Liepos 11–17 d.
Šios savaitės tyrinėjimui skaitykite: 2 Kar 5; Mk 1, 40–45; 2 Kar 2, 1–15; Jn 15, 5; Rom 6, 4–11; 6, 1.
Įsimintina eilutė: „Taip pat pranašo Eliziejaus laikais daug buvo raupsuotųjų, bet nė vienas jų nebuvo pagydytas, tik siras Naamanas“ (Lk 4, 27).
Karalių knygose, apimančiose Izraelio karalysčių istoriją nuo maždaug 970–560 metų prieš Kristų, užrašyti įdomūs ir dramatiški įvykiai ir radikalūs politiniai sukrėtimai, palietę Dievo tautą. Nuo šių įvykių yra neatsiejami pasakojimai apie Eliją ir Eliziejų, drąsius Dievo pranašus, kurių nuotykiai visais amžiais užvaldydavo vaikų ir suaugusiųjų vaizduotę.
Taip pat įdomūs ir Eliziejaus bei Jėzaus tarnystės panašumai. Jie abu prikėlė mirusiuosius, apvalė raupsuotuosius ir pamaitino alkstančiuosius iš maisto likučių.
Šios savaitės tema yra susijusi su vienu iš šių stebuklų – Naamano išgydymu, turtingo, galingo ir labai išdidaus stabmeldžio, kuris dėl savo poreikių atėjo patirti gyvojo Dievo galią ir tai padarė dėl labai netikėtos misionierės liudijimo.
Iš daugelio dvasinių tiesų, kurias galima įžvelgti šiame pasakojime, čia taip pat akivaizdus tarpkultūrinio liudijimo pavyzdys tarptautinės įtampos ir varžymosi laikotarpiu. Minėtame pasakojime mes taip pat galime įžvelgti, kaip veikia išgelbėjimo planas.
I. JIS TURĖJO VISKĄ, BET…
„Aramo karaliaus kariuomenės vadas Naamanas buvo svarbus vyras savo valdovui ir labai jo vertinamas, nes VIEŠPATS per jį buvo suteikęs Aramui pergalę. Bet vyras, nors ir didelis galiūnas, kentėjo nuo raupsų“ (2 Kar 5, 1).
Šioje eilutė Naamanui priskirti titulai ir savybės aiškiai pasako, kad šis asmuo priklausė Sirijos, arba Aramo visuomenės elitui. Jo įtaka Sirijos karaliui buvo milžiniška, jis buvo labai gerbiamas ir buvo karaliaus dešinioji ranka religiniuose ir kariniuose reikaluose (18 eilutė). Jis taip pat buvo labai turtingas (5 eilutė).
Tačiau pirmoje eilutėje užrašytas esminis „bet“. Visa Naamano galia, garbė ir drąsa nublanko dėl baisiausios anų dienų ligos – raupsų. Šiam vargšui būtent tai ir buvo esminis „bet“, metęs šešėlį ant visko, ką jis pasiekė. Tačiau ši liga suvedė jį su Dievo pranašu, ir to dėka Naamanas tapo tikru Dievo sekėju.
Perskaitykite Mk 1, 40–45; Lk 8, 41–56; Mk 2, 1–12. Nepaisant akivaizdžių Jėzaus išgydymų, kas bendra visuose šiuose pasakojimuose? Kas atvedė visus šiuos žmones pas Jėzų?
Sunkumai asmeniniame gyvenime, tragedijos ir pereinami laikotarpiai gali padaryti žmones atviresniais dvasinėms tiesoms ir paskatinti ieškoti Dievo. Fizinės, psichologinės, politinės ar kitos nelaimės gali atverti žmones dieviškai tikrovei. Asmeninės netektys, tautinės katastrofos ir karai yra pagrindinės paskatos, padedančios žmonėms siekti už save aukštesnės galios. Bažnyčia jau seniai žino, kad sielas laimėti lengviau ten, kur žmones ištiko asmeninės ar visuomeninės kančios.
Viena vertus, Naamanas atrodė turįs viską; kita vertus, jis buvo palūžęs vyras su menka viltimi. Kuo mes visi esame panašūs į Naamaną, atsižvelgiant į gerus ir blogus dalykus mūsų gyvenime? Kaip mes galime išmokti neleisti geroms ir blogoms aplinkybėms neatskirti mūsų nuo Viešpaties?
II. NETIKĖTA LIUDYTOJA
Perskaitykite 2 Kar 5, 1–7. Kas čia įvyko? Kodėl sirai apskritai turėtų klausytis belaisvės merginos? Kokia galėtų būti paslėpta šių įvykių reikšmė?
