Birželio 2–8 d.
Šią savaitę skaitykite: 1 Jn 4, 18–19; Rom 3, 19–20; Jn 15, 13; Rom 5, 6–8; Jn 6, 28–29.
Įsimintina eilutė: „Jei Mane mylite, jūs laikysitės Mano įsakymų“ (Jn 14, 15).
Pagrindinė mintis: Turime laimėti sielas Kristui. Klausimas, kurio turime savęs paklausti, kas mus skatina tai daryti?
Nors įsimintinos eilutės tekstas dažniausia minimas nurodant į Dešimt Įsakymų, yra kitų ne mažiau svarbių įsakymų: „Tad eikite ir padarykite Mano mokiniais visų tautų žmones“ (Mt 28, 19–20).
Skatinti liudyti ir evangelizuoti pirmiausia turėtų Dievo malonė mums, o ne kaltės, pareigos ar skolos jausmas. Nereikia būti psichologu, kad žinotum, jog beveik viską, ką mes darome, yra reakcija į kažką. Ne išimtis ir liudijimas bei evangelizacija. Išsiaiškinti motyvus galima tiesiog paklausus, kodėl darome tai, ką darome. Kodėl įsitraukiame į liudijimo ir evangelizacijos programas? Arba, kodėl – ne?
Šią savaitę nagrinėsime tinkamą motyvaciją, padedančią įsitraukti į Viešpaties darbą. Taip pat atskleisime neteisingos motyvacijos pavojus, pavyzdžiui, tarnavimas iš pareigos, kaltės ar gėdos. Ištirsime, kodėl Evangelijos skelbimas ir liudijimas turėtų būti meilės atsakas į Dievo išganymo dovaną mums.
I. meilės skatinami
Ar kada nors susimąstėte, kodėl sunku skatinti žmones pasišvęsti ilgalaikiams bažnyčios planams? Galbūt atsakymą galima rasti kitose aplinkybėse, kai motyvacija ir pasišventimas yra akivaizdūs. Kas skatina tėvus atiduoti vieną savo inkstų, kad būtų išsaugota vaiko gyvybė? Kodėl mama ir tėtis išleidžia daug pinigų, kad vaikas įgytų geriausią įmanomą išsilavinimą? Ar tai daroma, nes priešingu atveju tėvai jaustųsi kalti? Galbūt jie galvoja, kad yra skolingi savo vaikams? Žinoma, kad ne.
Nors tėvai jaučia atsakomybę už savo vaikų gerovę, meilė yra didžiausia skatinanti jėga. Jie tai daro, nes myli. Persistengti teigiant, kad tarnaujame Dievui, nes Jį mylime ir žinome, kad Jis myli mus, neįmanoma.
1. Perskaitykite 1 Jn 4, 18–19. Ką reiškia šios eilutės? Užrašykite jų prasmę savais žodžiais.
Mūsų meilė Dievui turi būti pagrįsta Jo meile mums. Dievas buvo jau tada, kai mes dar nebuvome sukurti, ir Jis mylėjo mus nuo žmonijos sukūrimo. Tik meilė skatina meilę. Didžiojo pavedimo skelbti Evangeliją vykdymas dėl kokios nors kitos priežasties, bet ne meilės, bus bevaisis. Todėl dvasinis pasirengimas yra gyvybiškai svarbus liudijimui ir evangelizacijai.
Meilė Dievui ir noras bendradarbiauti su Juo sielų gelbėjime priklauso nuo Jėzaus pažinimo. Paprastai negalime mylėti žmonių, kurių nepažįstame. Todėl, norint paklusti Dievui iš meilės, reikia pažinti Jį asmeniškai.
2. Ką šie tekstai atskleidžia apie Dievo meilę ir motyvaciją paklusti ir tarnauti Jam? Joz 22, 5; Lk 7, 41–43; Jn 14, 23; 2 Kor 5, 12–18.
Meilė ir klusnumas yra neatskiriami, jei jie pasireiškia tokia tvarka. Tikra meilė Dievui visada skatins paklusti Jo apreikštai valiai, tačiau klusnumas nebūtinai skatins mylėti (nors gali). Jei norime, kad žmonės tarnautų Jėzui, turime padėti jiems užmegzti mylinčius santykius su Juo.
Kiek jūsų meilė Dievui skatina jus? Ar ji apskritai jus skatina? Ką jūsų atsakymas sako apie jūsų santykius su Juo, ir ką reikia keisti?
