Rugpjūčio 18–24 d.
Šios savaitės tyrinėjimui skaitykite: 1 Tes 4, 13–18; Apd 17, 3; 1 Kor 15, 20–23; 51–58; Jn 5, 28– 29; Apr 20, 4–6.
Įsimintina eilutė: „O pats Viešpats, nuskambėjus paliepimui, arkangelo balsui ir Dievo trimitui, nužengs iš dangaus. Tuomet pirmiausia prisikels tie, kurie mirė Kristuje“. (1 Tes 4, 16)
Pagrindinė mintis: Paulius suteikė tesalonikiečiams (ir mums) galingą viltį, Kristaus pažadą sugrįžti.
Šios savaitės tekstas (1 Tes 4, 13–18) atspindi, kaip Paulius reagavo į teologines klaidas tesalonikiečių gretose. Nors nėra visiškai aišku, kokia tai buvo klaida, kai kurie tesalonikiečiai sielvartavo dėl tų tikinčiųjų likimo, kurie mirė prieš Jėzaus sugrįžimą. Klausimas, atrodo, buvo susijęs su skirtumu tarp tų, kurie mirė iki Viešpaties sugrįžimo, ir tų, kurie bus gyvi Jam sugrįžtant.
Šią savaitę tyrinėsime, ką mes žinome apie situaciją, kuri paskatino Paulių parašyti 1 Tes 4, 13–18. Šiose eilutėse Paulius ne tik taisė pirmojo amžiaus klaidingą sampratą, bet suteikė tvirtą pagrindą dvidešimt pirmojo amžiaus krikščionims. „Tikrai Viešpats Dievas nedaro nieko, pirma neapreiškęs Savo užmojo Savo tarnams pranašams“ (Am 3, 7). Per pranašišką apaštalo Pauliaus tarnystę Viešpats parodė mums nuostabią tiesą, susijusią su Kristaus antruoju atėjimu. Tyrinėjant šias eilutes, maldoje apmąstykite neįtikėtiną jose atskleistą viltį.
I. Padėtis Tesalonikoje
1. Perskaitykite 1 Tes 4, 13–18. Surašykite užuominas, pastebimas šioje ištraukoje, kurios apibūdina neteisingus tesalonikiečių įsitikinimus, sukėlusius sielvartą tiems, kurie jų laikėsi.
Pauliaus dienomis judaizme buvo laikomasi įvairių nuomonių dėl paskutiniųjų dienų įvykių. Viena iš šių nuomonių prasiskverbė į Tesalonikos bažnyčią. Nors tiksliai nežinome kokia, atrodo, kad buvo laikomasi įsitikinimo, jog nors visi ištikimieji Dievui gyvens naujame pasaulyje, į dangų bus paimti tik tie, kurie bus gyvi paskutiniosiomis dienomis. Mirę anksčiau bus prikelti, bet pasiliks žemėje.
Laikantis tokio tikėjimo būtų nenaudinga mirti prieš paskutiniųjų dienų įvykius. Tačiau tai taip pat reikštų, kad paimti į dangų būtų atskirti nuo tų, kurie liko žemėje. Jei tesalonikiečiai, kuriems Paulius rašė, gyventų iki paskutiniųjų dienų, jie tikrai būtų paimti į dangų Jėzaus antrojo atėjimo metu, tačiau jie turėtų palikti mirusius artimuosius žemėje (žr. 1 Tes 4, 13–14).
Todėl nestebina tai, kad Paulius 1 Tes 4, 13–18 rašė apie bažnyčios žinias dėl mirusiųjų Kristuje. Kalbant apie Kristaus antrojo atėjimo pranašystę, buvo svarbių dalykų, kurių bažnyčia nežinojo, ir buvo dalykų, kuriuos jie turėjo užmiršti.
Apmąstydami šią pranašystę turime prisiminti, kad ji nėra skirta patenkinti mūsų smalsumą apie paskutiniųjų laikų įvykius ir jų detales. Pranašystė turi etinį ir moralinį tikslą. Dievas sumanė ją, kad mokytų mus, kaip gyventi. Ji skirta paskatinti ir suteikti tikslą, ypač kančioje ir netektyje. Teisingai suprastos Biblijos pranašystės turi galią keisti gyvenimą. Kitaip tariant, nors svarbu tikėti Biblijos pranašystėmis, dar svarbiau gyventi laukiant jų išsipildymo.
Ką reiškia gyventi laukiant biblinių pranašysčių išsipildymo? Paruoškite savo atsakymą pristatyti klasėje.
