Gegužės 28 – birželio 3d.
NAUJI PALAIDŪNO DRABUŽIAI
Šią savaitę skaitykite: Pr 4, 1–8; 25, 25–34; Lk 15, 4–32; Jn 11, 9–10; Rom 5, 12–20.
Įsimintina eilutė: „Bet reikėjo puotauti bei linksmintis, nes tavo brolis buvo miręs ir vėl atgijo, buvo žuvęs ir atsirado“ (Lk 15, 32).
Viljamo Moemo (W. S. Maugham) novelėje „Lietus“ rašoma apie misionierių, kuris atvertė prostitutę į krikščionybę. Jis paaukojo daug jėgų, savo širdį ir sielą, norėdamas atversti ją, nors kartais jo metodai atrodė atšiaurūs ir nedovanotini. Iš tikrųjų, jis primygtinai reikalavo, kad ji sugrįžtų į Jungtines Valstijas (iš kurių ji bėgo) ir atliktų jai skirtą bausmę kalėjime, nepaisant jos beviltiškų prašymų apsaugoti ją nuo kankinimo, degradacijos ir gėdos, kuri laukė jos kalėjime. Bausmės atlikimas kalėjime, tvirtino misionierius, buvo atgailos dalis, kurios jai reikėjo.
Pasakojimo pabaiga buvo netikėta. Misionierius nusižudė, jo sudarkytas lavonas buvo išplautas į paplūdimio krantą. Kas įvyko? Matyt, leisdamas laiką su prostitute, jis puolė į nuodėmę ir, negalėdamas sau atleisti – nusižudė.
Šiems veikėjams reikėjo to paties, ko reikia visiems nusidėjėliams – tai asmeniškai patirtos malonės ir patikinimo, kurį Jėzus apreiškė palyginime apie sūnų palaidūną.
I. Tie patys tėvai, tas pats maistas
„Vienas žmogus turėjo du sūnus“ (Lk 15, 11). Tam pačiam tėvui gimę sūnūs simbolizuoja skirtingus charakterius. Vyresnis sūnus, matyt, rodė ištikimybę, atkaklumą ir darbštumą. Jaunesnis, žinoma, nenorėjo dirbti, buvo neatsakingas. Abu buvo paveldėtojai. Tėvas juos turbūt mylėjo vienodai, bet atrodo, kad vienas sūnus buvo ištikimas, kitas – nepagarbus. Kodėl jie buvo skirtingi?
1. Kokius kitus pasakojimus jums primena šis palyginimas? Pr 4, 1–8; 25, 25–34.
Keista, ar ne, kad du (ar daugiau) tų pačių tėvų, gyvenantys tuose pačiuose namuose, vienodai mokyti ir mylimi, valgantys tą patį maistą broliai pasuko skirtingais keliais. Vienas buvo dvasingas, ištikimas ir pasišventęs tarnauti Viešpačiui, o kitas, dėl nežinomos priežasties, – visiška priešingybė. Nors suprasti sunku, bet tai liudija apie laisvos valios tikrovę. Galbūt reikšminga yra tai, kad maištavo jaunesnis brolis, tačiau kas žino priežastį, kodėl jis taip pasielgė?
2. Perskaitykite Lk 15, 12. Ko galime pasimokyti iš tėvo reakcijos į sūnaus prašymą? Ką ji sako mums apie tai, kaip Dievas su mumis bendrauja?
Neparašyta, ar tėvas priešinosi sūnui, prašydamas, kad jis apmąstytų savo veiksmus ir nesielgtų neapgalvotai. Labiausiai tikėtina, kad tėvas samprotavo kartu su sūnumi, ir vis dėlto jam buvo atiduota jo palikimo dalis. Visoje Biblijoje galima įžvelgti tą patį principą: Dievas leidžia žmonėms laisvai rinktis, eiti savu keliu, gyventi, kaip jie nori. Nors visi gerai žinome, kad mūsų pasirinkimai neša pasekmes, kurias ne visada pavyksta numatyti.
Kokie buvo jūsų asmeninių pasirinkimų padariniai? Ne taip lengva pasukti laiką atgal, ar ne?
II. Pakėlė sparnus
Įsivaizduokite tėvą, stebintį savo sūnų susidedant daiktus į kuprinę, pasiruošusį išvykti iš namų. Galbūt jis klausė savo sūnaus, kur jis eis, kur dirbs, kokios buvo jo svajonės ateičiai? Kas žino, ką atsakė sūnus, tačiau atsakymas turbūt nebuvo padrąsinantis, bent jau tėvui. Sūnus, tuo tarpu, buvo daugiau negu pasiruošęs palankiai ateičiai.
