Birželio 27 – liepos 3d.
Šios savaitės tyrinėjimui skaitykite: Pr 1, 26–28; 2, 15–17; 1 Jn 2, 16; Jn 3, 14–15; 2 Kor 5, 21; Mt 5, 13–14.
Įsimintina eilutė: „Štai padariau jį liudytoju tautoms, vadu ir tautų valdovu“ (Iz 55, 4).
Mūsų pasaulį ištiko sumaištis, ir prie pastarosios žmonės daug prisideda. Todėl, kad mes esame nusidėjėliai, puolę kūriniai, kurių prigimtis iš esmės yra pikta. Kad ir kaip norėtume galvoti apie save kaip pažangius, kaip gerus, praėjusio šimtmečio istorija ne itin džiugina. Ir štai nepraėjo net ketvirtis dabartinio šimtmečio, tačiau ateitis neatrodo labai „šviesi“. Jei praeitis yra ateities pirmtakė, viskas, ko mes galime tikėtis, cituojant buvusį britų politiką, tai – „kraujas, triūsas, ašaros ir prakaitas“.
Tačiau dar ne viskas prarasta. Priešingai, Jėzus Kristus mirė už mūsų nuodėmes, ir per Jo mirtį mes turime išgelbėjimo, atkūrimo pažadą, visa bus padaryta nauja. „Aš regėjau naują dangų ir naują žemę, nes pirmasis dangus ir pirmoji žemė išnyko, ir jūros taip pat nebeliko.“ (Apr 21, 1)
Mes nesame palikti vieniši, apleisti begalinėje šaltoje erdvėje apsiginti, rodos, žiauriame kosmose. Mes to niekada negalėjome padaryti; mums priešiškos jėgos yra žymiai pranašesnės už mus. Štai todėl dar prieš pasaulio sukūrimą Dievas sumanė išgelbėjimo planą siekdamas padaryti dėl mūsų tai, ko mes niekada negalėjome padaryti dėl savęs.
I. DIEVAS SUKŪRĖ VYRĄ IR MOTERĮ
Vienas iš visais laikais žmonėms rūpimų klausimų yra: kaip mes atsiradome? Pirmuose dviejuose Šventojo Rašto skyriuose (iš tikrųjų visame Šventajame Rašte) yra užrašytas atsakymas į tai, ką daugelis laikytų svarbiausiu klausimu. Galų gale, atsakymas į šį klausimą būtų gera pradžia paaiškinimui, kas mes esame, kodėl mes esame, kaip mums gyventi ir kur mes galiausiai keliaujame.
Perskaitykite Pradžios 1 ir 2 skyrius ir ypatingą dėmesį atkreipkite į Pr 1, 26–28. Kokie didžiuliai skirtumai išryškėja žmonijos sukūrime, priešingai visam kitam, kas matyti tekste? Kuo žmonės išsiskiria iš kitų šio kūrimo dalių?
1. Iš visų kūrinių, vyras ir moteris buvo sukurti paskutiniai. Pora regėjo visą kūriniją ir galėjo iš pastarosios mokytis ir pastarąja rūpintis.
2. Vyrą ir moterį Dievas kūrė kitaip nei kitus kūrinius. Iki tol Dievas įsakydavo: „Tebūna“ (šviesa, skliautas, vandenys, žuvys ir paukščiai, gyvūnai ir t.t.). Tačiau kuriant žmogų įsakymas virto pasitarimu: „Padarykime žmogų“. Trys Dievybės Asmenys – Tėvas, Sūnus ir Šventoji Dvasia tarėsi. Nors pirmuose dviejuose Pradžios knygos skyriuose dėmesys yra skirtas žemės ir įvairių padarų sukūrimui, neabejotina, pagrindinis dėmesys skiriamas pačios žmonijos sukūrimui.
