Sausio 4–10 d.
Šios savaitės tyrinėjimui skaitykite: 2 Sam 12, 1–7; Iz 28, 24–28; Mt 7, 24–27; 13, 1–30; Lk 20, 9–19.
Įsimintina eilutė: „Visa tai Jėzus kalbėjo minioms palyginimais, ir be palyginimų Jis jiems nekalbėjo. Išsipildė, kas buvo per pranašą pasakyta: Aš atversiu Savo burną palyginimais, išpasakosiu nuo pasaulio sukūrimo paslėptus dalykus“ (Mt 13, 34–35).
Krikščionybė yra pagrįsta ir logiška. Intelektas turi būti lavinamas. Tačiau tik intelekto nepakanka išreikšti visai žmoniškajai asmenybei. Skirtingai nei robotai, kurie yra užprogramuoti apdoroti mąstymą ir logiką, žmonės gali mylėti, jausti, kentėti, verkti, rūpintis, juoktis ir mąstyti. Jėzus išreiškė amžinas tiesas, kurios viršijo intelektą. Jėzus kalbėjo pateikdamas konkrečius kasdienio gyvenimo pavyzdžius, kad žmonės suprastų. Vaikai ir suaugusieji galėjo suprasti gilias tiesas, pateiktas palyginimais, „įvyniotas“ į pavyzdžius ir metaforas.
Tad tokios sudėtingos sąvokos, kaip antai: nuteisinimas, teisumas ir pašventinimas, buvo lengvai suprastos dėka Mokytojo sugebėjimo pasakoti. Kitaip tariant, sampratų, kurias dažnai sunku suvokti, galima mokyti per simbolius ir metaforas.
I. SENOJO TESTAMENTO PAVYZDŽIAI
1. Perskaitykite 2 Sam 12, 1–7; Iz 28, 24–28; Jer 13, 12–14; Ez 15, 1–7. Kaip šie palyginimai ir pasakojimai išplečia Dievo santykių su žmonija supratimą? Kokie pranašų pasakojimai vėliau kartojosi Kristaus palyginimuose?
Natano palyginimas buvo skirtas nuslėpti tikrąjį apsilankymo tikslą. Dovydas apkaltino pats save ir paskelbė sau nuosprendį. Naudodamas literatūrinę priemonę (palyginimą), Natanas atliko tai, kas kitu atveju būtų sukėlę priešpriešą ir, galbūt, net nuosprendį sau.
Poetiškas Izaijo pasakojimas susijęs su žemės ūkiu, t.y. tuo, kas pranašo klausytojams buvo suprantama. Šimtmečiais vėliau Jėzus panaudojo tas pačias priemones. Izaijo palyginimas moko apie neribotą Dievo malonę atpildo metu. Ir Laiško hebrajams 12 skyriuje bausmė suprantama kaip pataisos, o ne keršto priemonė. Dieviškos bausmės atspindėjo atperkamąjį tikslą; bausmių pakako atvesti į atgailą, atgimimą ir pertvarką. Vis dėlto, kuo didesnis užsispyrimas ir maištas, tuo didesnės bausmės.
Jeremijo palyginimas yra bauginanti teismo iliustracija. Kai žmonės nepaisydavo Dievo atperkamojo tikslo, Dievas galiausiai leisdavo patirti pasekmes, kurias žmonės pasirinko. Ir Kristus sakė teismo palyginimus savo klausytojams. Ezechielis perdavė panašią žinią, bet vartojo skirtingą simboliką.
Kodėl pasakojimai yra toks galingas būdas išreikšti tiesai? Kokie yra jūsų mėgstami pasakojimai, ir kodėl jie jums patinka? Paruoškite atsakymą pristatyti klasėje sabatoje.
II. STATYBOS IŠMINTIS
2. Perskaitykite Mt 7, 24–27. Ką šios eilutės įneša į mūsų supratimą apie krikščionišką mokinystę? Jūsų nuomone, kodėl Jėzus naudojo šį pavyzdį mokydamas tokios esminės tiesos?
