Balandžio 6–12 d.
Šios savaitės tyrinėjimui skaitykite: Oz 7, 11–12; 10, 11–13; Mt 11, 28–30; Rom 5, 8; 1 Pt 2, 24; Ozėjo 14.
Įsimintina eilutė: „Tu turi sugrįžti pas savo Dievą! Laikykis ištikimos meilės ir teisingumo ir visuomet pasitikėk savo Dievu!“ (Oz 12, 07)
Pagrindinė mintis: Ozėjas atskleidžia dar daugiau Dievo meilės Jo aikštingai tautai.
Biblijos autoriai kalbėjo apie Dievo meilės santykius su Savo tauta, naudodami metaforas. Pastarosios perteikia tai, kas gilu, tai, kas susiję su mažai suprantama tema, bet per tai, kas jau yra žinoma. Metaforos yra simboliai, naudojami kažką paaiškinti, bet metaforos niekada neaiškina savęs.
Dvi dažniausios biblinės metaforos, atspindinčios Dievo santykius su Jo tauta – tai vyras ir žmona bei tėvai ir vaikai. Praėjusią savaitę matėme vyro ir žmonos metaforą. Šią savaitę pažvelgsime į kitas Ozėjo metaforas, iš kurių dažniausios – tai tėvo ir vaiko santykiai.
Ozėjas vartojo metaforas dėl tų pačių priežasčių, dėl kurių Jėzus mokė palyginimais: taip buvo aiškinamos tiesos apie Dievą per žinomus dalykus gyvenime. Antra, taip žmonėms buvo perteikiami svarbūs dvasiniai principai, kurie gali būti taikomi kasdienybėje.
I. SUVILIOTAS IR NESUPRATINGAS
1. „Efraimas tapo kaip balandis, suviliotas ir nesupratingas; jie šaukiasi Egipto, jie eina į Asiriją. Jiems einant, užmesiu ant jų Savo tinklą, nutrauksiu žemyn kaip paukščius iš padangių, nubausiu, kaip buvo sakyta jų bendrijai“ (Oz 7, 11–12). Perskaitykite šias eilutes jų kontekste. Dėl ko čia įspėjama? Kokius principus galima įžvelgti šiose eilutėse sau?
Efraimas buvo jaunesnysis Jokūbo, mylimiausio vaiko Juozapo, sūnus. Kadangi Efraimas buvo šiaurinės Izraelio karalystės pagrindinės genties pavadinimas, vardas taikomas visai karalystei, kaip vardas Judas buvo taikomas pietinei karalystei. Minėtose eilutėse Izraelis lyginamas su nesupratingu paukščiu (plg. Jer 5, 21), t.y. lengvu grobiu paukštininkui. Šiame kontekste Izraelio priklausomybė nuo kitų tautų pagalbos prilygo maištui prieš Dievą.
Kodėl? Nes sąjunga su galingos Asirijos imperija ar ambicingu Egiptu pareikalavo, kad Izraelis pripažintų šių dviejų supervalstybių dievų viršenybę (taip pat žr. Iz 52, 4; Rd 5, 1–6). Ėjimas pas juos neišvengiamai reikštų nusigręžimą nuo Viešpaties. Izraeliui reikėjo grįžti pas Viešpatį, atgailauti, paklusti Jo įsakymams ir išsižadėti netikrų dievų. Tai buvo jų vienintelė viltis, o ne politinė sąjunga su pagonimis.
„Dėl geografinės padėties šios dvi senovės imperijos galėjo lengvai užpulti Palestiną. […] Šios galingos imperijos kovojo dėl kelių, kuriuose susijungdavo gausūs Nilo ir Eufrato baseinai. Izraelio ir Judo karalystės atsidūrė šių tarptautinių varžovų apsuptyje. Iš nevilties ir dėl nepasitikėjimo savo Dievu, Izraelis beprasmiškai kreipėsi pirma į vieną, o paskui į kitą imperiją, ir tai virto spąstais izraelitų tautos gerovei.“ (E. Vait, SDA Biblijos komentaras, 4 t., 908 p.)
Paprasta ieškoti žmonių pagalbos mūsų bėdoms, užuot ieškojus Viešpaties, ar ne? Žinoma, Viešpats gali panaudoti žmones ir taip atsakyti į mūsų maldas. Kaip galima užtikrinti, kad beviltiškomis aplinkybėmis, kai būtina pagalba, nesuklysime kaip Izraelis? Kaip galima pasinaudoti žmogiška pagalba nenusigręžiant nuo Viešpaties?