3. Vyras ir moteris buvo sukurti pagal Dievo paveikslą ir panašumą. Taip nepasakyta apie jokį kitą kūrinį. Nors tekste nenurodyta, ką reiškia būti panašiems į Dievą, tai turėtų reikšti, kad žmonės tam tikru būdu atspindi jų Kūrėjo charakterį. Kadangi žmonės turi moralinių savybių, kurios nepastebimos kituose kuriniuose (drugeliai gali būti gražūs, tačiau jie nesigrumia su gėrio ir blogio klausimais), būti padarytiems pagal Dievo paveikslą ir panašumą tikrai reiškia, kad iki tam tikro lygio žmonės turi atspindėti Jo moralinį charakterį.
4. Vyras ir moteris buvo sukurti viešpatauti, atstovauti Dievui žemėje ir valdyti kūriniją. Šis pašaukimas reiškia atsakomybę.
Šventajame Rašte žmonės yra paminėti pirmajame skyriuje, bet ne atskirai. Mes esame, tačiau tik santykyje su Dievu. Ko tai moko mus apie esminę Dievo vietą mūsų gyvenime ir kodėl be Jo mes iš tiesų nesame „užbaigti“? Taip pat žiūrėkite Apd 17, 28.
II. LAISVA VALIA
Pasakojime apie pasaulio sukūrimą yra Dievo įspėjimas dėl nevalgymo nuo gero bei pikto pažinimo medžio (Pr 2, 9). Taigi nuo pat pradžių galima įžvelgti žmonijai suteiktą moralinį elementą, kuris nebūdingas kitoms gyvoms būtybėms. Ankstesnėje dalyje tyrinėjome, jog moralė yra vienas iš būdų, kaip žmonės atskleidžia Dievo paveikslą ir panašumą.
Ko Pr 2, 15–17 moko apie žmonijos laisvos valios tikrovę?
Dievas galėjo sukurti žmones mechaniškai vykdančius Jo valią. Tokie buvo sukurti, pavyzdžiui, šviesa, saulė, mėnulis ir žvaigždės. Šie dangaus kūnai paklūsta Dievui be pasirinkimo. Jie vykdo Dievo valią automatiškai per gamtos dėsnius, kurie valdo minėtus dangaus kūnus.
Tačiau vyro ir moters sukūrimas buvo ypatingas. Dievas sukūrė juos Sau. Dievas norėjo, kad jie patys priimtų sprendimus, pasirinktų garbinti Jį savo noru, neverčiami. Priešingu atveju jie negalėjo mylėti, nes kad meilė būtų tikra, pastaroji turi būti laisva.
Dėl savo dieviškos kilmės, žmogaus laisva valia yra Dievo apsaugota ir gerbiama. Kūrėjas nesikiša į giliausius nepaliaujamus vyrų ir moterų sprendimus. Neteisingi sprendimai turi pasekmes, kartais net labai baisias, bet priverstinis paklusnumas prieštarauja mūsų Aukščiausiojo Viešpaties charakteriui.
Žmogaus laisvos valios principas yra svarbus dėl trijų priežasčių:
Dėl religijos: visagalis Dievas vienašališkai nenulemia asmens valios ir sprendimų.
Dėl etikos: žmonės bus laikomi moraliai atskaitingais už savo elgesį.
Dėl mokymosi: kūno ir smegenų veikla nėra visiškai nulemta priežasties ir pasekmės. Fiziniai dėsniai yra susiję su mūsų elgesiu, bet laisva valia reiškia, kad mes turime pasirinkimą dėl savo elgesio, ypač moralinio.
Vadovaudamiesi laisva valia, kokius moralinius sprendimus turėsite priimti per artimiausias keletą valandų, dienų, savaičių? Kaip jūs galite būti tikri, kad šia šventa dovana naudojatės tinkamai? Apmąstykite netinkamo šios dovanos naudojimo padarinius.