Ir kodėl ne? Jis buvo jaunas, drąsus, turėjo šiek tiek grynų, turėjo galimybę pasižvalgyti po pasaulį. Gyvenimas šeimyniniame ūkyje, lyginant su visomis galimybėmis pasaulyje, turbūt atrodė nuobodus.
3. Perskaitykite Lk 15, 13–19. Kokią atgailą čia įžvelgiate? Ar tai tikra atgaila, ar jis apgailestavo tik dėl pasekmių? Kokios užuominos yra tekste, kurios galėtų padėti atsakyti į šį klausimą?
Sunku pasakyti, kokia būtų šio pasakojimo pabaiga, jei palaidūnui būtų viskas sekęsi nuo pradžios. Pagalvokite, jei jis būtų radęs būdą neišleisti pinigus, bet juos kaupti, sulaukti įplaukų ir taip užtikrinti, kad geri laikai nesibaigtų. Mažai tikėtina, bent jau iš to, ką matome čia, kad jis būtų grįžęs ant kelių. Kuris iš mūsų nėra apgailestavęs ne dėl mūsų nuodėmių, bet pasekmių, ypač kai nuodėmė iškyla į viešumą? Net užkietėjęs pagonis apgailestaus, kad jis svetimavo, jei jis užsikrės pūsleline, gonorėja ar kažkokia kita lytiškai plintančia liga. Skausmas, kurį sukelia netikę pasirinkimai, neturi nieko bendra su krikščionybe.
Tai kaip dėl šio jaunuolio? Neabejotina, kad baisios aplinkybės, kuriose jis atsidūrė, pakeitė jo požiūrį, kuris galbūt kitaip ir nebūtų pasikeitęs, tačiau jo pamąstymai, kaip atskleista tekste, tikrai parodo tikrą atgailą ir supratimą, kad jis nusidėjo tėvui ir Dievui. Jo širdyje paruošta kalba parodė, kad palaidūnas nuoširdžiai atgailavo.
Kartais reikia, kad blogo poelgio pasekmės pažadintų mus ir pamatytume nuodėmės tikrovę, ar ne? Tai yra, tiktai patyrę kančią dėl savo poelgių mes iš tikrųjų atgailaujame. Kodėl neapsisprendus vengti nuodėmės ir apsisaugoti nuo visokio liūdesio?
III. Galime vėl grįžti namo
Dvidešimto amžiaus pradžioje rašytojas Tomas Vulfas (Thomas Wolfe) parašė klasika tapusį kūrinį „Negalima vėl grįžti namo“ (You Can‘t Go Home Again), apie vyrą, kuris palieka savo šeimą Amerikos pietuose ir iškeliauja į Niujorką, išgarsėja kaip rašytojas, ir ieško būdų sugrįžti namo. Tai padaryti nebuvo lengva. Todėl knygos pavadinimas yra būtent toks.
4. Pasakojime apie palaidūną, kas ryžosi ilgai kelionei, kad vėl būtų su savo tėvu? Palyginkite šį palyginimą su, pavyzdžiui, paklydusios avies ir prarastos drachmos palyginimu (Lk 15, 4–10). Kokie skirtumai čia galėtų būti svarbūs?
Galbūt kituose palyginimuose ne visi suprato, kad jie buvo pražuvę, ir jie negalėjo grįžti, net jei mėgino tai daryti. Tuo tarpu palaidūno atveju, jis, taip sakant, pasitraukė nuo „tiesos“, ir tiktai vėliau suprato, kad jis buvo pražuvęs (žr. Jn 11, 9–10 ). Dievas nuo pat pradžios turi reikalą su tais, kurie, pažinę šviesą, sąmoningai nusigręžė nuo jos ir nuėjo klystkeliais. Gera šio palyginimo žinia yra tai, kad net tų žmonių atveju, kurie nusisuko nuo Dievo, net pažinę Jo gerumą ir meilę, Viešpats nelaužo sandoros ir yra pasiruošęs priimti neištikimuosius. Kaip palaidūnas savo valia nusprendė išvykti, taip pat savo laisva valia jis turėjo nuspręsti grįžti. Tas pats laisvos valios principas galioja mums visiems šiandien.