Šiuolaikinės visuomenės raštingumas laikomas savaime suprantamu dalyku. Tačiau net ir šiandien egzistuoja daug neraštingų visuomenių. Visoje senovės istorijoje raštingumas buvo išimtis. Valdančiosios klasės, literatūros specialistai (raštininkai), įgydavo galią per skaitymo įgūdžius. O Jėzus mokė kasdieniais pavyzdžiais, kad žmonės galėtų suprasti. (Aišku, raštingi klausytojai taip pat galėjo suprasti.)
Prieš Gutenbergo spausdinimo įrangos išradimą tekstai buvo perrašomi ranka, o tai daug laiko reikalaujantis procesas. Palyginti nedaugelis galėjo sau leisti tokią brangią prekę. Todėl informacija buvo perduodama per pasakojimus, palyginimus ir panašiai.
Dievas siūlo išgelbėjimą visai žmonijai. Todėl neturėtų stebinti tai, kad Kristus pasirinko tokį bendravimo būdą, kuris galėtų laimėti kuo daugiau žmonių. Žodinė tradicija, perduodama iš kartos į kartą paprastais pasakojimais, tapo atpirkimo išraiška.
3. Perskaitykite Lk 14, 27–33. Kokias pamokas galima įžvelgti šiuose pasakojimuose? Kaip šie palyginimai padeda aiškiau suprasti mokinystę?
Statybos reikalauja pasiruošimo. Išlaidų sąmata skaičiuojama prieš statybas. Mokinystei taip pat reikia pasiruošti. Stebuklingas pamaitinimas, įspūdingi išgydymai ir sėkmė galėjo paskatinti būsimuosius mokinius manyti, kad lengva būti Jėzaus mokiniu. Tačiau Jėzus ragino klausytojus pamatyti visą vaizdą. Pasiaukojimas, kančia, nusižeminimas ir nepriėmimas yra didelė kaina. Dar kartą atkreipkite dėmesį, kad to Jėzus mokė palyginimais, nors galėjo paminėti konkrečius nepatogumus, su kuriais Jo mokiniai galėtų susidurti.
III. PALYGINIMAI IŠ ŽEMDIRBYSTĖS
4. Perskaitykite Mt 13, 1–30. Ko Jėzus mokė klausytojus apie mokinystę? Kokias pamokas šiuose palyginimuose gali įžvelgti šiuolaikiniai krikščionys?
Kristaus palyginimas apie sėjėją yra pažįstamas daugeliui skaitytojų. Pasakojimo kontekstas buvo įprastas žemės ūkio visuomenei. Tokius pavyzdžius Jėzaus klausytojai galėjo lengvai suprasti. Ryšys su mokinyste yra akivaizdus. Iš esmės Jėzus ragina Savo klausytojus įvertinti jų kaip mokinių padėtį. Užuot stojęs akistaton su kiekvienu asmeniu konkrečiai, Jis kalbėjo palyginimais ir kvietė mokinius stoti akistaton su savimi. Žvelgdami į savo sielos veidrodį, jie gali įvertinti savo polinkį į materializmą, įvertinti savo ištvermę, ištirti įsipainiojimą į pasaulį ir pasirinkti bekompromisės mokinystės gyvenseną.
Tuo pačiu metu, tikrieji mokiniai paveda teismą Mokytojui. Žmogiškoji įžvalga yra neišsami, o pažinimas – dalinis. Tik Dievas viską supranta tobulai. Jėzus taip pat perspėjo, kad galimas ir šėtono įsibrovimas. Mokiniai negali pavesti asmeninės nuovokos (įžvalgumo) kitiems tikintiesiems, nes šie tikintieji gali būti raugės, o ne kviečiai. Iki pjūties viskas auga kartu.
