Kovo 22–28 d.
Šios savaitės tyrinėjimui skaitykite: Lk 12, 49–53; Įst 21, 15; 1 Kor 9, 24–27; Mt 18, 8–9; Jn 14, 1–3; Hbr 11, 32–12, 4.
Įsimintina eilutė: „Ir tvirtai viliamės jumis, nes žinome, kad, dalydamiesi kentėjimais, jūs dalysitės ir paguoda“ (2 Kor 1, 7).
Per visą istoriją milijonai paaukojo savo gyvybę dėl Kristaus. Žmonės buvo įkalinti, kankinami, net nužudyti. Milijonai prarado darbo vietą, kentė pajuoką, išgyveno atskirtį nuo šeimos ir iškentė religinį persekiojimą, tačiau neišsižadėjo Kristaus. Tik Dievas žino, kiek kančių teko patirti Jo ištikimiesiems.
Žinoma, Paulius įspėjo: „Ir visi, kurie trokšta maldingai gyventi Kristuje Jėzuje, bus persekiojami“ (2 Tim 3, 12). O Petras rašė: „Juk jūs tam pašaukti, nes ir Kristus kentėjo už jus, palikdamas jums pavyzdį, kad eitumėte Jo pėdomis“ (1 Pt 2, 21).
Nepaisant vadinamųjų „klestėjimo“ pamokslininkų pažadų, prabangūs automobiliai ir finansinė nauda nėra suteikiami tikintiesiems automatiškai.
Atsižvelgiant į galutinį atlygį galima būti tikriems, kad, nepaisant mokinystės kainos, pastaroji nėra per didelė.
I. PIRMIAUSIA – KAINOS APSKAIČIAVIMAS
1. Perskaitykite Lk 12, 49–53; 14, 25–26; Mt 10, 37. Kaip suprasti šiuos kietus žodžius? Ką Jėzus čia sako mums?
Panaudodami šiuos žodžius šiuolaikinės televizijos laidų vedėjai būtų prasimanę garsų skandalą. „Šiandien garsus religinis vadovas Jėzus iš Nazareto neva pasisakė už neapykantą šeimai. Apžvalgininkai lygina šiuos žodžius su ankstesniais pareiškimais dėl mylinčių santykių artimui ir priešams. Komentatoriai mąsto, ar tai strateginiai pokyčiai. Yra ir nepatvirtintų citatų, pavyzdžiui – parduoti viską ir pajamas atiduoti Jėzaus darbui. Daugiau informacijos pateiksime vėliau“.
Atidžiau tyrinėjant, kaip Biblijoje vartojamas žodis neapykanta, paaiškėja, ką Jėzus norėjo pasakyti. Įst 21, 15 užrašytas įsakymas dėl dviejų žmonų. Karaliaus Jokūbo Biblijos vertime ši eilutė skamba taip: „vieną mylimą ir kitą nekenčiamą“. Mozė čia rašė, jei vyras mylės vieną žmoną labiau nei kitą, jis negalės engti mažiau mylimos žmonos. Dar kituose Biblijos vertimuose vartojamas žodis nemėgstamą. Tanache (judėjų Biblijoje) pavartotas žodis nemylimą. Akivaizdu, kad Jėzus kalbėjo apie prieraišumą giminaičiams. Neapykanta šiame kontekste gali reikšti – „mažiau mylėti“. Mt 10, 37, lygiagreti ištrauka, deranti su tokiu aiškinimu.
Jėzaus mintis čia paprasta, bet gili. Kai šeimai suteikiamas pirmumas, o Kristus tampa antru, tuomet Jėzus jau ne Viešpats. Neįmanoma tarnauti keliems šeimininkams. Kristus tikrai pasisakė už tvirtus šeimos ryšius, tačiau tokių ryšių jėgą lemia nepajudinamas pamatas – pirmiausia besąlygiška meilė Dievui. Dievas nepripažįsta kliūčių, trukdymo ar blaškymosi. Mokinystė reikalauja aukščiausios kainos – visiškos ištikimybės Kristui.