II. Beviltiškas sielvartas (1 Tes 4, 13)
2. Anot 1 Tes 4, 13, kokiu tikslu Paulius užrašė 13–18 eilutes? Kodėl mums šiandien šis tekstas turi reikšti daug?
Kodėl tikintieji Tesalonikoje sielvartavo, tarsi neturėtų vilties? Pagrindinė priežastis tikriausia buvo ta, kad Paulius pas juos buvo trumpą laiką. Žinome, kad Paulius kalbėjo apie Jėzaus mirtį ir prisikėlimą (Apd 17, 3). Taip pat yra įrodymų, kad apaštalas kalbėjo apie paskutiniųjų laikų įvykius, net jei jo mokymas nebuvo suprastas. Tačiau tikėtina, kad Paulius neturėjo laiko paaiškinti klausimus, susijusius su tikinčiųjų prisikėlimu.
Kitas dalykas buvo tai, kad daugelis tikinčiųjų, kuriems Paulius rašė (1 Tes 1, 9), buvo pagonių kilmės. Nors paslaptingose to laikmečio religijose buvo minimas pomirtinis gyvenimas, dauguma pagonių neturėjo vilties gyventi po mirties. Skaudus to pavyzdys randamas antrojo šimtmečio laiške: „Paguoda Taonofrei ir Filonui nuo Irenos. Gailiu ir verkiu dėl mirusiojo, kaip verkiau dėl Didimo. Ir viską, kas tinkama, aš padariau […] Nepaisant to, prieš tokius dalykus negalima nieko padaryti. Todėl guoskite vieni kitus. Laimingai.“ (Ištrauka iš Adolfo Deisman (Adolf Deissmann) knygos „Light From The Ancient East“ (New York, George H. Doran Company, 1927) 176 p.)
Ironiška, kad šis laiškas motinai, netekusiai sūnaus, baigiasi tais pačiais žodžiais, kaip 1 Tes 4, 18, nors laiškai iš esmės skiriasi. Guoskite vienas kitą, nors nėra vilties? Ji rašė būtent tai. Visiškas kontrastas tam, ką Paulius rašė tesalonikiečiams.
Priežastį, kodėl šie žodžiai buvo užrašyti, galime įžvelgti kontrastingose frazėse teksto pradžioje ir pabaigoje. Paulius rašė tam, kad jie nesielvartautų, tarsi neturį vilties (1 Tes 4, 13). Jis norėjo, kad tiesa apie Kristaus antrąjį atėjimą teiktų tesalonikiečiams šlovingų priežasčių guosti vieni kitus netekus artimojo (1 Tes 4, 18).
Kažkas yra pasakęs: „Galiausiai visi mirsime“. Žmogišku požiūriu – tai tiesa. Bibliniu – toks požiūris yra labai trumparegiškas. Galiausiai, kokią didžią viltį turime Jėzuje ir kaip galime išmokti guostis ja dabar?
III. Mirtis ir prisikėlimas (1 Tes 4, 14)
3. Perskaitykite 1 Tes 4, 14. Kokią viltį Paulius čia pateikė ryšium su mirusiais?
14 eilutėje Paulius pateikė viltį sielvartaujantiems. Naujajame Testamente miegas – tai mirties metafora. Paprastai tikintieji mirusius apibūdindavo kaip „užmigusius Jėzuje arba Kristuje“. Pavyzdžiui, 16 eilutė.
Antrasis klausimas, tai mintis, kad užmigusius Dievas atsives su Jėzumi. Kai kurie šį tekstą skaito taip, tarsi jis reikštų, kad tie, kurie mirė Kristuje (ir, neva, užengė į dangų po mirties), grįš su Jėzumi. Toks aiškinimas prieštarauja Pauliaus mokymui 16 eilutėje, kad mirusiųjų tikinčiųjų prisikėlimas įvyks Antrojo atėjimo metu, ne anksčiau.
4. Kaip 1 Kor 15, 20–23; 51–58 padeda suprasti 1 Tes 4, 14?
Galima suprasti, ką apaštalas rašė, jei skaitome atidžiai. Paulius lygino Jėzaus mirtį ir prisikėlimą su tikinčiojo mirtimi ir prisikėlimu. Neseniai prisikėlęs Jėzus apaštalui buvo patikinimas, kad visi tikintieji bus prikelti Antrojo atėjimo metu (žr. 1 Kor 15, 20–23.). Pauliaus teologija yra nuosekli. Jeigu tikime, kad Jėzus mirė ir prisikėlė (1 Tes 4, 14), taip pat turėtume tikėti, kad prisikels ir tie, kurie mirė kaip tikri Jėzaus mokiniai.
Taigi per Jėzų yra pavartota taip, kaip Kristuje, 16 eilutė. Apaštalo mintis tesalonikiečiams buvo tai, kad jų mirę broliai ir seserys neliks žemėje, kai gyvi tikintieji pakils į dangų. Visi pakils į dangų kartu (taip pat žr. Jn 14, 1–3). Dievas neatsives prikeltų krikščionių atgal į žemę Jėzaus atėjimo metu. Kaip ir Jėzų, Dievas prikels juos iš kapo ir kartu su gyvaisiais paims į dangų. Lygiai taip pat, kaip Jėzus prisikėlė ir paskui užžengė į dangų.
