Gruodžio 28 – sausio 3d.
Šios savaitės tyrinėjimui skaitykite: Lk 4, 1–12; Mt 12, 3–8; Mt 5, 17–39; Lk 24, 13–32; Apd 1, 16–20.
Įsimintina eilutė: „Jūs tyrinėjate Raštus, nes manote juose rasią amžinąjį gyvenimą. Tie Raštai ir liudija apie Mane“ (Jn 5, 39).
Naudodamasis metalo detektoriumi, kurį įsigijo sendaikčių išpradavimo metu, anglas Teris Herbertas (Terry Herbert) vieno ūkininko lauke atrado paauksuotų anglosaksų ginklų ir sidabro. Radinys buvo vertas per 5 000 000 dolerių.
Kaip kažkas, kas ieško lobio žemėje, uolienose ar šiukšlėse, mes turime būti atsargūs, kad nepražiūrėtume tikrojo lobio – Jėzaus Kristaus. Ieškodami amžinųjų turtų ir fariziejai, ir sadukiejai tyrinėjo senovės Šventuosius Raštus. Ironiška, lobių žemėlapis – Šventasis Raštas, jiems buvo visiškai neaiškus, todėl jie visiškai nesuprato esmės – Jėzaus.
Darydamas žmones mokiniais, Jėzus naudojo Raštą ir akivaizdžiai, ir netiesiogiai. „Lobį“ turėjo padėti rasti pranašų raštai, kurie liudijo apie Jėzų. Tad nepamatyti Jėzaus reiškia nepataikyti į taikinį. Todėl visa tai reiškia, kad mūsų pastangų daryti žmones mokiniais centru turi būti Jėzus, ir tai, ką Jis padarė mūsų labui.
I. JĖZUS IR BIBLIJA
Kadangi Jėzus yra pavyzdys visiems tikintiesiems, Jo pasišventimas Raštui yra kažkas daugiau nei praeinantis susidomėjimas.
1. Perskaitykite Lk 4, 1–12 ir 16–21. Ką šios eilutės pasako apie Kristaus požiūrį į Bibliją?
Pasakojimas apie Kristaus gundymą dykumoje rodo, kad cituodamas Šventąjį Raštą Jėzus atrėmė visus šėtono iššūkius ir raginimus. Mažai tikėtina, kad Rašto ritiniai buvo pasiekiami Kristui per šias keturiasdešimt dienų dykumoje. Tai aiškiai rodo, kad Kristus dalį Rašto žinojo mintinai. Nors dykumoje cituotos ištraukos buvo iš Mozės raštų, kitoje vietoje Jėzus citavo ir kitus hebrajų raštus (Mt 21, 42; 22, 44). Akivaizdu, kad Kristus gerai žinojo Raštą.
Tačiau atkreipkite dėmesį, kad Kristus suprato, jog Šventasis Raštas yra daugiau nei tik priemonė įveikti gundymui ir įrankis asmeniniam šventėjimui. Jėzus pripažįsta, kad Raštas kalba apie Jį. Kai Jėzus nuėjo į sinagogą ir skaitė iš Izaijo knygos, apie tai parašyta Lk 4, 16–30, Jis pareiškė, kad tekstas nurodo, jog Jis yra Pateptasis, turintis vaduoti prislėgtuosius ir skelbti belaisviams išvadavimą. Jėzus suprato, kad Jis vykdo Mesijo pranašystę. Taigi Jėzus ne tik suprato, kad Biblija nurodė į Jį, bet jau ankstyvoje Savo tarnystėje Jis naudojo Šventąjį Raštą pabrėždamas tai kitiems.
Nors svarbu žinoti Bibliją, vien to nepakanka. Kai kurie iš geriausiai žinomų Biblijos tyrinėtojų net nebuvo tikintys krikščionys. Taigi mes turime savęs paklausti, kaip galima būti užtikrintiems, kad Biblijos tyrinėjimas ir skaitymas padėtų geriau pažinti Jėzų ir tai, ką Jis padarė dėl mūsų? Tai yra, ką galima daryti, kad Biblijos tyrinėjimas keistų mūsų gyvenimą?
