Sausio 11–17 d.
Šios savaitės tyrinėjimui skaitykite: Dan 9, 2–19; Mt 14, 22–23; 26, 36; Jn 17, 6–26; Hbr 2, 17; 1 Pt 4, 7.
Įsimintina eilutė: „Ne tik už juos Aš meldžiu, bet ir už tuos, kurie per jų žodį Mane įtikės: tegul visi bus viena! Kaip Tu, Tėve, Manyje ir Aš Tavyje, tegul ir jie bus viena Mumyse, kad pasaulis įtikėtų, jog Tu esi Mane siuntęs“ (Jn 17, 20–21).
Kad ir ką darytume norėdami laimėti sielas, kad ir kokią surengtume evangelizacinę programą, privalome nuoširdžiai melstis už tuos, kuriuos trokštame laimėti. Malda yra svarbiausia krikščionių gyvenime, juo labiau darant žmones Jėzaus mokiniais. Įvyks galingi pokyčiai, jei nuolatinė ir karšta malda bus mūsų metodikos pagrindas, siekiant padaryti ir išlaikyti žmones mokiniais!
„Tarnautojai turi priminti Dievui Jo pažadus: `Tu sakei, kad prašytume ir gausime`. Aš noriu, kad ši siela atsiverstų ir įtikėtų Jėzų Kristų. Melskitės už tas sielas, dėl kurių jūs triūsiate; pristatykite jas, kad už jas melstųsi ir bažnyčia. […] Pasirinkite tai vieną, tai kitą sielą, kasdien ieškodami Dievo vedimo, padėdami viską prie Jo kojų nuoširdžioje maldoje, ir darbuokitės vadovaudamiesi dieviška išmintimi“ (E. Vait, „Medical Ministry, 244 p.).
I. LAIKO PATIKRINTA UŽUOJAUTA
Meldžiantis asmuo dažnai užima egocentrišką poziciją, t.y. Dievui pateikiamas pageidavimų sąrašas, tikintis gauti tai, ko prašoma. Aišku, parašyta, kad mūsų troškimai turi būti žinomi Dievui, tačiau kartais mūsų motyvai yra netyri. Galiausiai, argi mūsų širdys nesugedusios ir nevylingos? Argi mūsų maldos kartais tiesiog neatspindi mūsų nuodėmingumo?
Tačiau užtarianti malda yra orientuota į kito asmens poreikius, taip panaikinant savanaudiškos paskatos tikimybę. Per visą istoriją užtariančios maldos atspindėjo aukščiausios išraiškos dvasinę kalbą. Nesutepti asmeninio pasitenkinimo troškimu šie pokalbiai parodo pasiaukojimą, atjautą ir nuoširdų aplinkinių išgelbėjimo ilgesį.
1. Perskaitykite Dan 9, 2–19. Kas slėgė Danielių per visą šią maldą? Kokį vaidmenį maldoje atlieka išpažintis? Tikėtina, kad dėl senyvo Danieliaus amžiaus Jeruzalės atstatymas nebūtų atnešęs pranašui asmeninės naudos. Tad kas paskatino šią maldą?
Praėjo septyniasdešimt metų nuo Jeremijo paskelbtos pranašystės, kurią Danielius tyrinėjo. Pranašo draugai Jeruzalėje tikriausiai jau buvo mirę. Jeruzalės atstatymas neatneštų Danieliui asmeninės naudos. Jo maldoje nėra savanaudiškumo. Jis tiesiog meldėsi Dievui dėl ištremtos Izraelio tautos ateities ir paties Viešpaties reputacijos. Prieš pateikdamas prašymus Danielius daug kartų išpažino nuodėmes, priskirdamas save nepaklusniesiems. Pranašas nepasitikėjo savo nekaltumu. Jis pats prisiėmė atsakomybę, tačiau pirmiausia meldė Jeruzalės atstatymo kitų labui.
Pagalvokite apie savo maldas, ko, kodėl ir kam meldžiate? Kiek jūsų maldoje yra savojo „aš“ marinimo? Kaip galima išmokti būti mažiau savanaudiškiems maldoje? Tai yra, kaip jūsų maldos, net kai meldžiatės už save, gali būti mažiau savanaudiškos?
