Sausio 21–27 d.
Šią savaitę skaitykite: 1 Kor 3, 13; 2 Kor 5, 10; Pr 3, 6; Jn 3, 17–21; Apr 14, 6–7.
Įsimintina eilutė: „Juk Dievas kiekvieną pašauks atsakyti už darbą, net slaptą – ir gerą, ir blogą“ (Mok 12, 14).
Pagrindinė mintis: Teismo tema Biblijoje tokia pat dažna, kaip išganymas. Iš tikrųjų šie du mokymai neatsiejami.
Šalia mirtininko stovėjo kareivis. Pasmerktasis buvo kaltinamas dėl rasės ir religijos, niekuo daugiau. Kai buvo pakeltas ginklas, jis tarė: „Žinote, danguje yra Dievas, kuris mato visa tai, ir vieną dieną Jis teis jus?“
Kareivis nušovė pasmerktąjį.
Tai daugeliu atvejų geriausias pasaulietiškos visuomenės pavyzdys. Ne pasaulietiškos vyriausybės (nepalaikančios kokios nors vienos religijos), bet pasaulietiškos visuomenės, neturinčios aukštesnio standarto už pačios visuomenės taisykles. Tai visuomenė be transcendencijos (transcendencija – tai, kas už pažinimo ribų), be aukštesnio autoriteto, be Dievo pažinimo ar moralės standarto, viršijančio žmogiškąjį. Tokioje visuomenėje žmonės užima Dievo vietą, jie atskaitingi tik savo sąžinei (kas bebūtų iš jos likę) arba tos pačios amžiaus grupės, arba socialinės padėties žmonėms.
Tačiau, anot Biblijos, pasmerktasis buvo teisus: danguje yra Dievas, kuris viską žino, ir Jis iš tikrųjų teis visą pasaulį.
Ištirkime šią svarbią Dievo charakterio savybę ir pamatysime, kad net teisdamas Dievas yra maloningas.
I. Paskutiniojo teismo diena
Teismo tema kartojasi visoje Biblijoje. Priešingai paplitusiam įsitikinimui, paskutinysis teismas neprieštarauja nei išganymui, nei Evangelijai. Abi šios temos yra susipynusios Šventajame Rašte nuo Pradžios knygos iki Apreiškimo Jonui.
Ir tai nestebina. Teismas ir išganymas atspindi dvi Dievo charakterio savybes: teisumą ir maloningumą. Todėl nederėtų priešpriešinti teismą ir išganymą, kaip nederėtų priešpriešinti Dievo teisumą ir Jo maloningumą. Kitu atveju pakenktume šioms viena kitą papildančioms temoms. Tiesiog turime suprasti jas, nes jos abi pristatytos Šventajame Rašte.
Taip pat įdomu, kad Naujajame Testamente apie teismą parašyta daugiau negu Senajame.
1. Perskaitykite šias eilutes. Apie ką jos? Kas teisiamas? Kas vyksta teismo metu? Kas čia atskleista apie teismo esmę ir tikrovę?
Mok 12, 13–14 1 Kor 3, 13 2 Kor 5, 10 Hbr 10, 30 Mt 16, 27 Apr 20, 12 Apr 22, 12 Mt 12, 36–37
1 Pt 4, 17 Apr 14, 6–7
Tai tik keli pavyzdžiai, mokantys apie teismą. Kaip jau buvo pažymėta, Naujajame Testamente yra daug aiškiau teismą apibūdinančių eilučių, akivaizdžiai apreiškiančių teismo tikrovę. Tai prieštarauja supratimui, kad teismas yra nesuderinamas su Naująja Sandora, susijusia su Dievo malone, kuri taip pat aiškiai apibūdinta Naujajame Testamente. Tai moko, kad teismas ir malonė yra suderinamos dangiškos tiesos. Priešpriešinti vieną su kita reiškia nesuprasti visos Evangelijos, apie kurią mokėmės praėjusią savaitę.
II. Teismas ir malonė Edene
Pagalvokite apie tai, kad iki nuodėmės malonės nereikėjo, nes nebuvo ką atleisti. Panašiai yra ir su teismu. Iki nuodėmės nebuvo ką teisti, smerkti, bausti. Ir malonės, ir teismo, bent jau žmonijos atžvilgiu, reikia tik dėl nuodėmės.