Kaip mes kasdien, praktiškai teikiame Kristui pirmąją vietą? Ką reiškia daryti būtent tai, ir kokios galėtų būti pasekmės?
II. NEŠTI SAVO KRYŽIŲ
„Kas neneša savo kryžiaus ir seka Manimi, negali būti Mano mokinys“ (Lk 14, 27).
Mokinystė reiškia priimti Kristų Išgelbėtoju ir Viešpačiu. Sekti Jėzumi reiškia pasirengimą patirti tas pačias kančias, kurias patyrė Kristus. Todėl turime sąžiningai pateikti savo žinią. Žinoma, būtina mokyti šlovingų tiesų – teisumo tikėjimu, atleidimo Kristuje, Jėzaus sugrįžimo, nepalyginamų dangiškų stebuklų ir nepelnytos Dievo malonės.
Bet jei tikintieji nori skelbti visą Dievo žinią, jie negali pamiršti kryžiaus nešimo. Deja, kai kurie tikintieji bet kokį skelbimą žmonėms imtis veiksmų klaidingai prilygina Įstatymo raidės prisilaikymui. Jie išdidžiai teigia: „Dieviškoji malonė atliko viską, o žmonija nieko nedaro, tik priima malonę“. Tačiau Jėzus su tuo nesutiktų.
2. Perskaitykite Mt 16, 21–25; Lk 21, 12–19; Jn 15, 17–20; 16, 1–2. Ką būtina įžvelgti šiose eilutėse, kas susiję su sekimo Jėzumi kaina?
Prieš krikštą kiekvienas kandidatas turėtų suprasti, kad Kristus jam skyrė kryžių, be kurio neįmanoma tapti Jo mokiniu. Ar tai menkina atsivertimo džiaugsmą? Ar nepagrįsti gyvenimo be rūpesčių pažadai kažkaip padidintų šį džiaugsmą? Atsivertimas išlaisvina tikinčiuosius nuo nuodėmės naštos, o ne nuo mokinystės atsakomybės. Prisiimant Kristaus vardą ir viešai parodant šį pasirinkimą krikštu, kiekvienas tikintysis turi žinoti, kad mokinystė turi kainą. Tačiau tai, ką siūlo Kristus, neprilygs tam, ką gali duoti šis pasaulis?
Kada jūs paskutinį kartą nešėte savo kryžių? Koks tai buvo patyrimas? Ko išmokote, kas galėtų padėti tiems, kurie patiria panašią kovą?
III. DRAUSMINGAS REAGAVIMAS
3. Patyrinėkite šias eilutes: Lk 14, 31–33; 1 Kor 9, 24–27; Hbr 12, 1–4; 2 Pt 1, 5–11. Ką šios eilutės pasako apie mokinio gyvenimą? Kaip jūs patys patyrėte šią biblinę tikrovę?
Mokinystės kaina apima drausmę. Kiekvienas impulsas, vaizduotė, ambicijos ir kiekvienas noras turi būti pavestas Kristui. Visas turtas, fizinis ar nematomas, kiekvienas talentas ir gebėjimas, visa, kas turi vertę, privalo būti pavaldu Kristaus įsakymui. Tai, ko nepavedame Jam, gali ir neišvengiamai taps mus klaidinančiu stabu.
Kristus iš tiesų suteikia mums galios įveikti mūsų būdo trūkumus. Kiekvienas instinktyvus potraukis, jausmai ir intelekto polinkis turi būti pavaldus Dvasiai.
Atkreipkite dėmesį į lenktynių pavyzdį, kurį naudojo Paulius. Joks sportininkas neplanuoja bėgti lėčiau, šokti žemiau arba mesti trumpiau. Tikintiesiems taip pat nedera žiūrėti atgal, ypač dėl to, kad lenktynėse ant kortos pastatyta tai, kas amžina, o ne kažkoks žemiškas laimikis, kurį bėgikas gali laimėti dėka visų savo kruopščių pastangų ir mokymo.