II. LAIKAS MALDAI
Pagalvokite, kas yra malda – puolę, nuodėmingi žmonės, verti mirties, gali akimirksniu užmegzti tiesioginį ryšį su visatos Kūrėju – mūsų šventuoju Dievu.
Be to, kai Dievas įsikūnijo Kristuje, priimdamas žmogiškąjį ribotumą, Jis taip pat jautė maldos būtinybę. Nors Jėzus nestovėjo Tėvo akivaizdoje taip, kaip mes, t.y. kaip puolęs nusidėjėlis, būdamas žmogumi Jis suprato maldos būtinybę.
2. Perskaitykite Mt 14, 22– 23; 26, 36; Mk 1, 35–37; Lk 5, 15–16; 6, 12–13. Kas buvo būdinga Jėzaus maldai? Apibūdinkite Jėzaus maldos aplinkybes. Ką galima įžvelgti Kristaus maldoje, pavyzdžiui, dažnume, vietoje ir laike?
Kristus tikrai rodė maldos pavyzdį Savo mokiniams. Rytą, vakare, po ir prieš pamokslavimą, kai tik galėjo, Jėzus meldėsi. Sodai, kalnai, atokios vietos, ten, kur buvo netrukdomas, Jėzus meldėsi. Atskirtas nuo Tėvo akivaizdos erdve, per maldą Jėzus dvasiškai tapdavo viena su Tėvu. Kristaus dvasinę gyvybę palaikė malda. Ar šiandieniai Kristaus mokiniai, nusilpę dėl nuodėmingų polinkių, prislėgti žemiškų rūpesčių, nusivylę dėl nesėkmių, turėtų tenkintis kažkuo mažiau?
„Malda – tai širdies atvėrimas Dievui kaip draugui. Ji reikalinga ne tam, kad Dievas sužinotų, kokie mes esame, bet kad mes galėtume Jį priimti. Malda priartina ne Dievą prie mūsų, bet mus pakelia prie Dievo“ (E. Vait, Kelias pas Kristų, 91 p.).
Perskaitykite Lk 11, 13; Jn 14, 12–14; Mk 11, 22–26. Kaip mes suprantame čia užrašytus pažadus? Kaip jūs patiriate tai, ką Jėzus sakė čia? Tuo pačiu metu, kaip jūs išmokote priimti tai, kad į maldą buvo atsakyta ne taip, kaip jūs tikėjotės?
III. NESENSTANTIS MOKYMAS
Malda stebuklingai sujungia ribotas sielas su begaliniu Kūrėju. Malda yra dvasiniai klijai. Sujungti su Dangiškuoju Tėvu, tikintieji peržengia savo žemiškąją prigimtį ir nuodėmingus polinkius. Šis pakeitimas atskiria juos nuo pasaulio. Jei šėtonui pasisektų padaryti maldą savanaudiška, taip atimant iš maldos galimybę keisti, mums ir mūsų liudijimui gali būti stipriai pakenkta.
3. Perskaitykite Mt 6, 7–8; 7, 7–11; 18, 19–20. Ko šios eilutės moko mus apie maldą?
Nuoširdus tikintysis tiki Dievo gebėjimu įvykdyti Savo pažadus. Dar niekas niekada nėra paprašęs to, kas išgąsdintų Dievą. Jo autoritetas yra neribotas, Jo galia neprilygstama. Dievo žmonės artinasi prie dangaus vartų pasitikėdami Viešpačiu, kad Jis padarys tai, kas mums geriausia, net jei mes tuo metu to nesuprantame. Tikėjimas nėra tiesiog pasitikėjimas tuo, ko mes nematome; tikras tikėjimas – tai kliovimasis Dievu, kai mes nematome padarinių, kurių trokštame (žr. Hbr 11, 1–7). Neabejotina, kol tarnaujame Viešpačiui, kol vaikščiojame tikėjimu, reikia pasikliauti Dievu, net jei nematote, kad viskas įvyks taip, kaip jūs tikėjotės ar meldėte. Tačiau, net skubotai skaitant Bibliją paaiškėja, kad nebūsite vienas.
