Biblinėje hebrajų kalboje, kaip ir daugelyje kalbų, apstu idiomų, žodžių ar posakių, kurių prasmė yra netiesioginė. Pavyzdžiui, sudurtinis hebrajiškas žodis mi-natan. Mi yra klausimas – „kas?“, o natan reiškia „duos“. Taigi „kas duos?“
Hebrajų Biblijoje šis posakis nusako norą, didžiulį asmens troškimą. Pavyzdžiui, po išėjimo iš Egipto izraelitai, susidūrę su iššūkiais dykumoje, sakė: „Verčiau būtume mirę nuo VIEŠPATIES rankos Egipto žemėje“ (Iš 16, 3). Žodis verčiau yra išverstas iš mi-natan. Ps 14, 7, Dovydas užrašė: „O, kad ateitų iš Siono išganymas Izraeliui!“ Hebrajiškame tekste nepavartotas „o“, bet mi-natan. Job 6, 8, kai Jobas sušuko: „O, kad mano prašymas būtų patenkintas“, – „o“ – tai mi-natan.
Kitas atvejis yra Įst 5, 29. Apžvelgdamas Dievo apvaizdą praeityje, Mozė priminė izraelitams jų prašymus, kuriuos pats pranašas išsakė Viešpačiui, kad jie nemirtų. Pasak Mozės, Viešpats, patenkintas tokiu izraelitų prašymu, pasakė: „O, kad jie visada turėtų tokią širdį Manęs bijoti ir laikytis visų Mano įsakymų!“ „O“ – tai mi-natan.
Neįtikėtina! Viešpats, Kūrėjas Dievas, padaręs erdvę, laiką ir materiją, Tas, kurio žodžiu buvo sukurtas mūsų pasaulis, Tas, kuris įkvėpė Adomui gyvybės alsavimą, ištarė frazę, kuri paprastai siejama su žmogiškaisiais trūkumais ir ribotumu.
Tai išties laisvos valios tikrovė! Čia akivaizdžios Dievo galimybių ribos didžiojoje kovoje. Mi-natan moko, kad net Dievas nepamina laisvos valios (priešingu atveju laisvos valios nebebūtų).
Jokia kita Senojo Testamento knyga, išskyrus Jeremijo knygą, geriau neapreiškia Dievo troškimo, kad žmonės Jam paklustų, ir žmogaus polinkio nepaklusti. Parašyta senovės Artimųjų Rytų didžiųjų geopolitinių pokyčių metu, Jeremijo knyga pasakoja apie šio pranašo, užsidegusiai ir ištikimai nešusio Dievo žinią žmonėms, kurie, didžiąja dalimi, nenorėjo jos girdėti, tarnystę.
Pradedant pranašo pašaukimu, Jeremijo knygoje aprašyti dešimtmečiai biblinės istorijos, kaip Viešpats panaudojo šį jauną (o vėliau ir seną) vyrą skelbiant esmines tiesas, kurios buvo biblinės žinios pagrindas nuo pradžių. Iš visų Jeremijo knygoje mokomų dvasinių tiesų, šie žodžiai apima esmę, ko Viešpats nori iš Savo tautos: „Taip kalba VIEŠPATS: ‘Išminčius tenesididžiuoja savo išmintimi, nei stipruolis tenesigiria savo stiprumu, nei turtuolis tenesipuikauja savo turtais. Bet jei kas didžiuotųsi, tesididžiuoja, kad turi išminties pažinti Mane, pripažinti, kad Aš esu VIEŠPATS, kuris myli ištikimai, vykdo teisingumą ir teisumą žemėje. Tokiais žmonėmis Aš mėgaujuosi’, – tai VIEŠPATIES žodis“ (Jer 9, 22–23).
Jeremijo knygos skaitymas prilygsta kelionei, dvasinei kelionei iš žmogiškojo nuodėmingumo gelmių į Viešpaties aukštybes, kilnybę, didingumą, iš kur Jis sako mums visiems, net puolusiems: „Mi-natan, kad jie visada turėtų tokią širdį!“
Mokslų daktaras Imre Tokics yra Senojo Testamento katedros vedėjas Pécel adventistų teologijos kolegijoje Vengrijoje. Jis yra Senojo Testamento ir hebrajų religinių mokslų profesorius, taip pat teisės mokslų daktaras.