Šventajame Rašte neužrašyta nieko konkretaus, kaip ši jauna mergina elgėsi, bet aišku tai, kad ji kažkuo patraukė šeimos dėmesį. Pagalvokite, patikėjęs belaisvės mergaitės žodžiu, turtingas ir galingas karvedys ėjo pas savo karalių, pasakė, ką girdėjo iš mergaitės, ir tada gavo karaliaus leidimą keliauti. Net daugiau, jis pasiėmė pranašui dovanų. Akivaizdu, kad čia vyko kažkas daugiau, nei tai, kas užrašyta tekste. Dievo pažinimo įrankiu valdančiuosiuose Sirijos sluoksniuose buvo į nelaisvę paimta bevardė hebrajų mergaitė, pagrobta iš jos namų per Sirijos išpuolį. Užuot mąsčiusi apie tokio poelgio žiaurumą ir beprasmybę, jos gyvenimą nelaisvėje, mergaitė pasidalijo savo nepajudinamu tikėjimu gyvenimą keičiančia Dievo, kuris darbavosi per Eliziejų Samarijoje (3 eilutė), galia. Kaip Danielius ir jo draugai Babilone, ji sugebėjo šią nelaimę paversti Dievo šlovinimu, todėl Aukščiausiasis jos nelaisvę padarė galimybe pasidalyti savo tikėjimu. Pasak E. Vait, „belaisvės mergaitės elgesys tuose pagoniškuose namuose yra stiprus liudijimas ankstyvojo namų ugdymo galiai“ (Pranašai ir karaliai, 245 p.).
Ką tai turėtų pasakyti apie mūsų tikėjimą, gyvenimo būdą ir elgesį, kurie gali pritraukti aplinkinius prie mūsų ir mums patikėtų tiesų?
Šiame pasakojime įdomi ir Izraelio karaliaus reakcija į gautą laišką. Argi aš Dievas? Ar aš galiu išgydyti raupsus? Jo žodžiai atskleidžia, kaip buvo bijoma šios ligos ir kodėl išgydyti galėjo tik stebuklas. Kad ir kokia būtų priežastis, laiškas reiškė viltį, kad karalius gali išgydyti. Jis žinojo negalįs to padaryti, todėl jis manė, kad viskas buvo apgaulė, dingstis priekabėms.
III. PRANAŠAS ELIZIEJUS
Pranašo Eliziejaus tarnystė devintajame šimtmetyje prieš Kristų mus pasiekia aštuoniolika pasakojimų, apimančių daugiau kaip penkiasdešimties metų laikotarpį. Jis daugiausia tarnavo vadovaudamas pranašų mokyklai ir iš esmės ši tarnystė buvo vieša. Pastaroji apėmė ženklus ir stebuklus asmeniniu ir tautos lygmeniu. Eliziejus buvo pranašas, kurio patarimų klausė karaliai ir paprasti žmonės.
Perskaitykite 2 Kar 2, 1–15. Ką šios eilutės pasako mums apie Eliziejaus pašaukimą ir tarnystę?
Neabejotina, Eliziejus buvo Dievo pašauktas; pranašas patyrė keletą neįtikėtinų dalykų, kurie turėjo jam pačiam patvirtinti jo pašaukimą. Svarbiau, jo prašymas dvigubai paveldėti Elijo dvasios parodė Eliziejaus supratimą, kad jo pašaukimui būtina dieviška galia, nes vienas jis būtų bejėgis. Taigi net tada Dievo žmogus suprato, ką Jėzus sakė po daug šimtmečių: „Aš esu vynmedis, o jūs šakelės. Kas pasilieka Manyje ir Aš jame, tas duoda daug vaisių; nuo Manęs atsiskyrę, jūs negalite nieko nuveikti“ (Jn 15, 5). Tai svarbu pripažinti, nepaistant pareigų, kurias užimame tarnaudami Viešpačiui.
Eliziejaus pašaukimas akivaizdžiai moko, kad ši galia buvo, tiesą sakant, jam suteikta. Taigi Eliziejus suvokė, kad jis neiškreiptai suprato savo vaidmenį ir pašaukimą, pareikšdamas karaliui: „Teateina jis [Naamanas] pas mane ir sužinos, kad yra pranašas Izraelyje“ (2 Kar 5, 8).
Turėjo būti įdomu, kai šis kariuomenės vadas ir jo palyda pasirodė visa savo šlove prie Eliziejaus namų durų, kurie, ko gero, buvo palyginti maži ir kuklūs, priešingai tai prabangai, kuria Naamanas mėgavosi. Tačiau neatrodo, kad Naamanas ir jo kariai įbaugino Eliziejų. Tiesą sakant, pranašas neišėjo į lauką susitikti su galinguoju Naamanu; vietoj to jis nusiuntė pasiuntinį, kuris perdavė karo vadui paliepimą! Vienintelis atlygis už jo ilgą kelionę iš Damasko buvo tiesmukas paliepimas eiti ir nusimaudyti Jordano upėje! Bet buvo pridėtas pažadas: „ir tu būsi švarus“ (10 eilutė).
