Kovo 3–9 d.
Šią savaitę skaitykite: Kol 4, 2; Rom 12, 12; Mt 26, 34–44; Hbr 11, 6; Jok 4, 2; Jn 14, 15; 1 Tes 4, 3.
Įsimintina eilutė: „Vakare, auštant ir vidudienį skųsiuosi ir vaitosiu, ir Jis išgirs mano balsą“ (Ps 55, 18).
Pagrindinė mintis: Daugybėje vietų Biblijoje Viešpats kviečia mus melstis, nes malda yra esminė gyvenimo su Dievu dalis.
E. Vait paliko mums šiuos žodžius, susijusius su malda: „Dangiškasis Tėvas pasiruošęs suteikti mums visas Savo palaimas. Tai mūsų teisė sočiai atsigerti iš Beribės Meilės versmės. Keista, kad mes tiek mažai meldžiamės! Dievas pasiruošęs ir nori išklausyti net mažiausio Savo vaiko nuoširdžią maldą. Tik mes nenorime Dievui papasakoti, ko mums reikia. Ką gali galvoti dangiškieji angelai apie vargšus, bejėgius, nuolat gundomus žmones, kurie tiek mažai meldžiasi ir taip silpnai tiki tuomet, kai Dievo Begalinės Meilės širdis linksta prie jų, kai Jis pasiruošęs jiems duoti daug daugiau, nei jie prašo ar gali pagalvoti. Angelai su meile nusilenkia prieš Dievą, jiems patinka būti šalia Jo. Bendravimas su Dievu jiems – didžiausias džiaugsmas. Atrodo, jog žemės vaikai, kuriems taip reikalinga Dievo pagalba, patenkinti tuo, jog gyvena nebendraudami su juo, neapšviesti Jo Dvasios“ (Kelias pas Kristų, 92 p).
Tai viską ir apibendrina, ar ne?
I. Maldos galia
Kartą jaunuolis gavo laišką iš buvusio bendradarbio, išėjusio į pensiją daug metų anksčiau. Jie, švelniai tariant, nesutarė. Išėjęs iš darbo žmogus nuo pradžios elgėsi su kolega baisiai. Tačiau jis vis tiek atplėšė laišką ir pradėjo skaityti: „Žinai, nesuprantu, kaip veikia malda, niekada to nesupratau, bent jau protu. Tačiau tikrai žinau, kad esame mokomi melstis ir kelias praėjusias savaites melsdamasis jaučiau kaltę dėl to, kaip aš elgiausi su tavimi visą tą laiką. Suprantu, kad buvau neteisus, nesielgiau kaip Kristus, nesielgiau, kaip moko mano tikėjimas. Žinau, kad tai turėjau padaryti labai seniai, aš nuoširdžiai atsiprašau. Turiu prašyti Kristaus atleisti man už tai, ką aš padariau, nepaisant to, kad nesu vertas, ir dabar aš prašau tavęs atleisti“.
Daugeliu būdų šis nutikimas iliustruoja maldos galią. Jis nėra susijęs su tuo, kaip Dievas galėtų nuversti kalnus, nors Jis tai gali. Vietoj to, šis nutikimas gali sukelti net didesnį stebuklą – jis gali pakeisti žmogaus širdį.
Kaip buvo parašyta laiške, maldą ne visada lengva suprasti. Kodėl prašyti Dievo, jei Jis apie tai jau žino? Nejaugi Dievas nepadarys kažko, jei nepaprašysime? Nejaugi mūsų malda iš tikrųjų gali pakeisti tai, ką Kūrėjas darys?
Ar suprantame, kaip malda veikia, ar ne, viena yra aišku – be jos gyvenimas su Viešpačiu yra pasmerktas nesėkmei.
1. Perskaitykite pateiktus tekstus. Kas visuose jų yra svarbiausia ir bendra? Mt 26, 41; Lk 18, 1; 1 Tim 2, 8; 1 Tes 5, 17; 1 Pt 4, 7; Kol 4, 2; Rom 12, 12.