„Kristaus mokymas palyginimais atskleidžia tą patį principą, kaip ir Jo misionieriškoji veikla žemėje. Tam, kad mes galėtume susipažinti su Jo dieviškuoju būdu ir gyvenimu, Kristus priėmė mūsų prigimtį ir gyveno kaip žmogus. Dieviškumas atsiskleidė per žmogiškumą; nematomą šlovę išryškino matomoji žmogiškumo forma. Žmonės galėjo sužinoti apie nežinomus dalykus per žinomus; dangiškieji reiškiniai buvo aiškinami remiantis žemiškaisiais reiškiniais“ (E. Vait, Paslėpti lobiai, 9 p.).
Palyginime apie sėjėją Jėzus kalbėjo apie turtų apgaulę. Apie ką jis kalbėjo? Kaip „turtai“ gali apgauti net tuos, kurie jų neturi?
IV. REVOLIUCIONIERIAUS KARAS
Kristaus tarnystė buvo revoliucionieriška, bet be įprastų ginklų. Jo įrankiai buvo žymiai galingesni nei kalavijas ar peiliai. Gyvenimą keičiantys žodžiai, dažnai išreikšti palyginimais ir metaforomis, tapo ne tokie jau slapti ginklai kovoje prieš blogį.
Kristaus strategija ir taktika užklupdavo daugybę vadovų nepasiruošusius; jie negalėjo kovoti su Jo galia masėms. Daugybėje Jo palyginimų buvo žinia prieš vadovus. Pastarieji įžvelgė, kad jų įtaka sumažės, jei Kristaus žinia prasiskverbs į žmonių širdis.
5. Perskaitykite Mt 21, 28–32 ir Lk 14, 16–24; 20, 9–19. Kokia galinga žinia prasiskverbia per šiuos palyginimus? Nors palyginimai dažnai buvo skirti konkretiems žmonėms, kokie principai čia taikytini mums, kad ir kas esame?
„Palyginimas apie vynuogyną yra taikomas ne tik žydų tautai. Jame yra pamoka ir mums. Dievas suteikė šios kartos bažnyčiai dideles privilegijas ir palaimas, ir Jis tikisi atitinkamo vaisiaus“ (E. Vait, Paslėpti lobiai, 265 p.).
Neabejotina, buvome gausiai palaiminti Viešpaties: atpirkti Kristaus krauju, turintys išgelbėjimo Jo teisumu (ne savo) pažadą, patikinti dėl amžinojo gyvenimo ir gavę Šventąją Dvasią. Tačiau paprasta pamiršti tai, ką mes turime, arba laikyti tai savaime suprantamu dalyku, arba net šaipytis iš to. Kaip ūkininkai palyginime, mes galime net nesuprasti mūsų darbo padarinių. Galiausiai, jų nežinojimas neišgelbėjo jų teismo dieną. Nežinojimas neišgelbės ir mūsų.
Kaip dažnai praeityje jūs buvote apgauti dėl savo dvasinės būklės? Ko pasimokėte iš to patyrimo, kad išvengtumėte tų pačių klaidų ir nekartotumėte jų?
V. KRISTAUS KŪRYBINIS PALIKIMAS
Po Kristaus tarnystės palyginimai, atrodo, užsibaigė Šventajame Rašte. Kaip tai paaiškinti? Didžioji Naujojo Testamento knygų dalis yra Pauliaus laiškai. Keturiolika Naujojo Testamento knygų yra priskirtos Pauliui ir beveik pusė Luko istorinio pasakojimo, t.y. Apaštalų darbų knygoje, didžia dalimi parašyta vien apie Paulių. Nors jis nenaudojo pasakojimų kaip Jėzus, Paulius dažnai vartojo metaforas, palyginimus ir kitas kūrybines priemones (žr. Rom 7, 1–6; 1 Kor 3, 10–15; 2 Kor 5, 1–10). Nors Paulius nebuvo pasakotojas, apaštalo pristatymai nebuvo nei nuobodūs, nei bespalviai. Kristaus ir Pauliaus viešos diskusijos buvo akivaizdžiai kitokios, bet ir Kristus, ir apaštalas parodė išraiškingą kūrybingumą.
