Gegužės 2–8 d.
Šios savaitės tyrinėjimui skaitykite: Lk 1, 39–55; 2, 36–38; 7, 11–17. 36–50; Rom 10, 17; Lk 8, 1–3; 18, 1–8.
Įsimintina eilutė: „Juk jūs visi tikėjimu esate Dievo vaikai Kristuje Jėzuje. […] Nebėra nei žydo, nei graiko; nebėra nei vergo, nei laisvojo; nebėra nei vyro, nei moters: visi jūs esate viena Kristuje Jėzuje!“ (Gal 3, 26–28)
Luko evangelija kartais yra vadinama „Moterų evangelija“, nes Luko evangelijoje daugiau nei kitose užrašyta, kaip Jėzus rūpinosi moterų poreikiais ir kaip moterys prisidėjo prie Jo tarnystės.
Jėzaus laikais, kaip ir tam tikrose kultūrose šiandien, moterys buvo laikomos menkavertėmis. Kai kurie žydai vyrai anuomet dėkodavo Dievui, kad jie negimė vergais, pagonimis ar moterimis. Graikų ir romėnų visuomenė kartais su moterimis elgėsi dar blogiau. Romos kultūra toleravo beveik neribotą palaidumą. Vyras dažnai turėjo žmoną tik teisėtiems vaikams, kurie paveldėdavo jo turtą, o sugulovės būdavo skirtos nuodėmingiems vyro malonumams.
Vyraujant tokiam nusistatymui moterų atžvilgiu, Jėzus atnešė gerąją žinią, kad moterys iš tiesų yra Abraomo dukros (žr. Lk 13, 16). Tokie Jėzaus žodžiai turėjo itin pradžiuginti anuomet gyvenusias moteris, kad Jėzuje jos yra Dievo vaikai ir Dievo akivaizdoje su vyrais jos yra vienodos vertės. Šiandien visų tautų moterims išlieka ta pati žinia: mes visi, vyrai ir moterys, esame viena Kristuje Jėzuje.
I. MOTERYS DŽIAUGĖSI JĖZAUS ATĖJIMU
Tik Lukas užrašė šių moterų reakciją į pasaulinės istorijos stebuklą: kad Dievo Sūnus įsikūnijo siekdamas užbaigti atperkamąją Tėvo misiją ir įvykdyti su Mesiju susijusias tautos viltis. Nors šios moterys ne visiškai suprato, kas vyko, jų žodžiai ir reakcijos į šiuos stebinančius įvykius atskleidė jų tikėjimą ir nuostabą Dievo darbais.
Perskaitykite Lk 1, 39–45 apie Elzbietos ir Marijos susitikimą. Kokie Elzbietos žodžiai atskleidžia, kad ji, nors ribotai, suprato šiuos didžius įvykius?
Po Elzbietos prabilo Marija (Lk 1, 46–55). Dažnai laikomais giesme, šiuose žodžiuose aidi Senasis Testamentas, o tai patvirtina, kad Marija pasišventusiai tyrinėjo Šv. Raštą, todėl galėjo būti Jėzaus motina. Marijos giesmė glūdi ne tik Šventajame Rašte, bet ir giliuose jos santykiuose su Dievu. Tapatumas pasirodo tarp jos ir jos Valdovo, ir tarp jos tikėjimo ir Abraomo vilties.
Perskaitykite Lk 2, 36–38. Kokios svarbios tiesos atskleistos šventyklos įvykiuose, susijusiuose su Ona?
Viltis buvo įgyvendinta Jėzuje. Našlė pripažino stebuklą, ir nuo tada jos misija tapo Išganytojo skelbimas visiems, atėjusiems į šventyklą. Ji tapo pirmąja Evangeliją skelbusia moterimi.
Pabandykite įsivaizduoti šių moterų nuostabą dėl minėtų įvykių. Ką mes galime padaryti, siekdami savo širdyse išlaikyti gyvą nuostabą didžiosiomis tiesomis, kurias mes buvome pašaukti skelbti?
II. MOTERYS IR IŠGYDANTI JĖZAUS TARNYSTĖ
Perskaitykite Lk 7, 11–17, pasakojimą apie stebuklą Naine. Nuskurdusią našlę ištiko dar vienas išmėginimas – vienintelio sūnaus mirtis. Laidotuvių procesijoje su ja buvo didelė minia gedinčiųjų, kurie išreiškė sielvartą ir užuojautą. Vienintelio sūnaus netektis ir neaiški ateitis našlei virto visišku sielvartu ir beviltiškumu.
