Kažkas yra pasakęs, kad protas niekada nepasitenkina. Taip yra todėl, kad protas susiduria su žiauriu paradoksu: protas, galintis mąstyti apie tai, kas amžina, yra sudarytas iš medžiagos, kuri yra laikina, o blogiausia yra tai, kad protas žino esantis laikinas. Kaip viščiukai ir austrės, mes mirsime. Skirtumas toks, kad viščiukai ir austrės to nesuvokia. Tačiau mes tai žinome, todėl gyvenimas sukelia mums daug vargo ir kančių.
Kas lėmė šią netvarką? Atsakymas – nuodėmė. Nuodėmė atneša mirtį. Žmonės miršta, nes nusideda. Paprasčiau nepaaiškinsi.
„Todėl, kaip per vieną žmogų nuodėmė įėjo į pasaulį, o per nuodėmę mirtis, taip ir mirtis prasiskverbė į visus žmones, nes visi nusidėjo“ (Rom 5, 12).
Taip, žmonės miršta. Ir štai kur šuo pakastas: mes neturėjome mirti. Pradžioje buvome sukurti amžinam gyvenimui. Nuo pat pradžių turėjome gyventi amžinai. Mirtis yra įsibrovėlė. Tai nenatūraliausias iš visų reiškinių. Tačiau mirtis mums tokia įprasta, kad laikome ją savaime suprantamu reiškiniu. Tiesiog priimame ją kaip „dalį gyvenimo“.
Mirtis – gyvenimo dalis? Jei tai atrodo absurdiška bei paradoksalu, taip ir yra. Mirtis yra gyvenimo neigimas, o ne kažkokia gyvenimo dalis.
Tokiame kontekste pradėsime šio ketvirčio tyrinejimus. Galbūt tai geriausiai nusako žinoma ištrauka iš E. Vait knygos, kad didžioji Biblijos tema yra „Dievo darbas – nublokšti žmogaus šlovę į dulkes ir padaryti dėl žmogaus tai, ko jis nepajėgus padaryti“ (E. Vait, „The Faith I Live By“, 109 p.).
Ir ką Dievas daro dėl mūsų? Ko mes nepajėgiame? Tai išgelbėjimas iš nenatūraliausio reiškinio – mirties. Jei ne Dievo malonė, apreikšta išganymo plane, mūsų lauktų amžina mirtis. Kitaip tariant, tai kvietimas kiekvienam – asmeniškai ir bažnyčiai – ieškoti Viešpaties ir būti gyviems.
Šią temą ir tyrinėsime, tai, ką Dievas daro dėl mūsų ir ko mes niekada nepajėgtume padaryti patys, t.y. suteikti mums gyvenimą, amžinojo gyvenimo dovaną Jėzuje. Tačiau tyrinėsime šią temą skaitant retai dėmesio sulaukiančius mažųjų pranašų raštus. Tai dvylika trumpų knygų Senojo Testamento pabaigoje. Šie pranašai buvo praminti „mažaisiais“ ne todėl, kad jie mažiau svarbūs nei „didieji“, bet todėl, kad jų knygos yra daug trumpesnės, nei kiti Senojo Testamento raštai.
Išties, ar per Ozėjo santuoką su neištikima žmona, ar per Jonos bandymą pabėgti (bent jau mėginimą tai daryti) nuo Dievo pašaukimo pranašauti, ar per Zacharijo regėjimą apie Jozuę ir angelą (bei visus kitus) mažieji pranašai drauge perteikia galingą žinią, kuri kartojasi vėl ir vėl – tai Dievo malonė jos nenusipelniusiems nusidėjėliams. Žinia ta, kad Dievas nori išgelbėti mus iš mūsų nuodėmių, išgelbėti mus nuo niokojimo, kurį lemia nuodėmė, maištavimas ir nepaklusnumas. Daug kartų šiose knygose matome Viešpatį, raginantį Savo tautą atgailauti, išsižadėti nuodėmės, grįžti pas Jį ir atrasti gyvybę, o ne mirtį, rasti išgelbėjimą, o ne pasmerkimą amžinai pražūčiai, rasti viltį.
Ši tema labai svarbi. Ji lygiai taip pat apreiškia tiesą, Dievo žinią mums šiandien, kaip ir tiems, kurie gyveno šių dvylikos pranašų laikotarpiu. Nors šie pranašai gyveno seniai, jie vis dar kalba. Klausimas, ar klausysime? – Tikrai taip, nes tai gyvybės ir mirties klausimas.
Zdravko Stefanovič dėsto hebrajų kalbą ir Senąjį Testamentą Walla Walla universitete. Jis yra vedęs Bozaną, matematikos profesorę, ir jie turi du sūnus. Šeima brangina mielus prisiminimus jų dvylikos metų misijos tarnystės Rytų Azijoje.