III. NUOPUOLIS
„Kai moteris pamatė, kad tas medis geras maistui, kad jis žavus akims ir kad tas medis žada duoti išminties, ji skynėsi jo vaisių ir valgė, davė ir savo vyrui, buvusiam su ja, ir šis valgė. Tuomet abiejų akys atsivėrė, ir jiedu suprato esą nuogi. Jie susiuvo figmedžio lapus ir pasidarė juosmens aprišalus“ (Pr 3, 6–7).
Vaisiaus valgymas pats savaime nebuvo nuodėmingas poelgis. Tačiau mes turime atsižvelgti į aplinkybes, kuriomis vaisius buvo suvalgytas. Adomas ir Ieva turėjo laisvą valią, jie buvo Dievo sukurti pagal Jo paveikslą. Tai apėmė laisvę, bet kartu ir pareigą – laikytis išreikštos Dievo valios. Jie suvalgė vaisių ne iš kažkokios būtinybės, bet savo noru. Adomas ir Ieva taip pasielgė naudodamiesi laisva valia ir nepaisydami aiškių ir konkrečių Dievo nurodymų.
Mes taip pat turime patys pasirinkti, sekti Dievu ar ne, branginti Dievo Žodį ar pastarajam nepaklusti. Dievas nieko nevers patikėti Jo Žodžiu. Jis niekada neverčia mūsų Jam paklusti, ir Jis negali priversti mus Jį mylėti. Dievas leidžia kiekvienam iš mūsų savarankiškai pasirinkti, kuriuo keliu mes eisime. Bet galų gale mes turime būti pasirengę gyventi su savo sprendimų padariniais.
Valgydami vaisių, Adomas ir Ieva iš tiesų tarsi pasakė, kad Dievas nėra absoliutus Valdovas. Jo suverenitetas buvo užginčytas. Tokiu nepaklusnumu pirmoji pora žmonijai atnešė nuodėmę ir mirtį.
„Todėl VIEŠPATS Dievas išsiuntė jį iš Edeno sodo dirbti žemės, iš kurios buvo paimtas. Išvaręs žmogų, Jis pastatė į rytus nuo Edeno sodo kerubus ir liepsna švytruojantį kalaviją kelio prie gyvybės medžio saugoti“ (Pr 3, 23–24).
Adomas ir Ieva turėjo palikti rojų. Tai buvo būtina, tačiau gailestinga pasekmė. Viešpats negalėjo leisti maištingai žmonijai prieiti prie gyvybės medžio. Meile ir rūpestingumu Jis užtikrino, kad Adomas ir Ieva nenusiskintų vaisiaus, kuris galėjo padaryti juos nemirtingus, taip įamžinant baisią būklę, į kurią juos atvedė nuodėmė. (Įsivaizduokite, koks būtų amžinasis gyvenimas pasaulyje, kupiname skausmo, kančios ir blogio!) Adomas ir Ieva buvo išvaryti iš gražaus sodo dirbti žemės (23. 24 eilutės).
Atsižvelgiant į šiandienos pamokos kontekstą, perskaitykite 1 Jn 2, 16. Kaip tam tikri įspėjimai šiose eilutėse pastebimi ir nuopuolyje? Kaip mums tenka susidurti su tais pačiais išbandymais ir mūsų gyvenime?
IV. DIEVO INICIATYVA MUS IŠGELBĖTI
Šventasis Raštas moko, kad po mūsų pirmųjų tėvų nuopuolio jų ieškojo Dievas, o ne atvirkščiai. Vyras ir moteris bandė pasislėpti nuo Viešpaties Artumo. Tai galinga metafora didžiajai daliai puolusių žmonių: jie bėga nuo To, kuris jų ieško, kuris gali juos išgelbėti. Adomas ir Ieva tai darė Edene, ir jeigu nėra pasidavę Šventajai Dvasiai, žmonės vis dar tą patį daro šiandien.
