MALONĖS DRABUŽIAI: APRANGA BIBLIJOJE
Mes skendime simboliuose. Mūsų kalba (net mintys) yra simboliai. Žodžio šuo raidės yra simboliai, sudaryti iš ženklų ir garsų, kurie, nepaisant to, kaip jie suprantami, niekada negali būti tuo, ką jie simbolizuoja. Žodis šuo, visose kalbose ir raštuose, simbolizuoja kažką daugiau.
Kalba, kultūra, visuomenė, politika – tam tikra prasme – pasiekia mus per simbolius: vėliavas, piktogramas, paveikslus, šūkius, idiomas, meną, poeziją, skulptūras, šokius, architektūrą, apeigas ir papročius, kurių reikšmės dažnai skiriasi, atsižvelgiant į vietovę.
Galbūt todėl Biblijoje yra apsčiai simbolių. Pradžioje Dievas padarė septintą dieną simboliu viso, ką Jis sukūrė per šešias dienas. Pirmas Evangelijos ir išgelbėjimo puolusiai žmonijai pažadas buvo apreikštas simboliais: ainija, galva, kulnas (Pr 3, 15), nors iš tikrųjų buvo kalbama daugiau nei apie ainiją, galvą ar kulną. Kai Viešpats tarė Kainui: „Tavo brolio kraujas šaukiasi Manęs iš žemės!“ (Pr 4, 10), Jis kalbėjo simboliais.
Visoje Biblijoje simboliais aiškinami gilią reikšmę turintys dalykai ir mintys. Vaivorykštė po tvano (Pr 9, 13), Juozapo sapnai (Pr 37, 1–11), trys angelai Apr 14 (Apr 14, 6–12), visos senosios Sandoros apeigos šventykloje (Hbr 9), duona ir vynas Viešpaties vakarienei (Mk 14, 22–25), visa tai simbolizuoja tikrovę ir tiesą.
Žinoma, kaip septintosios dienos adventistai, esame susipažinę su Danieliaus pranašysčių simboliais: liūtas su erelio sparnais (Dan 7, 4), žvėris geležies dantimis (Dan 7, 7), ožys, kuris nelietė žemės (Dan 8, 5), statula geležies ir molio pėdomis (Dan 2). Visa tai simbolizuoja didesnę tikrovę.
Biblinės poezijos simbolika taip pat yra galinga: „Kas savo kaušu paseikėjo marių vandenis, kas sprindžiu pamatavo dangaus skliautą? Kas saiku atseikėjo žemės dulkes, kas svarstyklėmis pasvėrė kalnus ir svertuvu kalvas?“ (Iz 40, 12). Ar kažkas paprastesnio, kaip antai: „Mintis, šmaikščiai laiku išreikšta, kaip sidabru inkrustuoti aukso obuoliai (Pat 25, 11).
O Jėzaus pasakyti palyginimai? Paklydusi avis (Lk 15, 1–6), turtuolis mirusiųjų pasaulyje (Lk 16, 22–31), karalaičio vestuvės (Mt 22, 1–13) ir dešimt mergaičių (Mt 25, 1–13), visa tai sąvokų simbolika. (Kristus atėjo, kad žmonės turėtų amžiną gyvenimą, o ne ieškoti paklydusių gyvulių.)
Mokysimės apie drabužius, kuriuos žmonės dėvėjo bibliniais laikais ir ką jų apranga iš tikrųjų reiškė, kokias tiesas ir tikrovę ji simbolizavo. Nuo įmantrios Liuciferio aprangos danguje iki mūsų suterštų skudurų, kurie simbolizuoja mūsų teisumo darbus, nuo Adomui ir Ievai padarytų drabužių iš kailių Edeno sode iki šlovės drabužių, kuriuos minėjo Izaijas, Biblijoje naudojamą tiesą apie nuodėmę, išdidumą, teisumą, išgelbėjimą, nuteisinimą, prisikėlimą ir amžiną gyvenimą Kristuje atspindinti simbolika.
Žinoma, nesame tai, ką dėvime, bet apranga gali daug pasakyti apie mus. Kaip visa simbolika, drabužiai gali nurodyti į kažką daugiau nei į mus pačius.