II. Ne dėl kaltės
Šimtmečius kaltė buvo naudojama skatinti žmones imtis veiksmų. Evangelizaciniai vadovai dažnai primena, kad Dievas laiko mus atsakingais ir kad mes privalome naudoti Dievo duotus talentus ir dovanas. Mums yra sakoma, kad Dievas ar bažnyčia priklauso nuo mūsų. Jei Dievas padarė dėl mūsų tiek daug, kad būtume išgelbėti, kaip galėtume neevangelizuoti? Visi šie bandymai paskatinti mus veikti, be jokios abejonės, yra daromi su geriausiais ketinimais, subtiliai žadinant kaltės ir įsiskolinimo Dievui jausmą. Motyvacija visada, atrodo, duoda priešingus rezultatus, kai dėmesį telkiame į tai, ką turime daryti mes, o ne tai, ką padarė Dievas.
3. Perskaitykite Rom 3, 19–20. Ką apaštalas Paulius turėjo galvoje rašydamas, kad visas pasaulis yra kaltas prieš Dievą? Ką apaštalas norėjo pasakyti?
Tai, kaip Paulius vartojo žodį kaltas šioje ištraukoje, parodo atsakomybę. Jis jau rašė Rom 3, 10: „nėra teisaus, nėra nė vieno“, o 19 eilutėje jis patvirtina, kad Įstatymas visą pasaulį padaro kaltu prieš Dievą.
Įstatymo funkcija dažnai buvo tapatinama su veidrodžiu, atspindinčiu mūsų nuodėmingą būklę, tačiau negalinčiu apvalyti. Žvelgiant į Dievo Įstatymą, mes, sužinoję apie mūsų nuodėmingumą, ateiname prie Gelbėtojo, kad gautume malonę ir būtume apvalyti.
Atėję pas Kristų, nebesame skatinami kaltės, nes kaltė buvo nuplauta Jėzaus teisumo. Jame esame tobuli ir nekalti. Taip, esame nusidėjėliai, bet mums buvo atleista, mūsų kaltė buvo išpirkta; dabar, gavę išganymą Kristuje, esame skatinami liudyti kitiems apie tai, ką Kristus padarė dėl mūsų.
4. Perskaitykite Jok 2, 10. Ką Jokūbas bando pasakyti? Kaip galite paaiškinti šią eilutę naujai įtikėjusiam?
Tai, kad vienas nusikaltimas daro kaltu dėl viso Įstatymo, pabrėžia, jog bandymas įgyti malonę Įstatymu yra beprasmiškas. Įstatymo laužymas, net „truputį“, atskleidžia norą vykdyti mūsų pačių, o ne Dievo valią.
Pripažindami nuodėmes turime pavesti jas Jėzui, priimti Jo teisumą, atleidimą ir malonę, kad ir kokie neverti būtume. Jei galvojate priešingai, klystate, nes tikrai esame neverti, daugiau, nei galėtumėte įsivaizduoti. Jei ne, išganymas nebūtų malonė, bet skola. Ar manote, kad Dievas yra skolingas jums (žr. Rom 4, 1–4)?
III. Skatinami tarnauti
Ką galvotumėte apie asmenį, kuris nuolat garsiai pareiškia, kad jis jaučia paskatinimą, tačiau nieko nedaro? O ką manytumėte apie tokį, kuris teigtų esąs pasišventęs, bet niekada neatskleistų kam? Meilė, kaip matėme, yra labai galinga paskata. Tačiau tik skelbti savo meilę, net meilę Dievui, nieko nereikštų, jei neveiktume. Kitaip tariant, tikimės, kad meilę parodys poelgiai. Šia prasme meilė yra aktyvus žodis.
5. Perskaitykite Jn 15, 13 ir Rom 5, 6–8. Ką šios eilutės sako apie Jėzaus meilę. Kaip ją rodė Jis? Kaip pritaikyti čia atskleistus principus mūsų gyvenime?
Jėzus yra nuostabus Gelbėtojas. Jis sąmoningai ir noriai atidavė Savo gyvybę, nes labai mylėjo mus. Čia yra svarbiausias pavyzdys mylintiems, kurie skatinami veikti vardan tų, kuriuos jie myli. Ką, jei Jėzus būtų prisiekinėjęs Savo meile mums ir likęs danguje? Ką, jei Jis būtų prisiekinėjęs meile, bet nieko nežadėjęs mums arba nieko mums neparūpinęs?