II. PRIJAUKINTA TELYČIA
2. Perskaitykite Oz 10, 11–13. Kokia čia užrašyta Viešpaties žinia Jo tautai? Kaip suprasti šiuos žodžius „kad Jis ateitų ir apšviestų mus teisumu“?
Oz 10 skyriuje Dievo vaikas Efraimas palygintas su prijaukinta telyčia, mėgstančia kulti javus, nes tai darant ji galėjo ėsti. Užuot buvę našūs, izraelitai susikoncentravo į save. Kai Dievas pajungs Izraelį dirbti laukuose kaip šiai tautai dera, teisumas ir gerumas augs.
Bibliniais laikais jungas buvo tarnavimo priemonė. Nešuliniai gyvuliai pirmiausia buvo mokomi paklusnumo klojime (Jer 50, 11). Pakinkyti gyvuliai tiesiog mindavo javus. Paskui javai buvo kuliami (2 Sam 24, 22). Šis darbas paruošdavo gyvulius daugiau drausmės reikalaujančiai užduočiai – arimui (1 Kar 19, 19; Jer 4, 3). Mokydamas Izraelį, Dievas buvo sumanęs kažką panašaus. Jis uždėjo ant gražaus Efraimo kaklo jungą, kad šis sunkiai dirbtų ardamas ir plėšdamas dirvoną.
Oz 10, 12 pranašas išdėstė, ko Viešpats norėjo, t.y. kuo Izraelis turėjo tapti per paklusnumą Jo žodžiui. Teisumas ir ištikima meilė yra Dievo pažadėtos dovanos Savo žmonai, kai sandora bus atnaujinta (Oz 2, 21). Jei žmonės sės teisumą, mainais jie sulauks gerumo. Tik ieškant Viešpaties ir Jo valios Izraelis gali būti išgelbėtas nuo gresiančios bausmės. Malonės durys vis dar atviros, jei Dievo išsirinkti žmonės atgailaus.
Perspėjimas sėti teisumą yra susijęs su žmonių santykiais. Dievo paieškos susijusios su Dievo ir Jo tautos santykiais. Dirvono plėšimas simbolizuoja dvasinę ir socialinę pertvarką bei atnaujinimą. Viešpats ir Jo tauta bendradarbiaus, kad kraštas sulauktų palaiminimo. Rezultatas bus šlovingas klestėjimas (Oz 14, 6–8).
Perskaitykite Kristaus kvietimą imti Jo jungą (Mt 11, 28–30). Kaip mokymasis iš Kristaus romumo ir širdies nuolankumo padeda rasti ramybę?
III. PRADEDANTIS VAIKŠČIOTI VAIKAS
„Kai Izraelis buvo vaikas, Aš jį pamilau ir iš Egipto pašaukiau Savo sūnų. Aš pats mokiau Efraimą vaikščioti, Savo rankomis juos nešiojau, tačiau jie nepripažino, kad Aš jais rūpinausi“ (Oz 11, 1. 3).
Šiose eilutėse Ozėjas rašė, kad Viešpaties kelias panašus į švelnią vaikų priežiūrą. Kaip tėvai švelniai ir kantriai moko vaiką vaikščioti, laikydami jį už rankos, kad šis nenugriūtų, taip Viešpats rūpinosi Izraeliu nuo pat pradžių. Mylintis ir atleidžiantis Dievas yra Ozėjo žinios esmė. Net drausmindamas Dievas yra itin užjaučiantis. Jo pyktis gali būti bauginantis, tačiau Jo gailestingumas yra nesuvokiamas.
3. Perskaitykite Įst 8, 5; Pat 13, 24; Hbr 12, 6; Apr 3, 19. Kas sieja visus šiuos tekstus? Kokią paguodą galima įžvelgti šiose eilutėse?
Dievas per Mozę sakė Egipto faraonui, kad Izraelis buvo ypatingas vaikas (Iš 4, 22–23). Nors visos tautos žemėje, įskaitant Egiptą, buvo Dievo sūnūs ir dukterys, hebrajų tauta buvo pasirinkta būti Dievo pirmagimiu sūnumi su ypatingomis privilegijomis. Tačiau kartu su šiomis privilegijomis teko ir pareigos. Dykumoje Viešpats nešė Savo tautą, kaip „žmogus neša savo sūnų“ (Įst 1, 31). Kartais Jis drausmina, kaip „žmogus baudžia savo sūnų“ (Įst 8, 5).