Tačiau iš miesto einanti laidotuvių procesija susitiko su kita grupe žmonių, kurie keliavo į miestą. Iš miesto išeinančios procesijos priekyje buvo mirtis karste; atkeliaujančios į miestą procesijos priekyje buvo gyvenimas Kūrėjo šlovėje. Procesijoms susitikus, Jėzus pamatė našlę, beviltišką ir kupiną sielvarto. „Pamačiusiam motiną Viešpačiui pagailo jos ir Jis tarė: ‘Neverk!’“ (Lk 7, 13) Paraginimas neverkti būtų beprasmis, jei tai nebūtų Jėzaus, Gyvybės Viešpaties žodžiai. Po Kristaus paliepimu slypėjo galia, pašalinanti našlės ašarų priežastį. Priėjęs Jėzus palietė neštuvus ir liepė jaunuoliui keltis. Toks prisilietimas buvo laikomas apeiginiu susitepimu (Sk 19, 11–13), bet Jėzaus užuojauta buvo svarbiau nei apeiga. Žmonių poreikių patenkinimas buvo svarbiau nei apeigų laikymasis.
Naino miestas ne tik pamatė didelį stebuklą, bet taip pat sulaukė nuostabios žinios: Jėzuje nėra jokio skirtumo tarp vyro ir moters emocinio skausmo. Jėzaus buvimas nugali mirtį.
Taip pat perskaitykite Lk 8, 41–42. 49–56. Jayras buvo įtakingas asmuo, sinagogos vyresnysis, atsakingas už sinagogos priežiūrą ir pamaldas. Kiekvieną sabatą jis paskirdavo žmogų maldai, Rašto skaitymui ir pamokslavimui. Jayras buvo ne tik aukštos padėties ir įtakingas žmogus, bet taip pat turtingas ir galingas. Jis mylėjo savo dukrą ir nedvejodamas priėjo prie Jėzaus ir paprašė, kad ji būtų išgydyta.
Užrašytuose pasakojimuose, mirusį sūnų motinai ir mirusią dukrą tėvui gražino Jėzaus žodžių galia. Pagalvokite, kokie stulbinantys turėjo būti šie stebuklai tiems, kurie viską matė, ypač tėvams. Ko šie pasakojimai moko apie Dievo galią? Ko jie moko mus apie tokios galios suvokimo ribas (juk mokslas iki šiol nenutuokia, kaip mirusieji galėjo būti prikelti). Svarbiausia yra tai, ką mes privalome daryti, kad išmoktume pasikliauti šia galia, ir Dievo, kuriam ši galia yra pavaldi, gerumu, nepriklausomai nuo dabartinių mūsų aplinkybių?
III. DĖKINGOS IR TIKINČIOS MOTERYS
Lk 7, 36–50, Jėzus padarė pietus didžiu dvasiniu įvykiu, suteikdamas orumo nusidėjėlei. Simonas, pavyzdingas pilietis, fariziejus pasikvietė Jėzų pietų. Susėdusius dalyvius sutrikdė netikėtumas: „moteris, kuri buvo žinoma mieste nusidėjėlė“ (eilutė 37), puolė prie Jėzaus, nusilenkusi tepė Jo kojas labai brangiu tepalu ir laistė jas ašaromis.
Ko mus moko šios moters dėkingumas ir tai, kad Jėzus priėmė tokią tikėjimo išraišką?
„Žmonių akyse Marijos atvejis atrodė beviltiškas, bet Kristus įžvelgė joje gebėjimą daryti gera. Jis matė geresniuosius jos charakterio bruožus. Atpirkimo planas suteikė žmonijai daugiau galimybių, ir Marijoje šios galimybės turėjo realizuotis. Per Jo malonę ji tapo dieviškosios malonės dalininke. […] Marija pirmoji buvo prie kapo Jam prisikėlus. Marija pirmoji skelbė apie prisikėlusį Išgelbėtoją“ (E. Vait, Su meile iš Dangaus, 2011, 521 p.).
Lk 8, 43–48, vargingiausias atvejis Išgelbėtojui tapo svarbiausiu objektu. Ilgus metus ši moteris sirgo nepagydoma liga, suniokojusia jos kūną ir sielą. Tačiau po 12 metų tragedijos staiga atsirado viltis – Ji išgirdo apie Jėzų (Mk 5, 27).
Nežinome, ar ji išgirdo daug, ar mažai, bet ji žinojo, kad Jėzus rūpinasi vargšais; Jis neatstumdavo tų, kurie visuomenėje nepritapo; Jis lietė raupsuotuosius; pavertė vandenį vynu; svarbiausia, Jis rūpinosi beviltiškais žmonėmis, iš kurių viena buvo ši moteris. Tačiau nepakako tik išgirsti apie Jėzų; klausymasis turi vesti į tikėjimą (Rom 10, 17). Ir moters tikėjimas paskatino ją paliesti Jo drabužio apvadą. Prisilietimą paskatino tikėjimas, prisilietimas buvo tikslingas, veiksmingas, sutelktas į Kristų. Tik toks tikėjimas gali lemti gyvenimo Davėjo palaiminimą: „tavo tikėjimas išgelbėjo tave“ (Lk 8, 48).