„Bėgikai atsisakydavo bet kokių įpročių, kurie galėjo susilpninti fizines jėgas, ir griežta bei nuolatine disciplina lavino raumenis, kad būtų tvirti ir ištvermingi, o atėjus rungtynių dienai, galėtų pasitikėti savo jėgomis. Kur kas svarbiau, kad krikščionis, kurio amžiniesiems interesams iškyla pavojus, pavestų sveikam protui ir Dievo valiai visus įnorius bei aistras! Jis niekada neturi leisti, kad jo dėmesį nukreiptų pasilinksminimai, pramogos ar atsipalaidavimas. Visi jo įpročiai ir aistros turi būti griežtai drausminami. Dievo Žodžio mokymo apšviestas ir Šventosios Dvasios vedamas protas turi būti kontroliuojamas“ (E. Vait, Apaštalų darbai, 231–232 p.).
IV. KAINŲ PALYGINIMAS
Įmonės svarsto projektų planus atsižvelgiant į sąnaudas ir naudą. Ar investicijos į konkrečius pasiūlymus atsipirks? Ar nauda viršys išlaidas? Kitas dažnai naudojamas matmuo – patvarumas. Ar pasiūlymo grąža ne trumpalaikė?
Mokinystės atlygį taip pat galima lyginti su mokinystės kaina. Pastaroji gali būti emocinis sukrėtimas, socialinis atstūmimas, fizinės kančios, finansinis nepriteklius, įkalinimas ir net mirtis. Kiekvienas asmuo, norintis tapti Kristaus mokiniu, pirmiausia turėtų tai atidžiai apsvarstyti.
4. Ko šios eilutės moko apie mokinystės kainą? Mt 18, 8–9; Lk 6, 35; Fil 2, 3.
5. Ko šios eilutės moko apie naudą? Lk 18, 28–30; Jn 14, 1–3; Apr 22, 1–5.
Neabejotina, sekimas Jėzumi gali nemažai kainuoti. Kainos prasme tai turbūt brangiausias dalykas. Iš tiesų, reikėtų pasidomėti žmogaus tikėjimo tikrove, jei sekimas Kristų nekainavo daug, gal net visko.
Tačiau dėl vieno dalyko galima būti užtikrintiems, kad ir ką įgytume šiame gyvenime, kad ir ko pasiektume, tai laikina, tai praeina. Viskas išnyks amžiams.
Tačiau tai, ką pasiekiame Jėzuje, t.y. amžiną gyvenimą naujajame danguje ir naujojoje žemėje, viršija viską, ką šis pasaulis galėtų pasiūlyti.
Pagalvokite apie visus malonumus, visus džiaugsmus ir gerus dalykus šiame pasaulyje, čia ir dabar. Kokie jie palyginus su amžinybe su Kristumi? Kaip galima išmokti nepamiršti šio skirtumo? Kodėl svarbu tai daryti?
V. PRAKILNESNIS PRISIKĖLIMAS
6. Perskaitykite Hbr 11, 32–12, 4. Ką šios eilutės sako asmeniškai jums apie mokinystės kainą ir atlygį?
Čia atskleista galinga samprata, ypač šioje eilutėje: „Moterys atgavo prikeltus savo mirusiuosius, kiti leidosi kankinami ir atsisakė laisvės, kad laimėtų prakilnesnį prisikėlimą“ (Hbr 11, 35).
Tam tikra prasme, tiek patiems mokiniams, tiek tiems, kurie daro žmones Kristaus mokiniais, esmė yra „prakilnesnis prisikėlimas“. Sekame Kristumi, nes yra pažadas, viltis, atpirkimas naujam gyvenimui naujame pasaulyje, kuriame nebus nuodėmės, kančių ir mirties. Tuo pačiu metu, kadangi mums buvo suteikta tokia viltis, t.y. šis pažadas, kurį užtikrina Jėzaus gyvenimas, mirtis, prisikėlimas ir Jo kaip Vyriausiojo Kunigo tarnystė, stengiamės parodyti tą pačią viltį ir tą patį pažadą kitiems. Galiausiai, prieš didžiosios kovos pabaigą, nebent būsime gyvi Jėzaus antrojo atėjimo metu, teks dalyvauti pirmame prisikėlime arba antrame prisikėlime su nedoraisiais. Tikrai žinome, kuris prisikėlimas yra geresnis. Tačiau svarbu ne tik dalyvauti prisikėlime, bet taip pat, kiek galime, padėti kitiems dalyvauti pirmame prisikėlime.