Laimei, Dievas neatmetė mūsų pirmųjų tėvų, nei Jis atmeta mus. Nuo to laiko, kai Dievas pirmą kartą pašaukė žmogų ir paklausė: „Kur tu?“ (Pr 3, 9), – iki šių dienų Jis vis dar kviečia mus. Jis iš tikrųjų yra pirmasis misionierius.
„Atsiuntęs pasauliui Sau lygios neturinčią dovana – Savo Sūnų, Dievas apgaubė pasaulį malonės atmosfera, kuri yra tokia pat tikra, kaip ir ta, kuri supa žemę. Visi, kurie apsisprendžia įkvėpti šio gyvybę teikiančio ‘oro’, gyvens ir augs, kol taps tikrais vyrais ir moterimis Kristuje Jėzuje“ (E. Vait, Kelias pas Kristų, 2010, 68 p.).
Žinoma, didžiausias Dievo misionieriškos veiklos apsireiškimas yra įsikūnijimas ir Jėzaus tarnystė. Nors Jėzus atėjo į šią žemę atlikti daug dalykų: sunaikinti šėtoną, atskleisti tikrąjį Tėvo charakterį, įrodyti, kad šėtono kaltinimai yra klaidingi, parodyti, kad Dievo Įstatymo galima laikytis, pagrindinis dalykas buvo mirtis ant kryžiaus vietoje žmonijos, siekiant išgelbėti mus nuo galutinio nuodėmės padarinio – amžinosios mirties.
Ko šios eilutės moko mus apie Jėzaus mirtį? Jn 3, 14–15; Iz 53, 4–6; 2 Kor 5, 21
„Tą, kuris nepažino nuodėmės, Jis dėl mūsų pavertė nuodėme“. Štai ko prireikė, kad „mes Jame taptume Dievo teisumu“. Ši idėja buvo pavadinta „didžiuoju apsikeitimu“: Jėzus prisiėmė mūsų kaip nusidėjėlių nuodėmes ir kančias, kad mes, nors ir nusidėjėliai, galėtume būti teisūs Dievo akivaizdoje kaip pats Jėzus.
V. MISIJOS METAFOROS
Misija – tai Dievo iniciatyva išgelbėti puolusią žmoniją. Gelbėjanti Dievo misija yra pagrįsta Jo meile kiekvienam iš mūsų. Gilesnės priežasties už šią nėra. Dievas atsiuntė Kristų vykdyti misiją – atnešti išgelbėjimą visam pasauliui. Vien Jono evangelijoje daugiau nei keturiasdešimt kartų paminėta visuotinės Jėzaus misijos pusė (pvz., žr. Jn 3, 17; 12, 47). Kaip Kristus buvo Tėvo siųstas išgelbėti pasaulį, taip Jis Savo ruožtu siunčia Savo mokinius su tokiais žodžiais: „Kaip Mane siuntė Tėvas, taip ir Aš jus siunčiu.“ (Jn 20, 21)
Perskaitykite Mt 5, 13–14. Kokios dvi misijos metaforos pavartotos šiose eilutėse ir ką jos reiškia?
Druskos ir šviesos metaforos išreiškia pagrindines krikščioniškosios įtakos žmonijai funkcijas. Druskos poveikis yra vidinis, ji susijungia su ta mase, su kuria liečiasi, šviesos – išorinis, viską apšviečiant. Metaforoje žodis žemės reiškia vyrus ir moteris, su kuriais krikščionys tikėtinai „maišysis“, o žodžiai pasaulio šviesa nusako žmones pasaulio tamsoje, kuriuos reikia apšviesti.
Izraelitai buvo mokomi gyventi laikantis Dievo duotų moralinių principų ir sveikatos taisyklių. Jie turėjo būti „tautų šviesa“ (Iz 49, 6). Jų bendruomeniškas buvimas sveikais, klestinčiais ir ištikimais Dievo sabatai ir kitiems įsakymams turėjo skelbti aplinkinėms tautoms galingus Dievo kūrimo ir atpirkimo darbus. Tautos, stebėdamos izraelitų gerovę, turėjo ateiti pas juos ir išmokti paklusti Viešpačiui (sumanymas buvo toks).