Taip pat svarbus palyginimų kontekstas. Perskaitykite Lk 15, 1–2. Pažiūrėkite į skirtingus žmones, kurie klausė, ką Jėzus sakė. Užuot įspėjęs dėl pabaigos laikų ir įvykių bei apie neatgailaujančiųjų likimą ir pražūtį, palyginime Jėzus mokė apie Tėvo meilę ir rūpestį visais paklydusiais, nepaisydamas aplinkybių, kurios paskatino paklysti.
Ar pažįstate žmonių, kurie paliko Dievą? Kokią viltį galite įžvelgti šiame pasakojime, kad ne viskas prarasta? Svarbu, kad mes visi melstumės už tuos, kurie vis dar nepasimokė ir nesuprato to, ką suprato palaidūnas.
IV. Geriausias drabužis
Jau aptarėme, kad sūnus turėjo asmeniškai apsispręsti sugrįžti. Tėvas nevertė jo. Dievas neverčia paklusti. Jei Jis nevertė paklusti nei šėtono, nei Adomo ir Ievos, kodėl Jis tai turėtų daryti dabar? (Rom 5, 12–21).
5. Perskaitykite Lk 15, 20–24. Kaip tėvas reagavo į sūnaus išpažintį? Kiek sūnus turėjo atgailauti, kiek turėjo atlikti darbų, kad tėvas priimtų jį? Kokia čia užrašyta žinia mums? Taip pat žr. Jer 31, 17–20.
Sūnus tikrai išpažino nuodėmes tėvui, bet įspūdis toks, kad tėvas beveik negirdėjo to. Pažiūrėkite į įvykių seką: tėvas bėgo pasitikti sūnų, puolė jam ant kaklo ir pabučiavo. Išpažintis tiko, ir ji turbūt buvo naudingesnė sūnui negu tėvui, bet tuo metu sūnaus elgesys pasakė daugiau negu jo žodžiai.
Tėvas liepė tarnams atnešti geriausią drabužį ir apvilkti juo sūnų. Žodis geriausią yra išverstas iš graikiško žodžio protos, kuris dažnai reiškia pirmas ar pirmasis.
Pagalvokite apie kontekstą: kas žino, kiek sūnus gyveno skurde. Greičiausia, jis negrįžo namo apsirengęs gražiais drabužiais. Juk jis ganė kiaules. Kokia priešingybė tarp to, ką jis buvo apsirengęs, kai tėvas jį apkabino (taip pat atkreipkite dėmesį į tai, kad tėvas nelaukė, kol sūnus nusiprausė, kad galėtų jį apkabinti), ir drabužio, kuriuo sūnus buvo aprengtas!
Be kita ko tai rodo, kad atkūrimas, bent jau tarp tėvo ir sūnaus, tą akimirką buvo užbaigtas. Jei geriausio drabužio simbolį suprantame kaip Kristaus teisumo drabužį, tuomet viskas, ko reikėjo teisumui, buvo parūpinta nedelsiant. Palaidūnas atgailavo, išpažino savo nuodėmes ir išsižadėjo klaidingo kelio. Tėvas parūpino visa kita. Jei tai nėra išganymo simbolis, tuomet kas yra?
Taip pat žavi tai, kad tėvas nesakė: „ar aš tavęs neįspėjau“. To sakyti nebuvo reikalo. Nuodėmė neša pasekmes. Kai turime reikalą su žmonėmis, kurie grįžta pas Viešpatį, privalome mokėti nepriminti jų nuodėmių. Kaip galime tai padaryti?
V. Paties tėvo drabužiai
E. Vait knygoje „Paslėpti lobiai“ yra įdomi detalė, kurios nėra Evangelijoje. Apibūdindama, kaip tėvas artinosi prie namo grįžtančio sūnaus, ji rašė: Tėvas neleis jokiai įžūliai akiai šaipytis iš sūnaus nelaimės ir skarmalų. Jis nusivelka platų, puošnų apsiaustą ir apgobia išsekusį sūnaus kūną, ir jaunuolis raudodamas išsako savo atgailą: „Tėve, nusidėjau dangui ir tau. Nebesu vertas vadintis tavo sūnumi.“ Tėvas tvirtai priglaudžia jį prie savęs ir vedasi namo. Jam neleidžiama prašyti tarno vietos. Jis yra sūnus, kuris turi būti tinkamai pagerbtas, kurį visi tarnai ir tarnaitės gerbs ir jam tarnaus. Tėvas įsakė tarnams: „Kuo greičiau atneškite geriausią drabužį ir apvilkite jį. Užmaukite jam ant piršto žiedą, apaukite kojas! Atveskite nupenėtą veršį ir papjaukite! Puotaukime, linksminkimės! Juk šis mano sūnus buvo miręs ir vėl atgijo, buvo pražuvęs ir atsirado.“ Ir jie pradėjo linksmintis (174 p.).