2. Perskaitykite Pr 3 sk. pasakojimą apie puolimą. Kaip čia atskleistos abi temos: ir teismo, ir malonės?
Šėtonui pavyko paskleisti nuodėmę, pakeitusią viską pasaulyje. Tačiau Viešpats nedelsiant įsikišo, klausdamas žmogaus: „Kur tu?“ Šis klausimas neturi būti suprantamas kaip kaltinimas. Tai buvo tarsi kvietimas ateiti pas Jį, sukūrusį ir mylintį žmogų, tarsi kvietimas nusigręžti nuo apgaviko ir sugrįžti pas Kūrėją. Taip pat atkreipkite dėmesį į tai, kas įvyko. Šiame puolusiame pasaulyje pirmi Dievo žodžiai buvo klausimai (žr. Pr 3, 9. 11. 13).
Baigęs klausinėti Dievas pasmerkė žaltį. Bet paskui, 15 eilutėje, ką Dievas sakė? Tai yra pirmas Evangelijos pažadas. Pasmerkus žaltį, Dievas nedelsiant pranešė apie malonę, atpirkimą, žmonijos išganymą. Ir tiktai po to, po Evangelijos pažado, Jis paskelbė nuosprendį moteriai ir vyrui. Nors jie puolė, pirmiausia Dievas suteikė jiems viltį ir parodė malonę, kurios kontekste turime suprasti teismą. Taigi iki teismo galioja malonės pažadas, priimantiems ją.
Šėtonui – vėlu. Jo sunaikinimas yra užtikrintas. Bet žmogui, net po paskelbto vyrui ir moteriai nuosprendžio, Dievas apreiškė Savo malonę.
Puolusios žmonijos istorijos pradžioje buvo apreikštas nuodėmės, teismo ir Dievo malonės santykis. Nors Dievas turi teisti ir pasmerkti nuodėmę, malonės pažadas visada galioja tiems, kas asmeniškai mels jos įvykdymo.
Ar Viešpats gali klausti jūsų: „Kur esi?“ Ką jūs galbūt darote, kas verčia nuo Jo slėptis? Kodėl pirmas žingsnis, tai malonės supratimas, paisant Jo kvietimo artintis prie Jo ir šalintis apgaviko?
III. Tvanas
Biblijos kritikai išpučia tai, kad kitos senovės civilizacijos turėjo savo pasakojimą apie tvaną. Jie teigia, kad biblinis pasakojimas nėra unikalus, išskirtinis, net tikras, bet paprasčiausiai kažkokio ankstesnio mito ar legendos kopija.
Kita vertus, tikintys, kad Biblija yra Dievo Žodis, šį pasakojimą laiko patvirtinimu, kad tvanas iš tikrųjų buvo, ir kad Pradžios knygoje yra užrašytas įkvėptas šių įvykių pasakojimas. Jis skiriasi nuo kitų versijų, kuriose teigiama, kad tvanas buvo siųstas dėl žmonių sukelto triukšmo naktinės puotos metu, sutrikdžiusios dievų miegą. Dievai, dėl poilsio trūkumo, siuntė potvynį, taip nubausdami žmones.
3. Kokia tvano priežastis užrašyta Biblijoje? Pr 6, 5.
Mintį, kad žmonės buvo nedori ir nusipelnė mirties, suvokti nesunku, tik ne mums, gyvenantiems pasaulyje, kuriame blogis darosi vis piktesnis. Krikščioniška žmonijos nuodėmingumo samprata, nors dažnai išjuokiama, yra nuolat patvirtinama. Tai, kad sugebame gerai elgtis, nedaro mūsų gerais. Juk ir Amerikos banditas Al Kaponė (Al Capone) mylėjo vaikus, buvo maloningas klystantiems ir elgėsi maloniai su savo draugais. Tačiau kas galėtų pavadinti jį geru žmogumi?
4. Net pasakojime apie tvaną yra apreikšta Dievo malonė? (Žr. Pr 6, 14–22; 2 Pt 2, 5.)
Statydamas laivą Nojus įspėjo pasaulį dėl nuosprendžio. Aišku ir tai, kad buvo duotas malonės laikotarpis, galimybė pasauliui nusigręžti nuo to, kas pikta, ir priimti Dievo išganymą. E. Vait rašė: „Jei prieštvaninio pasaulio žmonės būtų patikėję perspėjimu ir atgailavę dėl savo nedorų darbų, Viešpats būtų nukreipęs Savo pyktį, kaip vėliau nukreipė jį nuo Ninevės.“ („Patriarchai ir Pranašai“, 69 p.) Statant laivą, paisantiems įspėjimo buvo siūlomas prieglobstis nuo artėjančio sunaikinimo. Nekyla klausimų, artinosi teismas. Bet malonė buvo pasiūlyta visiems, kas ją priims, kol nebuvo vėlu, ir malonės durys buvo uždarytos.