Atėjęs Kristus taip pat kalbėjo apie druską, kitą būdą liudyti. Savo įtaka pasaulyje krikščionys turi pažaboti pasaulietinį sugedimą. Netikinčiuosius nuo piktų darbų dažnai sulaiko moralinis sąmoningumas, susijęs su krikščioniška įtaka. Krikščionys savo buvimu ne tik daro teigiamą įtaką sugedusiam pasauliui, bet jie taip pat bendrauja su žmonėmis, siekdami pasidalyti krikščioniškąja išgelbėjimo žinia.
Šviesa ir / ar druska, kaip jums ir jūsų bažnyčiai sekasi liudyti supančiam pasauliui? Ar šviesa blėsta, o druska netenka sūrumo? Jei taip, kaip jūs galite suprasti, kad atgimimas ir reformacija prasideda asmeniškai nuo jūsų?
Tolesniam tyrinėjimui: Mes tyrinėjome kai kurias misionieriškos Dievo prigimties puses. Misija yra Triasmenio Dievo sumanymas. Misija yra daugiausia susijusi su Jėzumi Kristumi, kurio įsikūnijimas yra esminis krikščionių tikėjimui ir misijai. Savo gyvenimu ir mirtimi Jėzus nutiesė kelią visos žmonijos išgelbėjimui. Mes, Jo sekėjai, Jo misionieriai, turime pranešti žmonėms gerąją žinią apie tai, ką Jėzus dėl jų padarė.
„Kristaus Bažnyčia žemėje buvo įsteigta misionieriškiems tikslams, ir Viešpats trokšta, kad visa Bažnyčia ieškotų būdų ir priemonių, kuriomis įžymūs ir paprasti, turtingi ir vargšai išgirstų tiesos žinią. Ne visi yra pašaukti darbui kituose kraštuose, bet visi gali kažką padaryti savo maldomis ir dovanomis, pagelbstint misijos darbui“ (E. Vait, Liudijimai Bažnyčiai, 6 t., 29 p.).
Klausimai aptarimui:
1. Daugiau pagalvokite apie mūsų atsiradimo klausimą. Kodėl ištakos yra svarbu? Kaip tinkamas mūsų kilmės suvokimas padeda mums geriau suprasti, kas mes esame ir koks iš tikrųjų yra mūsų būties tikslas?
2. Kaip ši ištrauka padeda mums suprasti laisvos valios, meilės ir blogio egzistavimą mūsų pasaulyje? „Taigi, jei Dievas nori sukurti mylinčius kūrinius (Jo tobulos meilės pavyzdžiu), Dievas turi sukurti laisvas būtybes, kurios savo pasirinkimu gali sukelti kančią ir pikta pasaulyje. Meilės ir laisvės dinamika reikalauja, kad Dievas leistų mums augti meilėje per mūsų žmogiškąją laisvę. Vienintelė Dievo alternatyva leisti laisviems žmonėms elgtis nemylinčiai yra apskritai nekurti mylinčių būtybių“ (Robert J. Spitzer, New Proofs for the Existence of God: Contributions of Contemporary Physics and Philosophy, Kindle Edition (Eerdmans Publishing Co., 2010, 233 p.).
3. Jėzaus mirtis buvo vienkartinis įvykis mažoje tautoje milžiniškoje Romos imperijoje beveik prieš du tūkstančius metų. Vis dėlto, šio įvykio reikšmė kiekvienam žmogui yra amžina. Kokia atsakomybė tenka mums, žinantiems apie šį įvykį ir pastarojo reikšmę, pasakant tiems, kurie apie tai nežino? Kaip kitaip jie apie tai sužinos, jei tie, kurie žino, nepraneš?