Paprasta pažvelgti į žmones ir juos teisti, ar ne? Net jei to neišsakome, širdyje mes juos teisiame, o tai yra blogai. Kaip mes galime išmokti nustoti teisti kitus, net mintyse? Kas žino, ką mes darytume jų vietoje?
IV. KELIOS JĖZŲ SEKUSIOS MOTERYS
Perskaitykite Lk 10, 38–42. Kokias svarbias dvasines tiesas sau galima įžvelgti šiame pasakojime (taip pat žr. Lk 8, 14)?
Šeimininkaudama Morta „buvo susirūpinusi visokiu patarnavimu“ (Lk 10, 40) ir stengėsi patiekti svečiams tai, kas geriausia. Bet Marija, „atsisėdusi prie Viešpaties kojų, klausėsi Jo žodžių“ (eilutė 39). Morta net pasiskundė Jėzui, kad vien tik jai tenka atlikti sunkų darbą. Nors Jėzus nepriekaištavo Mortai dėl jos patarnavimo, Jis atkreipė dėmesį į teisingus gyvenimo prioritetus. Bendravimas su Jėzumi yra esminis mokinystei; maistas gali palaukti.
„Kristaus darbui reikia rūpestingų, energingų darbininkų. Esama plačių veiklos laukų mortoms, su jų uolumu aktyviame religijos darbe. Bet tegul jos pirmiausia kartu su Marija pasėdi prie Jėzaus kojų. Tegul darbštumas, mitrumas ir energija būna pašventinti Kristaus malonės; tada gyvenimas bus neįveikiama galybė kovojant dėl gėrio“ (E. Vait, Su meile iš Dangaus, 2011, 484 p.).
Perskaitykite Lk 8, 1–3; 23, 55–56; 24, 1–12. Ko šios eilutės moko apie moterų vaidmenį Kristaus tarnystėje?
Tarnystei išplitus, „Jėzus keliavo per miestus ir kaimus, mokydamas ir skelbdamas gerąją naujieną apie Dievo karalystę. Su Juo buvo Dvylika [apaštalų] ir kelios moterys, išgydytos nuo piktųjų dvasių bei ligų“ (Lk 8, 1–2). Štai kurias iš moterų Lukas paminėjo: (1) kelios moterys, išgydytos nuo piktųjų dvasių; tai Marija, vadinama Magdalena; (2) Erodo prievaizdo Chūzo žmona Joana; (3) Zuzana; (4) „ir daug kitų moterų, kurios šelpė juos savo turtu“ (eilutė 3).
Supratus, kad Jėzus numirė už kiekvieną žmogų, galima geriau suvokti tikrąją kiekvieno žmogaus lygybę Dievo akivaizdoje. Ar savo nusistatymu kitų atžvilgiu mes tinkamai atspindime šią tiesą? Tai yra, kaip jūs, jei būtina, galite išsižadėti nusistatymo, kuris gali paskatinti menkinti kitus, neva jie yra mažiau vertesni nei jūs?
V. NEPALIAUJAMA MALDA, DOSNUS AUKOJIMAS
Lukas užrašė, kaip Jėzus padėjo dviem našlėms, kad pamokytų svarbių dvasinių tiesų.
Pirmuoju atveju (Lk 18, 1–8), Jėzus pagailėjo vargšės ir bejėgės našlės, kuri kovojo už teisingumą su klastingu ir galingu teisėju. Ji buvo neteisybės ir apgaulės auka, tačiau ji kliovėsi teisiu Įstatymu ir teisingumu. Tačiau teisėjas nebijojo Dievo ir nesidrovėjo žmonių, todėl jis akivaizdžiai nesirūpino ir nepadėjo našlei. Raštas reikalavo rūpintis našlėmis (Iš 22, 21–23; Ps 68, 6; Iz 1, 17), tačiau teisėjas mėgavosi Įstatymo nepaisymu. Vis dėlto našlė turėjo vieną ginklą – ištvermę, kurios pagalba ji įveikė teisėją ir sulaukė teisingumo.
Šis palyginimas moko trijų svarbių dalykų: (1) būtina nuolat melstis ir nepaliauti (Lk 18, 1); (2) malda keičia aplinkybes, net pikto teisėjo širdį; (3) ištvermingas tikėjimas yra užkariaujantis tikėjimas. Tikras tikėjimas visais laikais moko visus krikščionis niekada nepasiduoti, net jei tai reiškia, kad galutinis teisingumas bus įgyvendintas atėjus Žmogaus Sūnui (eilutė 8).