II. RAŠTO AUTORITETAS
2. Perskaitykite šias eilutes. Ką jos pasako apie Jėzaus požiūrį į Bibliją? Mt 5, 17–20; 12, 3–8; 15, 3–11; Jn 10, 34–37; 17, 14–19; Lk 24, 44.
Kiekvieną kartą, kai Kristus diskutavo su religiniais vadovais, Jis rėmėsi ne abstrakčia filosofija, net ne asmeniniu autoritetu, bet Šventojo Rašto mokymu. Nustatydamas, kas yra pikta ir gera, Jėzus grindė Savo argumentus Raštu. Kai priešininkai mesdavo Kristaus doktrinos grynumui iššūkį, Jis nurodydavo konkrečias Šventojo Rašto ištraukas. Atsižvelgdamas į praktinius klausimus, Jėzus nurodydavo į dangiškąjį apreiškimą. Kristus suprato, kad Jo dangiška misija – atlikti tai, ką skelbė senovės pranašai.
Palyginkite Kristaus išaukštintą Rašto supratimą su dažnai vyraujančiu šiandienių krikščionių požiūriu į Bibliją. Daug krikščioniškų bendruomenių laiko Šventąjį Raštą įdomiu, tačiau, iš esmės, nepatikimu istoriniu rankraščiu. Abejojama viskuo: pasaulio sukūrimu per šešias dienas, Išėjimu, net Jėzaus prisikėlimu (nekalbant apie tikrą Kristaus antrąjį atėjimą). Šios temos net laikomos mitu.
Toks požiūris mokinystės prasmei yra akivaizdus. Kodėl kas nors norėtų pašvęsti savo gyvenimą kilniam tikslui, remiantis kažkokiais mitais? Vietoj to, žmonėms, kuriuos slegia tikros bėdos, reikia tikro Išgelbėtojo. Priešingu atveju Evangelija taptų netikru lobiu arba, taip sakant, plastikine moneta, padengta aukso imitacija. Iš pradžių apgaulė gal ir suveiktų, tačiau patyrinėjus „lobį“ atidžiau, plastikas būtų atmestas. Vienintelis saugumas – sekti Kristaus pavyzdžiu išaukštinant, gerbiant ir paklūstant Biblijai.
Mirtis nėra mitas, ar ne? Nei simbolis. Mirtis yra viena iš skaudžiausių tikrovių, su kuria mes visi susiduriame. Tuomet pagalvokite apie Biblijos prasmę, jei Rašto mokymas, pavyzdžiui, Jėzaus prisikėlimas ar Jo antrasis atėjimas, būtų tik simboliai ar mitai. Kodėl mes, asmeniškai ir kaip bažnyčia, niekada neturime pasiduoti šiai šėtoniškai klastai?
III. VIEŠAS MOKYMAS
Jėzus patraukdavo žmones įvairioje aplinkoje, net viešose vietose. Matomas svarbus Rašto vaidmuo Kristaus viešajam mokymui. Pamokslaudamas ir viešai diskutuodamas Jėzus dažnai tiesiogiai cituodavo Raštą ir nurodydavo į biblines užuominas.
3. Perskaitykite Mt 5, 17–39. Ką šios eilutės pasako apie tai, kaip Kristus naudojo Raštą viešoje tarnystėje?
Kristaus žemiškojo gyvenimo metu paprastų izraelitų požiūris į Šventąjį Raštą matyt buvo labai įstatymiškas. Šventajame Rašte buvo ieškoma taisyklių ir etikos gairių. Deramo elgesio atlygiu buvo laikomos amžinos palaimos. Tačiau Jėzus pakeitė šią Įstatymo raidės prisilaikymo sampratą į širdies religiją.