Neabejotina, buvo pakenkta šio svarbaus žmogaus pasididžiavimui. Galbūt toks ir buvo sumanymas.
IV. NAAMANO IŠGYDYMAS
Perskaitykite 2 Kar 5, 11–14. Ko šis pasakojimas mus moko apie Naamaną ir tai, ko jis turėjo išmokti? Ką mes čia galime įžvelgti sau?
Jei pranašas Eliziejus būtų asmeniškai susitikęs su savo svarbiu svečiu Naamanu ir pradėjęs gestikuliuoti tarsi išvarydamas piktąsias dvasias, kaip tai buvo daroma per pagoniškų religijų apeigas, galbūt Naamanas nebūtų dvejojęs. Tačiau jį įžeidė du dalykai. Negana to, kad Eliziejus ne tik asmeniškai neišėjo iš savo namų ir jo nepasitiko, bet pranašas svečiui liepė nusimaudyti Jordano upėje, kad būtų švarus.
Protokolo požiūriu, Naamanas buvo teisus. Eliziejus turėjo išeiti iš savo namų ir jį pasveikinti. Ir neabejotina, kad Damasko upės buvo geresnės, nes šių vanduo buvo skaidresnis nei drumzlinas Jordanas. Tačiau Dievas per Eliziejų liepė Naamanui eiti į Jordaną, upę Izraelyje. Tokiu išgydymo procesu buvo siekiama parodyti, pirma, kad iš tikrųjų Izraelyje buvo Dievo pranašas ir, antra, kad Dievas apdovanoja tikėjimą ir paklusnumą.
Naamano palyda įtikino jį paklusti savo naujam, dangaus „vadui“ ir bent jau pamėginti padaryti tai, kas buvo liepta. Karvedį įtikino jų argumentas, kad jei siūlomas išgydymas būtų sudėtingas, jis tam ryžtųsi. Naamanui turbūt buvo sunku išsižadėti savo išdidumo ir paklusti belaisvei mergaitei, kito krašto pranašui, kuris karvedžiui parodė mažai pagarbos, ir, galiausiai, savo pavaldiniams. Tačiau Naamanas žūtbūt norėjo išgyti.
„Tad jis nukeliavo ir pasinėrė septynis kartus Jordano upėje pagal Dievo vyro žodį; jo kūnas tapo kaip mažo berniuko, ir jis pasidarė švarus“ (2 Kar 5, 14).
Reikalavimai Naamano išgydymui buvo tikėjimas ir paklusnumas. Įveikęs savo išdidumą, paklusęs Dievo išreikštai valiai ir nusimaudęs septynis kartus drumzliname Jordane, karvedys buvo išgydytas.
Perskaitykite Rom 6, 4–11. Kaip pasakojimas apie Naamaną atspindi kai kuriuos principus, kurių moko šios eilutės? Kaip jūs patyrėte naujo gyvenimo Kristuje tikrovę?
V. NAUJAS TIKINTYSIS
„Dabar žinau, kad nėra Dievo visoje žemėje, išskyrus Izraelį. Tad prašyčiau priimti dovaną iš savo tarno“ (2 Kar 5, 15). Kaip šie žodžiai padeda atskleisti išgelbėjimo patyrimą? Žr. Apr 14, 12; 1 Jn 5, 2–3; Rom 6, 1.
Po išgijimo Naamanui būtų buvę lengva grįžti tiesiai nuo Jordano į Damaską. Tačiau atsidėkodamas, jis ir jo palyda sugrįžo pas pranašą. Šį kartą jie susitiko su Eliziejumi asmeniškai. Pripažinimas, kad Izraelio Dievas yra Aukščiausiasis pasaulyje, yra pagrindinė Šventojo Rašto tema. Šie žodžiai iš pagonių lūpų yra vienas iš didžiausių Senojo Testamento apreiškimų. Naamano atsivertimas reiškė, kad jo naujas patyrimas turėjo būti susietas su Izraelio Dievu. Pranašas buvo izraelitas, upė buvo svarbiausia Izraelyje, o skaičius septyni buvo aiški sąsaja su Dievu Kūrėju.