Antruoju atveju (Lk 21, 1–4; Mk 12, 41–44), Jėzui pasmerkus religinę veidmainystę ir Rašto aiškintojų bei vadovų apsimetinėjimą šventykloje, Kristus jiems parodė visišką priešingybę – vargšę našlę, kuri atskleidė tikrą religiją.
Kai kuriuos religinius vadovus Jėzus apibūdino kaip ryjančius našlių namus (Lk 20, 47), kaip nepaisančius Rašto mokymo rūpintis našlėmis ir vargšais. Kaip šiandien, daugelis žydų aukojo tik siekdami atrodyti pamaldžiai; dar blogiau tai, kad jų aukos buvo atnešamos iš jų pertekliaus. Tokios jų aukos tikrai nieko nekainavo jiems asmeniškai. Priešpriešindamas, Jėzus nurodė Savo mokiniams tikruoju religiniu pavyzdžiu laikyti našlę, nes ji atidavė viską, ką turėjo.
Pirmosios grupės motyvas buvo pasirodymas; o našlės motyvas buvo pasiaukojimas ir Dievo šlovė. Dievo viešpatavimo pripažinimas ir tarnavimas Jam viskuo, ką ji turėjo, paskatino našlę atiduoti savo du pinigėlius. Viską matančios Kūrėjo akys priima ne tai, ką mes duodame, bet tai, kodėl mes duodame; priima ne tai, kiek mes duodame, bet tai, kiek mes paaukojame.
Kiek jūs savęs paaukojate vardan aplinkinių gerovės ir Dievo tikslo?
Tolesniam tyrinėjimui. Tas, „kuris agonijoje kabėdamas ant kryžiaus prisiminė Savo motiną; kuris pasirodė verkiančioms moterims ir padarė jas Savo pasiuntinėmis skelbti gerąją žinią apie prisikėlusį Išganytoją, Jis šiandien yra geriausias moters draugas, pasirengęs padėti jai visuose gyvenimo reikaluose“ (E. Vait, „The Adventist Home“, 204 p.).
„Viešpats turi darbo ir moterims, ir vyrams. Šiuo sunkmečiu jos gali užimti savo vietą Jo darbe, ir Jis veiks per jas. Jei jos alsuoja pareigos jausmu ir triūsia padedamos Šventosios Dvasios, jos turės ryžtingumo, kuris šiuo metu yra reikalingas. Gelbėtojas Savo veido šviesa nušvies šias save aukojančias moteris ir suteiks tokią galią, kuri viršys vyrų jėgas. Šeimose jos gali atlikti tą darbą, kurio negali padaryti vyrai, darbą, kuris pasiekia asmens vidų. Jos gali priartėti prie tų, kurioms vyrai negali padėti. Jų atliekamas darbas yra reikalingas“ (E. Vait, „Evangelism“, 464, 465 p.).
Klausimai aptarimui:
1. Vienas iš įdomiausių dalykų evangelijose, įskaitant Luko evangeliją, yra susijęs su moterų vaidmeniu ir Jėzaus prisikėlimu. Visose evangelijose moterys pirmos pamatė prisikėlusį Kristų ir paskelbė apie tai kitiems. Biblijos apologetai pasinaudoja tuo, patvirtindami kūnišką Jėzus prisikėlimą, kurį kai kurie žmonės neigia. Kodėl moterų vaidmuo čia toks svarbus? Kai kurių teigimu, jeigu pasakojimą apie Jėzaus prisikėlimą autoriai prasimanė, kodėl jie užrašė, kad prisikėlusį Jėzų pirmosios ėmė skelbti moterys, kurios toje visuomenėje buvo menkinamos? Jei autoriai prasimanė šiuos įvykius mėgindami įtikinti anuometinius žmones tikėti, kam į pasakojimą įtraukti moteris, o ne vyrus? Aptarkite.
2. Visuomenėje, ne visada paisiusioje moterų orumo, Jėzus suteikė joms padėtį, kuri joms priklauso, atsižvelgiant į pasaulio sukūrimo tvarką – jos yra Dievo vaikai, Abraomo dukros ir lygios vyrams nauju Evangelijos laikmečiu. Tuo pačiu metu, būdami lygūs prieš Dievą, vyrai ir moterys nėra vienodi. Kaip galima laikyti moteris ir vyrus lygiais prieš Dievą, tuo pačiu metu neneigiant skirtumų, ir kaip šie skirtumai pasireiškia bažnyčios gyvenime?