Į Kristų orientuoto tikėjimo pamatas yra širdies pakeitimas, vedantis prie etiško elgesio. Ironiška, bet siekdami moralinio tobulumo, kai kurie fariziejai nepaisė gyvojo ryšio su Dievu. Jėzus įvardijo šiuos trūkumus, ir tokiam nusistatymui išgydyti Jis ragino klausytojus priimti Jį kaip savo Išgelbėtoją ir Mokytoją. Jei Jėzus yra vidinė valdanti jėga, elgesio matas bus ne sumenkintas, bet padidintas. Tam, kad pamatytume, kaip Kristus išaukštino moralinį matą, užtenka perskaityti Kalno pamokslą.
„Šie žodžiai susirinkusios minios ausyse skambėjo kaip kažkas keista ir nauja. Toks mokslas prieštaravo viskam, ką žmonės kada nors buvo girdėję iš kunigų ir rabinų. Jie neišgirdo nieko, kas galėtų patenkinti jų išdidumą ar ambicingas širdis. Tačiau šis naujas Mokytojas turėjo galią. Jis sugebėjo prikaustyti jų dėmesį. Malonus dieviškosios meilės kvapas sklido iš Jo lūpų kaip gėlės aromatas. […] Visi jautė, kad čia yra Tas, kuris skaito sielos paslaptis, tačiau švelniai juos atjaučia“ (E. Vait, Kristaus Kalno pamokslas, 11 p.).
Laikytis Įstatymo raidės ir smerkti yra lengviau nei atrodo, ar ne? Kaip galime apsisaugoti nuo šio paplitusio elgesio?
IV. ASMENINĖ TARNYSTĖ
Viešos Kristaus tarnystės pavyzdžių gausu. Taip pat įspūdingi ir Kristaus asmeniniai susitikimai ir su paprastais žmonėm, ir su visuomenės elitu. Šie pasakojimai padeda įžvelgti, kad Kristaus tarnystei Raštas buvo svarbiausia.
4. Perskaitykite Jn 13, 18–20 ir Lk 10, 25–28; 24, 13–32. Kokį vaidmenį atliko Raštas šiose ištraukose? Kokiu tikslu Jėzus citavo šias konkrečias ištraukas? Kokie buvo šių mažų grupių susidūrimo su Šventuoju Raštu padariniai?
Kristus pakartotinai citavo Šventąjį Raštą kviesdamas mokinystei. Tai akivaizdžiai rodo, kad Jėzaus autoritetas ir patikimumas pagrįstas Šventuoju Raštu, o ne asmenine charizma. Tai ypač matyti būduose, kuriais Jėzus naudojo Šventąjį Raštą dėstydamas dviem galimiems mokiniams, keliaujantiems į Emausą.
„Pradėdamas nuo Mozės, Biblijos pradžios, Kristus per visą Šventąjį Raštą atskleidė Save. Jeigu Jis būtų apsireiškęs mokiniams anksčiau, jų širdys būtų buvusios patenkintos. Savo džiaugsmo pilnatvėje jie nebūtų norėję nieko daugiau. Bet jie turėjo suprasti, kad apie Jėzų liudija Senojo Testamento simboliai ir pranašystės. Jais turėjo remtis jų tikėjimas. Kristus nedarė stebuklų, kad juos įtikintų; pirmasis Jo darbas buvo paaiškinti Raštus. Mokiniai Jo mirtį laikė visų savo vilčių žlugimu. Dabar Jis per pranašus parodė, jog tai stipriausia atspara jų tikėjimui. Mokydamas šiuos mokinius, Jėzus atskleidė Senojo Testamento, kaip Jo misijos liudytojo, svarbą“ (E. Vait, Su meile iš Dangaus, 738–739 p.).
Įsigilinkite į Lk 24, 32, ypač žodžius: „Argi mūsų širdys nebuvo užsidegusios?“ Ką tai reiškia? Kada paskutinį kartą jūsų širdys degė dėl mums suteiktos tiesos? Jei to nepatiriate jau ilgą laiką, galbūt jūsų širdys atšalo? Jei taip, kaip galite tai pakeisti?
V. KITA KARTA
Kaip matėme, Jėzus labai akcentavo Bibliją. Jis niekada neabejojo Rašto autoritetu, teisingumu ar bent vienos eilutės autentiškumu. Tačiau per šimtmečius ir net šiandien daugelis žmonių abejoja.