IV. Prisikėlimas Kristuje (1 Tes 4, 15–16)
1 Tes 4, 13 – 5, 11 yra pagrįsta Jėzaus mokymu. Yra daugiau nei dešimt paralelių tarp šių paskutiniųjų dienų įvykių ir Jėzaus pamokymų Mato, Morkaus ir Luko evangelijose. Tačiau minėdamas Viešpaties žodį 1 Tes 4, 15, Paulius nurodė į Jėzaus mokymą, kuris, nors nebuvo užrašytas evangelijose, bet buvo išsaugotas (tokį pat pavyzdį galima pastebėti Apd 20, 35).
5. Perskaitykite 1 Tes 4, 15–16. Anot Pauliaus, kas atsitiks Kristui sugrįžtant? Taip pat žr. Apr 1, 7; Mt 24, 31; Jn 5, 28–29; Apd 1, 9–11.
Jėzaus antrasis atėjimas bus triukšmingas įvykis. Jo metu pasigirs arkangelo paliepimas ir Dievo trimitas. Visi tai išgirs ir matys (žr. Apr 1, 7; Mt 24, 31; Jn 5, 28–29; Apd 1, 9–11).
Bet svarbiausia šioje vietoje Pauliui yra įvykių tvarka. Tesalonikiečiai manė, kad mirtis prieš Jėzaus sugrįžimą yra nepalankesnė amžinybės atžvilgiu. Jie tikriausia manė, kad bus amžinai atskirti nuo tų, kurie gyveno iki Jėzaus sugrįžimo.
Šiame tekste Paulius įtikinėjo tesalonikiečius, kad gyvi tikintieji neturi kažkokių privalumų. Pirmiausia prisikels mirę Kristuje (žr. Apr 20, 4–6). Tai įvyks prieš gyvųjų susitikimą su Jėzumi ore (1 Tes 4, 17). Kristui sugrįžus teisieji bus prikelti ir jiems bus suteiktas nemirtingumas kartu su gyvaisiais.
Šios eilutės nemoko, kad tikintieji keliauja į dangų po mirties. Jei Paulius būtų mokęs tikinčiuosius Tesalonikoje, kad mirę artimieji yra danguje, kodėl tesalonikiečiams būtų reikėję liūdėti, ir kodėl apaštalas nebūtų to pasakęs? Vietoj to, paguodai Paulius čia siūlė žinias, kad prisikėlimas suvienys juos su artimaisiais.
Pagalvokite apie visa tai, kas įvyks Kristaus antrojo atėjimo metu: Jėzus pasirodys danguje, visi Jį matys, mirusieji bus prikelti, gyviesiems bus suteiktas nemirtingumas ir visi kartu bus paimti į dangų. Tam tikra prasme, tai piktina, nes prieštarauja sveikai nuovokai, patirčiai ir net mokslui. Vis dėlto turime tuo tikėti, kitu atveju neturėsime vilties. Jei tikite tuo, kaip galite nepasitikėti Juo mažesniuose dalykuose?
V. Guoskite vieni kitus (1 Tes 4, 13. 17–18)
6. Perskaitykite 1 Tes 4, 13. 17–18. Koks yra galutinis šios ištraukos apie Jėzaus antrąjį atėjimą tikslas?
Jau buvo minėta anksčiau, kad pranašystės nėra skirtos patenkinti mūsų smalsumą dėl ateities. Jos moko, kaip gyventi šiandien. Pauliui paskutiniųjų laikų įvykių tvarka turėjo praktinę reikšmę kasdieniam krikščionių gyvenimui. Pranašystė yra vertinga, jei ji daro įtaką tam, kaip mes bendraujame su Dievu ir vienas kitu. Šiuo atveju Paulius, pasinaudodamas paskutiniųjų dienų įvykiais, norėjo paguosti tuos, kurie neteko artimųjų.
7. Perskaitykite 1 Tes 4, 16–17. Koks svarbus biblinis mokymas, susijęs su Kristaus antruoju atėjimu, šiose eilutėse nėra paminėtas? Žr. Jn 14, 1–3; Mt 24, 31; Apd 1, 9–11.
Tekste pasakyta, kad tikintieji bus pagauti debesysna pasitikti Viešpaties ore ir taip visuomet pasiliksime su Viešpačiu. Svarbiausia yra tai, kad vėl būsime kartu ir pasiliksime su Jėzumi. Tekste nepasakyta, kur keliausime, kai būsime pagauti debesysna. Paulius nerašė, kad Kristaus antrojo atėjimo metu Jėzus ir tikintieji nusileis iš dangaus į žemę ir joje karaliaus. Iš tiesų, pačiame tekste pasakyta, kad šventieji keliauja tik į viršų. Pirmiausia iš kapų prikeliami mirę Kristuje, o paskui jie ir gyvieji tikintieji bus pagauti debesysna susitikti su jų Viešpačiu.