Naamano atvejis yra tikro tikėjimo poveikio pavyzdys: Naamanas gavo kažką, ko jis niekada negalėjo pelnyti pats. Tai, kad Eliziejus atsisakė dovanos (2 Kar 5, 16), reiškė, jog išgelbėjimas negali būti pelnytas ar įsigytas, bet suteikiamas tik Dievo malone. Tačiau tuo pat metu Naamano noras kažką padovanoti Eliziejui už tai, ką jis padarė, rodo tikėjimo atsaką, dėkingumą už tai, kas jam buvo suteikta. Eliziejus atsisakė dovanos. Čia jis laikėsi Abraomo pavyzdžio, kai patriarchas padėjo pagonių karaliams, tačiau atsisakė atlygio, kad niekas negalėtų pasakyti: „Aš padariau Abromą turtingą“ (Pr 14, 23). Eliziejus žinojo, kad dovanos priėmimas būtų sugadinęs pamoką, kurią Naamanas turėjo išmokti. Išgydymas buvo Dievo darbas ir visiškas malonės aktas.
„Tebus visiems visiškai aišku: jei mes priimame Kristų kaip Atpirkėją, turime priimti Jį kaip Valdovą. Mes negalime būti įsitikinę ir tobulai pasitikėti Kristumi kaip mūsų Gelbėtoju, kol nepripažįstame Jo savo Karaliumi ir nepaklūstame Jo įsakymams. Tai vienintelis mūsų ištikimybės Dievui įrodymas. Tada mes turime tikrą tikėjimą, nes tai yra veikiantis tikėjimas. Pastarasis veikia meile“ (E. Vait, „Faith and Works“, 16 p.).
Jei kiti pažvelgtų į jūsų gyvenimą, ką jie pamatytų, kas atskleistų jūsų meilę Dievui dėl to, ką Jis dėl jūsų padarė Kristuje?
Tolesniam tyrinėjimui: „Praėjus šimtmečiams po to, kai Naamanas grįžo į savo namus Sirijoje, pasveikusiu kūnu ir atsivertusia dvasia, jo tikėjimas buvo Išgelbėtojo pagirtas ir nurodytas kaip vaizdinė pamoka visiems, kurie teigia tarnaują Dievui. Išgelbėtojas pareiškė: ‘Pranašo Eliziejaus laikais daug buvo raupsuotųjų, bet nė vienas jų nebuvo pagydytas, tik siras Naamanas’ (Lk 4, 27). Dievas praėjo pro daug raupsuotųjų Izraelyje, nes jų netikėjimas uždarė jiems gero duris. Pagonis didikas, ištikimas savo įsitikinimams, kuris jautė pagalbos būtinybę, buvo labiau vertas Dievo palaiminimo nei sergantieji Izraelyje, kurie niekino Dievo jiems suteiktas privilegijas. Dievas veikia tiems, kurie vertina Jo malones ir atsiliepia į jiems iš dangaus duotą šviesą“ (E. Vait, Prophets and Kings, 252 p.).
Klausimai aptarimui:
1. Daug metų buvo diskutuojama apie tai, kas atsitiko po Naamano išgydymo. 2 Kar 5, 17–19 užrašytas galingas Naamano tikėjimo išpažinimas: „nes tavo tarnas niekada daugiau nebedarys deginamosios aukos ir nebeatnašaus aukos jokiam kitam dievui, išskyrus VIEŠPATĮ“ (17 eilutė). Tačiau iškart po to jis sakė: „Bet VIEŠPATS teatleidžia tavo tarnui šiuo atveju: kai mano valdovas įeina, remdamasis ant mano rankos, į Rimono šventyklą ten jo pagarbinti žemai nusilenkdamas, tada ir aš Rimono šventykloje turiu žemai nusilenkti. Teatleidžia VIEŠPATS tavo tarnui šiuo atveju“ (18 eilutė). Kokia yra Eliziejaus atsakymo reikšmė? Kiek krikščionys misionieriai turi rodyti kantrybę ir supratimą naujai atsivertusiems, ypač tiems, kurių tikėjimas ir kultūra buvo kitokie?
2. Kaip greitai atsivertusieji turėtų įsisavinti naują „kultūrą“? „Našlė iš Sareptos ir siras Naamanas gyveno pagal visą tą šviesą, kurią jie turėjo; taigi jie buvo laikomi teisesniais, negu Dievo išrinktoji tautą, kuri nuklydo nuo Jo ir paaukojo principus dėl patogumų bei pasaulietinės garbės“ (E. Vait, Apaštalų darbai, 308 p.).
3. Išgydymas ir išgelbėjimas Naamanui atėjo per tikėjimą, atsiskleidusį jo veiksmuose. Daugiau aptarkite tikėjimo ir darbų santykį. Kodėl itin svarbu suprasti reikšmingas, tačiau skirtingas tikėjimo ir darbų funkcijas išgelbėjimo patyrimui?