6. Perskaitykite Jn 14, 21. Ką ši eilutė pasako mums apie veiksnią meilę, ir Jėzaus, ir mūsų?
Čia kalbame ne tik apie meilę, bet meilės santykius. Tokių santykių tikslas – būti maloniems mūsų meilės objektui. Jėzaus lemiamas išgelbėjimo aktas mūsų vardu buvo skatinamas tik Jo meilės žmonėms, nutraukusiems ryšį su Dievu. Jei tai, ką darome dėl Dievo, skatina ne panašus motyvas, turbūt nelabai suprantame, ką reiškia meilės santykiai su Dievu. Dievas nenori, kad liudytume ir evangelizuotume galvodami, jog esame skolingi Jam. Atvirkščiai, Jis trokšta, kad ryšys su Juo skatintų mus daryti tai, kas Jam patinka ir rūpi. Dievas nori, kad mylėtume Jį tiek, jog užmegztume santykius su žmonėmis, kuriuos Jis myli.
Kaip galime būti tikri, kad tarnaujame Dievui vedami tinkamos motyvacijos? Ar galime būti palaima kitiems, jei motyvacija netinkama? Jei taip, tuomet kaip? Ar tai, kas daroma dėl klaidingų priežasčių, vis tiek yra gerai? Koks bebūtų jūsų atsakymas, paruoškite jį pristatyti ir aptarti klasėje sabatoje.
IV. Įstatymo raidės prisilaikymo spąstai
Yra toks angliškai kalbančių posakis: „Nėra tokio dalyko, kaip nemokami pietūs“. Tai reiškia, kad gavus kažką nemokamai, kažkur, kažkaip, kažkada teks už tai susimokėti arba grąžinti. Toks mąstymas taip subtiliai paveikė krikščionišką sampratą, kad daug tikinčiųjų bando pelnyti Dievo išganymą klusnumu Jo valiai.
Krikščioniškame žodyne Įstatymo raidės prisilaikymas apibūdina tuos, kurie tiki, kad jų klusnumas Dievui kažkaip nuteisina juos. Žinoma, Dievo malonė nepanaikina klusnumo, t.y. Dievas tikisi, kad Jam paklusime, bet išgelbėjimas yra grindžiamas tik malone ir nieku kitu, ką galėtume padaryti.
7. Ką šie tekstai atskleidžia apie itin paplitusį nesusipratimą, susijusį su išganymu? Kokiu būdu mes patys galime pradėti mąstyti panašiai? Kodėl tai padaryti taip paprasta?
Rom 10, 1–4 _____________________________________________
Rom 11, 5–6 _____________________________________________
Gal 2, 16 ________________________________________________
Įstatymo raidės prisilaikymo religija skatina dėmesį sutelkti į vykdymą (dažnai ir į tai, kaip vykdyti sekasi kitiems), o ne Evangelijos skelbimą. Įstatymo raidės prisilaikymo požiūrį gali lemti išdidumas ir arogancija tų, kurie tokie akli, kad jie iš tikrųjų laiko save tokiais šventais, jog dėl to turi būti išgelbėti. Arba, o tai vienodai blogai, Įstatymo raidės prisilaikymo požiūris gali sukelti neviltį tiems, kurie supranta, kad jie nei iš tolo neprilygsta dieviškam matui. Bet kokiu atveju, tai spąstai, kurių reikia vengti, ypač mūsų bažnyčioje, kurioje klusnumas Įstatymui yra itin svarbus Evangelijos supratimui.
Perskaitykite Jn 6, 28–29. Kaip Jėzus atskleidžia išganymo tikėjimu tiesą šiose eilutėse? Ką reiškia tikėti Tą, kurį Jis siuntė? Kaip toks tikėjimas turi pasireikšti mūsų gyvenime? Kaip jūs parodote tokį tikėjimą, ypač, kai niekas nemato?
V. Laisvi, kad vergautume
Biblijoje aiškiai parašyta, kad kažkada buvome nuodėmės vergai, bet Kristus mus išlaisvino (Rom 6, 6), išvadavo (Gal 5, 1), išgelbėjo (1 Tes 1, 10), įsūnijo ( Rom 8, 15) ir atgimdė (1 Pt 1, 23).
Veiksnus Dievo tarnas yra tas, kuris atidavė praeitį Jam ir priėmė Jo galią dirbti dabar ir ateityje. Kitaip tariant, tie, kurie buvo Kristaus išlaisvinti, gali tapti Jo vergais. Nesuprantant šios tiesos, ji gali atrodyti keista, kad išlaisvinimas veda prie vergovės, bet taip pat tiesa yra šie žodžiai: „Kad būtume dvasiškai pilni, turime nuolat ištuštinti save“; „Kelias į pergalę yra nuolatinis atsidavimas“.
8. Perskaitykite Fil 1, 1; Jok 1, 1 ir 2 Pt 1, 1. Ką Paulius, Timotiejus, Jokūbas ir Simonas Petras turėjo galvoje sakydami, kad jie Dievo ir Jėzaus Kristaus tarnai? Kaip mums suprasti šias mintis?
