėl kažkokio kito asmens, kuris taip pat padarė didelių klaidų?
Pamaldžiai ir atidžiai perskaitykite Jok 5, 16. Kokios čia užrašytos svarbios dvasinės pamokos? Ką pastarosios sako apie maldos galią ir svarbą mūsų dvasiniam gyvenimui? Nors malda gali ir turi būti labai asmeniškas reikalas, klasėje aptarkite, kuo malda jums naudinga, kaip į jūsų maldas buvo atsakyta ir kaip jūs turite išmokti pasitikėti Viešpačiu, kai į maldą nebuvo atsakyta taip, kaip norėjote. Galų gale, jūsų nuomone, kokia yra svarbiausia praktinė karštos teisiojo maldos nauda?