„Visi, kurie šiame pasaulyje nuoširdžiai tarnauja Dievui ar žmonėms, įgyja pasirengimą sielvarto mokykloje. Juo didesnė patikėta atsakomybė ir aukštesnė tarnystė, juo arčiau išmėginimas ir griežtesnė drausmė“ (E. Vait, Ugdymas, 174 p.).
Neabejotina, bet koks tėvas, mylintis savo vaikus, juos drausmins, ir tai visada yra pačių vaikų labui. Jei ydingi ir puolę žmonės tai daro, juolab galime pasitikėti Dievo meile mums, net išmėginimuose.
Daugeliui mūsų svarbiausias klausimas nėra pasitikėjimas Dievo drausme, bet tai, kaip suprasti mums tekusius išmėginimus. Kaip žinoti, ar tai, ką patiriame, iš tikrųjų yra mokymas iš Dievo, ar tai kažkas kita? Paruoškite savo atsakymą pristatyti klasėje sabatoje.
IV. GAILESTINGUMAS STIPRESNIS UŽ PYKTĮ
„Efraimai, kaip galiu tave atmesti? Izraeli, kaip galiu tave apleisti? Negi galiu padaryti tave kaip Admą ar pasielgti su tavimi kaip su Ceboimais? Mano širdis neleidžia Man to padaryti! Mano gailestingumas tau per stiprus! Nebausiu tavęs degančiu įniršiu, nebenaikinsiu Efraimo, nes Aš esu Dievas, o ne žmogus; Aš esu Šventasis tarp jūsų ir su pykčiu neateisiu“ (Oz 11, 8–9).
4. Ši ištrauka parodo Dievo širdį. Ar Dievas atiduos Savo maištingą sūnų užmušti akmenimis, kaip reikalauja įstatymas (Įst 21, 18–21; taip pat žr. Pr 19, 17–23)? Kaip čia nuostabiai apreikšta paties Dievo kančia dėl žmogaus nuodėmės ir Jo troškimas išgelbėti mus!
Nors nuodėmingas Izraelis nusipelnė visiško sunaikinimo, dėl Savo gailestingumo Viešpats ir toliau myli Savo tautą ir laukia atgailos.
Abraomo laikais buvo penki miestai, įsikūrę Jordano slėnyje į pietryčius nuo Negyvosios jūros (Pr 14, 8). Jie buvo žinomi kaip „lygumos miestai“: Sodoma, Gomora, Adma, Ceboimai ir Coaras. Iš šių nebuvo sunaikintas tik Coaras. Kiti keturi virto visiško sunaikinimo simboliu, kurį lėmė nedorumas ir nenoras atgailauti (Įst 29, 23). Kai kuriuos šių miestų Ozėjas minėjo.
Oz 11 moko, kad Dievo keliai viršija nuodėmingą žmoniją. Jis neleis kartėliui lemti Jo sprendimo. Dievo meilė siekia išgydyti ir atkurti Savo tautą. Dieviškosios drausmės tikslas yra ištaisyti, pakeisti ir sutaikinti, o ne sunaikinti ir atkeršyti. Daugelis žmonių, net tie, kurie išpažįsta krikščionybę, nesupranta šios Dievo savybės ir laiko Jį kerštingu, piktu, norinčiu apkaltinti ir nubausti už nuodėmes. Dar blogiau, kai kurie mano, kad Jis degins pražuvusius pragare visą amžinybę. Vis dėlto Dievo paveikslas čia – kitoks.
Perskaitykite Rom 5, 8; 1 Pt 2, 24; Gal 3, 13. Kaip šie tekstai, net daugiau nei tie Ozėjo knygoje, apreiškia milžinišką Dievo meilę žmonijai?
V. IŠGYDYTI, MYLIMI IR PUOSELĖJAMI
5. Kai kurių senovės tyrinėtojų manymu, Senajame Testamente apreikštas Viešpats yra šiurkštus ir negailestingas, priešingai nei Naujajame Testamente apreikštas Jėzus. Kodėl tai klaidinga išvada? Kaip žinia, užrašyta Oz 14, padeda tai suprasti? Kaip šis skyrius apreiškia Dievo charakterį ir meilę Savo tautai?