Aišku, krikščionys mokomi melstis ir tai daryti dažnai. Tai, kad negalime tiksliai suprasti kaip malda veikia, yra nesvarbu. Dauguma mūsų apskritai nesuprantame, kaip kažkas veikia, ar tai būtų pasaulietiška, ar šventa. Jei lauktume, kol visiškai suprasime visus svarstomus klausimus, susijusius su mūsų tikėjimu, tai nebūtų tikėjimas, ar ne? Pats žodis tikėjimas leidžia suprasti, kad yra dalykų, kurių nesuprasime tik protu. Bet aišku tai, kad meldžiantis nuolat ir karštai – ir pagal Dievo valią – galima paliudyti, jog malda gali ir išties keičia mūsų gyvenimą.
Kaip jūs suprantate maldą? Kaip ji paveikė jūsų gyvenimą? Koks būtų jūsų dvasinis gyvenimas be maldos?
II. Jėzus – Mesijas, kuris meldėsi
2. Ką pateikti tekstai sako apie Jėzų ir maldą? Koks yra eilučių kontekstas?
Lk 3, 21–22 Lk 9, 28–29 Lk 6, 12–13 Hbr 5, 7 Mt 14, 23 Lk 22, 31–32 Mt 26, 34–44
Jėzus, nepriekaištingas Dievo Sūnus, Tas, kuris nenusidėjo, nenusikalto, kuris gyveno visiškoje darnoje su Tėvo valia, akivaizdu, kad Jis galingai melsdavosi. Aukščiau pateiktuose tekstuose nėra Jn 17. Jei Jėzui reikėjo melstis, kad galėtų imtis tų dalykų, su kuriais Jis susidurdavo, nejaugi mums nereikia to daryti? Tai, kad Kristus meldėsi, akivaizdžiai parodo, jog malda turi būti gyvenimo su Dievu esmė. Sunku įsivaizduoti santykius su Dievu, jei asmuo nesimeldžia. Jei bendravimui užtikrinti reikia kalbėtis su aplinkiniais, nejaugi to paties neturime daryti bendraudami su Dievu? Jėzus paliko mums pavyzdį. Spręsti mums, ar seksime juo.
Ar jūs meldžiatės nuosekliai? Ar jus lengva atitraukti nuo maldos? Gal meldžiatės tik pakliuvę į bėdą? Kaip galite išmokti padaryti maldą gyvenimo su Dievu centru?
III. Tikėjimo malda
„Juk be tikėjimo neįmanoma patikti Dievui. Kas artinasi prie Dievo, tam būtina tikėti, kad Jis yra ir Jo ieškantiems atsilygina“ (Hbr 11, 6).
3. Kokių svarbių principų, susijusių su malda, ko pastarajai reikia ir ką ji reiškia mums, moko ši eilutė? Hbr 11, 6.
Tam tikra prasme malda yra būdas ateiti pas Viešpatį, atsiverti Jam. Nesimeldžiame, kad Dievas sužinotų, ko mums reikia. Juk pats Jėzus, maldos kontekste, sakė: „Jums dar nepaprašius, jūsų Tėvas žino, ko jums reikia“ (Mt 6, 8). Meldžiamės, nes malda yra būdas lavinti tikėjimą. Tai priemonė sustiprinti mūsų tikėjimą, padaryti jį tikresnį ir praktiškesnį. Kas nepatyrė, kaip karšta ir tvirta malda, jaučiant priklausomybę ir reikmę, sustiprino tikėjimą ir pagilino santykius su Dievu?
Malda yra būdas ištuštinti save. Tai būdas mirti kasdien. Tai būdas susijungti su Dievu labai asmeniškame lygyje. Tai būdas priminti, kad nepriklausome sau, kad esame brangiai nupirkti, ir, palikus mus vienus, žlugtume pasaulyje, kupiname galių, kurios akimirksniu galėtų sutrypti mus į purvą.
4. Dažnai girdime sakant: „Ieškokime Dievo maldoje“. Ką tai jums reiškia? Žr. Dan 9, 3–4; Zch 8, 21.
Tam tikra prasme kiekviena malda yra tikėjimo išraiška. Ar kas nors matė, kaip maldos pasiekia dangų, kaip Dievas jas priima? Dažnai meldžiamės nematydami padarinių iškart, tačiau tikime, kad Dievas išklauso ir atsakys tinkamiausiu būdu. Malda – tai tikėjimo išraiška, kai siekiame, ko nematome, nejaučiame ir ne visiškai suprantame.