Ar Dievas dažnai apreiškė Savo malonę jums? Turbūt daugiau kartų negu tikėjotės. Kaip galite išmokti geriau pasiduoti tai malonei, kad panašėtumėte į Kristų?
IV. Pasmerkimas ir malonė
Beveik visi žino Jn 3, 16. Tai, kas parašyta, paskui padeda išplėtoti šią eilutę ir paaiškinti ją dar geriau.
5. Perskaitykite Jn 3, 17–21. Ką ji sako apie teismą, malonę? Kaip šios eilutės atskleidžia mums, kad malonė ir teismas yra susiję?
Žodis pasmerktų (17 eil.) kartais yra verčiamas į – „teisti“. Taigi kontekste kalbama apie pasmerkimą, nes Dievas daug kartų pareiškė, kad pasaulis bus teisiamas.
Šiose eilutėse pasirodo dvi temos: malonė ir teismas, ir jos yra iš esmės susijusios. Dėl nuodėmės, tamsos ir pikto Dievas turi teisti ir pasmerkti šiuos dalykus. Tuo pačiu metu, Dievo malonė siūlo išeitį nusikaltusiems, t.y. tikėjimą Jėzumi Kristumi.
Tas, kuris tiki Jėzų, nebus pasmerktas. Būtent tai tekste ir pasakyta. Tai paprasta. Kristaus teisumas dengia žmogų, todėl jis neturi būti pasmerktas nei dabar, nei teisme.
6. Kokia priežastis, paaiškinanti pasmerkimą, nurodyta tekste?
Anot teksto, žmonijos padėtis yra verta pasmerkimo. Nes visi nusidėjo ir visi nusipelnė mirti. Tai nuodėmės pasekmė. Šios eilutės aiškiai moko, kad po Kryžiaus visa žmonija nebuvo tiesiog nuteisinta, bet visam pasmerktam pasauliui buvo pasiūlytas išganymas per atleidimą teikiančią Jėzaus Kristaus mirtį. Visi yra pasmerkti. Tačiau tiems, kas Kristaus malone priima pasiūlytas sąlygas, tiems – atleista, jie yra nuteisinti ir atpirkti per Jėzų. Dėka Jėzaus nuopelnų pasmerkimas yra panaikintas, ir žmonijai suteikiamas Jo nepriekaištingas teisumas.
Ką kitą reiškia malonė be užtikrinimo, kad nebūsime pasmerkti? Kaip mintis apie pasmerkimą yra susijusi su teismu, taip ir mintis apie malonę. Jei nereikėtų teismo (ir pasmerkimo), nereiktų ir malonės. Malonės sąvoka vos ne reikalauja pasmerkimo sąvokos. Taigi daugiau priežasčių pamatyti, kaip malonė ir teismas yra susiję.
V. TeIsmo valanda
„Taigi nebijokite jų. Juk nėra nieko uždengta, kas nebus atidengta, ir nieko paslėpta, kas nepasidarys žinoma“ (Mt 10, 26).
Žiūrint į pasaulį neturėtų būti sunku suprasti mintį apie teismą ir pasmerkimą. Nereikia būti krikščioniu, kad suprastume, jog su žmonija kažkas negerai. Kas neįžvelgia tos didžios netvarkos, net katastrofos, kurią mes patys padarėme? Galbūt gimęs kūdikis taip garsiai verkia todėl, kad jis instinktyviai žino, kas jo laukia. Vienas poetas rašė: „Gimęs verkiau, ir kiekviena diena parodė, kodėl!“. Kas nesupranta šių žodžių? Kas nėra patyręs, kokie godūs, savanaudiški ir šykštūs žmonės gali būti? Ir kas nėra pats buvęs godus, savanaudiškas ir šykštus?
Taigi, jei Dievas yra teisus, ir jei tai būtų pagrindinė Jo savybė, kas galėtų išsilaikyti Jo akivaizdoje? Jei Viešpats žino mūsų paslaptis, slaptus poelgius (Mok 12, 14) (nekalbant apie tai, ką padarome viešai), kokias galimybes turės net pamaldžiausi iš mūsų teismo dieną, kai viskas bus atskleista?