Paprastai tarnai arba vergai priklausydavo ir dirbdavo šeimininkui. Dirbti Šeimininkui krikščioniška prasme yra savanoriškas pasirinkimas. Dievas pernelyg myli mus, kad verstų mus. Timotiejus, Jokūbas ir Simonas Petras vartojo šį žodį nurodant, kad jie visa esybe susitapatino su Kristumi ir Jo tikslu. Jie teigė nenusipelną tarnauti savo Viešpačiui. Jie išsižadėjo savęs, kad kiti dėmesį sutelktų tik į Jėzų. Toks vergovės paveikslas parodo, kad mokiniai prisiekė ištikimybe ir pasišventė nesavanaudiškai tarnauti.
9. Perskaitykite Jn 8, 34–36. Ką šios eilutės pasako apie vergovę nuodėmei ir kelią į laisvę?
Klausantys Jėzaus puikiai žinojo, kad vergai neturėjo garantijų. Jie galėjo būti parduodami šeimininkui to užsigeidus, o sūnus visada buvo saugus namų ūkyje. Čia Jėzus panaudojo vergovę, kad apibūdintų gyvybiškai svarbią dvasinę tiesą. Jei Dievo Sūnus padaro jus dvasiškai laisvus, t.y. išvaduoja iš nuodėmės vergijos, jūs tikrai laisvi. Būtų neįprasta, kad išlaisvinti vergai savo noru imtų vėl vergauti, bet dvasine prasme tai ir nutinka, kai mes esame išlaisvinami iš nuodėmės vergijos ir tampame Kristaus vergais (Rom 6, 17–18). Jei esame laisvi nuo dalykų, kurie verčia mus sutelkti dėmesį į save, esame laisvi, kad atsižvelgtume į kitus ir tai, ką mes turime, ir kas gali būti naudinga jiems. Čia glūdi gyvenimo tarnystės raktas.
Toliau tyrinėkite: Priežiūra.
Kaip gera motorinė transporto priemonė galiausiai sugenda, jei jos neprižiūrime, panašiai daug gerų tarnysčių žlugo, nes jos nebuvo prižiūrimos.
Kad tarnystė nežlugtų, atsižvelkite į šį sąrašą:
1. Palaikykite asmeninį ryšį. Dažnai priminkite sau, kad bendradarbiaujate su Viešpačiu.
2. Išlaikykite asmeninę viziją. Ar jūs vis dar suvokiate tarnystės svarbą? Ar tikslai yra aiškūs ir tvirti, kaip kad buvo, kai įsitraukėte į šią tarnystę?
3. Išlaikykite bendravimą. Reguliarios ataskaitos yra svarbu. Žmonės yra užsiėmę, ir jiems turi būti primenama, kaip ši tarnystė vyksta, kaip jie galėtų įsitraukti.
4. Išlaikykite entuziazmą. Tiesa, kad tik entuziazmas žadina entuziazmą. Parodykite, kad jūsų tarnystė jums ir toliau rūpi, tada ji bus įdomi ir kitiems.
5. Nesiblaškykite. Neapsikraukite kitomis pareigomis, kurios neleis skirti laiko ir jėgų, būtinų dabartinei tarnystei.
Klausimai aptarimui:
1. Klasėje aptarkite atsakymus į trečios dalies paskutinį klausimą.
2. Ką leidžia įžvelgti, kas susiję su meile Dievui ir tarnavimu Jam, ši ištrauka? „Budrus krikščionis yra besidarbuojantis krikščionis, dėl Evangelijos plitimo uolus atlikti viską, ką gali. Stiprėjant meilei jo Atpirkėjui, auga meilė ir savo artimui.“ (E. Vait, Apaštalų darbai, 194 p.)
3. „Tie, kurie niekada nepatyrė švelnios, užvaldančios Kristaus meilės, negali vesti kitų prie gyvybės versmės. Jo meilė širdyje yra įpareigojanti jėga, kuri paskatina žmogų atskleisti Jėzų per pokalbius, per švelnią, gailestingą dvasią ir pakeliant gyvenimą tų, su kuriais jis bendrauja. Krikščionys darbininkai, norintys, kad jų pastangos būtų sėkmingos, turi gerai pažinoti Kristų, o tam, kad pažintų Jį, jie turi patirti Jo meilę.“ (E. Vait, Apaštalų darbai, 409 p.) Klasėje pasidalykite asmeniniais Dievo meilės patyrimais ir kaip supratote, kad meilė yra skirta jums.