Ar jūsų malda mechaniška, statiška? Gal ji nebegili, neširdinga? Kaip galite tai pakeisti?
IV. „Kadangi neprašote“
Tie, kas meldžiasi, dažnai klausia: „ar gali mano maldos iš tikrųjų paskatinti Dievą daryti tai, ko priešingu atveju Jis nedarytų?“ Tai logiškas klausimas. Kad atsakytume į jį, viskas, ką galime padaryti, tai atsiversti Dievo Žodį ir pasižiūrėti, kas ten parašyta.
5. Perskaitykite Jok 4, 2; Lk 11, 9–10; Jok 5, 16–18. Ką šitie tekstai sako apie mūsų maldą ir Dievo veiksmus?
Kad ir kiek malda keičia mus ir paveikia mūsų santykius su Dievu bei aplinkiniais, Biblijoje aiškiai parašyta, kad mūsų malda veikia tai, ką Dievas daro. Mes prašome, ir Jis atsako, vienaip ar kitaip.
6. Perskaitykite Pr 18, 22–33. Kaip matome šį principą veikiantį čia?
Taigi, kad ir kokie būtų filosofiniai sunkumai, susiję su šios tiesos supratimu, Dievas tikrai atsako į žmogaus maldą. Jis taip pasakė, todėl turime pasitikėti Jo žodžiu.
„[…] jeigu Mano tauta, vadinama Mano vardu, nusižemins, melsis, ieškos Mano veido ir nusigręš nuo savo nedorų kelių, Aš išgirsiu Savo dangaus buveinėje, atleisiu nuodėmes ir atgaivinsiu kraštą“ (2 Met 7, 14).
7. Ko ši eilutė moko mus apie maldą? 2 Met 7, 14.
Atkreipkite dėmesį, Dievas neketina atgaivinti krašto tik todėl, kad žmonės melsis. Jie pašaukti melstis, bet tai tiktai vienas iš atgimimo veiksnių iš jų pusės.
Galbūt svarbiausias šio principo pavyzdys yra tai: „Jeigu išpažįstame savo nuodėmes, Jis ištikimas ir teisingas, kad atleistų mums nuodėmes ir apvalytų mus nuo visų nedorybių“ (1 Jn 1, 9). Čia matome galingą sąsają tarp maldos (šiuo atveju išpažintis) ir Dievo veiksmų mūsų gyvenime. Išpažinus nuodėmes, Jis atleidžia. Tai procesas, kurio metu Jis apvalo mus nuo nedorumo. Čia aišku tai, kad jei mes nesimelsime, neišpažinsime, mums nebus atleista. Neabejotina, šiuo atveju Dievas veikia atsiliepdamas į mūsų maldą.
V. Sąlygų Įvykdymas
Kažkas restorane sočiai pavalgė riebaus maisto ir „nuplovė“ jį gėrimu. Tada užbaigė dideliu kiekiu šokoladinių ledų. Tą naktį, prieš einant gulti (truputėlį užkandus), asmuo klaupiasi melstis. Maldoje jis prašo: „O Viešpatie, prašau, padėk man numesti svorio“.
Kodėl šis prašymas buvo netikęs?
Galime tikėtis, kad Dievas atsakys į mūsų maldą, bet yra dalykų, kuriuos mes turime padaryti. Sakoma, kad mes turime įgyvendini mūsų maldas, t. y. mes turime padaryti viską, ką galime, kad į maldą būtų atsakyta. Tai nėra humanizmas (humanizmas – žmogaus veikla be Dievo), ir tai neparodo tikėjimo trūkumo. Priešingai, tai yra gyvenimo tikėjimu dalis.
„Jei mes širdyje nešiojame pikta, jei neatsisakome bent vienos mums žinomos nuodėmės, Viešpats mūsų neišklausys. Bet susisielojusio ir atgailaujančio žmogaus malda visada bus išgirsta. Tik ištaisę visas savo žinomas klaidas, galime tikėti, kad Dievas išklausys mūsų prašymus. Tai ne mūsų nuopelnas, kad galime naudotis Dievo malone, – tik Jėzaus, apvaliusio mus Savo krauju, dėka esame išgelbėti. Tačiau ir mes turime išpildyti sąlygas, kad Dievas mus išgirstų.“ (E. Vait, Kelias pas Kristų, 93 p.)