Daugiau informacijos Paulius pateikė 1 Kor 15, 23–24. Čia jis gretino Jėzaus patyrimą su patyrimu tų, kurie yra Kristuje. Jėzus pakilo į dangų kaip užmigusiųjų pirmagimis, o tai reiškia, kad priklausančiųjų Kristui patyrimas bus panašus į paties Jėzaus patyrimą.
Tai, kur keliaus šventieji, paaiškinta Jn 14, 1–3. Kai Jėzus ateis, Jis pasiims Savo mokinius ten, kur yra Jis (į dangų). Atėjęs Jis neprisijungs prie tikinčiųjų, t.y. nepasiliks žemėje. Todėl adventistai tiki, kad tūkstantį metų po Jėzaus sugrįžimo (Apr 20, 4–6) teisieji bus su Juo danguje, nedorėliai – mirę, o šėtonas bus įkalintas žemėje, kurioje nebus ką gundyti. Tik po visų įvykių, susijusių su tūkstantmečiu, tikintieji sugrįš į žemę gyventi (2 Pt 3, 13; Apr 3, 12).
Pažiūrėkite, kokia nežemiška yra viltis. Kitaip ir būti negali! Galiausiai, kokią tikrą ir ilgalaikę viltį šis pasaulis gali pasiūlyti mums? Kaip galime išmokti neįsitraukti į tai, kas neteikia vilties?
Toliau tyrinėkite: „Daugelis aiškina, jog šioje vietoje (1 Tes 4, 14) norėta pasakyti, kad užmigusieji bus atvesti kartu su Kristumi iš dangaus; tačiau Paulius turėjo galvoje ką kita – kaip Kristus buvo prikeltas iš numirusių, taip Dievas pašauks miegančius šventuosius iš kapų ir paims kartu su Juo į dangų“ (E. Vait, Apaštalų darbai, 193 p.)
„Tesalonikiečiai godžiai priėmė tą idėją, jog Kristus ateis, kad pakeistų ištikimųjų vargingą kūną, kurie tuo metu gyvens, ir pasiimtų juos pas Save. Jie rūpestingai saugojo savo draugų gyvybę, kad šie nemirtų ir neprarastų palaiminimo, kurį tikėjosi gauti, atėjus Viešpačiui. Tačiau jų mylimieji vienas po kito paliko juos, ir tesalonikiečiai su sielvartu paskutinį kartą žvelgė į savo mirusiųjų veidus, beveik nedrįsdami tikėti, kad susitiks juos būsimame gyvenime.
Kai buvo atplėštas ir perskaitytas Pauliaus laiškas, jo žodžiai, atskleidžiantys tikrąją mirusiųjų būseną, didžiai pradžiugino ir paguodė Bažnyčią. Paulius paaiškino, jog tie, kurie bus gyvi Kristui atėjus, nepuls pasitikti Viešpaties anksčiau už tuos, kurie užmigo Jėzuje.“ (E. Vait, Apaštalų darbai, 192 p).
Klausimai aptarimui:
1. Klasėje aptarkite, ką reiškia gyventi laukiant biblinių pranašysčių išsipildymo. Kuo, kaip adventistai, skiriamės savo įsitikinimais, kurie turėtų atspindėti savitą gyvenseną?
2. Pagalvokite apie žmonijos puolimą, sumanymą išganyti ją ir amžinojo gyvenimo pažadą. Ką Jėzus padarė ir pažadėjo, kas teikia mums viltį, jog mirtis nėra amžina? Dėl kokių priežasčių galime pasitikėti Juo ir tuo, ką Jis padarė dėl mūsų? Kaip paties Jėzaus prisikėlimas teikia mums didžią viltį, kad mes būsime prikelti, jei mirsime prieš Jo sugrįžimą? Kaip galime guosti save sumanymu išganyti žmoniją, ypač kai mirtis, atrodo, yra tokia galutinė ir negailestinga?
3. Klasėje visi kartu garsiai perskaitykite šios savaitės ištrauką ir aptarkite, ką ji reiškia, kaip ji verčia jaustis, kokią teikia viltį ir kokį joje įžvelgiate pažadą.
Santrauka: Šios savaitės tekste Paulius taisė keletą nesusipratimų dėl mirusiųjų būklės ir įvykių, susijusių su Jėzaus antruoju atėjimu. Kai Jėzus sugrįš, pirmiausia bus prikelti mirę Kristuje, paskui visi tikintieji bus pagauti debesysna sutikti Jėzų. Tikintieji gali guosti save tuo, kad artimieji bus atskirti tik laikinai.