6. Kokias pasakojimo detales ši nuoroda leidžia įžvelgti, ir ką tai sako mums apie Dievo charakterį?
Tėvas nedelsdamas trokšta paslėpti sūnaus gėdą. Tai svarbi žinia mums apie tai, kad išmoktume pamiršti ir nesigilinti į praeities klaidas, nei aplinkinių, nei mūsų pačių. Kai kurios iš blogiausių nuodėmių nėra žinomos dabar, bet vieną dieną jos bus apreikštos (1 Kor 4, 5); kaip Paulius, mes turime užmiršti tai, kas už mūsų, ir veržtis pirmyn (Fil 3, 13–14).
7. Perskaitykite Lk 15, 24. Ką tėvas turi omenyje, sakydamas, kad jo sūnus buvo miręs ir vėl atgijo? Kaip turime suprasti šiuos kietus žodžius?
Juk išganyme vidurio nėra. Kai didžioji kova pagaliau baigsis (Apr 21, 5), visi žmonės arba amžinai gyvens, arba žus. Vidurio nėra.
Tai tikrai kažkas, apie ką verta pagalvoti, kai kasdien renkamės ar gera, ar bloga, panašiai kaip sūnus palaidūnas.
Toliau studijuokite: E. Vait, Paslėpti lobiai, 170–182; 226 p.; Su meile iš Dangaus, 316 p.; Liudijimai Bažnyčiai, t. 3, 100–104 p.
„Atkreipkite dėmesį, kaip švelniai ir gailestingai Viešpats elgiasi su Savo kūriniais. Jis myli Savo klystančius vaikus ir maldauja juos sugrįžti. Tėvo ranka yra uždėta ant atgailaujančio sūnaus; Tėvo drabužiai dengia jo skudurus; žiedas yra užmautas ant jo piršto – priklausymo karališkai šeimai simbolis. Ir vis tiek yra tokių, kurie į palaidūną žiūri ne tik abejingai, bet su panieka. Kaip fariziejus, jie sako: ‚DėkojuTau, Dieve, kad nesu toks, kaip kiti žmonės …‘ (Lk 18, 11). Bet kaip, jūsų nuomone, Dievas žiūri į tuos, kurie tvirtina esą Kristaus bendradarbiai, bet tuo metu, kai siela kovoja prieš pagundų potvynį, kaip vyresnis brolis palyginime, yra užsispyrę, savavaliai, savanaudžiai?“ (E. Vait, Gospel Workers, 140 p.)
„Kiekvienai tikinčiai sielai tarnaujantys angelai neša malonę ir jėgą, gautas per Kristų. Nėra nė vieno tiek nuodėmingo žmogaus, kad nerastų jėgų, tyrumo ir teisumo Kristuje, mirusiame už jį. Kristus yra pasiruošęs nuvilkti jūsų suteptą apdarą ir aprengti jus baltais teisumo drabužiais. Jis kviečia gyventi, bet ne mirti.“ (E. Vait, Kelias pas Kristų, 51 p.)
Aptarkite:
1. Įsigilinkite į klausimą, kaip tų pačių tėvų broliai, iš tų pačių namų ir tos pačios aplinkos gali pasukti skirtingais keliais. Kaip mes turime suprasti tai?
2. Kaip padedate tiems, kurie nusigręžė nuo Viešpaties ir pasuko pasaulio kryptimi, taip pakenkdami sau ir kitiems, tačiau nori pamiršti praeitį, bet negali, nes kokiu keliu jie bepasuktų, jie negali išvengti praeities klaidų padarinių? Kokią viltį, pažadus, pagalbą galite jiems parodyti?
3. Viena yra suvokti, kad klydote, panašiai kaip palaidūnas, bet kaip dėl tų, kurie, taip sakant, „paliko savo tėvo namus“, tačiau reikalai jiems klostosi gerai? Būkime sąžiningi, juk ne kiekvienas palikęs Viešpatį baigia dienas ganydamas kiaules. Kai kurie tampa kiaulidžių šeimininkais! Ką galima padaryti, kad padėtume jiems suprasti, jog, nepaisant aplinkybių, jie nulėmė savo ateitį?