Pradžioje Dievas sukūrė tobulą pasaulį, be nuodėmės. Žmonėms buvo suteikta privilegija garbinti ir šlovinti Kūrėją, ir taip turėjo tęstis visą amžinybę.
Tačiau šėtonas suviliojo pirmuosius mūsų žemiškus tėvus, atimdamas iš žmonijos aukščiausią prasmę ir tikslą. Maištas išplito ir užkrėtė visą planetą.
Per Kristaus auką buvo parūpinta vienintelė mūsų viltis. Atpirkimas Golgotoje siūlo mums laisvę ir vienintelę išeitį iš beprasmybės. Nuodėmingiems žmonėms buvo pasiūlyta laisvė, atleidimas ir galimybė būti atkurtiems į pradinę būklę.
Dievas kviečia visus tikinčiuosius tapti šios neprilygstamos malonės šaukliais, pasiuntiniais, skelbiančiais šį dieviškąjį atpirkimą šėtono pavergtiems, ragindamas juos sekti, garbinti ir šlovinti Kūrėją. Kristaus mokinių ugdymo pavyzdys turi būti modelis, pagal kurį tikintieji įvykdytų didįjį priesaką (Mt 28, 19–20).
Todėl šio ketvirčio pamokų tema – mokinystė. Nors šis terminas turi daug pusių, tyrinėsime mokinystės procesą, kurio metu tampama Jėzaus sekėjais ir geresniais sielų laimėtojais.
Juk Jėzus yra pavyzdys visiems krikščionims, ypač sielų laimėjimo pavyzdys. Turbūt būtų nelogiška manyti, kad veiksmingą evangelizaciją lemtų populiarioji psichologija, masinės rinkodaros metodai ir įmantrios reklamos, o ne paprastas Kristaus pavyzdys?
Kaip Jėzus patraukė Savo mokinius? Ko galime pasimokyti iš Kristaus pavyzdžio, kuris leistų efektyviau vesti kitus žmones pas Jį? Kaip galima įvykdyti didįjį priesaką?
Kaip Jėzus sugebėjo atkreipti visiškai skirtingų grupių dėmesį: turtingųjų ir skurstančiųjų, religingųjų ir netikinčiųjų, politiškai galingų ir bejėgių? Kaip Jėzus atrakino užkietintas širdis, įkvėpė viltį atstumtiesiems, švelniai pažadino vaiko širdį, peršoko per etnines ir socialines kliūtis, padarydamas žmones Savo mokiniais? Kaip Jis įveikė turto ir galios tvirtoves, atvėrė pasipūtusių religinių vadovų kiautus arba atgaivino viltį kovojantiems su mirtinomis ligomis?
Tai ne šiaip klausimai diskusijoms, bet labai svarbi tyrinėjimų sritis krikščionims, kurie uoliai nori sekti Jėzaus pavyzdžiu ir vesti paklydusias avis pas mylintį Ganytoją.
Paulius taip pat ragino tikinčiuosius sekti jį, nes apaštalas sekė Kristumi. Neįsivaizduojama, kad dvidešimt pirmojo šimtmečio tikintieji vadovautųsi žemesniu matu nei Paulius pirmame šimtmetyje.
Galiausiai, sekimas Jėzumi ženkliai viršija ribotą nuomonę, kad mokinystė prilygsta netikusio elgesio ir įpročių taisymui, nors tai yra labai svarbu. Išsami mokinystės samprata yra nevisapusiška, kol nėra atsidavusio noro sekti Jėzumi ir uoliai trokšti vesti kitus žmones pas Kristų.
Arba, kaip tai jau buvo iškalbingai pasakyta: „Vos tik žmogus ateina pas Kristų, jam kyla noras paskelbti kitiems, kokį brangų Draugą jis įsigijo, – jis negali slėpti širdyje tokios šventos tiesos. Jei esame aprengti Kristaus teisumu, jei Jo dvasia yra mūsų širdyse ir teikia mums daug džiaugsmo, mes nesugebėsime tylėti. Jei mums yra tekę pamatyti ir pajusti, jog Viešpats yra geras, mes turėsime ką papasakoti. […] Jie trokš eiti Jėzaus pramintu keliu“ (E. Vait, Kelias pas Kristų, 78–79 p.).
Tai – šio ketvirčio tema.
Denas Solis (Dan Solis) gimė Teksase, JAV. Jis yra pusininko ir emigravusio ūkio darbininko anūkas, turintis Andrews Universiteto ir Reformuotos Teologijos Seminarijos diplomus. Denas tarnavo bažnyčioje eidamas pastoriaus, konferencijos skyriaus direktoriaus ir koledžo profesoriaus pareigas. Kartu su žmona Sinde (Cindy), pradinės mokyklos mokytoja, turi tris suaugusius vaikus, kurie tarnauja Viešpačiui Vašingtone, Kalifornijoje ir Tenesio valstijoje.