Paskutinis Ozėjo knygos skyrius yra pranašo skelbtos žinios kulminacija. Čia dar kartą patvirtinamas pažadas, kad Dievas galiausiai išgelbės. Skyrius pradedamas dar vienu kvietimu nusigręžti nuo pikto. Ragindamas žmones grįžti pas Dievą, pranašas užrašė žodžius, kurie turėtų būti sakomi garbinant. Reiktų prašyti, kad Dievas atleistų kaltę, paskatinusią suklupti. Taip pat reikėjo atsisakyti priklausomybės nuo kitų tautų ir visiškai atmesti stabmeldystę. Bibliniais laikais joks žmogus neturėjo ateiti pas Viešpatį tuščiomis (Iš 23, 15). Be atnašos žmonėms buvo liepta nuoširdžiai atgailauti ir taip išreikšti padėką.
Tada, po tautos atgailos ir išpažinties, Dievas duoda pažadus. Svarbiausias iš jų yra žmonių pagydymas. Atnaujinti Dievo ir Izraelio santykiai siejami su rasa, kuri vienintelė teikia drėgmę gėlėms ir medžiams ilgo ir sauso vasaros sezono metu Palestinoje. Santykiai taip pat siejami su alyvmedžiu, kuris laikomas ypač vertingu. Jo lapai teikia pavėsį ir atgaivą, o aliejus naudojamas kaip maistas, tepalas odai ir kaip degalai žibintams. Puikūs Libano kedrai laikomi naudingiausiais dideliais Biblijos krašto medžiais. Labai vertinama Jų mediena praverčia statant šventyklas ir karalių rūmus (1 Kar 6, 9–10). Dievo pasodinti sodinukai teiks tokią augalų gausą, kad Izraelis taps pilnu palaimų visam pasauliui sodu.
Perskaitykite paskutinę skyriaus eilutę. Kokios sąlygos lems visų šių pažadų išpildymą? Kodėl šios sąlygos nesiskiria mums šiandien, atliekant mūsų kaip septintosios dienos adventistų vaidmenį?
Papildomam tyrinėjimui: Palyginkite šias ištraukas su žinia Ozėjo 7–14.
„Per gamtą, per pirmavaizdžius ir simbolius, per patriarchus ir pranašus Dievas kalbėjo pasauliui. Žmonijos pamokos turėjo vykti žmonių kalba. […] Dievo valdžios ir atpirkimo plano principai turėjo būti aiškiai įvardyti. Senojo Testamento pamokos turėjo būti išsamiai išdėstytos žmonėms“ (E. Vait, Su meile iš Dangaus, p. 28.).
„Per ilgus, tamsius metus, kai karalius po karaliaus drąsiai rodė nepaklusnumą dangui ir vedė Izraelį vis giliau ir giliau į stabmeldystę, Dievas siuntė žinią po žinios Savo atsimetusiems žmonėms. Per Savo pranašus Jis užtikrino jiems galimybes atsilaikyti prieš atsimetimų bangas ir grįžti pas Jį. […] Niekada Izraelio karalystė nebuvo palikta be kilnaus liudijimo apie Dievo galią išgelbėti iš nuodėmės. Net tamsiausią valandą kai kurie liko ištikimi savo Dangiškajam Karaliui ir stabmeldystės akivaizdoje gyveno nepriekaištingai Švento Dievo akyse. Šie ištikimieji buvo priskirti likučiui, per kurį amžinas Jehovos tikslas bus pagaliau įvykdytas“ (E. Vait, „Pranašai ir karaliai, 108 p.).
Klausimai aptarimui:
1. Teigiama, kad per Ozėjo gyvenimą ir tarnystę Dievo žodis Izraeliui tam tikra prasme „tapo kūnu“. Kaip ši mintis yra tik mažas atspindys didžios tiesos apie Jėzaus žmogiškąją prigimtį? Jn 1, 14.
2. Senovės Izraelis nenusisuko nuo Dievo per naktį. Atskalūnystė buvo laipsniškas procesas. Pasiruoškite aptarti klasėje, kaip galima likti ištikimam amžiniems Dievo principams nuolat besikeičiančiame pasaulyje.
3. Kai kurie žmonės mano, kad Evangelijos žinia apie milžinišką Dievo meilę ir išganymą aiškiai pateikiama tik Naujajame Testamente, o ne Senajame. Kodėl tai klaidinga mintis?
4. Klasėje aptarkite atsakymus į pamokos trečios dalies klausimą.
5. Senasis Testamentas buvo Biblija, kurią skaitė Jėzus Kristus ir apaštalas Paulius. Apžvelkite Naujojo Testamento ištraukas iš Ozėjos knygos (Mt 9, 13 ir Rom 9, 25–26). Kaip Jėzus ir Paulius pasinaudojo Evangelijos žinia Ozėjo knygoje, kad paskelbtų tiesą mums?