Atėjo laikas pjūčiai; milijonai laukia būti pašaukti mokinystei. Mes buvome palaiminti ne tik Evangelija, bet ir šių dienų tiesa – trijų angelų žinia Apreiškimo 14. Tai paskutinis Dievo įspėjimas pasauliui.
Ką darysime su šiomis tiesomis, kurias itin branginame? Tad klausiame – kur yra darbininkai? Kur yra tie, kurie nori eiti kartu su Kristumi ir dalytis rizika? Ar priimsite Dievo kvietimą ne tik būti mokiniu, bet ir daryti žmones Kristaus mokiniais, nepaisant to, kiek tai jums kainuos?
Apgalvokite pasekmes – pirmasis ir antrasis prisikėlimas. Atsižvelgiant į šiuos variantus, kas gali būti svarbiau už tai, kad dalyvautume pirmame prisikėlime ir padėtume pastarajame dalyvauti kitiems?
Tolesniam tyrinėjimui: E. Vait, Apaštalų darbai, 163–164p; 179–180 p.
„Ugnis krinta iš dangaus nuo Dievo. Žemė atsiveria ir ištraukiami jos gelmėse slypintys ginklai. Iš kiekvieno žiojėjančio plyšio išsiveržia ryjančios liepsnos. Dega netgi uolos. Jau arti diena, liepsnojanti kaip krosnis! (Mal 3, 19) Nuo ypatingo karščio skyla elementai, ir žemė su savo veikalais dega (2 Pt 3, 10). Žemės paviršius atrodo tarsi vientisa išlydyta masė – didelis verdantis ugnies ežeras. Tai nedorėlių teismo ir pražūties metas – nes VIEŠPAČIUI priklauso keršto diena, atpildo už Sioną metai (Iz 34, 8). Jeigu teisus žmogus žemėje susilaukia atpildo, juo labiau susilauks nedorėlis ir nusidėjėlis! (Patarlių 11, 31).
`Visi įžūlieji ir nedorėliai bus ražiena, kurią ateinanti diena taip sudegins, – sako Galybių VIEŠPATS, – kad nepaliks jiems nei šaknies, nei šakos‘ (Mal 3, 19). Kai kurie bus sunaikinti akimirksniu, tuo tarpu kiti kentės daug dienų. Visi yra nubausti pagal jų darbus“ (E. Vait, Didžioji kova, 626 p.).
Klausimai aptarimui:
1. Dėl krikščioniško tikėjimo Dietrichas Bonhoeferis sulaukė mirties. Jis parašė gerai žinomą knygą „Mokinystės kaina“ (Niujorkas, Collier Books, 1963). Štai keletas knygos ištraukų. Kaip pastarosios dera su tuo, ką tyrinėjome šią savaitę?
2. „Senojo gyvenimo visiškai atsisakyta. Mokinys yra ištemptas iš savo santykinio saugumo ir pradeda gyventi visiškai nesaugų gyvenimą (t.y., patenka į visiškai saugią Jėzaus bendrystę)…“ (62 p.).
3. „Jei norime sekti Jėzumi, privalome žengti konkrečius žingsnius. Pirmasis žingsnis, einantis po pašaukimo, yra mokinio atskyrimas nuo ankstesnės būties“ (66, 67 p.).
4. „Kryžius tenka kiekvienam krikščioniui. Pirmoji Kristaus kančia, kurią turi patirti kiekvienas žmogus, yra pašaukimas atsisakyti prisirišimų prie šio pasaulio. […] Kristui kviečiant žmogų, Jis kviečia jį ateiti ir mirti“