4. Perskaitykite Mt 6, 9–15; 26, 39. Ko moko šios eilutės?
Nedera painioti pasitikėjimo su arogancija ar akiplėšiškumu. Drąsus veržimasis prie Dievo sosto parodo, kad nesuvokiame, kokia mums suteikta teisė. Tikintysis turi rodyti drąsą išsakyti ir nuolankumą. Getsemanėje Kristus aiškiai troško vieno, tačiau padarė išvadą: „Tebūna ne Mano, bet Tavo valia“. Be visiško atsidavimo, atlaidi dvasia yra dar vienas nuolankumo ženklas. Kadangi mums buvo daug atleista, ir mes turime daryti tą patį.
Ar pykstate ant ko nors ir jums sunku atleisti? Padėkite tai prie Viešpaties kojų maldoje. Melskitės, kad išmoktumėte atleisti. Melskitės už tą žmogų. Jūsų nuomone, kas nutiks laikui bėgant?
IV. BEGALINĖ ATJAUTA
Kristus buvo tobulumo įsikūnijimas, t.y., Jėzuje buvo apreikštas Dievo tobulumas. Ar kas nors atjautė labiau nei Kristus? Kieno, jei ne Jėzaus troškimas palengvinti žmonių kančias buvo didesnis?
Todėl mes klausiame: kas siejo Kristaus užuojautą, užtarimą ir mokinystę?
5. Perskaitykite Lk 22, 31–32 ir Jn 17, 6–26 (taip pat žr. Hbr 2, 17). Kaip Jėzaus susitapatinimas su žmonija veikė Jo užtariančias maldas? Kokie yra galutiniai Kristaus užtariamosios maldos tikslai?
Jėzus galėjo veiksmingai užtarti Savo mokinius, nes Jis aktyviai dalyvavo jų gyvenime, gerai juos suprato ir labai troško jiems gerovės. Šiandien veiksnus užtarimas reikalauja to paties. Darant žmones Kristaus mokiniais dvidešimt pirmajame šimtmetyje teks atsisakyti daug laiko reikalaujančių užsiėmimų, kurie trukdo santykiams su žūstančiomis sielomis. Siekimas užsidirbti pinigų, sulaukti šlovės, net įsigyti išsilavinimą turi tapti pavaldus didesniam tikslui, susijusiam su žūstančiųjų gelbėjimu. Ši svarbi tiesa lengvai pamirštama, nes mes dažnai įsitraukiame į kasdienybę.
Jėzus Save įdėjo į Savo mokinių gyvenimą. Jis lankė jų namus, susipažino su jų giminaičiais, leido laisvalaikį jų draugijoje ir dirbo kartu su jais. Niekas, kas jų gyvenime svarbu, neliko nepastebėta. Žmonių darymas mokiniais šiandien reikalauja ne tik sklypų dalijimo ir nenuginčijamos biblinės argumentacijos. Melstis sąmoningai atjaučiant kitą nelaimėje ir karštai trokšti palengvinti asmens naštas vis dar yra užtariančios maldos matas darant žmones Kristaus mokiniais.
Nors tai gali pasirodyti keista, tačiau šiuose žodžiuose yra daug tiesos: „Žmonėms nerūpi tai, ką jūs žinote, kol jie nesužino, kad jie jums rūpi“.
V. Begalinė atjauta pakartota
Nuoširdžiausias šlovinimas – tai atkartojimas. Pirmieji Kristaus mokiniai meldėsi pagal savo Mokytojo pavyzdį. Aišku, jie meldė asmeninio saugumo, kasdienių poreikių patenkinimo ir asmeninio dvasinio vedimo. Nepaisant to, užtarianti malda tapo svarbia mokinystės dalimi.
6. Perskaitykite Apd 1, 13– 14; 1 Tim 2, 1–4; Jok 5, 13–16; 1 Jn 5, 16; Jud 20–22; 1 Pt 4, 7. Kokį vaidmenį ankstyvojoje Bažnyčioje atliko malda? Dėl kokių konkrečių aplinkybių mokiniai meldėsi? Ko galima pasimokyti iš šių pavyzdžių?