5. Perskaitykite Mt 12, 15–21; Mk 1, 1–3; Apd 1, 16–20; 3, 22–24; Rom 10, 10. Ką šie tekstai pasako apie ankstyvųjų krikščionių požiūrį į Raštą? Kokias galime čia įžvelgti pamokas sau ir mūsų požiūriui į Bibliją?
Pirmieji krikščionių autoriai ir toliau naudojo Raštus patvirtinant, kad Jėzus iš Nazareto yra Mesijas. Iš tikrųjų jie sakė, kad krikščionybė buvo neatskiriamai susieta su Dievo apsireiškimu žydų Raštuose.
Pats Jėzus nurodė į šiuos šventraščius. Kristaus mokiniai darė tą patį. Asmeninis patyrimas, stebuklai ir kiti liudijimai buvo svarbūs ir turėjo savo vietą, tačiau akivaizdu, kad niekas kitas, bet tik Raštas buvo pirminis Jėzaus liudytojas.
Ankstyvieji Kristaus mokiniai Šventajame Rašte ieškojo nurodymų, Bažnyčios misijos, kasdienių apeigų ir dvasinės disciplinos. Žmogiškosios spėlionės ir prielaidos buvo sumažintos iki minimumo; Šventasis Raštas tapo išskirtinis. Pamaldus Dievo apreiškimo apmąstymas yra akivaizdus Bažnyčios susirinkimuose (žr. Apd 15). Raštas lietė kiekvieną ankstyvosios Bažnyčios gyvenimo pusę.
Neprotinga būtų mums, ypač paskutiniaisiais laikais, turėti kitokį požiūrį į Bibliją?
Kaip galima išmokti padaryti Bibliją mūsų tikėjimo centru ir naudoti Raštą nukreipiant mus į Jėzų? Kaip praktiškai galima leisti Biblijos mokymui išties veikti mūsų gyvenamą ir bendravimą su kitais žmonėmis?
Tolesniam tyrinėjimui: E. Vait, Ugdymas, 221–224 p.; Su meile iš Dangaus, 737–741 p.; Apaštalų darbai, 165–171 p.
„Kristus Savo tarnystės dienomis atvėrė Savo mokiniams akis, kad jie suprastų šias pranašystes. […] Skelbdamas Kristų, Senojo Testamento pavyzdžius naudojo Petras. Tuo pačiu keliu ėjo Steponas. Paulius taip pat rėmėsi Šventuoju Raštu, pranašaujančiu Kristaus gimimą, kančias, mirtį, prisikėlimą ir įžengimą į dangų. Per įkvėptąjį Mozės ir pranašų liudijimą jis aiškiai įrodė Jėzaus iš Nazareto tapatumą su Mesiju bei tai, kad nuo Adomo laikų per patriarchus ir pranašus kalbėjo būtent Kristaus balsas“ (E. Vait Apaštalų darbai, 165 p.).
Klausimai aptarimui:
1. Kaip praktiškai galima įtraukti Raštą į savo kasdienį gyvenimą? Kaip galima naudoti Bibliją liudijant asmeniškai?
2. Kodėl Jėzus pabrėžė Rašto aiškinimą, o ne stebuklus ar asmeninę charizmą? Kas nutiktų, jei muzika, sveikatos žinia, socialinės funkcijos ar dar kas nors pakeistų Bibliją, mūsų tikėjimo centrą?
3. Kiek šiandieniai krikščionys turi priklausyti nuo Šventojo Rašto? Apmąstykite Šventojo Rašto svarbą jūsų bažnyčios gyvenimui, prioritetams, priemonių panaudojimui ir misijos ištikimybei.
4. Apmąstykite tai, kad nė vienas Biblijoje nurodytas autorius neabejojo Šventojo Rašto tekstų teisingumu ar autentiškumu. Kodėl tai turėtų būti itin svarbu mums šiandien, kai tiek daug žmonių, įskaitant daugelį Biblijos tyrinėtojų, atrodo, padarė savo prioritetu ginčyti visas Biblijos tiesas?