Laimei, mūsų Dievas yra ir maloningas. Visas išganymo planas buvo sumanytas, kad visi žmonės galėtų būtų išgelbėti nuo pasmerkimo. Be malonės mes visi būtume sunaikinti Dievo teisumo. Mūsų vienintelė viltis – malonė.
7. Perskaitykite pirmo angelo žinią Apr 14, 6–7. Kaip šios eilutės atskleidžia Dievo teisumą ir Jo maloningumą? Kaip eilutės atitinka tai, ką perskaitėme Pr 3, ir kaip parodo malonės ir teismo santykį?
Įdomu, kad prieš įspėjimą, jog atėjo Jo teismo valanda, angelas skelbė „amžinąją Evangeliją“. Tai turi būti vienintelis kelias, kitaip teismas pasmerktų visą žmoniją. Niekas neturėtų galimybės, nes visi nusidėjo, visi nusižengė Dievo Įstatymui. Čia, paskutinį kartą įspėjant pasaulį, Dievo malonė yra apreikšta. Kitaip teisme būtų pasmerkti visi be išimties. Be malonės, kokią žinią turėtume pasauliui? Argi ne tai, kad Dievas ketina sunaikinti mus visus ir nėra jokios vilties? Laimei, yra „amžinoji Evangelija“.
Kokį vaidmenį atliekate padedant skelbti žinią apie teismą ir malonę? Ką dar galite padaryti, kad padėtumėte skleisti ją, nes labiausiai tikėtina, kad galite daryti daugiau, teisingai? Teisingai!
Toliau tyrinėkite: Kaip malonė ir teismas veikia išvien? Štai ką apreiškia įkvėpimas.
„Tuo tarpu, kai Jėzus maldauja už tuos, kurie neatmetė Jo malonės, šėtonas kaltina juos Dievui kaip nusidėjėlius. Didysis apgavikas skatino juos abejoti, nepasitikėti Dievu, stengėsi atskirti nuo Jo meilės, laužyti Jo Įstatymą. Dabar jis rodo į jų nugyventą gyvenimą, charakterio ydas, nepanašumą į Kristų, jis liudija, kad jie užtraukė gėdą Atpirkėjui. Šėtonas nurodo visas nuodėmes, kurias jis gundė daryti žmones, o šie jam pasidavė, todėl dabar jis reiškia į juos teises kaip į savo pavaldinius. Jėzus nepateisina nuodėmių, bet nurodo atgailą ir tikėjimą; prašydamas jiems atleisti, ištiesia Savo sužalotas rankas į Tėvą bei šventuosius angelus ir sako: ‚Įrėžiau jų vardą Savo rankos delne.‘“ (E. Vait, Didžioji kova, 453 p.)
Klausimai aptarimui:
1. Kaip ištrauka iš knygos „Didžioji kova“ padeda suprasti malonės vaidmenį teisme? Kaip E. Vait apibūdina Dievui ištikimus žmones, ir kodėl tai svarbu? Ar ištraukoje aiškiai įžvelgiate save?
2. Įsivaizduokite, kad stovite Dievo akivaizdoje, darę ir gera, ir pikta, ir visa tai atskleista? Ar pasitikėtumėte savo gerais darbais, net tais, kurie buvo atlikti iš nuoširdžiausių ir doriausių paskatų? Ar iš tikrųjų manote, kad jų pakaktų, kad būtumėte gerai įvertinti Kūrėjo? Kaip jūsų atsakymas padeda suprasti malonės būtinybę?
3. Kokia iškyla grėsmė, jei galvojame, kad dėl išgelbėjimo malone mūsų darbai yra bereikšmiai? Kaip galima apsisaugoti nuo tokios apgavystės?
4. Žmonės kartais įspėja mus dėl „pigios malonės“. Tačiau tokios nėra. Malonė negali būti pigi, nes ji suteikta dovanai! Malonę galima nuvertinti tik tuomet, jei ja pasitikėdami mėgintume pateisinti nuodėmę. Kokius tokios apgavystės pavyzdžius galima pastebėti krikščioniškame pasaulyje? Gal net mūsų bažnyčioje?
Santrauka: Dievas yra teisus, o teisumas reikalauja teismo. Dievas taip pat yra maloningas. Svarbu, kad mes, kaip krikščionys septintosios dienos adventistai, skelbdami trijų angelų žinią, suprastume ir šią tiesą, ir ką ji apreiškia mums apie mūsų Dievą.