Nuolatinė malda sutvirtino ankstyvąją Bažnyčią. Prieš kiekvieną Pauliaus misionierišką kelionę užduotis jam būdavo pavedama per maldą (Apd 13, 3; 14, 23). Net atsisveikinimai buvo „įvilkti“ į maldą (Apd 20, 36; 21, 5). Dažnai maldos būdavo užtariamo pobūdžio. Buvo meldžiamasi už vyriausybes, tikinčiuosius ir apskritai visus! Paulius maldoje užtarė Publijaus, vyriausio salos valdininko, tėvą, kuris sirgo karštine ir viduriavimu. Net mirdamas Steponas užtarė savo žudikus. Neįmanoma pervertinti maldos svarbos ankstyviesiems krikščionims. Raštas sako, kad malda patinka Dievui, nes Jis trokšta išgelbėti kiekvieną žmogų ir siekia tiesos pažangos. Per maldą, kartu su apaštalų mokymu, karštu pamokslavimu, stebuklų darymu ir mylinčia bendryste ankstyvoji Bažnyčia greitai plėtėsi. Nepaisant didelių persekiojimų, krikščionybė apgaubė imperiją. Tūkstančių tūkstančiai priėmė Evangeliją. Pakeistas gyvenimas švietė kaip gyvieji žibintai nuo Cezario rūmų į nežinomas sritis.
Kiek laiko praleidžiate užtardami malda? Apgalvokite savo atsakymą. Gal geriau būtų klausti, kiek laiko turėtumėte praleisti užtardami malda?
Tolesniam tyrinėjimui: E. Vait, Liudijimai Bažnyčiai, 9 t., 126 p.; „Medical Ministry“, 244 p.
„Tas, kuris nieko daugiau neveikia – tik melžiasi, greitai arba nustos melstis, arba jo maldos bus formalios ir sakomos iš įpratimo. Kai žmonės pasitraukia iš visuomenės gyvenimo, vengia vykdyti krikščioniškas pareigas ir „nešti savo kryžių“, kai jie nebedirba Viešpačiui, kuris stropiai dirbo jiems, – jie nebeturi ko melsti. Toks gyvenimas neskatina jų atsiduoti Dievui. Jų maldos – tik asmeniškos ir savanaudiškos. Jie nebegali melstis nei už žmonijos reikmes, nei už būsimąją Kristaus karalystę ir jos kūrimą“ (E. Vait Kelias pas Kristų, 99 p.).
Klausimai aptarimui:
1. Kodėl užtariančios maldos stoka stabdo bažnyčios augimą? Ir priešingai, kaip aktyvi užtarianti malda skatina žmonių darymo Kristaus mokiniais veiklą? Kas yra veiksmingos užtariančios maldos esmė? Kaip užtarėjui žinoti, ko melsti?
2. Ką nariai turėtų daryti tų labui, už kuriuos meldžiamasi, kas būtų susiję ne tik su asmeniniais prašymais namuose? Kaip galima užmegzti santykius su kaimynais, giminėmis, bendradarbiais, už kuriuos meldžiamasi? Kodėl asmeniškas maldas už kitus visada turi stiprinti pastangos susidraugauti su tais žmonėmis?
3. Ką turi daryti dvidešimt pirmojo šimtmečio krikščionys, kad jų maldos būtų gyvybingos? Koks yra sėkmingo žmonių darymo Kristaus mokiniais ir Dievo Artumo patyrimo per maldą santykis? Ar gali malda pirmiau pakeisti tuos, už kuriuos meldžiamasi, nepakeitusi tų, kurie meldžiasi? Kaip maldą gali pakeisti troškimas gelbėti žūstančias sielas? Kaip asmeninis pasišventimas ir malda gali veikti galimų sielų laimėtojų pajėgumą dalytis tiesa?
4. Ką konkrečiai tikintieji gali daryti gilindami ryšį su tais, kurie dar neįtikėjo Kristų? Ką krikščionys gali daryti pagilindami paviršutiniškus santykius su pažįstamais žmonėmis, kad žinotų konkrečius poreikius, kurių patenkinimo reikia melsti?