Kiti Naujojo Testamento rašytojai panašesnį į Kristų palyginimų vartojimu. Pradėdamas mokyti, Jėzaus brolis Jokūbas rašė: „Štai į jūsų susirinkimą ateina žmogus, auksiniais žiedais apsimaustęs“ (Jok 2, 2). Tačiau nei Kristaus brolis, nei kiti mokiniai nenaudojo pasakojimų taip plačiai, kaip Jėzus. Tačiau palyginimai ir simbolika yra išplitę: „O turtingasis… išnyks kaip lauko gėlė“ (Jok 1, 10); „Štai kad ir laivai“ (Jok 3, 4). Petrui regėjime (Apd 10) buvo apreikšti simboliai. Simboliniai pasakojimai sudaro didelę dalį Apreiškimo knygos: „Slibinas, pamatęs, kad yra nutrenktas žemėn, puolė persekioti moterį“ (Apr 12, 13).
6. Išsiaiškinkite metaforas pateiktuose tekstuose. Kokios tiesos užrašytos šiose eilutėse? Kokia vartojama simbolika perteikiant žinią? Apd 10, 9–16; Jok 3, 3–12; Apr 12, 7–17; 18, 9–20; 19, 11–16.
Kad ir kaip išreikštas, principas išlieka tas pats: metaforos, palyginimai, alegorijos ir kiti kūrybinės kalbos pavyzdžiai leidžia mums bendrauti suprantamai. Atsižvelgiant į klausytojo patyrimus, Kristus ir Jo mokiniai lygino bei pateikė pavyzdžius, kurie padėjo suprasti tiesą. Kai laikas tinkamas, turime nebijoti daryti tą patį.
Tolesniam tyrinėjimui: E. Vait, Paslėpti lobiai, 9–17 p.
„Jėzus troško atgaivinti susidomėjimą. Jis stengėsi pažadinti nerūpestinguosius ir įspausti tiesą į jų širdis. Mokymas palyginimais buvo populiarus, įkvėpė pagarbą ir sukaustė ne tik žydų, bet ir kitų tautų žmonių dėmesį. […] Be to, Kristus norėjo pateikti tas tiesas, kurių žmonės nebuvo pasiruošę priimti ar net suprasti. Todėl Jis taip pat mokė juos palyginimais. Susiedamas Savo mokymą su gyvenimiškais pavyzdžiais, patirtimi ar gamta, Jis prikaustydavo klausytojų dėmesį ir įtvirtindavo jų širdyse tiesą. Vėliau, pažvelgę į daiktus, kuriais Jis iliustruodavo Savo pamokas, žmonės prisimindavo dieviškojo Mokytojo žodžius. […] Jėzus ieškojo kelio į kiekvieną širdį. Naudodamas įvairias iliustracijas, Jis ne tik atskleisdavo tiesą skirtingais aspektais, bet kreipdavosi į skirtingus klausytojus“ (E. Vait, Paslėpti lobiai, 12–13 p.).
Klausimai aptarimui:
1. Klasėje aptarkite atsakymus į pirmosios dalies klausimą. Ko galima pasimokyti iš vienas kito pasakojimų?
2. Jėzus naudojo pavyzdžius ir metaforas, su kuriais Jo klausytojai buvo labai gerai susipažinę. Ką galėtumėte naudoti iš savo kultūros, kas padėtų perteikti dvasines tiesas?
3. Nors Jėzaus metaforos daugiausia buvo susijusios su žemės ūkiu, didžia dalimi ankstyvoji krikščionybė buvo miestietiško pobūdžio. Kokius miesto vaizdus žmogus pamato Pauliaus ar kituose Naujojo Testamento laiškuose?
4. Pagalvokite, kas sudaro gerą pasakojimą? Kaip tos dalys veikia? Kaip galima išmokti panaudoti šias dalis liudijant?
5. Perskaitykite Lk 16, 19–31. Kokį pasakojimą Jėzus čia panaudojo? Ko tai moko apie grožinės literatūros panaudojimą perteikiant dvasines žinias?