Ji nerašė, jog turime būti nepriekaištingi, kad būtų atsakyta į mūsų maldą, ar kad susitaikymas su Dievu yra pagrįstas mūsų nuopelnais. Esame visiškai priklausomi nuo Kristaus. Ji rašė, kad mes turime išlaikyti tikėjimo, nuolankumo ir atsidavimo Dievo valiai požiūrį, kad Jis galėtų veikti mūsų gyvenime.
8. Kaip kiti tekstai padeda mums suprasti tai, ką reiškia išpildyti sąlygas? (Žr. Hbr 10, 38; Įst 4, 29; Lk 9, 23; Jn 14, 15; 1 Tes 4, 3)
Galbūt iš visų sąlygų, būtinų efektyviai maldai, pagrindinė yra asmeninis poreikis, bejėgiškumas, supratimas, kad esame nusidėjėliai, kuriems reikia malonės, ir kad vienintelė mūsų viltis – tai Viešpats, kuris padarė tiek daug dėl mūsų. Arogancija, pasitikėjimas savo jėgomis ir savasis „aš“ yra kelias į dvasinę katastrofą.
Dėl ko jūs meldžiatės karštai? Meldžiantis paklauskite savęs, ką galėčiau daryti, kad būtų atsakyta į mano maldą?
Toliau tyrinėkite: „Malda yra sielos kvėpavimas. Tai yra dvasinės galios paslaptis. Jokia kita malonės priemonė negali pakeisti maldos, negali išsaugoti sielos sveikos. Malda sujungia širdį su Gyvybės versme ir stiprina religinį patyrimą.“ (E. Vait, „Gospel Workers“, 254 p.)
„Jis yra ištikimas Savo pažadui. Jei mes iš karto negauname, ko prašome, turime tikėti, kad Viešpats mus girdi ir atsakys į mūsų maldas. Mes taip dažnai klystame ir esame tokie trumparegiai, jog kartais prašome dalykų, kurie nebūtų mums palaima. O mūsų Dangiškasis Tėvas su meile atsako į maldas, siųsdamas tik tai, kas geriausia – ko mes patys trokštume gauti, jei tik dieviškoji šviesa mus apšviestų ir mes pamatytume daiktus tokius, kokie jie yra iš tikrųjų. Kai atrodo, kad į mūsų maldas neatsakyta, mes turime pasitikėti Dievo pažadu, nes atsakymas tikrai bus atsiųstas, ir mes gausime tokių palaimų, kokios mums labiausiai reikalingos. Negalime tvirtinti, kad į mūsų maldas bus atsakyta būtent taip, kaip norime. Tai būtų per didelis pasitikėjimas savimi. Dievas yra per daug išmintingas, kad klystų, ir per daug geras, kad nesiųstų palaimų tiems, kurie eina teisingu keliu. Nebijokite pasitikėti Juo, net jei į jūsų maldas greitai neatsakoma.“ (E. Vait, Kelias pas Kristų, 94 p.)
Klausimai aptarimui:
1. Ką atsakote į klausimą: kodėl meldžiatės, jei Dievas viską žino iš anksto?
2. Ko nekamavo atsakytos ir neatsakytos maldos klausimas? Pavyzdžiui, kai kažkas meldžia, kad jų automobilis nesulūžtų kelionėje ir automobilis nesulūžta, tada teigiama, kad į maldą buvo atsakyta, ir tai puiku. Bet ką galima pasakyti, kai buvo meldžiamasi, kad vaikas nemirtų, tačiau vaikas mirė? Kaip tai suprantame? Ar galime tai suprasti?
3. Koks yra Šventosios Dvasios vaidmuo, kai mes meldžiamės?
4. Įsivaizduokite, kad į klasę ateina naujas žmogus ir klausia: „Ar galite išmokyti mane, ką reiškia melstis? Kaip aš turiu melstis? Kodėl aš turiu melstis? Ir ko turėčiau ir neturėčiau tikėtis po maldos?“ Ką atsakytumėte?
Santrauka: Neabejotina, yra daug dalykų, susijusių su malda, kurių nesuprantame. Bet tie, kas meldžiasi, tikrai žino, kad malda pakeis jūsų gyvenimą į gera.